Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9485-191/2014 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos už gyvenamųjų patalpų nuomą priteisimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 11 014,1 Lt skolą už gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomą, susidariusią iki 2014 m. kovo 1 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nutraukti su atsakove sudarytą 1996 m. sausio 9 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, iškeldinti atsakovę su visa jai priklausančia manta iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (b. l. 3–6).

Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės ieškovei 11 014,1 Lt skolą už nuomos mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nutraukė su atsakove sudarytą 1996 m. sausio 9 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį dėl gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), iškeldino atsakovę su visa jai priklausančia manta iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priteisė iš atsakovės valstybei 72 Lt žyminį mokestį (b. l. 22–23).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė atskiruoju skundu (b. l. 57–59) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Nevertintas ieškovės padarytas CPK 135 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas, dėl kurio atsakovė neteko teisės būti išklausyta teismo posėdyje. Pagal minėtą procesinės teisės normą, ieškinyje turi būti nurodyta ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba paruošiamasis procesinis dokumentas, o ieškinyje buvo nurodyta ieškovės nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį ar atsakovė neatvyks į teismo posėdį. Atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, nes manė, kad sprendimas už akių bus priimtas tik tuo atveju, jei ji neatvyks į teismo posėdį.

Neatsižvelgta, kad ieškovės pateiktas įrodymas dėl atsakovės skolos turėjo įtakos sprendimo už akių pagrįstumui. Iš šio dokumento matyti, kad ieškovės skola už laikotarpį iki 2011 m. vasario 1 d. sudaro 3 396,81 Lt. Kadangi reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), iš atsakovės negalėjo būti priteista 3 396,81 Lt suma. Be to, ir bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl 1996 m. sausio 9 d. sudarytos gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinės nuomos sutarties nevykdymo atsiradusios 3 396,81 Lt skolos priteisimo baigėsi 2006 m. sausio 9 d. 24:00 val.

Nevertintas nuomininkės ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, jo trukmė, priežastys, dėl kurių buvo padaryti sutarties pažeidimai, neatsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką panašiose bylose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šios apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą (pvz. nepateikus atsiliepimo, paruošiamųjų procesinių dokumentų, neatvykus į teismo posėdį), ši byla yra nagrinėjama ir sprendimas yra priimamas nedalyvaujant tai šaliai. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimo už akių priėmimo galimybė nėra teisinė sankcija į teismo posėdį neatvykusiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl tikslas užtikrinti proceso koncentruotumą, įpareigojant civilinio proceso šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str. 2 d.) ir numatant šios pareigos nesilaikymo padarinius, vienas kurių ir yra sprendimo už akių priėmimo galimybė, derintinas su pagrindinių civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu, bei tinkamos teisminės gynybos principu (CPK 7 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lavisos agrogrupė“ v. UAB „Vilbana“, bylos Nr. 3K-3-167/2005).

Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas, išnagrinėjęs pareiškimą, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių dėl to, kad atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 str. 4 d.).

Atsakovei neįrodžius, jog ji dėl objektyvių aplinkybių negalėjo per nustatytą terminą pateikti atsiliepimo į ieškinį, konstatuotina, kad, vertinant formaliuoju procesiniu aspektu, nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas priimti sprendimą už akių (CPK 142 str. 4 d.), tačiau ši išvada nėra pakankama apeliacine tvarka vertinamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui konstatuoti.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės teiginiu dėl netinkamo ieškovės pateikto įrodymo – nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinės vertinimo ir jo įtakos sprendimo už akių pagrįstumui. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė nurodė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), todėl iš jos negalėjo būti priteista 3 396,81 Lt suma, susidariusi už laikotarpį iki 2011 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį atsakovės argumentą, nurodęs, kad sprendimu už akių iš atsakovės buvo priteista skola už gyvenamosios patalpos nuomos mokestį, o ne nuostoliai ar žalos atlyginimas. Visgi, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, nors ir neteisingai nurodant taikytinos senaties terminą (reikalavimams dėl skolos priteisimo pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas), pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad ieškovė nenurodė konkretaus skolos susidarymo laikotarpio. Iš jos pateiktos nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinės (b. l. 15) matyti, kad iki 2011 m. vasario 1 d. atsakovės skolos ieškovei likutis yra 3 260,98 Lt. Šios skolos susidarymo laikotarpis nenurodytas. Atsakovės prašymu taikant ieškinio senatį, iš atsakovės negalėtų būti priteista skolos suma, susidariusi laikotarpiu iki 2004 m. kovo 28 d. Pastaroji aplinkybė nepatvirtina atsakovės teiginio, kad minėta skolos dalis apskritai negalėjo būti iš jos priteista, tačiau, nesant duomenų apie jos susidarymo laikotarpį ir šių aplinkybių neišsiaiškinus, yra pagrindas pripažinti pagrįstu atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepagrįstai nurodytą aplinkybę laikė nesvarbia ir neturinčia įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinės instancijos teismas svarbia pripažįsta ir atsakovės nurodytą argumentą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotos praktikos panašiose bylose neįvertinimo.

CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Taikydamas šią normą savo praktikoje, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai; turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-645/2013; kt.). Teismo nurodyta, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas šios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012), taip užtikrinant taikomos priemonės suderinamumą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą (konstatavus, kad tokia teisė egzistuoja). Šiame kontekste aktualu tai, kad Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, judgment of 18 January 2001, par. 99; J. S. v. United Kingdom, no. 25154/94, judgment of 18 January 2001, par. 106; kt.), taigi valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė labiau svarbi vertinant, ar konkrečiu atveju Konvencijos 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme; formalus nurodymas, kad teisė gyventi atitinkame būste pagal vidaus teisę yra pasibaigusi, ne kartą kritikuotas EŽTT (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no. 19009/04, par. 50, judgment of 13 May 2008; Ćosić v. Croatia, no. 28261/06, judgment of 15 January 2009; kt.). Konvencija pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą būstu (žr., pvz., Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., Bjedov v. Croatia, no. 421050/09, judgment of 29 May 2012, Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, judgment of 9 October 2007, Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013; kt.). Taigi Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas konstatuojamas ir iškeldinimas iš būsto pripažįstamas neproporcingu, kai tokia priemonė nepagrįstai suvaržo asmenų teises, neatitinka pažeidimo, už kurį yra taikoma, sunkumo, taikoma neatsižvelgus į iškeldinamo asmens siekius ir galimybes pašalinti pažeidimą ir kitais panašiais atvejais. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur teisėtu pripažintas atsisakymas iškeldinti nuomos ir komunalinių mokesčių nemokantį bei butą subnuomojusį, į bedarbių sąrašą įrašytą bute nuolat gyvenantį ir kitos gyvenamosios patalpos neturintį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012), neįgalų, bylos nagrinėjimo metu sumažinusį skolą už komunalines paslaugas, bute gyvenantį ir kitos gyvenamosios patalpos neturintį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. D., bylos Nr. 3K-3-491/2012), bute daugiau kaip dešimt metų su penkiais nepilnamečiais vaikais, kurių vienas yra neįgalus, gyvenančius asmenis, kurių materialinė padėtis sunki, tačiau kurie pagal išgales vykdo sutartinius įsipareigojimus, pripažįsta skolas, ėmėsi priemonių joms mažinti, turtinei padėčiai pagerinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2012), ilgalaikį ryšį su būstu turinčią socialiai remiamą šeimą, kurios materialinė padėtis sunki (atsakovai bedarbiai), sutartinių įsipareigojimų nevykdymą lėmė sunki finansinė padėtis (objektyvios priežastys), atsakovai skolos neneigė, neginčijo apimties, bylos nagrinėjimo metu ją sumažino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-645/2013) ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravo 1989 m. lapkričio 21 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo tipinė nuomos sutartis tarp šalių buvo sudaryta 1996 m. sausio 9 d. Atsakovė tinkamai nevykdė pareigos mokėti nuomos mokestį, tačiau, sprendžiant dėl ieškovės prašomų taikyti CK 6.611 straipsnyje nustatytų padarinių, būtina įvertinti šios priemonės proporcingumą ir pagrįstumą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad po Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo už akių priėmimo atsakovė, kaip ji nurodo iš po motinos mirties gauto palikimo, 2014 m. rugpjūčio 18 d. ieškovei sumokėjo 8 334,56 Lt skolą už buto nuomą, iš dalies padengė skolą UAB „Kauno vandenys“ , sumokėdama 1 195,21 Lt ir pasirašydama paprastąjį vekselį, su AB LESTO atsakovė atsiskaitė visiškai, o su AB „Kauno energija“ sudarė išankstinę taikos sutartį, kuria skolos sumokėjimas išdėstytas 24 mėnesiams. Likusią 3 396,81 Lt skolą ieškovei atsakovė nurodė sumokėsianti artimiausiu metu, pažymėjo, kad kito gyvenamojo būsto neturi. Taip pat atsakovė nurodė kreipusis į ieškovę su prašymu sudaryti su ja taikos sutartį nagrinėjamoje civilinėje byloje. Šią aplinkybę patvirtina Kauno miesto savivaldybės tarybos Teismų sprendimų ir nutarčių kontrolės komisijos 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdžio protokolas Nr. B7-8, iš kurio turinio matyti, kad posėdyje nutarta atsakovės prašymo (civilinė byla Nr. 2-9485-191/2014) svarstymą atidėti ir siūlyti jį svarstyti tada, kai bus išspręstas klausimas dėl bylos atnaujinimo. Tai reiškia, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, yra reali taikos sutarties tarp ieškovės ir atsakovės sudarymo galimybė, o tokia civilinės bylos baigtis, vertinant ją atsakovei taikytinų nuomos sutarties pažeidimo padarinių (jų proporcingumo) aspektu, laikytina labiau atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktiką.

Vadovaujantis tuo, kad pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo argumentai, susiję su nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinės vertinimu, gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką panašiose bylose, atsakovės pastangas sumažinti skolos ieškovei ir kitiems subjektams dydį, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis panaikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo ir, atsižvelgiant į apeliantės prašymą, klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 288 str. 4 d. 1 p., 329 str. 1 d., 338 str., 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

patenkinti atskirąjį skundą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.