- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-30
- Bylos Nr.
- 3K-3-76/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Čaika (pirm.), Teodora Staugaitienė, Virgilijus Grabinskas (pran.)
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- V. K., N. K., J. E., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centro
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Teodoros Staugaitienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams V. K. (V. K. ), N. K. , J. E. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarei D. B. , Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei J. S. , Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarei O. A. , dėl įsakymo, sutarčių pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo sudaryti sutartį ir nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. K. prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 1050-01, kuriuo atsakovui V. K. buvo nustatyta 804 kv. m žemės sklypo dalis, o ieškovui - 685 kv. m žemės sklypo dalis, esančios 1489 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir tokios dalys buvo nutartos jiems parduoti; 2) 2003 m. balandžio 24 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė atsakovams Viktorui ir N. K. 804 kv. m žemės sklypo dalį, esančią 1489 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir palikti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise 515 kv. m. žemės sklypo dalį, esančią 1489 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini) (plane-projekte pažymėtą koordinatėmis 1-2-3-10-11-12-13-1, indeksu „B“); 3) 2003 m. rugsėjo 2 d. žemės sklypo naudojimo sutartį, kuria V. ir N. K. buvo palikta naudotis 804 kv. m žemės sklypo dalis, esanti 1489 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir palikti jiems naudotis 515 kv. m žemės sklypo dalimi, esančia 1489 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini) (plane-projekte pažymėta koordinatėmis 1-2-10-11-12-13, indeksu „B“); 4) dalį 2003 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutarties, kuria V. ir N. K. padovanojo dukteriai-atsakovei J. E. 804/1489 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir palikti jai nuosavybės teise 515/1489 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (plane-projekte pažymėta koordinatėmis 1-2-3-10-11-12-13, indeksu „B“), ir teisę šia dalimi naudotis; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per dvi savaites nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su juo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dėl 974 kv. m žemės sklypo dalies, esančios 1489 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini) (plane-projekte pažymėto koordinatėmis 3-4-5-7-8-9-10-3, indeksu „A“), pirkimo-pardavimo ir paskirti šia sklypo dalimi naudotis ieškovui; priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės 777,10 Lt nuostolių; taikyti restituciją - grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki sutarčių sudarymo pagal ieškinio reikalavimus. Ieškinyje nurodoma, kad iki 2003 m. balandžio 24 d. ieškovo ir atsakovų V. ir N. K. pastatai buvo viename žemės sklype 0,1489 ha (duomenys neskelbtini). 1992 m. rugsėjo 17 d. jis nustatyta tvarka kreipėsi dėl šio žemės sklypo pirkimo. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkiu Nr. 2224V ieškovui buvo nuspręsta parduoti 1489 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismo 1995 m. lapkričio 8 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad gyvenamasis namas (69,61 kv. m) (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovui V. K. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 59,51 kv. m gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). V. K. 2002 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydamas leisti išsimokėtinai išsipirkti žemės sklypą namų valdoje. Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punktu, be ieškovo žinios ir šalių susitarimo 2003 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1050-01 neteisėtai padalijo 1489 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) - ieškovui nustatė 685 kv. m žemės sklypo dalį, o atsakovui V. K. - 804 kv. m žemės sklypo dalį. Dėl to atsakovai V. ir N. K. su Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 24 d. neteisėtai sudarė 804 kv. m žemės sklypo dalies, esančios 1489 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, o 2003 m. rugsėjo 2 d. sutartimi buvo nustatyta žemės sklypų naudojimosi tvarka, pagal kurią V. ir N. K. buvo palikta atskirai naudotis 804 kv. m žemės sklypo dalimi (koordinatėmis 1-2-3-9-10-11-12-13-1, plane pažymėta indeksu „A“), o kita 685 kv. m žemės sklypo dalis, pažymėta indeksu „B“, palikta naudotis valstybei. Ieškovas, 1988 m. balandžio 27 d. paveldėjęs po tėvo mirties pastatus, mokėjo žemės nuomos mokesčius už visą sklypą, buvo vienintelis žemės sklypo faktinis nuomininkas ir naudojosi didesne nei atsakovai V. ir N. K. žemės sklypo dalimi; ieškovo A. K. ir atsakovų V. ir N. K. naudojamos žemės sklypo dalys buvo nustatytos pagal įbetonuotus stulpelius, kurie dalijo jų teritorijas. Atsakovės-dabartinės savininkės J. E. žemės sklypo dalyje yra ieškovo vaismedžiai, tualetas ir šulinys.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. liepos 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmetė.
Teismai nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog pagal susiformavusią ginčo sklypo naudojimosi tvarką jis naudojosi 974 kv. m žemės sklypo dalimi, o atsakovai V. ir N. K. - 515 kv. m žemės sklypo dalimi. Ir ieškovo, ir atsakovų V. ir N. K. gyvenamieji namai buvo pastatyti ant vieno žemės sklypo, kuriuo jie naudojosi lygiomis teisėmis. Šalims tarpusavyje nesusitarus dėl žemės sklypo padalijimo, šis klausimas pagrįstai buvo išspręstas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkte nustatyta tvarka - parduodamų žemės sklypo dalių dydis buvo nustatytas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į ieškovui ir atsakovams V. ir N. K. priklausančių gyvenamųjų namų dalis. Kadangi ieškovo reikalavimas dėl 974 kv. m žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atmestinas, tai netenkintinas ir ieškovo reikalavimas dėl 777,10 Lt nuostolių priteisimo, tačiau ieškovas pretenduoja į 685 kv. m ploto žemės sklypo dalies pirkimą, todėl jo sumokėtos lėšos (ar jų dalis) gali būti užskaitytos jam įsigyjant 685 kv. m ploto žemės sklypo dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Nepagrįstai taikytas bendraturčių institutas (CK 4.72 straipsnis). Kasatorius niekada nevaldė bendrosios nuosavybės teise nekilnojamojo turto 0,1489 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra du gyvenamieji namai: vienas su priklausiniais pagal 1988 m. balandžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą asmeninės nuosavybės teise priklauso kasatoriui, o kitas teismo 1995 m. lapkričio 8 d. sprendimo pagrindu - V. K. , o nuo 2003 m. gruodžio 12 d. - J. E. Taigi teismai nepagrįstai taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punktą, reglamentuojantį žemės sklypo pardavimą pastatų bendraturčiams. Teismai turėjo taikyti Žemės įstatymo 16 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią parduodamos žemės sklypo dalies atidalijimą, ir 18 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad piliečiai turi pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima jiems priklausantys nuosavybės teise pastatai ir įrenginiai. Žemės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad piliečiams nesusitarus apskrities viršininko administracija turi teisę savo nuožiūra nustatyti žemės sklypo dalis (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Tačiau atsakovams yra parduotas žemės sklypas, kuriame yra kasatoriaus nuosavybės teise valdomi kiemo statiniai - lauko tualetas, tvora, šulinys, kuriais jis negali tinkamai naudotis (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37, 4.93 straipsniai). Pažymėtina, kad atsakovai teisme yra pareiškę ieškinį dėl šių statinių nukėlimo.
2. Kasatorius buvo viso 1489 kv. m žemės sklypo nuomininkas, mokėjo mokesčius (valstybė pripažino nuomos santykius). Žemės sklypo nuomos sutartis nebuvo nutraukta ar pakeista ( CK 6.562, 6.563, 6.564 straipsniai). Taigi valstybei atstovaujanti institucija turėjo pranešti kasatoriui apie žemės sklypo pardavimą (CK 6.560 straipsnis).
3. Pažeistas CPK 178 straipsnis. Teismai vadovavosi tik atsakovų paaiškinimais, kurie paneigiami kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi teismai buvo šališki (CPK 21 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų sprendimus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad teismai pagrįstai nustatė, jog, nesant abiejų gyvenamųjų namų savininkų rašytinio susitarimo dėl perkamo žemės sklypo dalių nustatymo, Vilniaus apskrities viršininko administracija teisėtai Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto pagrindu parduodamo žemės sklypo dalis nustatė pagal kiekvienam savininkui priklausančio gyvenamojo namo plotą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų sudaręs ginčo žemės sklypo rašytinę nuomos sutartį, ją įregistravęs viešame registre, todėl jis nelaikytinas žemės sklypo nuomininku, ir CK 6.560 straipsnis šiuo atveju netaikytinas. Atsakovo teigimu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatos ne prieštarauja Žemės įstatymo nuostatoms, o jas detalizuoja. Kadangi iš ieškovo nebuvo paimtas jam priklausantis nuosavybės teise turtas, tai argumentas dėl jo konstitucinių teisių pažeidimo nepagrįstas. Atsakovo nuomone, įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos nebuvo pažeistos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. K., N. K. ir J. E. prašo teismo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad kasatorius nebuvo sudaręs rašytinės ginčo žemės sklypo nuomos sutarties, nebuvo jos įregistravęs viešame registre, todėl negali remtis CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Taip pat netaikytinas CK 6.560 straipsnis, nes apskrities viršininkas nevaržo kasatoriaus teisių į jam priklausantį žemės sklypą. Atsakovų nuomone, žemės sklypas pagrįstai padalytas atsižvelgiant į pastatų plotą (CK 1.5 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
1489 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) išorinės ribos yra nustatytos; jame pastatyti du gyvenamieji namai su priklausiniais. Ieškovui (kasatorius) A. K. 1988 m. balandžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nuosavybės teise priklauso 59,51 kv. m gyvenamasis namas su priklausiniais. Atsakovui V. K. teismo 1995 m. lapkričio 8 d. sprendimo pagrindu nuosavybės teise priklausė 69,61 kv. m gyvenamasis namas su priklausiniais, šį turtą kartu su 804 kv. m žemės sklypu 2003 m. gruodžio 22 d. sutartimi atsakovas bei jo sutuoktinė atsakovė N. K. padovanojo dukteriai J. E. Teismai nustatė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas, valdydami jiems privačios nuosavybės teisėmis priklausančius statinius, bendrai, lygiomis teisėmis ir teisėtai naudojosi suformuotu 1489 kv. m žemės sklypu. Iki ginčijamos 2003 m. balandžio 24 d. sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo visas žemės sklypas turėjo nuomojamos valstybinės žemės sklypo teisinį statusą.
V. Kasacinio teismo argumentai
Nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise parduodamo žemės sklypo dalių dydžio nustatymo, kai suformuotame, namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtame žemės sklype yra pastatyti atskiri individualūs gyvenamieji namai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri objektai ir nuosavybės teisėmis priklauso skirtingiems asmenims.
Kolegija, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų, visų pirma aptaria teisinę padėtį, kuri buvo tarp bylos šalių - ieškovo A. K. bei atsakovo V. K. - iki pastarasis 2003 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teisę į ginčo turtą atsakovei J. E., nes aplinkybės, kurias nustačius būtų tiriamas dovanojimo sandorio teisėtumas, priklauso nuo išvadų, padarytų sprendžiant 2003 m. kovo 10 d. administracinio akto (b. l. 36-38), 2003 m. balandžio 24 d. ir 2003 m. rugsėjo 2 d. sandorių teisėtumo klausimą (b. l. 31-34).
Kolegija iš esmės sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šioje byloje nėra galimas materialinių teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių teisinius santykius, taikymas (CK 4.72 straipsnis).
Iki žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo abi bylos šalys buvo namų valdos techninės apskaitos byloje fiksuoto 1489 kv. m dydžio valstybinės žemės sklypo naudotojai ir nė vienam iš jų nebuvo nustatytas ir atskirai namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtas parduotinas žemės sklypas. Naudojamoje namų valdoje pastatyti individualūs gyvenamieji namai bei jų priklausiniai atskirai kiekvienai šaliai priklausė asmeninės nuosavybės teise ir, minėta, skirtingi buvo nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo pagrindai. Taigi bendrosios nuosavybės teise šalys jokio turto aptariamoje valdoje neturėjo. Kita vertus, bendraturčių teisinius santykius reglamentuojančios materialinės teisės normos byloje tiesiogiai ir nebuvo taikytos, ir tai akivaizdu iš apeliacinės instancijos teismo argumentų: kolegija pripažino, kad šalys nėra bendraturtės CK 4.72 straipsnio prasme, tačiau sprendė, kad byloje taikytinos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatos. Kolegija sutinka tiek su pirmosios, tiek su apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 taikymo šioje byloje. Šis teisės aktas nustato naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką. Byloje nustatyta, kad abi šalys naudojosi būtent valstybei priklausančiu žemės sklypu. Taip pat byloje nėra ginčo, kad abi bylos šalys teisėti žemės sklypo naudotojai, atitinkamai jie naudojamos valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn subjektai, o ginčijamasi tik dėl naudojamo ir atitinkamai pirktino žemės sklypo ribų. Ieškovas pripažįsta atsakovo teisę tik į 515 kv. m dydžio sklypą. Kita vertus, būtina pažymėti, kad byloje taikytas teisės aktas - Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 - iš tiesų nereglamentuoja teisinės situacijos, kai suformuoto valstybinės žemės sklypo naudotojai yra ne konkretaus gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendraturčiai, o suformuotame žemės sklype esančių atskirų individualių gyvenamųjų namų savininkai, ir kiekvienam iš jų priklauso po 100 proc. nuosavybės į atskirus gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (nutarimo 7, 8, 9 punktai). Teisės akto, kuris reglamentuotų būtent tokią situaciją, nėra. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju yra pagrindas taikyti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 teisės akto analogijos pagrindu (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Pagrindą tam teikia byloje nustatytos aplinkybės, pagal kurias būtent šis nutarimas reglamentuoja labai panašų teisinį santykį kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. atitinka visos sąlygos, kurioms esant, taikomas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260, išskyrus vieną - kad šalys bendrosios nuosavybės teise nevaldė pastatų, esančių suformuotame bendrai naudotame valstybinės žemės sklype. Taigi visuma sutampančių sąlygų - išskyrus vieną pirmiau nurodyta - suponuoja galimybę byloje taikyti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punktą ir šalims parduotinų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydžius nustatyti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1050-01, atsižvelgiant į šalims priklausančių gyvenamųjų namų plotus. Minėta, kad ieškovui priklauso 59,51 kv. m, o atsakovui - 69,61 kv. m gyvenamieji namai, todėl šiuo proporciniu principu buvo pagrindas nustatyti žemės sklypo dalių dydžius. Taigi ieškovui proporcingai priklauso 685 kv. m žemės sklypas, o atsakovui - 804 kv. m žemės sklypas.
Tai, kad tarp šalių jau ilgą laiko tarpą trunka ginčai dėl žemės sklypo naudojimo, ribų nustatymo ir privatizavimo, patvirtina, kad jau nuo 1992 m. ieškovas siekė įgyti nuosavybėn visą 1489 kv. m žemės sklypą, ne kartą kreipėsi į valstybinę žemę patikėjimo teise valdančias institucijas. Dalį žemės sklypo įgyti nuosavybėn siekė ir atsakovas, nes jis taip pat kreipėsi dėl žemės pirkimo, tačiau žemės sklypo ribos iki Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 1050-01 priėmimo nebuvo nustatytos, šalių ginčas nebuvo išspręstas (b. l. 71, 55). Dėl to buvo pagrindas pripažinti, kad šalys tarpusavyje nesusitaria dėl žemės sklypo dalių nustatymo, ir klausimas spręstinas administracine tvarka - apskrities viršininko sprendimu, kaip tai ir nustatyta Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkte.
Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 priimtas vadovaujantis Žemės įstatymu; nutarime nustatyta Žemės įstatymo atskirų nuostatų įgyvendinimo tvarka. Kasatoriaus nurodomas Žemės įstatymo 26 straipsnis nereglamentuoja nagrinėjamos byloje situacijos, nes ši norma taikoma, kai du ar keli piliečiai yra susitarę ir perka žemę bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir jų nuosavybės dalys nustatomos tarpusavio susitarimu. Taigi ši norma reglamentuoja situaciją, kai du ar keli žemę perkantys asmenys yra suderinę savo valią pirkti konkrečią žemę, konkrečiomis dalimis. Nagrinėjamos bylos atveju šalys nepasiekia tarpusavio susitarimo, t. y. nesuderina savo valios, nes negali sutarti nei dėl nuosavybės dalių, nei dėl žemės pirkimo bendrosios dalinės nuosavybės teise apskritai. Kadangi byloje tinkamai nuspręsta dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 taikymo, tai kasatoriaus argumentai dėl Žemės įstatymo 16, 18 straipsnių taikymo atmestini.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abi šalys buvo teisėti valstybinės žemės naudotojai, turintys teisę tam tikromis sąlygomis pirkti naudojamą valstybinę žemę. Valstybinė žemė parduodama per valstybei atstovaujančią instituciją. Ieškovo iniciatyva valstybinės žemės pardavimo klausimas buvo pradėtas svarstyti jau nuo 1992 m. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1050-01 nustačius šalims priklausančias sklypo dalis, naudojimosi valstybine žeme santykiai tesėsi toliau, faktiniai nuomos santykiai nepasibaigė, šalys liko žemės sklypo naudotojos. Ir tik apskrities viršininko įsakymu nustačius kiekvienam jų tenkančias žemės sklypo dalis, jų naudojimas buvo įteisintas tiek ieškovui, tiek atsakovui. Kita vertus, ieškovas nebuvo vienintelis viso 1498 kv. m žemės sklypo naudotojas. CK 6.560 straipsnio nuostata dėl nuomotojo pareigos pranešti apie nuomojamo žemės sklypo ar jo dalies perleidimą nėra imperatyvaus pobūdžio. Ši nuostata nepaneigia nuomotojo nuosavybės teisių, jo teisės savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, naudotis savo turtu, o aplinkybės, kad ieškovo teisės būtų buvusios pažeistos Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1050-01, byloje nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1050-01 padalijus šalių naudotą žemės sklypą, ieškovui priklausantys lauko tualetas ir šiltnamis liko atsakovui paskirtame žemės sklype. Tik šiuos objektus ieškovas buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Tačiau iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad tik lauko tualetas yra įregistruotas kaip gyvenamojo namo priklausinys, o šiltnamis neįregistruotas, todėl galima teigti, kad tai - laikinas arba savavalis statinys. Šių statinių likimas, t. y. naudojimosi, nukėlimo ar kompensavimo už juos galimybės turės būti apsvarstytos kitoje, pagal atsakovo reikalavimą iškeltoje civilinėje byloje (b. l. 131). Kita vertus, faktas, kad Nekilnojamojo turto registre ieškovo vardu įregistruotas lauko tualetas, kuris, beje pastatytas dar 1940 m., kai namų valda priklausė A. K. ir V. K. tėvui V. K., liko atsakovui paskirtoje žemės sklypo dalyje, negali paneigti ginčo atveju taikyto žemės dalių nustatymo proporcingai pagal šalių nuosavybę į gyvenamuosius namus principo bei suponuoti situacijos, kad menkavertis, nors ir įregistruotas kaip nekilnojamasis, turtas nulemia vertingesnio turto - žemės sklypo - likimą (b. l. 48-51).
Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nenustatyta bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų panaikinimą nulemiančių pagrindų (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.