Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini), Kilmės valstybė) pilietis.

2.2. Kilmės valstybėje pareiškėjui gresia baudžiamoji atsakomybė už tai, kad jis iš esmės priklauso lietuvių diasporai.

2.4. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grindžiama tuo, kad, prieš palikdamas Kilmės valstybę, pareiškėjas tarp draugų išreiškė savo politines pažiūras, kurios nesiderina su (duomenys neskelbtini) režimu, todėl šie jo pasisakymai galėjo būti perduoti tarnyboms.

2.5. Pareiškėjas gali būti pripažintas vengiančiu karo tarnybos.

II.

6. Teismas vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) normomis (1 str. A d.), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) normomis (86 str. 1 d., 88 str. 1 ir 2 d., 87 str. 1 ir 2 d.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo normomis (97 p., 99 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškintas nurodytų Įstatymo normų turinys.

14. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą Kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, nurodė, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybę Kilmės valstybėje.

16. Teismas, padaręs išvadą, kad Departamentas surinko tiek informacijos (surinko Kilmės valstybės informaciją iš įvairių šaltinių, įskaitant kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones) kiek ji yra pakankama tinkamam, nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui, atmetė pareiškėjo argumentus, kad Departamentas nesurinko visos reikalingos informacijos.

18. Teismas pritarė Departamentui, kad pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendra Kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais.

20. Teismas, nustatęs, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui Kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, joje nevyksta beatodairiškas smurtas arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl jo buvimo nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pritarė Departamentui, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių dėl papildomos apsaugos suteikimo.

22. Netenkinęs pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

24. Teismas nevertino likusių proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kaip neesminių ir nekeičiančių padarytų išvadų.

25. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

27.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien kritiškos nuomonės reiškimas savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad asmeniui dėl to gali kilti grėsmė Kilmės valstybėje, nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvoje teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Byloje nustatyta, kad Departamentas priėmė 2024 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvoje.

30.1. Departamentas surinko informaciją apie Kilmės valstybę, su pareiškėjo 2023 m. spalio 13 d. prašyme išdėstytais prieglobsčio motyvais susijusią papildomą informaciją, kurią detaliai aprašė 2024 m. vasario 2 d. sprendime.

30.2. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvoje motyvus, kurie išdėstyti pareiškėjo 2022 m. spalio 13 d. pateiktame prašyme suteikti prieglobstį, 2023 m. spalio 13 d. ir 2023 m. gruodžio 14 d. apklausose, nustatė, kad pareiškėjas mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje lietuvių mokamąja kalba nuo 7 iki 11 klasės; pareiškėjui Kilmės valstybėje laikinai apribota teisė išvykti iš Kilmės valstybės dėl neįvykdytų įsipareigojimų dėl karinės apskaitos.

30.3. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo motyvus, kuriais pareiškėjas grindė savo baimę grįžti į Kilmės valstybę, dėl nepritarimo Kilmės valstybės vykdomai politikai, draugams išsakytų politinių įsitikinimų, dalyvavimo mitinguose Lietuvoje, dėl pareiškėjo priklausymo lietuvių diasporai (mokymosi lietuvių mokykloje), dėl karo tarnybos vengimo, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nesuteiktinas prieglobstis Lietuvoje.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, t. y. panaikinti Departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimą ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje nagrinėti iš naujo.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas, nei kitų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.).

34. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų bei netikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl Departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, kurie nebuvo tikrinti pirmosios instancijos teismo, pagrindu (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Konvencijos, kuri Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. ir įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 27 d., 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nustatytos sąlygos, dėl kurių asmeniui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y., be kita ko, dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.

37. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija; 2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio „Prieglobsčio nesuteikimas“ 1 ir 2 dalyse.

38. Įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad prieglobsčio prašytojui prieglobstis nesuteikiamas, jeigu nustatoma, kad jis: „<...> savo kilmės valstybės teritorijos dalyje nepatirtų visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ar realaus šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus <...>“.

39. Aiškinant „visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas“, „visiškai pagrįstos persekiojimo baimės“ turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi išaiškinimų, kad: „visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė; todėl „visiškai pagrįstos baimės“ sąlyga apima ir objektyvius, ir subjektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar „baimė“ iš tikrųjų yra „visiškai pagrįsta“ (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010); persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte išvardytų sąlygų, atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas; galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų sąlygų turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę; persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

40. Faktiniai duomenys, t. y. prieglobsčio prašytojo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo) pateikta informacija vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju; prieglobsčio prašytojo pateikta informacija gali būti patvirtinta rašytiniais įrodymais; jeigu, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų ši informacija negali būti patvirtinta rašytiniais įrodymais, tokiu atveju prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį gali būti laikomas pagrįstu, jeigu prieglobsčio prašytojas kiek įmanoma anksčiau pateikia prašymą suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, taip pat pateikta visa jo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Įstatymo 83 str. 1 ir 2 d.).

41. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Faktiniai duomenys, be kita ko, nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

42. Teismas, priimdamas sprendimą, be kita ko, turi įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.), atsakyti į visus skundą padavusio asmens pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Atitinkamai kiekvieno teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodomos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.).

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo prieglobsčio bylos faktinius duomenis ir bylos įrodymus. Toks pareiškėjo įsitikinimas deklaratyvus. Vien tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo prieglobsčio bylos faktinių duomenų palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo išvadai, jog teismas nesilaikė aptartų šios kategorijos byloms taikytinų įrodymų vertinimo taisyklių, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

44. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pritarė konkrečioms Departamento padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas atlikto savarankišką byloje nustatytų aplinkybių vertinimą, atsakė į pareiškėjo pagrindinius teisinius ir faktinius argumentus, kuriais pareiškėjas nesutiko su Departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendime padarytomis išvadomis, taikė ginčui aktualias teisės normas.

45. Įvertinus bylos medžiagą nustatyta, kad Departamentas, remdamasis Kilmės valstybės informacija, identifikavęs pareiškėjo profilį (Kilmės valstybėje nėra žinomas aktyvias; socialiniuose tinkluose bei kitų medijų pagalba neplatino kritiškos nuomonės apie Kilmės valstybės režimą), įvertinęs su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, pavyzdžiui, tai, kad pareiškėjas neįrodė dalyvavo mitinguose Lietuvoje fakto, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų asmeniškai nukentėjęs dėl savo politinių įsitikinimų Kilmės valstybėje, padarė išvadą, kad vien dėl to, jog pareiškėjas nepritaria Kilmės valstybės vykdomai politikai, tarp draugų išreiškė savo politines pažiūras, kurios nesuderinamos su Kilmės valstybės režimu, jam negresia persekiojimas, nekyla reali persekiojimo grėsmė ar individualaus persekiojimo rizika. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo pasakojimas apie gresiantį baudžiamąjį persekiojimą dėl išsakytos nuomonės apie Kilmės valstybės valdžią nėra patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, padarė išvadą, kad pasakojimas paremtas deklaratyviais teiginiais, subjektyviomis prielaidomis, trečiųjų asmenų pateikta informacija. Departamentas konstatavo, kad aptariamu aspektu rizika pareiškėjui nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama neapibrėžta tikimybe. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą šiuo aspektu nurodė, kad vien kritiškos nuomonės reiškimas savaime nesuponuoja išvados, kad asmeniui (šiuo atveju – pareiškėjui) dėl to gali kilti grėsmė Kilmės valstybėje.

46. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą aptariamu aspektu, neturi pagrindo abejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padaryta išvada, kad vien kritiškos nuomonės reiškimas savaime nepagrindžia visiškos baimės patirti persekiojimą.

48. Prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, kurios pagrindinis vertinimo objektas – grėsmė prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirtas jo persekiojimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3428-789/2022; 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3664-968/2022; 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3875-525/2022; 2023 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1378-502/2023; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023).

49. Perspektyviam rizikos vertinimui taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2968-415/2021).

50. Aptariamu aspektu įvertinus bylos medžiagą, nustatyta, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo, kuriam laikinai apribota teisė išvykti iš Kilmės valstybės dėl neįvykdytų įsipareigojimų dėl karinės apskaitos, prieglobsčio motyvus dėl karo tarnybos vengimo, baimės būti siunčiamam kariauti (duomenys neskelbtini) vykdomame kare prieš (duomenys neskelbtini), rėmėsi Kilmės valstybės informacija dėl karo tarnybos vengimo, dėl alternatyvios karo tarnybos galimybės, surinko papildomą informaciją, susijusią su Kilmės valstybės vykdoma politika aptariamu klausimu (Lietuvos Rytų Europos studijų centro 2022 metų ataskaita; 2021–2022 metų spaudos pranešimai, tarptautiniai straipsniai; 2023 metų duomenys), Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pateiktą informaciją. Departamentas, remdamasis surinkta informacija, konstatavo, kad surinkti įrodymai nepatvirtina, jog Kilmės valstybėje šauktiniai šaukiami į (duomenys neskelbtini) vykdomą karą prieš (duomenys neskelbtini), kad tam tikslui Kilmės valstybėje vyksta mobilizacija (slapta ar atvira). Departamentas, nurodęs, kad nors Kilmės valstybės teritorija yra naudojama (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų dislokavimui ir perdavė (duomenys neskelbtini) dalį savo ginkluotės, Kilmės valstybės karinės pajėgos nuo pat karo pradžios niekaip tiesiogiai nedalyvauja (duomenys neskelbtini) kare prieš (duomenys neskelbtini), Kilmės valstybės įsitraukimo į karą ateityje tikimybė šiuo metu yra išimtinai hipotetinė ir stipriai sumažėjusi po (duomenys neskelbtini) patirtų karinių nesėkmių pirmaisiais karo mėnesiais, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo karo tarnybos atlikimas savaime nereiškia, jog pareiškėjas bus verčiamas atlikti nusikaltimus taikai, nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus (duomenys neskelbtini) vykdomame kare prieš (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad Departamentas surinko pakankamą informaciją, o nustatęs, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog teismo sprendimo priėmimo metu Kilmės valstybėje būtų vykdoma mobilizacija, ar kad Kilmės valstybė yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą, dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos, šauktinius siunčiant kariauti į (duomenys neskelbtini) vykdomą karą prieš (duomenys neskelbtini), pritarė Departamentui, kad pareiškėjo įsitikinimas, jog Kilmės valstybė gali siųsti savo karius į (duomenys neskelbtini) vykdomą karą prieš (duomenys neskelbtini), yra išskirtinai subjektyvus, nepatvirtintas objektyviais įrodymais.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Departamentas atliko perspektyvinį pareiškėjo situacijos vertinimą dėl aptariamo aspekto, remdamasis ne tik pareiškėjo 2023 m. spalio 13 d. prašyme, jo apklausose nurodyta informacija, bet ir Kilmės valstybės informacija bei surinkta papildoma informacija, siekdamas nustatyti su pareiškėjo karo tarnyba susijusias galimo persekiojimo rizikos galimybes.

52. Teisėjų kolegija, aptariamu aspektu perspektyviai įvertinusi bylos medžiagą, be kita ko, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos informacijos kontekste, daro išvadą, kad tiek Departamentui atliekant pareiškėjo 2023 m. spalio 13 d. prašymo vertinimo procedūrą, tiek pirmosios instancijos teismui tikrinant šios procedūros rezultatų pagrįstumą, tiek ir apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių padarytą išvadą, jog pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl to, jog grįžus į Kilmės valstybę jis bus siunčiamas atlikti karo tarnybą (duomenys neskelbtini) vykdomame kare prieš (duomenys neskelbtini), kur daromi nusikaltimai taikai, žmogiškumui ir karo nusikaltimai, nėra visiškai pagrįsta. Šiuo aspektu pareiškėjo individuali situacija išsamiai ištirta, atliktas detalus tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio motyvų. Pareiškėjo pateikti duomenys nekelia pagrįstų abejonių dėl padarytų išdavų dėl pareiškėjo realios ir individualios baimės patirti persekiojimą, karo tarnybą atliekant (duomenys neskelbtini) vykdomame kare prieš (duomenys neskelbtini) pagrįstumu.

53. Įstatymo 87 straipsnio (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija; 2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šių veiksmų vykdytojas gali būti, be kita ko, valstybė (to paties straipsnio 2 d.).

54. Kaip minėta, „visiškai pagrįstos baimės“ sąlyga apima ir objektyvius, ir subjektyvius veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.

55. Taikydamas šias teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-848/2010; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1532-624/2015). Šio teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94), išaiškinta, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendime, priimtame byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07), išaiškinta, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, jog įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui; tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją.

56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi išaiškinimo, kad aplinkybė, jog prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1159/2009).

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvoje grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą Lietuvoje.

58. Departamentas, remdamasis tuo, ką nustatė, atlikęs pareiškėjo prašymo suteikti pabėgėlio statusą Lietuvoje tyrimą, t. y., be kita ko, kad rizika pareiškėjui nukentėti grįžus į Kilmės valstybę ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama neapibrėžta tikimybe, 2022 metų „Human Rights Watch“ ir 2023 metų „Amnesty International“ duomenimis, nustatęs, kad sprendimo priėmimo metu Kilmės valstybėje nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, padarė išvadą, kad nėra pagrįstos, realios ir individualios grėsmės tikimybės, kad Kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Todėl Departamentas atsisakė pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui Kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, joje nevyksta beatodairiškas smurtas arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl jo buvimo nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pritarė Departamentui, jog pareiškėjas neatitinka reikalavimų papildomai apsaugai suteikti.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su aptarta pirmosios instancijos teismo išvada. Tačiau vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento atlikto jo prašymo suteikti pabėgėlio statusą Lietuvoje tyrimo metu surinktų prieglobsčio bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimu, nes juos vertina kitaip, savaime nereiškia, kad jais pagrįstos išvados yra neteisingos. Pareiškėjas nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui, nei ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė faktinių duomenų, kurie paneigtų aptartas Departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, įrodytų, jog pareiškėjas atitinka bent vieną iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvejų, kada papildoma apsauga skiriama.

60. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo daugiau argumentų, tačiau jų atskiras vertinimas nepakeistų padarytų išvadų, todėl dėl jų nepasisakoma.

61. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.