Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. C., G. C. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. C. ir G. C. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotas asmuo antstolis Z. Z..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6.1. Nurodė, kad nei Civilinio proceso kodeksas, nei sprendimų vykdymo instrukcija, kiti įstatymai ar teisės aktai nenumato, jog užbaigus vykdomąją bylą skundai dėl antstolio veiksmų turėtų būti nepriimami ar nenagrinėjami. Teigia, jog teisės aktuose nenumatyta, kad užbaigus vykdomąją bylą proceso dalyviai negalėtų teikti skundų dėl antstolio veiksmų, atliktų anksčiau toje vykdomojoje byloje. Mano, jog priešingas aiškinimas reikštų, jog antstolis gali piktnaudžiauti savo įgaliojimais ir teisėmis bei riboti vykdymo proceso dalyvių teisę apskųsti antstolio veiksmus – atlikus areštuoto turto patikslinimo veiksmus (nors galbūt ir neteisėtai) ir iš karto užbaigus vykdomąją bylą būtų laikoma, kad proceso dalyviai negali teikti jokių skundų dėl antstolio veiksmų.

6.2. Teigia, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. skunde išsamiai nurodomi faktai ir argumentai, jog šioje vykdomojoje byloje jokie antstolio veiksmai apskritai negalėjo būti atliekami, nes antstolio 2019 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymo (dėl pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo) priėmimo metu jau buvo pasibaigęs CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatytas 14 dienų terminas tokių veiksmų atlikimui, dėl to laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti.

6.3. Nesutinka su skundžiamos teismo nutarties argumentu, jog pareiškėjai neginčijo antstolio patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo, todėl laikytina, kad sutiko su vykdomosios bylos užbaigimu. Teigia, jog vien tai, kad pareiškėjai šioje byloje pateikė skundą (dėl antstolio neveikimo, nes antstolis atsisakė išnagrinėti pareiškėjų skundą, motyvuodamas vykdomosios bylos užbaigimu) ir siekia vykdomojoje byloje antstolio atliktų veiksmų panaikinimo, savaime patvirtina, kad pareiškėjai nesutinka su vykdomosios bylos užbaigimu ir vykdomojoje byloje atliktais veiksmais.

6.4. Nurodo, kad net tuo atveju, kai pareiškėjai antstolio veiksmus turėjo skųsti ginčo teisenos tvarka, pareiškėjams nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo nekvalifikavo kaip ieškinio ir nepriėmė nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles, arba bent jau nenustatė pareiškėjams termino trūkumams pašalinti.

6.5. Teigia, kad įstatymas imperatyviai nustato, jog antstolis pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą privalo atlikti per 14 dienų nuo nutarties priėmimo vykdyti. Nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymu numatyta pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo data – 2019 m. rugpjūčio 16 d., todėl laikant, kad antstolis nutarties vykdymo negalėjo pradėti vėliau nei 2019 m. liepos 29 d., akivaizdu, kad 2019 m. rugpjūčio 16 d. dieną buvo pasibaigęs (ir šią dieną jau yra pasibaigęs) CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas, dėl to laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti. Teigia, kad jokių išimčių iš šios taisyklės įstatymas nenumato. Mano, jog, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisinius argumentus, vykdomoji byla turėjo būti nutraukta, o antstolis privalėjo panaikinti visas vykdymo priemones, kurių ėmėsi (CPK 629 straipsnio 1–2 dalys).

6.6. Nurodo, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. apžiūros metu 2019 m. rugpjūčio 19 d. datuotas patvarkymas dėl apžiūros greičiausiai apskritai net nebuvo priimtas, o surašytas vėliau, atgaline data, norint pateisinti 2019 m. rugpjūčio 21 d. vykusią patalpų apžiūrą. Mano, jog antstolio 2019 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymu nebuvo numatyta į patalpas įeiti dar ir 2019 m. rugpjūčio 21 d., be to, 2019 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymas panaikintas paties antstolio, todėl mano, jog jis taip pat negalėjo būti laikomas teisiniu pagrindu 2019 m. rugpjūčio 21 d. patalpų apžiūrai atlikti. Darė išvadą, kad antstolis neturėjo jokio patvarkymo ar kito teisinio pagrindo 2019 m. rugpjūčio 21 d. patalpų apžiūrai atlikti ir 2019 m. rugpjūčio 22 d. turto arešto aktui surašyti.

6.7. Mano, jog antstolio 2019 m. rugpjūčio 19 d. patvarkyme numatyti veiksmai viršija 2019 m. liepos 17 d. ir 2019 m. liepos 18 d. nutartimis pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būdą ir mastą, nesusiję su pritaikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis, be to, 2019 m. liepos 17 d. ir 2019 m. liepos 18 d. nutartimis antstoliui nesuteikta teisė atlikti tokius priverstinio pobūdžio veiksmus (be A. C. sutikimo ar net dalyvavimo priverstinai įeiti į A. C. priklausančias patalpas (kurios nėra areštuotos), su raktininko pagalba atrakinti patalpų duris, priverstinio įėjimo į patalpas metu panaudoti policijos pareigūnus ir pan.), kokie numatyti antstolio 2019 m. rugpjūčio 19 d. patvarkyme. Mano, kad dėl šių priežasčių 2019 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymas taip pat yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų skundas dėl antstolio neveikimo, t. y. antstolio atsisakymo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skundą dėl antstolio veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

9. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

10. 2020 m. sausio 21 d. teisme gauti pareiškėjų rašytiniai paaiškinimai, kuriais nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13-236/2020 tenkino pareiškėjų atskirąjį skundą – panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį ir atmetė ieškovės BUAB „(Duomenys neskelbtini)“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Darė išvadą, kad skundžiami antstolio veiksmai ir neveikimas, atlikti panaikintos ir negaliojančios teismo 2019 m. liepos 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, vertinant retrospektyviai, taip pat negali būti laikomi teisėtais. Kartu su rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-13-236/2020. Prašo šiuos įrodymus pridėti prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau, konstatuoja, jog pareiškėjai neturėjo galimybės šio įrodymo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl įvertinus tai, kad šių įrodymų pridėjimas prie bylos bylos nagrinėjimo neužvilkins, nutaria prie bylos pridėti 2020 m. sausio 21 d. rašytinius paaiškinimus ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos civilinio proceso nustatyta tvarka yra įtvirtinta CPK 5 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Vykdymo proceso metu asmens teisė į teisminę gynybą yra įgyvendinama teismui skundžiant antstolių veiksmus, kurių apskundimo tvarka reglamentuojama CPK XXXI skyriuje. CPK 510 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti.

12. CPK XXXI skyriaus normose nedetalizuota, kaip formuluojamas reikalavimas skunde dėl antstolio veiksmų, bet pareiškimą paduodantis asmuo turi atsižvelgti į paduodamo skundo esmę, išsprendimo pagrindą ir asmens teisių apgynimo būdus. Paduodamas skundą dėl antstolio veiksmų asmuo siekia apginti savo teisę, kuri pažeista antstolio neteisėtais veiksmais. Vadinasi, teismas turi išnagrinėti ir nustatyti, ar antstolio veikimas – atlikti veiksmai ar atsisakymas juos atlikti – atitinka įstatymo nuostatas. Jeigu padaroma išvada, kad antstolio veikimas neatitinka įstatymo, tai pagal CPK 510, 513 straipsnius yra priimamas teismo procesinis sprendimas neteisėtą veiksmą panaikinti arba įpareigoti antstolį atlikti tam tikrą veiksmą.

13. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad antstolis Z. Z. pareiškėjams (skolininkams) A. C. ir G. C. nuo 2019 m. liepos 18 d. vykdė vykdomąją bylą Nr. 0014/19/00463 pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-3779-864/2019 dėl laikinųjų apsaugos priemonių,– turto arešto, kurio vertė 93 929 Eur, taikymo. Antstoliui priėmus vykdyti vykdomąjį dokumentą, buvo atlikti vykdymo veiksmai, tarp kurių ir pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skunde dėl antstolio veiksmų, prašomi panaikinti antstolio Z. Z. 2019 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymas „dėl informavimo apie procesinių veiksmų atlikimą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-3779-864/2019 nurodytu areštuojamo turto buvimo adresu“; 2019 m. rugpjūčio 21 d. atliktas pirminis areštuoto turto duomenų patikslinimas – įėjimas į patalpas, adresu (Duomenys neskelbtini), ir patalpų apžiūra bei kiti tą dieną antstolio atlikti veiksmai patalpose; 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešimas Nr. 14-0463/19 „dėl informacijos suteikimo“; 2019 m. rugpjūčio 22 d. turto arešto aktas. Taip pat prašymas nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0014/19/00463 ir panaikinti visas vykdymo priemones, kurių antstolis ėmėsi. Taip pat nustatyta, kad antstolis 2019 m. rugpjūčio 23 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo užbaigė vykdomąją bylą Nr. 0014/19/00463 ir vykdomąjį dokumentą Nr. e2-3779-864/2019 grąžino išieškotojai UAB „(Duomenys neskelbtini)“, vykdomosios bylos užbaigimo pagrindas: visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą (v. b. l. 246).

14. Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo dėl antstolio neveikimo rezoliucinės dalies matyti, jog pareiškėjai suformulavo du reikalavimus: 1) panaikinti antstolio neveikimą, t. y. atsisakymą išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skundą dėl antstolio veiksmų; 2) išnagrinėti iš esmės pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skundą dėl antstolio veiksmų ir skundą tenkinti visiškai. Apibrėžiant skundo nagrinėjimo ribas bei nustatant nagrinėjimo dalyką matyti, jog iš esmės yra skundžiamas antstolio atsisakymas išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skundą dėl antstolio veiksmų. Tai reiškia, jog šiuo atveju būtina nustatyti, ar antstolis pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skundą. Antras reikalavimas (išnagrinėti 2019 m. rugsėjo 10 d. skundą iš esmės) laikytinas išvestiniu reikalavimu, t. y. nustačius, kad antstolis nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą, tik tokiu atveju teismas privalėtų pasisakyti dėl šio skundo argumentų. Priešingu atveju, t. y. nustačius, kad antstolis pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą, paties skundo nagrinėjimas yra teisiškai nereikšmingas.

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad vykdomoji byla Nr. 0014/19/00463 yra užbaigta antstolio 2019 m. rugpjūčio 23 d. patvarkymu ir tais atvejais, kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Pareiškėjai, nesutikdami su tokia teismo išvada, atskiruoju skundu nurodė, kad nei Civilinio proceso kodeksas, nei sprendimų vykdymo instrukcija, kiti įstatymai ar teisės aktai nenumato, jog užbaigus vykdomąją bylą skundai dėl antstolio veiksmų turėtų būti nepriimami ar nenagrinėjami. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Sprendžiant klausimą dėl antstolių veiksmų teisėtumo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami LR CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka. Tokia išvada aiškinama tuo, kad pasibaigus vykdymo procesui antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Taigi kasacinio teismo pateikti išaiškinimai dėl negalėjimo skųsti antstolio veiksmų pagal CPK 510 straipsnio nuostatas po vykdomosios bylos užbaigimo yra siejami su tuo, jog antstolis realiai nebegali ištaisyti skundo nagrinėjimo metu nustatytų trūkumų, nes vykdomąjį dokumentą grąžinus ją išdavusiai institucijai, be vykdomojo dokumento draudžiama atlikti bet kokius vykdymo veiksmus (CPK 586 straipsnio 2 dalis, 631 straipsnio 6 dalis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2009). Tai reiškia, jog nagrinėjant pareiškėjų skundus po vykdomosios bylos įvykdymo ir vykdomojo dokumento grąžinimo ją išdavusiai institucijai, nebūtų pasiekti skundo tikslai ir pareiškėjų teisės realiai nebūtų apgintos. Be to, kasacinis teismas pateikdamas tokį aiškinimą taip pat numatė galimybę pareiškėjams pasinaudoti teismine gynyba reiškiant reikalavimus specialia tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, formuojama teismų praktika paneigia atskirojo skundo argumentus, jog sudaroma palanki situacija antstoliui piktnaudžiauti savo įgaliojimais ir teisėmis bei riboti vykdymo proceso dalyvių teisę apskusti antstolio veiksmus, kadangi teikdami ieškinį teismui pareiškėjai turi teisę įgyvendinti savo teisę į gynybą.

16. Kaip minėta šios nutarties 15 punkte, jeigu vykdomoji byla yra užbaigta, tai reiškia, kad vykdymo procesas pasibaigęs, todėl antstolio veiksmų apskundimas CPK 510 straipsnio tvarka realiai negalimas, ir asmuo turėtų pareikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vykdomosios bylos nutraukimas taip pat yra antstolio vykdomasis veiksmas, kuris gali būti apskųstas CPK XXXI skyriuje nustatytais terminais ir tvarka. Jeigu asmuo, laikydamasis šių reikalavimų, apskundžia atliktą vykdomosios bylos nutraukimą ir prašo pripažinti vykdomosios bylos nutraukimą neteisėtu, taip pat pripažinti neteisėtais antstolio kitus toje vykdomojoje byloje atliktus veiksmus ar atsisakymą juos atlikti, tai teismas ypatingosios teisenos tvarka ir pagal CPK XXXI taisykles turi teisę išnagrinėti visus pareikštus reikalavimus ir juos išspręsti pagal nustatytas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013).

17. Atskiruoju skundu pareiškėjai nesutinka su skundžiamos teismo nutarties argumentu, jog pareiškėjai neginčijo antstolio patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo. Teigia, jog vien tai, kad pareiškėjai šioje byloje pateikė skundą (dėl antstolio neveikimo, nes antstolis atsisakė išnagrinėti pareiškėjų skundą, motyvuodamas vykdomosios bylos užbaigimu) ir siekia vykdomojoje byloje antstolio atliktų veiksmų panaikinimo, savaime patvirtina, kad pareiškėjai nesutinka su vykdomosios bylos užbaigimu ir vykdomojoje byloje atliktais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais. CPK 5 straipsnio, 13 straipsnio, 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 4 punkto normos nustato, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo (pareiškėjo) pareiga tiksliai suformuluoti faktinį ieškinio (skundo) pagrindą (nurodyti aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą) ir dalyką (ieškovo (pareiškėjo) reikalavimą), t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą (teikiant skundą), kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio (skundo) dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo (pareiškėjo) pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Tiek iš pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skundo dėl antstolio veiksmų, tiek iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo dėl antstolio neveikimo suformuluotų reikalavimų matyti, jog pareiškėjai reikalavimo panaikinti antstolio 2019 m. rugpjūčio 23 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo neskundė, jokių aplinkybių dėl šio patvarkymo neatitikimo teisės aktams nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neginčijo antstolio patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo, todėl šis atskirojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

18. Atskiruoju skundu taip pat nurodoma, kad tuo atveju, kai pareiškėjai antstolio veiksmus turėjo skųsti ginčo teisenos tvarka, pareiškėjams nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo nekvalifikavo kaip ieškinio ir nepriėmė nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles, arba bent jau nenustatė pareiškėjams termino trūkumams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, tai yra patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus ir suteikia teisę asmeniui pačiam spręsti dėl savo, jo nuomone, pažeistos teisės gynimo strategijos ir būdo. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjai aiškiai suformulavo skundo dalyką, nurodė faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekvalifikavo šio skundo kaip ieškinio bei nenustatinėjo termino trūkumams šalinti. Be to, pirmosios instancijos teismas išaiškino pareiškėjams teisę kitais teisės gynimo būdais apginti jų galbūt pažeistas teises, todėl pareiškėjams nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog remdamiesi rašytiniais paaiškinimais pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13-236/2020 tenkino pareiškėjų atskirąjį skundą – panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį ir atmetė ieškovės BUAB „(Duomenys neskelbtini)“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėjų nuomone, skundžiami antstolio veiksmai ir neveikimas, atlikti panaikintos ir negaliojančios teismo 2019 m. liepos 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, vertinant retrospektyviai, taip pat negali būti laikomi teisėtais. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Kaip minėta, šios nutarties 14 punkte šiuo atveju nagrinėjamas skundas dėl antstolio neveikimo, t. y. antstolio atsisakymo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. rugsėjo 10 d. skundą dėl antstolio veiksmų. Tai reiškia, jog šiuo atveju nėra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimas, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl šie duomenys teisinės reikšmės skundo teisingam išnagrinėjimui neturi.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kitus atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad kiti argumentai teisingam skundo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

21. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

23. Byloje gautas pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, juo prašoma priteisti iš antstolio Z. Z. pareiškėjams 2 949,37 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas už advokato pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atmetus pareiškėjų atskirąjį skundą, pareiškėjų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.