- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-28
- Bylos Nr.
- A-653-556/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02495-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą ir patikslintą skundą (b. l. 2–5; 71–73), kuriais prašė panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 14-IL-86-00553-e, įpareigoti atsakovą išspręsti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl leidimo ginklui įsigyti, laikyti (nešioti) išdavimo ir priimti naują sprendimą – išduoti leidimą ginklui įsigyti, laikyti (nešioti), vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, ir Įstatymas) 12 straipsniu, 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2014 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Telšių AVPK Viešosios tvarkos skyriaus Licencijavimo poskyrį su prašymu išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. 2014 m. rugsėjo 22 d. atsakovas prašymo netenkino ir priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą. Sprendime nurodyta, kad Telšių rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 17 d. priėmė nuosprendį ir pripažino pareiškėją padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus tyčinis nusikaltimas), ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Pareiškėjas nurodė, kad baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas už tai, jog 2008 m. gruodžio 19 d. vakare kartu su darbo kolektyvu švenčiant senųjų metų palydas ir kilus konfliktui, kurį išprovokavo kitas kaltinamasis asmuo, muštynių metu savo veiksmais sunkiai sutrikdė vieno iš bendradarbių sveikatą. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl įvykdyto nusikaltimo, geranoriškai iš dalies atlygino priteistą žalą nukentėjusiajam. Be to, buvo įvertinta ir ta aplinkybė, jog kito kaltinamojo netinkamas elgesys išprovokavo pareiškėjo veiksmus. Nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, įvykdytas spontaniškai, tai įrodė, kad pareiškėjo, kaip kaltinamojo asmenybės pavojingumas visuomenei nėra didelis. Niekada nebuvo teistas, charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą. Teismas, įvertinęs visas minėtas aplinkybes, skirdamas bausmę pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir skyrė švelnesnę bausmės rūšį. Nusikaltimas buvo padarytas 2008 m. gruodžio 19 d. Teismo nuosprendis, kuriuo buvo apkaltintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, buvo priimtas 2009 m. gruodžio 17 d. 2008 m. birželio 5 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad „Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo: 1) teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų“. Pareiškėjas nurodė, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu, remiantis BK 135 straipsnio 1 dalimi ir 54 straipsnio 3 dalimi, jam buvo paskirtas laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams. Ir nusikaltimo padarymo metu, ir nuosprendžio priėmimo metu bei dabar, kai kreipėsi dėl leidimo išdavimo, jam neturėtų būti taikomas apribojimas dėl nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, tačiau jam paskirta bausmė visiškai nesusijusi su laisvės atėmimo bausme, jis buvo nubaustas 2 (dvejų) metų laisvės apribojimu (įpareigojimas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos). Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas bei kitas baudžiamosios bylos aplinkybes, mano, kad nepatenka į įstatymo nustatytų apribojimų taikymo sritį, gali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir turi teisę teisėtai ir pagrįstai gauti leidimą įsigyti ir turėti ginklą. Remiantis nurodytomis priežastimis atsakovo sprendimo motyvai, kuriais remiantis jam atsisakyta išduoti leidimą ginklams, yra neatitinkantys teisės normų ir nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Telšių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. išnagrinėjo jo prašymą dėl teistumo panaikinimo. Teismas, įvertinęs tai, kad nuo anksčiau paskirtos bausmės atlikimo pabaigos praėjo daugiau nei pusė teistumo laiko, buvo teisiamas pirmą kartą, paskirtą bausmę atliko, naujų nusikaltimų ir nusižengimų nepadarė, turi šeimą ir mažamečius vaikus, mokosi, ieško darbo, pareiškėjo prašymą tenkino ir nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. panaikino teistumą pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendį. Pareiškėjas teigė, kad buvo pripažintas kaltu ir nubaustas teismo nuosprendžiu, tačiau, atsižvelgiant į paskirtą sankciją ir visas bylos aplinkybes, teismas, priimdamas nuosprendį, jau tada jo nelaikė pavojingu visuomenei ir jos interesams. Per visą praėjusį laiką nepadarė jokių teisės pažeidimų, buvo nuteistas vienintelį kartą, teistumas yra panaikintas. Be to, turi šeimą, šiuo metu kol kas nedirba, tačiau yra registruotas darbo biržoje, siekdamas ateityje įgyti specialybę bei gauti gerą darbą ir pragyvenimo šaltinį, mokosi Žemaitijos kolegijoje Rietavo fakultete. Pareiškėjo manymu, tinkamai įvertinus jo asmenybę, elgesį po nuosprendžio priėmimo bei atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, jo teisė įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus yra ribojama neteisėtai ir nepagrįstai. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ginklui įsigyti, laikyti buvo atsisakyta tenkinti vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tačiau įstatyme nėra aiškiai įvardytas terminas, kiek toks numatytas apribojimas galioja. Teismas turėtų atsižvelgti į šio įstatymo 18 straipsnio 12 punktą, kur numatyta, kad „kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai“. Turėtų būti taikomas trejų metų terminas.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių AVPK atsiliepimu į skundą (b. l. 81–83) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. į Telšių AVPK Viešosios tvarkos skyriaus Licencijavimo poskyrį kreipėsi pareiškėjas su prašymu dėl leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo. Atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (su visais pakeitimais ir papildymais) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 53 punkte nurodytus patikrinimus, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro gauta informacija, kad pareiškėjas Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje (Sunkus sveikatos sutrikdymas), ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, už padarytą nusikaltimą jam buvo paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams. BK 135 straipsnis nustato, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. Vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriuose nustatyta, kad išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus atsisakoma asmeniui, kuris negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, nes nėra nepriekaištingos reputacijos, t. y. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Kaip minėta, vadovaujantis šia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostata, buvo priimtas sprendimas dėl ginklo neišdavimo pareiškėjui. Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalis (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) nustato, jog nurodytoje teisės normoje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklą įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šią Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, jog esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, kad naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) asmuo turi legalų pagal šios normos ankstesnę redakciją ginklą (LVAT 2012 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1213/2012). Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, atsirado 2008 m. gruodžio 19 d. Darytina išvada, kad pareiškėjas atitinka pirmąją iš dviejų sąlygų, kurios suponuoja griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal įstatymą netaikymą, nes aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo. Tačiau pareiškėjas prašymą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Telšių AVPK padavė 2014 m. rugsėjo 8 d., t. y. po naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo (kaip minėta, šis įstatymas įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d.), todėl jis neatitinka antrosios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos – įsigyti ginklą iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose apibrėžtos aplinkybės (šiuo atveju aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), kurių taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Be to, ta aplinkybė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, kaip savarankiškas pagrindas numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte (LVAT 2013 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 145–151) pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčija Telšių AVPK 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 14-IL-86-00553-e „Dėl leidimo įsigyti laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ teisėtumą ir pagrįstumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.
Teismas nurodė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu: 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-464-756/2015, administracinė byla Nr. A-1282-822/2015). Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bei pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį už padarytą nusikaltimą jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams. BK už padarytą nusikaltimą, numatytą 135 straipsnio 1 dalyje, numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Telšių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi panaikino pareiškėjui teistumą pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendį. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakydama į pareiškėjo teiginį, jog pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytą aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ši išvada atitinka naujausią LVAT šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1282-822/2015). Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas. Įstatymo nuostatos nesuteikia atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, taip pat ir administraciniam teismui, teisės revizuoti konkrečių baudžiamųjų teisinių santykių turinio, o tik įpareigoja formaliai įvertinti res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią įgijusių teismų nuosprendžių priėmimo faktinį ir juridinį pagrindus. Vadinasi, pareiškėjo teistumas už atitinkamą BK numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui (LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1282-822/2015).
Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu atsakovo sprendimu grindžia ir tuo, jog jam neturėtų būti taikomas apribojimas dėl nepriekaištingos reputacijos, nes nusikaltimas, už kurio įvykdymą buvo pripažintas kaltu, įvykdytas 2008 m. gruodžio 19 d., teismo nuosprendis, kuriuo buvo apkaltintas pareiškėjas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, buvo priimtas 2009 m. gruodžio 17 d. Pareiškėjas pažymi, kad pagal 2008 m. birželio 5 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų. Atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę ir pareiškėjo nurodytus argumentus, kolegija konstatavo, kad nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir reikšmingas teisės taikymo klausimas, t. y. kolegijos nurodytų redakcijų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Aiškindama Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, kolegija pažymėjo, kad esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, jog naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) asmuo turi legaliai įsigytą ginklą. Tokios aplinkybės nesant, situacijoje, kai yra Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nurodytos aplinkybės, su kuriomis yra siejamas nepriekaištingos reputacijos neturėjimas, turi būti taikomas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas asmeniui įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) nei ginklo, nei leidimo laikyti ginklus neturėjo. 2009 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas visus savo turėtus ginklus, nurodytus 1995 m. spalio 3 d. išduotame leidime Nr. 737, pardavė savo tėvui A. S. Teismas pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nurodyta, jog leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus, 2 straipsnio 31 dalyje – leidimas nešiotis ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus. Taigi, šios teisės akte nurodytos sąvokos reiškia, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra išduodamas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir konkretiems leidime nurodytiems ginklams. Iš to daroma išvada, jog asmuo, turėdamas leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (kuriame nurodyti konkretūs ginklai, jų duomenys), žino ir suvokia, jog pardavus visus ginklus toks leidimas netenka galios. Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Vertintina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas prieš įsigaliojant Pakeitimo įstatymui buvo įsigijęs ginklą. Šiuo atveju pažymėtina, kad Pakeitimo įstatymo sąlygose nurodant ginklo įsigijimą turimas omenyje teisėtas įsigijimas, t. y. ne ginklo faktinis turėjimas, o leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus turėjimas. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuota, jog pareiškėjui tinkamai taikytos griežtesnės Įstatymo nuostatos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pareiškėjas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Telšių AVPK, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ginklą. Taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą ginklui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 daliai „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“, 109 straipsnio 2 daliai „konstitucinis teisinės valstybės principas“ ta apimtimi, kuria nereglamentuotas nepriekaištingos reputacijos neatitikimo pasibaigimo terminas. Atsakant į šį prašymą, pažymėta, jog Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 str. 3 p.). LVAT dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. LVAT jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A525-2528/2012). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, jog teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią administracinę bylą, nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų dalių atitikties Konstitucijai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas.
Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuota, jog Telšių AVPK 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 14-IL-86-00553-e „Dėl leidimo įsigyti laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 153–158) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą bei patikslintą skundą patenkinti: panaikinti Telšių AVPK Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. priimtą sprendimą Nr. 14-IL-86-00553-e; įpareigoti atsakovą Telšių AVPK išspręsti pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 8 d. prašymą dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus išdavimo ir priimti naują sprendimą išduoti leidimą ginklui įsigyti, laikyti (nešioti) vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsniu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ,,Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“, 109 straipsnio 2 daliai „konstitucinis teisinės valstybės principas“, 29 straipsnio 1 daliai ,,Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ ta apimtimi, kuria nereglamentuotas nepriekaištingos reputacijos neatitikimo pasibaigimo terminas; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 14-IL-86-00553-e neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 57 dalies, nes jame nurodyta, jog atsakovo specialistas ne nusprendžia atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ginklus, o tik siūlo atsisakyti įsigyti, laikyti (nešioti) ginklus.
2. Teismas sprendime neteisingai taikė bei aiškino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą (kurio pagrindu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą) ir nepagrįstai neatsižvelgė į to paties straipsnio tos pačios dalies 12 punktą. Nuo pareiškėjo nuteisimo Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnį iki prašymo padavimo atsakovui buvo praėję daugiau nei trys metai. Todėl pareiškėjas iš esmės prašymo pateikimo metu 2014 m. rugsėjo 8 d. atitiko Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkto sąlygą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas neteisėtai 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 14-IL-86-00553-e atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
3. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė. ABTĮ 82 straipsnio 6 dalis numato, jog prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės išsprendžiami nauji šalių prašymai. Tačiau šio pareiškėjo prašymo teismas neišsprendė prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės ir sprendimą dėl šio prašymo nepriėmė, o tik motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodė, jog prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė. Tik išsprendus pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas galėjo priimti sprendimą šioje byloje. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog teismas tai padarė pažeisdamas ABTĮ 82 straipsnio 6 dalį ir neteisėtai bei nepagrįstai pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą sprendimo motyvuojamoje dalyje atmetė. Įstatymo leidėjas atsisakymą išduoti leidimą įsigyti ir laikyti ginklą grindžia tik su faktu, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Tačiau nepriekaištingos reputacijos šiuo aspektu įstatymo leidėjas nesieja su teistumo buvimu ir išnykimu. Įstatymas nenumato ir kitokio termino ar sąlygų, kurioms atsiradus arba jas įvykdžius, asmuo nebebūtų laikomas nesančiu nepriekaištingos reputacijos. Tokiu būdu ribojama žmogaus teisė įsigyti ir laikyti ginklą neapibrėžtą laiką, paliekant teisę dėl to spręsti institucijai ar konkrečiai kažkokiam pareigūnui, kuris priima sprendimus dėl leidimo įsigyti ir laikyti ginklą išdavimo, tačiau nenustatant jokių kriterijų ar terminų, kurie sąlygotų šios sąlygos konstatuoti nepriekaištingos reputacijos nebuvimą, išnykimą.
4. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės įsigyti ir turėti ginklą ribojimo priemonė neatitinka teisinės valstybės principo elementų: teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimų. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, jog kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai. Taigi, pagal teisinį reglamentavimą asmuo, kuriam buvo panaikintas leidimas nešiotis bei leidimas laikyti ginklą kitais pagrindais ir po to padarė nusikalstamą veiką, numatytą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte, neturi apskritai jokių galimybių gauti leidimą nešiotis, leidimas laikyti ginklą. Tuo metu asmuo, kuriam leidimas nešiotis bei leidimas laikyti ginklą buvo atimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pagrindais, praėjus trims metams nuo leidimo panaikinimo leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą gali būti išduotas, nes asmuo nebelaikomas neatitinkančiu nepriekaištingą reputaciją. Ginklų ir šaudmenų kontrolės reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog ginčijamos teisės normos sukeliamos teisinės pasekmės nėra proporcingos.
5. Asmuo, kuriam dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, yra baudžiamas dar kartą. Net ginčijamos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normos svarstymo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete 2010 m. lapkričio 17 d. posėdžio metu (posėdžio protokolas Nr. 104-P-48) LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentui kilo abejonių dėl tokio reglamentavimo teisėtumo (tuo metu projekto teikiamoje keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punkto redakcijoje išvis nėra kalbama apie teistumo išnykimą ar panaikinimą, t. y. teistumo išnykimas ar panaikinimas asmeniui nepriekaištingos reputacijos nesugrąžina net ir po šių juridinių faktų atsiradimo praėjus daugeliui metų. Diskutuotina, ar tokių apribojimų nustatymas asmenims iš tiesų yra proporcingas šio projekto tikslams). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d. sprendimu byloje Paksas prieš Lietuvą konstatavo, jog negali būti neterminuotai ribojamos asmens teisės, t. y. turi būti nustatytas tų teisių apribojimo terminas. Netgi šiuo metu galiojančios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai. O tai reiškia, kad asmuo, kuriam pagal šiuo metu galiojančią Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 1–11 punktus buvo panaikintas leidimas laikyti (nešioti) ginklą vadovaujantis šiuo metu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu, praėjus trims metams nuo teistumo išnykimo, laikomas asmeniu, kurio reputacija yra nepriekaištinga. Tuo metu asmenims, kuriems leidimas atimtas iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio naujos 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) arba kurie neturėjo apskritai leidimo laikyti (nešioti) ginklą, šiuo metu galiojančios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatos negali būti taikomos, nors iš esmės jokio skirtumo tarp šių asmenų nėra. Toks tam tikros grupės asmenų, t. y. asmenų, kurie neturėjo leidimo laikyti (nešioti ginklą) arba jiems buvo panaikintas leidimas laikyti (nešioti) ginklus iki naujos 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcijos įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), diskriminavimas akivaizdžiai pažeidžia šių asmenų teises. 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcijoje, įsigaliojusioje 2011 m. kovo 1 d., buvo padaryta išimtis tik tam tikrai grupei asmenų, kurie turėjo įsigaliojimo momentu legaliai įsigytą ginklą. Tačiau 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio pakeitimas, griežtinantis jų įsigijimo tvarką ir išplečiantis asmenų, kurie nelaikomi nepriekaištingos reputacijos, ratą, buvo skirtas tikslu sugriežtinti asmenims, kurie yra nuteisti už nusikalstamas veikas, galimybę gauti leidimą ginklui laikyti, o tai reiškia, kad tokie asmenys, įstatymo leidėjo nuomone, lieka potencialiai pavojingi visuomenei. Tačiau tokiu atveju kyla logiškas klausimas, ar asmenys, kurie yra padarę tokias pat nusikalstamas veikas, tačiau legaliai turėję ginklus iki Pakeitimo įstatymo, yra mažiau pavojingi visuomenei. Dėl to kyla pagrįstų abejonių, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ,,Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“, 109 straipsnio 2 daliai „konstitucinis teisinės valstybės principas‘, 29 str. 1 daliai ,,Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ ir teismas turėjo kreipti į Konstitucinį Teismas dėl išaiškinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių AVPK atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 163–72) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) pareiškėjas neturėjo nei ginklo, nei leidimo laikyti ginklus, todėl pareiškėjui pagrįstai netaikytas Įstatymo 18 straipsnio 12 punktas. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Telšių AVPK padavė 2014 m. rugsėjo 8 d., t. y. po naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo, todėl jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos numatytos galiojančio minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies išlygos. Telšių AVPK palaiko teismo argumentus dėl to, kad nagrinėjant šią bylą nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų dalių atitikties Konstitucijai ir kad nėra pagrindo teisėjui sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas atitinka Konstituciją. Taip pat pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Tikrinamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 14-IL-86-00553-e „Dėl leidimo įsigyti laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus grindžiamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiais, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o tokiu asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Telšių AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir atlikdamas patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bei pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį už padarytą nusikaltimą jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams. Pareiškėjas nekvestionuoja paminėto nuteisimo fakto. Kadangi pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl atsakovas pripažino, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad Telšių AVPK pagrįstai neišdavė pareiškėjo prašomo leidimo, kadangi jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
Pažymėtina, jog asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas ir teistumo turėjimas yra atskiri pagrindai, dėl kurių asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. Šiuo atveju atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos ne dėl to, jog jis turi neišnykusį teistumą BK prasme, o dėl jo nuteisimo už nusikalstamą veiką fakto, todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su jo teistumu / teistumo nebuvimu, šiuo atveju nėra reikšmingi.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos ,,teistas“ ir ,,turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.
Teisėjų kolegijos vertinimu, palyginus Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju iki tol galiojusios Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje, matyti, kad 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pagal šį įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pagal naujai įtvirtintą teisinį reguliavimą, ne tik teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu.
Apeliaciniame skunde, prašant naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliuojama į dabartinės redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nesuderinamumą su Konstitucija – įstatyminė taisyklė dėl nepriekaištingos reputacijos, pareiškėjo nuomone, apskritai užkerta asmeniui, teistam už atitinkamą nusikaltimą, tačiau nebeturinčiam teistumo, galimybę kada nors įsigyti ginklą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas nepaneigia to, kad tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Tai yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant dėl žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumo. Būtina pastebėti ir tai, kad vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės normos išaiškinimui bei taikymui aktualios yra 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas Nr. XI-1146), su vėlesniais pakeitimais, 2 straipsnio, reglamentuojančio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2011 m. kovo 1 d., įsigaliojimą ir įgyvendinimą, nuostatos. Nagrinėjamam ginčui aktualioje Pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Iš Pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalies matyti, kad joje yra įtvirtinta išimtis iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatyto reguliavimo, leidžianti netaikyti šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies reikalavimų, tais atvejais, kai asmuo iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, su sąlyga, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tačiau byloje aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka būtų gavęs bei turėjęs iki 2011 m. vasario 28 d. leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas. Visa tai lemia, kad pareiškėjas, remiantis Pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalimi, aptarta išimtimi iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos elgesio taisyklės negali pasinaudoti, o tuo pačiu ir gauti leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokia Pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalies nuostata siekiama apsaugoti asmenų, kurie galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai realizavo teisę laikyti ir nešiotis ginklus, teisėtus lūkesčius. Todėl ta aplinkybė, kad leidimus 2011 m. vasario 28 d. turėjusių asmenų atžvilgiu griežtesni apribojimai netaikomi, tačiau jie taikomi asmenims, jeigu jie kreipėsi dėl leidimų išdavimo po 2011 m. kovo 1 d., nereiškia asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas ir kt.). Galiojant ankstesnei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai nesikreipęs dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklą išdavimo asmuo konkrečių teisių, kurios valstybės turi būti saugomos, neįgijo.
Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs šioje nagrinėjamoje byloje aktualias teisės normas ir joje nustatytas faktines aplinkybes, nemato pagrindo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes jam nekyla abejonių dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tokį sprendimą motyvavo, teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais, todėl jų nekartoja.
Pareiškėjas savo apeliacinį skundą taip pat grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimu byloje Paksas prieš Lietuvą, tačiau pareiškėjo nurodytas EŽTT sprendimas niekaip nėra susijęs su ginklų ir šaudmenų apyvarta, todėl šiuo konkrečiu atveju vadovautis minėta EŽTT praktika nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Įvertinus ginčijamą sprendimą, nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovo ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Ginčijamame sprendime aiškiai ir išsamiai nurodytos faktinės aplinkybės, nurodytos teisės normos, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, nurodyta akto apskundimo tvarka.
Pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašė įpareigoti atsakovą išspręsti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl leidimo ginklui įsigyti, laikyti (nešioti) išdavimo ir priimti naują sprendimą. Nagrinėjamu atveju netenkinus pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti Telšių AVPK 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 14-IL-86-00553-e, antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas taip pat atmestinas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.