Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-601-243/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-03-30
Bylos Nr.: I-601-243/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-02310-2015-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Vida Stonkuvienė
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas: V. L.

Kategorijos

1.15.2.3.2Neturtinė žala
3.21Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-601-243/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02310-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. L. skundu ir patikslintu skundu nurodo, jog atskirais laikotarpiais nuo 2014-12-11 iki 2015-06-02 35 paras buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų ir higienos normų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjo teigimu, buvo laikomas perpildytose kamerose neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimų neįskaitant baldų taip pat nurodo, jog kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Kamerose trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, kameros neatitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, t.y. 21 punkto reikalavimų, nes kamerose nebuvo įrengti unitazai, nebuvo higienos reikmenų lentynėlių, 67 punkto reikalavimų, nes patalynė nebuvo keičiama kartą per savaitę, o minkštasis inventorius nepadengtas skysčiams nepralaidžia medžiaga. Pareiškėja nurodo, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, nes jis atskirtas nuo gyvenamosios patalpos tik sienele, duše nebuvo galimybės atsisėsti, stalai kamerose nepatogūs. Pareiškėjo teigimu, 2014-12-12 jam lūžo kojos čiurna, tačiau areštinės pareigūnai nedavė ramentų, jis turėjo miegoti dviaukščių lovų antrame aukšte, o tai jam sudarė ypatingus nepatogumus, nes negalėjo užlipti ir nulipti, negalėjo išeiti į lauką pasivaikščioti, su lūžusia koja negalėjo pasinaudoti tualetu, negalėjo valgyti prie areštinės kameroje buvusio stalo, nes nepatogus jo aukštis. Teigia, jog pareigūnai nepatalpino jo į kamerą, skirtą neįgaliesiems. Nurodo, jog nebuvo laiku užtikrinta medicininė pagalba, pareigūnai nevežė jo operuoti nustatytu laiku, todėl koja liko deformuota, nebegali avėti batų ir jaučia nuolatinius kojos skausmus. Pareiškėjo teigimu, jis 2014-12-23 turėjo būti etapuojamas į Šiaulių tardymo izoliatorių, iki automobilio turėjo šokinėti ant vienos kojos ir r pats neštis daiktus. Nurodo, jog paslydo ant ledo ir griuvo ir tik parašęs skundą Klaipėdos apskrities VPK viršininkui buvo nuvežtas į Klaipėdos respublikinę ligoninę, kur rekomenduota operacija, tačiau jis buvo parvežtas atgal į areštinę ir etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjo teigimu, tokios jo laikymo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, prilygo kankinimui, pasityčiojimams, orumo žeminimui, sukėlė jam nepatogumus, išgyvenimus, pablogėjo sveikata, iš dalies prarado socialinius ir bendravimo įgūdžius. Prašo priteisti jam patirtos neturtinės žalos atlyginimą 3000 Eur (b.l. 4, 39-41).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, jog pareiškėjas laikytas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje atskirais laikotarpiais nuo 2014-12-11 iki 2015-08-25 ir jo laikymo sąlygos areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 reikalavimus. Teigia, jog pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo neatitikimų yra susiję su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šie higienos normos reikalavimai netaikytini, o neatitikimai nelaikytini pažeidimais pagal HN 37:2009 2 punktą. Nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 22 punktu visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos tokios sąlygos, o pareiškėjas tokio prašymo nepareiškė. Teigia, jog visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Nurodo, jog pareiškėjui galėjo būti nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu tik tuo atveju, jeigu jis buvo areštinėje trumpiau kaip 7 dienas. Pažymi, jog kamerose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo gyvenamosios patalpos, juose įrengta atskira oro šalinimo sistema, ir tai atitinka HN 37:2009 reikalavimus. Teigia, jog pareiškėjui buvo suteikta neatidėliotina ir būtina medicinos pagalba, 2014-12-14 dėl kulnikaulio lūžimo jis nuvežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, nuo 2014-12-13 iki 2014-12-22 jam suteiktas gydymas vaistais, 2014-12-23 konsultavo specialistas Klaipėdos respublikinėje ligoninėje, po kurios jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nurodo, jog pareiškėjas raštu arba žodžiu nereiškė skundų dėl jo laikymo sąlygų (b.l. 12-14).

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu prašo pareiškėjo skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Pavyzdžiui administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Pareiškėjas, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrąjį gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015, kt.). Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės skyriaus viršininko 2015-12-21 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-31820 matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikotarpiu nuo 2014-12-11 iki 2015-02-05 atskirais laikotarpiais laikytas iš viso 15 parų, iš kurių 3 paras (nuo 2015-02-02 iki 2015-02-05) pareiškėjas laikytas nežymiai pažeidžiant nustatytą 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimą kameroje Nr. 24, nes vienam laikomam asmeniui kameroje teko 4,875 kv.m. (b.l. 15). Iš prie tarnybinio pranešimo pridėto asmens paskirstymo į kameras išrašo matyti, jog pareiškėjas areštinėje taip pat laikytas atskirais laikotarpiais nuo 2015-03-04 iki 2015-08-25, iš viso 49 paras, iš kurių nežymiai pažeidžiant nustatytą 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimą laikytas 3 paras (nuo 2015-05-26 iki 2015-05-29) kameroje Nr. 34, nes vienam laikomam asmeniui kameroje teko 4,79 kv.m. ploto (b.l. 16). Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju 2015 metais 6 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje tokia aplinkybė taip pat vertinama kaip pažeidimas (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjui argumentuojant, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą vertintinas ir kameroje esančiais baldais užstatytas plotas, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1213-624/2016, 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pagal Taisyklių 80 punkto reikalavimą į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas. Byloje nesant duomenų apie tikslų sanitarinio mazgo užimamą plotą, nustačius minimalaus ploto reikalavimo pažeidimą, vertintinas ir sanitarinio mazgo, baldų bei kitų įrenginių užimamas plotas nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apskaičiuojant pareiškėjui tekdavusį plotą kamerose neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, tačiau, nustačius pareiškėjui tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgtina nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Pareiškėjui argumentuojant kitais jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimais higienos normų reikalavimams, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.). Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), galiojusi iki 2015-11-01, t.y. pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu, o ne pareiškėjo nurodyta HN 76:2010, galiojusi iki 2015-11-01 ir reglamentavusi laisvės atėmimo vietų higienos reikalavimus.

Pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai. Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015-03-30 atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Dirbtinės apšvietos neatitikimai nevertinti kaip pažeidimas, nes jų pašalinimui reikalinga atlikti pastato rekonstrukcijos darbus. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija,kameros taip pat vėdinamos per atidaromus skaidraus stiklo langus, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją vykdo UAB „Kauno grūdai“, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti (b.l. 27-30). Patikrinimas atliktas 2015-03-30, o pareiškėjas nuo 2015-03-19 iki 2015-03-27 laikytas kameroje Nr. 38, kuri buvo tikrinama, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo manyti, kad sąlygos kitose kamerose, kuriose buvo atliktas patikrinimas (Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 39) ir kuriose laikytas pareiškėjas (Nr. 25, 34, 35, 38), galėjo iš esmės skirtis. Tai patvirtina ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-10-02 atlikto patikrinimo ir 2015-10-08 surašyto patikrinimo akto Nr. K3-472 duomenys, iš kurių matyti, jog atliktas areštinės kamerų Nr. 23 ir 14 patikrinimas, kurio metu nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. (b.l. 31-33).

Pareiškėjui akcentuojant, jog kamerose neįrengti uždari sanitariniai mazgai, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Iš atsakovės atsiliepimo ir nurodytų Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog kamerose laikantis šio reikalavimo ir yra įrengti sanitariniai mazgai, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo atsiliepime ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis arba konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai, nei nurodyta HN 37:2009. Pareiškėjui skundžiantis privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu pažymėtina, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, 2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų matyti, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015-12-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Pareiškėjui argumentuojant, jog nebuvo suteikta medicininė pagalba, analizuotina, ar buvo laikomasi HN 37:2009 12 punkte įtvirtinto reikalavimo policijos areštinėse laikomiems asmenims užtikrinti asmens sveikatos priežiūrą. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui 2014-12-12 dėl patirtos traumos lūžo dešinės pėdos kulnikaulis (b.l. 65-68). Tą pačią dieną pareiškėjas pristatytas į VŠĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę, lūžio vieta imobilizuota gipso langete, po 10 dienų rekomenduota pakartotinė ortopedo-traumatologo konsultacija. Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape nurodyta, jog jis gali būti laikomas areštinėje (b.l. 68). Pareiškėjas 2014-12-23 pristatytas į VŠĮ Klaipėdos respublikinę ligoninę pakartotinei apžiūrai, jam rekomenduotas operacinis gydymas (b.l. 55), todėl tą pačią dieną jis hospitalizuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b.l. 6-7). Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės vyr. bendruomenės slaugytojos pranešimo taip pat matyti, jog pareiškėjui areštinėje nuo 2014-12-13 iki 2014-12-23 skundžiantis kojos skausmu duoti vaistai nuo skausmo, taip pat išduoti ramentai (b.l. 17). Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pareiškėjui tinkamai ir laiku suteikta medicininė pagalba ir pripažintini nepagrįstais jo teiginiai apie medicininės pagalbos nesuteikimą ar suteikimą per vėlai. Reikalavimą dėl neturtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas turėtų reikšti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka. Nėra abejonių, kad dėl kojos lūžio pareiškėjas galėjo patirti judėjimo nepatogumų, tačiau tokie nepatogumai kilo ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nesuteikiant pareiškėjui medicininės pagalbos. Byloje nėra duomenų apie tai, kuriame dviaukštės lovos aukšte jis miegojo, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija dėl įrodinėjimo naštos šios kategorijos bylose ir pareiškėjui teigiant, jog jam teko miegoti antrame lovos aukšte, manytina, jog patekimas/užlipimas į antro aukšto lovą pareiškėjui galėjo būti fiziškai sudėtingesnis. Pareiškėjo argumentas, jog jis turėjo būti patalpintas į neįgaliesiems skirtą kamerą, teismo vertinimu, nėra pagrįstas, nes nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis dėl kulnikaulio lūžio tapo neįgalus.

Pareiškėjui argumentuojant, kad kamerose nerūkantys asmenys laikomi su rūkančiais asmenimis, pažymėtina, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Ši pareiga siejama su Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, įtvirtinančiomis, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Bendro pobūdžio normą detalizuoja Higienos normos HN 37:2009 13 punktas, pagal kurį policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjui teigiant, jog jis yra nerūkantis, tačiau kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, o atsakovei nepaneigus šios aplinkybės, konstatuotina, kad jo atžvilgiu šiuo aspektu galėjo būti padarytas pažeidimas.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 6 paras su pertraukomis pareiškėjas laikytas areštinėje nežymiai neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nesikreipė dėl medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 7 eurus apie 7 eurus už vieną pažeidimo parą, 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (tame tarpe sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą) neužtikrinimo nežymų mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus dėl jo negalėjimo privačiai naudotis tualetu, galimai laikymą su rūkančiais asmenimis ir galimai patirtus nepatogumus lipant į antrą lovos aukštą lūžus kulnikauliui, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 250,00 Eur. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 250,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Kitoje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-89 straipsniais,

nusprendė:

patenkinti iš dalies pareiškėjo V. L. skundą,

priteisti pareiškėjui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 250,00 Eur ( du šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato,

atmesti kitoje dalyje skundą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Vida Stonkuvienė