Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

2024 m. gegužės 29 d. uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kuriame nurodė, jog Baltarusijoje jam gresia baudžiamoji atsakomybė, pirma – dėl to, jog jis „iš esmės“ priklauso lietuvių diasporai, antra – jis įtaria, kad jo politinės pažiūros ir pozicija, kurią išdėstė žodžiu savo draugams, galėjo būti perduota tam tikroms tarnyboms, trečia – jis „kaip ir pripažintas“ vengiančiu karo tarnybos, ketvirta – jo draugams pavyko sužinoti per duomenų bazes, kad yra nurodymas jį sulaikyti pasienyje.

Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir konstatavo, kad pareiškėjo baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Prieglobsčio prašytojo įžvelgiama grėsmė (bus mobilizuotas) vertintina, kaip išskirtinai hipotetinė. Atlikus tyrimą, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojas susidurtų su veiksmais, kurie prilygtų persekiojimui. Prieglobsčio prašytojas taip pat neatitiko UTPĮ 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Tvarkos aprašo 97 punkte nustatyta, kad, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (lot. be kita ko) UTPĮ straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

Vadovaudamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų (Tvarkos aprašo 99.1 papunktis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė ginčijamą Sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo perspektyvinę riziką jo duotų paaiškinimų, dokumentų ir kilmės valstybės informacijos kontekste, t. y. atliktas perspektyvinis (ateityje gresiančios) rizikos vertinimas. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Apibendrinęs visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovas nustatė, jog rizika pareiškėjui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien tik jo deklaratyviais teiginiais. Ginčijame Sprendime, įvertinus visą susijusią informaciją, konstatuota, kad nenustatyta individualių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui už tarp draugų išreikštas savo politines pažiūras, kurios nesuderinamos su A. L. rėžimu padidėja rizika patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Vien kritiškos nuomonės reiškimas savaime nesuponuoja išvados, kad asmeniui dėl to gali kilti grėsmė kilmės valstybėje, turi būti įvertintos visos konkretaus asmens individualios aplinkybės ir šių aplinkybių pagrindu daromos išvados dėl šiam asmeniui kylančių grėsmių kilmės valstybėje. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog dėl prieglobsčio prašytojo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas, kaip tai suprantama prieglobsčio teisės kontekste.

Teismas, vertindamas visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad bylos aplinkybės (jų visuma) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jis patirtų persekiojimą dėl jo nurodytų motyvų. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nagrinėjant prieglobsčio prašymą, vertinama individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus ir bylos medžiagą, pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybę Baltarusijos Respublikoje, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, Departamente apklausos metu pateiktus argumentus, motyvus, duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją, daro išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir padarė teisingą išvadą, kad nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo atžvilgiu jo kilmės valstybėje būtų imtasi persekiojimo veiksmų. Pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui disponuojant informacija, jog pareiškėjui buvo draudžiama išvykti iš Baltarusijos dėl neįvykdytų įsipareigojimų dėl karinės apskaitos, tačiau šį apribojimą jis pažeidė, nurodytos aplinkybės turėjo būti vertinamos jo prieglobsčio prašymo kontekste, atitinkamai, surenkant kilmės valstybės informaciją apie kylančias administracines/baudžiamąsias sankcijas, taikomas asmenims padariusiems nurodytą nusižengimą ar nusikaltimą veiką, ir grįžus į kilmės valstybę. Tokia kilmės valstybės informacija nesurinkta, todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nekyla jokia grėsmė grįžus į Baltarusiją, vien dėl išvykimo iš kilmės valstybės.

Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais, kadangi teismo vertinimu, Departamentas nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų, surinko tiek informacijos (surinko kilmės valstybės informaciją iš įvairių šaltinių, įskaitant kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones) kiek ji yra pakankama tinkamam, nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui, todėl tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Sprendimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjas paaiškina, jog kilmės valstybės informacija nesurinkta, atitinkamai neįvertinta ir šauktinių panaudojimo rizika kitiems valstybės tikslams, šiuo atveju – karui Ukrainoje.

Priešingai nei yra teigiama, Sprendime (Sprendimo 20 l.) pasisakyta dėl privalomos karo tarnybos pakeitimo į alternatyvią karo tarnybą galimybės, tačiau įvertinus tai, kad byloje nėra vienareikšmių duomenų apie pareiškėjo religinius prieštaravimus, ir kitų pacifistinių įsitikinimų remiantis „Įstatymo dėl alternatyvios karo tarnybos Baltarusijoje“ Nr. 276-3, įsigaliojusio 2015 m. birželio 4 d.100 3 straipsniu, nėra numatyta, yra mažai tikėtina atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra.

Pažymėtina, jog pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenų apie tai, jog šiuo metu Baltarusijoje būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos, tyrimo metu nebuvo rasta, pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų šias jo baimes. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo vertinimas, kad Baltarusijos kariuomenė gali siųsti savo karius į karą su Ukraina, yra išskirtinai subjektyvus vertinimas, kuris nėra patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais.

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurios suponuotų papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjui UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Konstatuota, kad beatodairiškas smurtas Baltarusijos Respublikoje nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Apibendrinus visumą, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei UTPĮ 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai nepatenkintas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamento Sprendimas buvo priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl jo panaikinimui nėra pagrindo.

Nustačius, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjo atstovė skundo argumentus siekia pagrįsti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2021 m. birželio 22 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. el3-2936-535/2021) kaip analogiją šioje byloje, tačiau pastebėtina, kad minėtu atveju bylą nagrinėjant teisme, buvo pateikti nauji įrodymai, Baltarusijos Respublikos situacija buvo pasikeitusi iš esmės, lyginant su ta, kuri buvo ginčijamo sprendimo priėmimo metu, todėl teismo sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. Nr. el3-2936-535/2021 šiai bylai precedentinės reikšmės neturi, kadangi teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas Sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.