- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-17
- Bylos Nr.
- I-578-505/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui V. Š., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Š. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, jog Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) pareigūnai, atlikdami kratą, pažeidė kratos darymo prezumpciją, t. y. kratos metu nebuvo filmuojama patalpa ir rasti neteisėtai pas nuteistuosius laikomi daiktai, nevertinta aplinkybė, jog pareiškėjas patalpoje gyveno ne vienas, o su kitais nuteistaisiais, taip pat nenustatyta, jog kratos metu rasti daiktai (telefonas ir SIM kortelės) buvo prie pareiškėjo. Pataisos namų pareigūnai konstatavo, kad kratos metu rasti daiktai priklauso pareiškėjui, tačiau už tai jokia nuobauda pareiškėjui paskirta nebuvo. Kam priklauso rasti daiktai (telefonas ir SIM kortelės) pareiškėjas nežino. Pataisos namų pareigūnai netyrė, kam rasti daiktai priklauso, tačiau skubiai visą medžiagą perdavė Kauno rajono policijos komisariatui, ko pasėkoje, pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Mano, kad pataisos namų pareigūnai netinkamai atliko kratą, neteisingai nurodė, jog rasti daiktai priklauso pareiškėjui. Tokiais atsakovo veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir padaryta neturtinė žala. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 20-22).
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog 2014 m. balandžio 11 d. raštu į Marijampolės PN kreipėsi Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Kauno apskr. VPK), prašydamas pateikti atsakymus į juos dominančius klausimus. Marijampolės PN pateikė dominančią informaciją. Vėliau, baudžiamoji byla buvo perduota bendrosios kompetencijos teismui, kuris, remdamasis byloje surinktais įrodymais, pareiškėjo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsakovo nuomone, jis veikė teisėtai, pateikdamas turimą informaciją, kurios prašė policijos komisariatas. Visą bylos nagrinėjimo laiką pareiškėjas galėjo ginčyti Marijampolės PN pateiktą informaciją, o pirmosios instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ginčyti jį apeliacine tvarka. Pareiškėjas naudojosi visomis gynybos priemonėmis, tačiau ir pirmosios instancijos, ir
apeliacinės instancijos teismai priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius. Pareiškėjas teikė skundą Marijampolės PN dėl kratos metu rastų daiktų. 2016 m. vasario 12 d. Marijampolės PN raštu suteikė pareiškėjui informaciją, kad visa medžiaga dėl rastų neleistinų daiktų yra perduota Kauno rajono policijos komisariatui prie ikiteisminio tyrimo medžiagos bei pateikta teismui.
Todėl, Marijampolės PN nepažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362 „dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ reikalavimų, taip pat neįrodinėjo, kad rasti telefonai ir SIM kortelės priklauso pareiškėjui, tik vykdė pareigą pateikti išsamią informaciją. Pažymėjo, jog kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, tarnybiniai šunys. Todėl filmavimas galėjo būti, tačiau nėra privaloma kratos atlikimo sudedamoji dalis.
Atkreipė dėmesį, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, susijusiais su laikymo sąlygų pažeidimais į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą, nesikreipė. Atsakovo atstovo nuomone, nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Jų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, atliekant kratą gyvenamojoje patalpoje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Pareiškėjas skunde teigia, jog atliekant kratą, nebuvo filmuojama. Pataisos namų pareigūnai netyrė, kam rasti daiktai priklauso, tačiau skubiai visą medžiagą perdavė Kauno rajono policijos komisariatui, ko pasėkoje, pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme.
Kratų atlikimą reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija).
Pagal Instrukcijos 149 punkto nuostatas kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Ypatingo įvykio laisvės atėmimo vietoje metu, tvarkai kratos ir apžiūros metu palaikyti gali būti pasitelkti Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgų, atsakingų už viešąjį saugumą, pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, taip pat tarnybiniai šunys. 149 punkte nėra įtvirtintas imperatyvas filmuoti atliekamas kamerų kratas. Pagal minėtos teisės normos nuostatas pareigūnai turi teisę pasirinkti naudoti ar ne technines priemones kratų metu, todėl pareiškėjo argumentai dėl kratos privalomo filmavimo yra nepagrįsti.
Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrius 2014 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 20-65-3-S-4592 kreipėsi į Marijampolės PN prašydamas suteikti informaciją, ar buvo atliekamos kratos pas V. Š. kameroje ir ar buvo rasti telefonai ir kokie. Minėtame rašte nurodyta, jog Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 20-9-00746-13 pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį. Tyrimo metu nustatyta, kad į policijos komisariatą su pareiškimu dėl grasinimo kreipėsi V. D., nurodydama, kad į savo mobilaus ryšio telefoną gauna grasinančio pobūdžio sms pranešimus ir, kad žinutės galimai gautos nuo jos buvusio sutuoktinio V. Š., kuris atlieka bausmę Marijampolės PN (b. l. 11).
Marijampolės PN 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 9/07-6181 Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriui pateikė informaciją apie pas pareiškėją rastus ir paimtus mobilaus ryšio telefonus ir SIM korteles (b. l. 15).
2014 m. gruodžio 22 d. Kauno apylinkės teismas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2465-668/2014 pareiškėją pripažino kaltu pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį už V. D., Z. D., A. D. terorizavimą ir nuteisė 2 metams laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose (b. l. 38-41).
Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-353-594/2015 Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį paliko nepakeistą ir nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmetė (b. l. 29-37).
Teismas atkreipia dėmesį, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Kauno apygardos administraciniame teisme 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2333-402/2016 pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Minėtoje administracinėje byloje nustatyta, kad Marijampolės PN veikė teisėtai pateikdami jų turimą informaciją apie kratų metu rastus ir paimtus mobilaus ryšio telefonus bei SIM korteles, kurios prašė Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrius, o teismai, priimdami pareiškėjo atžvilgiu apkaltinamuosius nuosprendžius, tuo pačiu neakivaizdžiai deklaravo, kad visos institucijos ir pareigūnai, dalyvavę ikiteisminiame tyrime, veikė teisėtai (b. l. 26-28). Teismo sprendimo pareiškėjas neskundė, jis yra įsiteisėjęs.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Teismas taip pat pastebi ir tai, kad kita būtina sąlyga, siekiant konstatuoti deliktinę atsakomybę, yra žalos patyrimas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė jam priteisti neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Atitinkamai, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-940/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007).
Teismas pabrėžia, kad nurodyti išaiškinimai, ginčo pobūdis lemia tai, jog siekiant konstatuoti žalos kaip deliktinės atsakomybės sąlygos buvimą svarbūs yra paties pareiškėjo nurodyti patirti išgyvenimai kaip jie yra apibrėžti CK 6.250 straipsnyje. Taigi nurodyto klausimo sprendimui pareiškėjo paaiškinimai, susiję su prašoma priteisti neturtine žala, bei juos patvirtinantys įrodymai, pavyzdžiui, kreipimasis psichologinės pagalbos ar pan.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad skunde pareiškėjas iš esmės tik nurodė minėtus galimus Marijampolės pataisos namų teisės aktų pažeidimus, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje (CK 6.271 str.) (b. l. 4-5). Pareiškėjas galimų neteisėtų veiksmų nesiejo su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu, nurodant konkrečią su tuo susietą žalą ir kuo ji pasireiškė, taip leidžiant konstatuoti žalos kaip deliktinės atsakomybės sąlygos buvimą. Atsižvelgus į nurodytų aplinkybių visumą teismas konstatuoja, jog šiuo atveju nėra nustatyta sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, ir spręsti dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo būdo (CK 6.271 str.), todėl pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.