Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Raimundas Mikšta Baudžiamoji byla Nr. 1A-353-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-9-00746-2013-5

2015 m. gegužės 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nuteistajam V. Š., jo gynėjai advokatei Reginai Kvalitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. (toliau – V. Š.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d, nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 145 str. 2 d. už V. D., Z. D., A. D. terorizavimą ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., V. Š. paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. sausio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi iš dalies jas sudedant, nustatant galutinę - 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 145 str. 2 d. už tai, kad jis nuo 2012 metų sausio mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku, iki 2014 metų sausio 20 dienos, atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, sistemingai terorizavo SMS pranešimais nukentėjusiuosius V. D., Z. D., A. D., tai yra: 2013-07-18 vieną kartą, 2013-07-22 vieną kartą, 2013-08-21 du kartus, 2013-09-14 vieną kartą, 2013-09-15 vieną kartą, 2013-09-17 vieną kartą, 2013-10-02 vieną kartą, 2013-10-06 vieną kartą, , 2013-10-12 du kartus, 2013-10-21 vieną kartą, 2013-10-26 vieną kartą, 2014-01-20 vieną kartą, rašydamas iš abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios V. D. mobilaus ryšio telefoną, kurio abonento Nr. 867076630, į nukentėjusiosios Z. D. mobilaus ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir į nukentėjusiojo A. D. mobilaus ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), grasinančio pobūdžio SMS pranešimus, kuriais reikalavo grąžinti 73000 eurų skolą už V. D. išpirkimą nuo kalėjimo, grasino padegti namus bei automobilį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuome­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Tinkamam baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimui LR BK 2 str. yra įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, remiantis kuriomis, asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą ir nustačius, jog jo veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikalstamo elgesio modelį, asmens atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, atitinkantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 str. 1 d. reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos LR BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos LR BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Pagal LR BK 145 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. Analizuojant komentuojamo straipsnio dispozicijos turinį matyti, kad joje yra įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Jos neabejotinai formuojamos kaip alternatyvios, todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014). Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt.). Šių duomenų kontekste svarbu paminėti, kad LR BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Sistemingu asmens bauginimu laikytinas pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Be to, sistemingas bauginimas visuomet bus nukreiptas į konkretų asmenį (konkrečius asmenis), siekiant jam (jiems) sukelti psichologinį diskomfortą.

Tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek V. D. skunde išdėstytas aplinkybes, patvirtino ir nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje pripažinta V. D. motina Z. D., paaiškinusi, kad tai ji patarė dukrai kreiptis į policiją dėl terorizavimo. Grasinančios žinutės vakarais buvo siunčiamos į jos telefoną Nr. (duomenys neskelbtini). Iš turinio, iš giminaičių gyvenamosios vietos žinojimo ji įtarė, kad tai darė V. Š., bet tiksliai pasakyti negali. Buvo grasinama, jeigu dukra jam nesumokės pinigų už kažką, tai jis sudegins namus, pakenks vyro broliui. Žinutes atsiųsdavo jai ir jos vyrui tuo pačiu metu. Prie namų buvo padegta vyro mašina. Buvo užpiltas degus skystis. Būtent po šio įvykio ir prasidėjo aptariamų žinučių siuntinėjimas. Atsakydama į gaunamas grasinančio pobūdžio žinutes, ji (Z. D.) klausė, už ką ir kiek dukra turi sumokėti. Gavo žinutę, kad 73000 eurų, bet konkrečiai už ką, nenurodė. Kai bandydavo skambinti, siekdama tai išsiaiškinti, telefonai būdavo atjungiami, niekas neatsiliepdavo. Nekreipė dėmesio į žinutes iki padegimo. Buvo grasinimas ir jos šeimos nariams, kad nuvažiuos ir juos padegs. Buvo nurodyti adresai ir pasakyta, kad užsiliepsnos jų namai. Jos brolį visi žino, jis netoli gyvena, yra seniūnas, o pas pusbrolį Prienuose buvo nuvažiavę visi kartu su V. Š.. Jis ir savo vardu grasinančias žinutes rašydavo. Vieną kartą rašo, kad stovi automobilis ir tuoj pas juos ateis, po to atsisako nuo tokių žodžių, nurodydamas, kad tai buvo ne jis. Z. D. papildomai paaiškino, kad tuo metu, kai V. Š. buvo pervežtas į Marijampolės pataisos namus, jis turėjo priėjimą prie telefonų ir iš pradžių jiems rašydavo gražiai. Po to, pradėjo pykti, kad jie (Z. D., A. D. ir V. D.) jo neremia, nelanko ir prasidėjo konfliktai. D. pažymėjo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji tyrėjai rodė SMS pranešimus, kuriuos ji gaudavo į savo mobilaus ryšio telefoną, tačiau tyrėja, patikrinusi, kad pranešimai yra identiški A. D. pateiktiems, telefoną nukentėjusiajai gražino.

Aptartų nukentėjusiųjų parodymų vertinimui reikšmingi ir nukentėjusiojo A. D. parodymai, tačiau, apklausimas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, duoti parodymus jis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad V. Š. yra buvęs jo šeimos narys. Tuo tarpu analizuojant V. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes matyti, kad 2013 metų liepos mėnesį, dienos tiksliai neprisimena, jis į namus sugrįžo su bendrovei, kurioje jis dirba vilkiku. Vilkiką pastatė namo kieme. Namo kiemas yra aptvertas tinkline tvora su mediniais vartais, kurie buvo uždaryti. Maždaug apie 23 val., jam namuose žiūrint televizorių, jis pamatė per langą ugnies blyksnį. Pažiūrėjęs per langą pamatė, kad dega vilkiko kabinos galas. Tada vilkikas buvo be priekabos. Jis išbėgęs į kiemą su gesintuvu užgesino ugnį. Prie automobilio rado sudužusį stiklainį ir skudurą, skleidžiantį benzino kvapą. Dėl to į policiją nesikreipė, nes nenorėjo, kad apie tai sužinotų darbovietė. Po šio gaisro, jis maždaug po poros savaičių, į savo mobilaus ryšio telefoną gavo SMS pranešimą, kuriame buvo parašyta, kad šį kartą degė „fūra“ ir, kad labai lengvai viskas praėjo ir, kad kitą kartą bus blogiau, kad kenks jo giminei. Iš šio SMS pranešimo jis suprato, kad čia taip buvo padaryta dėl dukros. Šis SMS pranešimas jam buvo parašytas iš jam nežinomo abonento, kurio numerio jis šiuo metu neprisimena. Aptariamas SMS pranešimas, pasak A. D., yra išsaugotas jo telefone. Nuo to karto jis iš to paties abonento ir iš dar vieno jam nežinomo telefono numerio pradėjo gauti grasinančio pobūdžio SMS pranešimus, kuriuose buvo grasinama susidoroti su jo šeima ir gimine. Paskutiniame pranešime buvo reikalaujama dar ir pinigų, už tai, kad kažkas Vitalijaus prašymu ištraukė jo dukrą iš kalėjimo. V. Š. yra buvęs jo žentas. 2010 metais jo dukra V. D. susituokė su V. Š., o išsituokė 2013 ar tai 2012 metais. Gavęs grasinančio pobūdžio SMS pranešimus, jis dukros paklausė, kas vyksta, ir tik tuomet ji pasakė, kad ir ji gauna grasinančio pobūdžio SMS pranešimus, kurių ji jam nerodė ir apie jų turinį nieko nesakė. Dukra įvardino, kad šiuos SMS pranešimus greičiausiai rašo jos buvęs sutuoktinis V. Š.. Pranešimai buvo rašomi vieną ar du kartus per savaitę. Tokius pačius pranešimus su žmona jie gaudavo vienodu metu iš tų pačių abonentų. Taip pat jam skambino jo buvęs žentas V. Š.. Pasiteiravus kas čia vyksta, kodėl buvo padegtas jo vilkikas ir kodėl jis gauna grasinančio pobūdžio SMS pranešimus, V. Š. jam atsakė, kad tai ne jo darbas ir, kad jis nieko apie tai nežino (b. t. 1, b. l. 31). Vertinant A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad, sutinkamai su LR BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti perskaitomi byloje esantiems parodymams patikrinti, t.y. tokie parodymai nėra laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu ir vien jais grįsti kaltės negalima. Analogiškos pozicijos šiuo klausimu laikomasi ir vieningai formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje tačiau čia pabrėžiama, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotais parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui visgi galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, pažymint, kad jie, be viso ko, padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Esant šiems duomenims, būtina pažymėti, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, A. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai tiek pirmosios instancijos teismo, tiek teisėjų kolegijos vertinami tik tiek, kiek jie gali patvirtinti/paneigti byloje esančių duomenų visumą. Šiame kontekste vertinant A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, svarbu paminėti, kad jie atitiko tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų V. D. ir Z. D. nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, abejoti kuriomis, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priešingai nei teigiama V. Š. apeliaciniame skunde, viso baudžiamojo proceso metu tiek V. D., tiek Z. D. savo parodymuose buvo nuoseklios, jos aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė galimą jiems siunčiamų grasinančio pobūdžio SMS panešimų siuntėją – V. Š., abi nurodė analogiškus siunčiamuose pranešimuose joms išdėstytus reikalavimus bei jų priežastis. Esminių prieštaravimų jų parodymuose aukštesnysis teismas neįžvelgia, kas suponuoja išvadą, kad apylinkės teismas, pagrįstai vadovavosi aptartų asmenų parodymais apkaltinamojo nuosprendžio V. Š. atžvilgiu priėmimo metu.

Motyvuojant šią išvadą akcentuotina, kad V. Š. pareikštuose kaltinimuose išdėstytas aplinkybes, o tuo pačiu ir aukščiau aptartų asmenų parodymus, neabejotinai patvirtina ir byloje esantys SMS pranešimai. Remiantis 2013 m. gruodžio 9 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo duomenimis, A. D. ikiteisminio tyrimo metu savo iniciatyva pateikė jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną NOKIA (b. t. 1, b. l. 33), kurio apžiūros metu, 2013 m. gruodžio 19 d., iš telefono buvo paimti gauti pranešimai, atspausdinant juos ant trijų popieriaus lapų ir laikant prie apžiūros protokolo (b. t. 1, b. l. 34-38). Šių duomenų pagrindu nustatyta, kad į A. D. telefoną iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. spalio 21 d. įvairiu paros metu buvo gauta keliolika SMS pranešimų (b. t. 1, b. l. 36-38). Z. D. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat tyrėjai rodė SMS pranešimus, kuriuos ji gaudavo į savo mobilaus ryšio telefoną, tačiau tyrėja, patikrinusi, kad pranešimai yra identiški A. D. pateiktiems, telefoną nukentėjusiajai gražino. Nesant pagrindo netikėti Z. D. parodymais, aptariant A. D. telefone rastų SMS pranešimų turinį, daroma išvada, kad analogiško turinio SMS žinutės buvo siunčiamos ir Z. D..

Vertinant aptariamų SMS pranešimų turinį, matyti, kad ne viename iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) siųstų pranešimų kalbama apie namų padegimą, skaudžias to pasekmes tiek pranešimų gavėjui, t.y. A. D., tiek jo artimiesiems, kalbama apie padegtą „fūrą“, nurodant, kad kitą kartą gaisro jis (A. D.) taip lengvai neužgesins ir pan.. Tokiu būdu, akivaizdu ir neginčytina, kad aptartais SMS pranešimais buvo siekiama įbauginti nukentėjusįjį A. D., sukurti kuo įtikinamesnę situaciją, patvirtinančią grasinimų realumą ir akivaizdumą. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad sprendžiant klausimą ar išreikštas grasinimas buvo realus, ypatingas dėmesys suteikiamas nukentėjusiojo suvokimui ir grasinančiojo siekiams bei ketinimams (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt.). Sutinkamai su vieningai formuojama teismų praktika, žmogaus bauginimas gali pasireikšti grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013). Šių duomenų kontekste vertinant A. D. gautų pranešimų pobūdį, svarbu paminėti, kad aptariamuose SMS pranešimuose nurodomos A. D. darbinio automobilio, t.y. „fūros“ padegimo aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek V. D., tiek Z. D., ikiteisminio tyrimo metu – A. D., kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog Z. D., A. D. ir V. D., nukentėję nuo gaisro bei žinantys galimas tokių veiksmų neigiamas pasekmes, gaudami analogiško pobūdžio pranešimus, informuojančius juos apie sekantį, pranešimų siuntėjo teigimu, ne taip lengvai užgesinamą gaisrą, suvokė, jog tokie pranešimus siuntusio asmens veiksmai gali būti realiai įgyvendinti, todėl turėjo pagrindą realiai ir akivaizdžiai to bijoti. Nesant pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų objektyvumu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl minėto gaisro nepranešimo atitinkamoms institucijoms atmestini kaip nepagrįsti. Akivaizdu, jog nukentėjusieji, gaudami grasinančio pobūdžio SMS pranešimus, kuriuose betarpiškai vis užsimenama apie jų bei jų artimųjų turto padegimo galimybę, bijodami jiems gresiančių pasekmių, galėjo minėto automobilio padegimo faktą nuo atitinkamų teisėsaugos institucijų ir nutylėti. Juo labiau, kad kilusį gaisrą nukentėjusiesiems pavyko užgesinti patiems. Pažymėtina, kad iš V. D. 2013-07-23 skundo matyti, kad ji apie šį įvykį policiją informavo (b. l. 6, t. 1).

Atsižvelgiant į aukščiau aptartų aplinkybių visumą, A. D. bei kitiems jo šeimos nariams siunčiamų grasinančio pobūdžio SMS pranešimų turinį, jų sistemingumą, pranešimų siuntimo laiką – nakties metas, jų siuntimo būdą – telefonu, tiek Z. D., tiek A. D. vienu metu, sutiktina su apylinkės teismo išvada savo esme ir pobūdžiu juos traktuoti kaip asmens terorizavimą. Akcentuotina, kad asmens terorizavimas tai tokie kaltininko veiksmai, kuriais grasinama susprogdinti, padegti, pvz., namą, automobilį, patį žmogų ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką – apnuodyti šulinį, pagrobti vaiką, sukelti eismo įvykį, kitokį nelaimingą atsitikimą ir pan. Šioje baudžiamojoje byloje analizuojami nuteistojo veiksmai iš esmės atitinka terorizavimo pobūdį, ko pasėkoje konstatuotina, kad tokia apylinkės teismo išvada atitinka tiek baudžiamąjį įstatymą, tiek vieningai formuojamą teismų praktiką.

Nors pats V. Š., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, neigė rašęs SMS pranešimus nukentėjusiesiems, tačiau tokius jo veiksmus neabejotinai patvirtina nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys. 2013 m. rugsėjo 17 d. 09.27 val. į A. D. telefoną iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsiųstas SMS pranešimas, kuriame į nukentėjusįjį kreipiamasi vardu, teigiama, jog jis (V. Š.) taip pat gauna grasinančio pobūdžio SMS pranešimus, prašoma kartu ieškoti problemos sprendimo būdų, nurodoma, kad jie, t.y. V. Š. ir A. D., visuomet gražiai sutardavo (b. t. 1, b. l. 36). 2013 m. spalio 2 d., 23.46 val., A. D. gavo SMS pranešimą iš kito telefono Nr. t.y. (duomenys neskelbtini), kuriame vėlgi į pranešimo gavėją kreipiamasi vardu, nurodoma, kad jam (V. Š.) grasinama ir cituojamas SMS pranešimas, kuriame tiesiogiai išdėstomi grasinimai reikalaujant pinigų už tai, kad jo buvusi sutuoktinė Viktorija buvo „ištraukta“ iš kalėjimo (b. t. 1, b. l. 37). Įvertinus aptartus pranešimus, jų pobūdį, juose atskleidžiamą V. Š. asmeninį gyvenimą, sąsajas su A. D. ir V. D., akivaizdu, kad pranešimai buvo parašyti būtent V. Š.. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad 2014 m. sausio 20 d. 20.01 val. į savo mobilaus ryšio telefoną iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo siunčiamas pranešimas ir A. D., leidžiantis pranešimo siuntėją identifikuoti kaip V. Š., SMS pranešimą gavo ir V. D.. Jame nurodoma, kad pranešdama policijai apie gaunamus grasinamojo pobūdžio SMS pranešimus, V. D. tik palengvino pranešimus siuntusio asmens darbą, nurodoma, kad V. D. nepamirštų, jog iš policijos nuteka informacija, ką ji gerai žinanti, būdama šalia jo (V. Š.), primenama, kad skolą reiks grąžinti, nes dėl jos daug buvo „sukišta“ (b. t. 1, b. l. 25). Atsižvelgiant į šio pranešimo turinį, akivaizdu, kad šioje žinutėje jos siuntėjas save identifikuoja kaip kitą asmenį, t.y. ne V. Š., tačiau nepaisant to, aukščiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad mobilaus ryšio Nr. (duomenys neskelbtini) disponavo pats nuteistasis (b. t.1, b. l. 37).

Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, tikrinant abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomybę, atlikus jo IMEI ir IMSI kontrolę, buvo nustatyta, jog V. Š., savo naudojamą abonentą, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (rašydamas pranešimus iš šio telefono Nr. jis betarpiškai save identifikuodavo V. Š., todėl abejoti, kad šis telefono numeris priklausė būtent jam, nėra objektyvaus pagrindo), buvo įdėjęs į skirtingus mobilaus ryšio telefonų aparatus. Sulyginus su abonento Nr. (duomenys neskelbtini) (iš kurio buvo rašomi grasinančio pobūdžio SMS pranešimai tiek V. D., tiek jos tėvui A. D.), naudotų telefonų aparatų IMEI numerius su abonento Nr. (duomenys neskelbtini) naudotų aparatų IMEI kodais, nustatyti dviejų IMEI numerių sutapimai, t.y. IMEI 355947042076870F ir 357923052967190F (b. t. 1, b. l. 65, 68). Tuo tarpu Marijampolės pataisos namuose, kur bausmę aptariamų SMS pranešimų siuntimo metu atlikinėjo ir V. Š., kratų metu tiek pas patį V. Š., tiek 22-ajame nuteistųjų būryje buvo rasta eilė mobilaus ryšio telefono aparatų, ką patvirtina byloje esantis 2014 m. balandžio 25 d. Marijampolės pataisos namų raštas „Dėl informacijos pateikimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 20-9-00746-13“ Nr. 9/07.6181 (b. t. 1, b. l. 71-72). Tikrinant Marijampolės pataisos namų 22-ajame nuteistųjų būryje, kur laisvės atėmimo bausmę atlieka V. Š., rastų telefonų aparatų IMEI kodus su abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) naudotais mobilaus ryšio telefonų aparatų IMEI kodais, nustatyta, kad telefonas, kurio IMEI 355947042076870F, buvo rastas 2013 m. lapkričio 28 d. apie 19.00 val. 22-ajame nuteistųjų būryje prie nuteistojo V. R. lovos rozetėje padarytoje slėptuvėje. Remiantis aukščiau aptartų Marijampolės pataisos namų 2014 m. balandžio 25 d. raštu, nuteistasis V. Š., laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2014 m. vasario 10 d. laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo būtent 22-ajame nuteistųjų būryje, jo miegama vieta buvo šalia nuteistojo V. R. lovos (b. t. 1, b. l. 71). Nors V. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus apie jo būryje rastus telefonus atsisakė, tačiau įvertinus minėto mobilaus ryšio telefono radimo vietą – rasta V. Š. būryje bei nukentėjusiesiems siųstų SMS pranešimų pobūdį – siuntėjui buvo žinomos detalios nukentėjusiųjų asmeninio gyvenimo aplinkybės, namų adresai bei asmens kodai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad minėtu telefono numeriu disponavo būtent V. Š..

Motyvuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į visų A. D. telefone rastų SMS pranešimų rašymo stilių, juose daromas gramatines klaidas, vartojamus žodžius ir frazes. Štai 2013 m. liepos 22 d. 00.40 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) A. D. gavo SMS pranešimą, kuriame išskirtina žodžio „ieškoti“ rašyba. Šioje žinutėje šis žodis parašytas su gramatine klaida „jaiskoti“. Lygiai tokia pati gramatinė klaida padaryta ir kitame SMS pranešime, 2013 m. rugsėjo 17 d. 09.27 val. gautame iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) – „jaskosime“. 2013 m. liepos 22 d. 00.40 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) parašyto SMS pranešimo matyti, kad jame tam tikrose vietose vietoje „v“ raidės naudojamas „w“ („wejo“, „tewu“, „tewo“, „wiskas“) simbolis. Toks netipinis rašybos stilius išskiriamas ir iš kitų telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gautuose pranešimuose: „sawe“, „wika“, , „galwon“– 2013 m. rugpjūčio 21 d., 09.09 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) gautas pranešimas, „nebuwo“, „iwelti“, „iwiska“ - 2013 m. rugsėjo 14 d., 23.57 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) gautas pranešimas, „buwo“, „wika“, „wiska“ – 2013 m. spalio 12 d. 01.26 d. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) gautas pranešimas. Esant šiems atitikimams, pasireiškiantiems individualiais požymiais, neabejotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstais visus SMS pranešimus, į A. D., Z. D. ir V. D. telefonus siųstus iš trijų skirtingų telefono Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priskyrė vienam ir tam pačiam asmeniui – V. Š.. Abejonių tokia apylinkės teismo išvada, įvertinus aukščiau aptartus baudžiamosios bylos duomenis, nekyla ir aukštesniajam teismui. Įvertinus paminėtas aplinkybes, nepagrįstu laikytinas ir apelianto teiginys, kad apylinkės teismas nepagrįstai neskyrė lingvistinės ekspertizės, kadangi įrodymų rinkimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis tikslingas tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad nauji įrodymai galėtų pakeisti išvadą dėl svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis.

Nors V. Š. apeliaciniu skundu kelia tam tikras abejones dėl šioje nutartyje plačiai analizuojamų SMS pranešimų autentiškumo, tačiau sutikti su nuteistojo argumentais šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo. Remiantis 2014 m. balandžio 14 d. apžiūros protokolu, ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrimas V. D. priklausantis telefonas, kurios SMS pranešimų aplanke buvo rastas 2014 m. sausio 20 d., 20.01 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) gautas pranešimas (b. t. 1, b. l. 25). 2013 m. gruodžio 9 d. apžiūros metu buvo apžiūrėtas A. D. priklausantis telefonas, kuriame rasti SMS pranešimai taip pat buvo išimti iš „Gautų pranešimų“ aplanko (b. t. 1, b. l. 34-38) ir tik vėliau jie buvo perkelti į kompiuterį ir išspausdinti trijuose A4 formato lapuose. Abiejų mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo apžiūrėti ikiteisminį tyrimą vykdžiusių tyrėjų, t.y. tyrėjo Ž. B. ir vyresniosios tyrėjos L. B., iki nagrinėjamos baudžiamosios bylos, nei su nukentėjusiaisiais, nei su nuteistuoju, jie nebuvo pažįstami, todėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi teisėjų kolegija neįžvelgia. Atsižvelgiant į tai, kad tik šie asmenys galimai turėjo galimybę pakeisti minėtų SMS pranešimų turinį, tačiau tam jie neturėjo jokio motyvo, apelianto versija dėl tokių tyrėjų veiksmų atlikimo atmestina kaip nepagrįsta.

Šiame kontekste akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do esmės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų atsaky­mą į kiekvie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius argumen­tus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti nuteistojo V. Š. motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikantis prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, jų pasėkoje konstatuojant, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. Š. pripažino kaltu jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinio skundo ribose (LR BPK 320 str. 3 d.), atsižvelgiant į esminę apeliacinio proceso nuostatą – negalima pabloginti nuteistojo teisinės padėties labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde, visgi pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje, V. Š. veiksmuose formaliai galima įžvelgti LR BK 181 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. Š., iki 2015 m. balandžio 15 d. sudaro 110,01 Eur (t. 2, b. l. 143).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (LR BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad LR BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. LR BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo V. Š. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.