Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-41/2013

Teisėjas Robertas Rainys Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00712-2012-5

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. vasario 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 150 str. 1 d. 80 parų arešto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis 2012-03-21 nuo 03.00 val. iki 04.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, atsiklaupęs prie miegančios K. F. lovos, nurengė jos kelnaites ir įkišo pirštus jai į makštį ir tokiu būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, tenkino savo lytinę aistrą prieš pastarosios valią ir ją seksualiai išprievartavo.

Pirmos instancijos teismas nepašalino visų abejonių ir nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios jautėsi teismo šališkumas, asmeninis priešiškumas jo atžvilgiu ir siekis nuteisti jį už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Šališkumas matosi tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, kai nebuvo tenkinami jo prašymai dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo (pvz. akistatos su nukentėjusiąja), tiek iš teisminio proceso eigos, tiek iš prokurorės pasisakymo per baigiamąsias kalbas (kad „šioje byloje jokių įrodymų negali būti, nes tai vyko tarp dviejų asmenų”, „ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę pilnai pripažino, nuoširdžiai galėjosi”, nors savo kaltės jis pripažinęs niekad nebuvo), tiek ir iš teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio.

Apelianto nuomone, nelogiška yra teismo išvada, jog K. F. bei byloje apklausti liudytojai neturi pagrindo jį apkalbėti ir duoda teisingus parodymus, kadangi tarp nukentėjusiosios, liudytojų ir jo buvo draugiški santykiai. Priešingai negu konstatuoja pirmos instancijos teismas, nei vieno iš liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia nusikalstamos veikos padarymo, tačiau visi teigia, kad pažįsta jį (apeliantą) seniai ir žino, kad jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jokiomis aplinkybėmis negalėjo padaryti, ypač K. F. atžvilgiu.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios K. F. parodymus turėjo vertinti kritiškai, o ne grįsti vien jais apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji K. F., kaip ir kiti vakarėlio dalyviai, buvo gerokai apsvaigusi nuo alkoholio, todėl abejotina, kad ji užtikrintai galėtų teigti kažką apie to vakaro įvykius. Tai patvirtina ir tas faktas, kad K. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad prieš einant miegoti nusirengė iki apatinių kelnaičių ir liemenėlės, tačiau liudytojas T. B. ikiteisminio tyrimo metu užtikrintai parodė, kad K. F. atsigulė miegoti apsirengusi viršutiniais drabužiais, t.y. su sijonu, pėdkelnėmis ir juodos spalvos džemperiu, o liudytoja J. A. L. parodė, kad K. F. ir T. B. gulėjo apsikabinę, buvo užsikloję, abudu buvo nusisukę veidu į sieną, kuo buvo apsirengusi K. F. nematė. Teismas net nebandė pašalinti minėtų prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir išsiaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, o būtent: kas ir kuriuo metu nurengė K. F. iki apatinių ir vėliau nusmaukė jai kelnaites bei, ar apskritai nukentėjusioji buvo nusirengusi, ir kodėl K. F. parodė, kad pati nusirengė iki apatinių prieš einant miegot, ar tokiam jos suklydimui negalėjo turėti įtakos stiprus apsvaigimas nuo alkoholio, ir kas atklojo K. F.? Taigi, neaiškus teismo kategoriškumas konstatuojant, kad šalia gulėjęs T. B. negalėjo su nukentėjusiąja atlikti minėtų veiksmų. Vertinant visas paminėtas aplinkybės, šie įvykiai tarp K. F. ir T. B. galėjo įvykti prieš jam (apeliantui) apskritai ateinat į kambarį, tiesiog dėl girtumo K. F. pasirodė, kad minėtus veiksmus atliko jis, arba šiuos įvykius ji apskritai galėjo susapnuoti.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jo teisme duoti parodymai neprieštarauja parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, o tik konkretizuoja juos, kadangi jis turėjo laiko gerai apmąstyti tos nakties įvykius ir juos atsiminti. Duodamas parodymus teisme, jis patvirtino, kad į K. visada žiūrėjo kaip į draugę, niekada nebandė jai rodyti kažkokio išskirtinio dėmesio, nesiūlė jai būti jo mergina. Jokių seksualinių fantazijų jos atžvilgiu jis nepuoselėjo. Prieš eidamas miegoti jis nusprendė apeiti kambarius ir pasižiūrėti, ar likę nakvoti draugai nepadarė betvarkės. Užėjęs į sesers kambarį rado lovoje gulinčius T. B. ir K. F., ši gulėjo prie sienos. Kambaryje buvo tamsu, jis nutarė patikrinti, ar lovoje nėra privemta, ranka apčiuopomis tikrino ir tuo metu gavo antausį nuo K. F., automatiškai pasakė angliškai „atsiprašau”, net nesupratęs už ką, ir išėjo. K. F. jis kelnaičių nenutraukinėjo, jai pirštų į lytinius organus nebuvo įkišęs. Taigi, teismas visiškai neturėjo pagrindo vertinti šių jo parodymų kritiškai, o priešingai turėjo patikrinti aukščiau išdėstytą versiją.

Teismo konstatuotas faktas, kad jis perskaitė K. F. parašytą raštelį, kuriame ji savo miegančiam draugui T. B. parašė, jog ją išprievartavo, ir vėliau šį raštelį išmetė, taip pat nepatvirtina teismo išvados apie jo kaltumą. Priešingai, būdamas kaltas jis būtų slėpęs to raštelio buvimo faktą, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis pats nurodė, kad minėtą raštelį yra perskaitęs ir vėliau išmetęs. Iš raštelio turinio ir formos puikiai matyti, kad jo tikslas buvo sukelti T. B. dėmesį, tai patvirtino ir vėliau telefoninio pokalbio metu K. F. klausimas, ar T. B. perskaitė raštelį, kadangi ji tuo metu nebuvo nuėjusi nei į darbą, nei į policiją, o tiesiog sėdėjo namie ir laukė kol jai paskambins jos vaikinas ir pasiteiraus, ką turėtų reikšti minėtas raštelis, tačiau to taip ir nesulaukė. Tai patvirtina ir vėliau pokalbio su juo (apeliantu) metu T. B. pasakyti žodžiai „ką jai tai viskas žaidimas?”.

Nepagrįsta ir teismo pozicija, kad remiantis liudytojų Ž. T. S. ir J. A. L. parodymais galima daryti išvadą, kad tuo metu jis draugams bandė pasiteisinti dėl atliktų veiksmų K. F. atžvilgiu, jeigu ši apie tai praneštų, nurodydamas aplinkybes, kurių nebuvo iš viso. Liudytojų Ž. T. S. ir J. A. L. parodymai, priešingai negu konstatuoja teismas, tik patvirtina byloje nustatytas aplinkybės, kad jis buvo labai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, tiek, kiek dar nėra buvęs, ir gavęs iš K. F. antausį, nesuprato kas įvyko bei eidamas tiesiog kūrė nerealias įvykių versijas, kurios to metų jam šovė į girtą galvą. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad liudytojams Ž. T. S. ir J. A. L. jis pasakojo skirtingus įvykius, kadangi visiškai nesuprato kas įvyko, dėl girtumo sunkiai galėjo bepastovėt ant kojų, jau nekalbant apie, tai, kad blaiviai mąstyti ir kurti kažkokius tariamos nusikalstoms veikos nuslėpimo planus. Pažymima ir tai, kad remiantis liudytojų parodymais, jis su J. A. L. šnekėjo prieš nusileidžiant pas Ž. T. S. ir J. L., su kuriais pašnekėjus ir išgėrus, jis išėjo, ir tik po to pasigirdo riksmas, po ko nukentėjusioji nusileido laiptais. Taigi, minėta teismo išvada prieštarauja šių liudytojų parodymams ir yra nelogiška net laiko atžvilgiu.

Pirmos instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nurodoma, kad liudytojai Ž. T. S. ir J. L. parodė, jog nusileidusi į pirmą aukštą K. F. buvo pikta, verkė, pasakė, kad ją jis išprievartavo, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Liudytojas J. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad K. nepasakojo, kodėl nori išeiti namo, atrodo pasakė tik „R.”, buvo su Ž. T. S., kuris ją palydėjo. Šiuos savo parodymus liudytojas J. L. teisme pakeitė, tačiau teismas net nebandė pašalti šio prieštaravimo. Liudytojas Z. T. S. parodė, kad K. išėjo maždaug po valandos po to, kai nusileido R.. Žino tik K. versiją, detalių nepasakojo, tik kad bandė išprievartaut. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojas Ž. T. S. nekonkretizavo, kada jis sužinojo K. versiją, ar tai buvo tuo metu, kai jis ją lydėjo namo, ar kažkada vėliau. Be to, šių liudytojų teisme duoti parodymai prieštarauja nukentėjusiosios duotiems parodymams, kadangi jie nurodė, kad nukentėjusiosios nieko neklausinėjo, nes nenorėjo lįst į dušią, o nukentėjusioji parodė, kad ji nieko nenorėjo sakyti, bet ją be paliovos kamantinėjo.

Teismas kaip jį kaltinančiu įrodymu taip pat rėmėsi liudytojo T. B. parodymais, nors jis nepateikia jokios informacijos, pagrindžiančios jo kaltę. Be to, minėto liudytojo parodymai, apelianto įsitikinimu, turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi jis yra nukentėjusios K. F. vaikinas ir gali būtų suinteresuotas bylos baigtimi. Teismas ignoravo liudytojo T. B. parodymus dalyje, kur pastarasis nurodė, kad pamena tik tai, kad K. lovoje gulėjo su tais pačiais rūbais, su kuriais buvo apsirengusi vakarėlio metu. Tai yra ji buvo su sijonu, pėdkelnėmis ir juodos spalvos džemperiu. Gali garantuoti, kad ji buvo su viršutiniais rūbais. 2012-03-21 apie 10.00 val. susirašinėdamas su K. sužinojo, kad ji nenuėjo į darbą, buvo be nuotaikos, paklausė ar nerado raštelio. Be to, mažai tikėtina, kad mylintis vaikinas, sužinojęs, kad jo merginą, kol jis miegojo, kažkas seksualiai išprievartavo arba bandė seksualiai išprievartauti, ramiai bendrautų su kaltininku ir vėliau su juo išsiskirtų be pykčių, ir net gi tam tikru momentu palaikytų jo pusę (frazė „ką jai tai viskas žaidimas?”). Tačiau ir šių prieštaravimų bei iš jų kylančių abejonių teismas nepašalino ir neaiškino kaltininko naudai kaip to reikalauja BPK ir Konstitucijoje įtvirtinti principai.

K. F. mobilaus telefono apžiūros metu nustatytas K. F. ir jo susirašinėjimas SMS žinutėmis, apelianto nuomone, taip pat nepagrindžia teismo išvados dėl jo kaltumo, kaip nurodyta kaltinamajame akte ir nuosprendyje. Be to, minėtų žinučių turinys pilnai patvirtina jo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotus parodymus. Iš susirašinėjimo matyti, kad jis prašė atleidimo, net nežinodamas už ką, tik bendrai, dėl to, kad draugė pyksta, neprašė, kad ji nesikreiptų į policiją ar nereikštų jam kaltinimų, ką būtų daręs, jei būtų žinojęs, kad yra padaręs jam inkriminuojamus veiksmus. Be to, apskritai kelia pagrįstų įtarimų tas faktas, kad K. F. susirašinėjimo su T. B. ir juo (apeliantu) metu apie 10.00 val. nurodė, kad yra policijoje ir parašė ant jo pareiškimą dėl išprievartavimo, o vėliau, po jo žinutės, kad nupirks jai jos prašomą Ps3, atsakė, jog „kolkas pareiškimą atsiėmiau, bet dar galvosiu”, kai tuo tarpu pareiškimą policijai parašė tik tos pačios dienos 21 val.

Priešingai negu tvirtina teismas skundžiamame nuosprendyje, jo parodymai tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duoti teisme, yra nuoseklūs, papildantys vieni kitus ir sudarantys bendrą visumą, kurią patvirtina ir liudytojų duoti parodymai, kai tuo tarpu nukentėjusiosios K. F. parodymai yra nelogiški ir prieštarauja kitų liudytojų duotiems parodymams.

Pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo fiziologinio ir anatominio jam pareikšto kaltinimo aspekto - kokiu būdu asmuo labai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio galėjo atkloti, nurengti ir nusmaukti kelnaites kitam asmeniui taip, kad jis to nepajaustų ir neprabustų, nors pats sunkiai bepastovi ant kojų? Taip pat, kaip stipriai apgirtęs asmuo, vos pastovintis ant kojų galėjo pasilenkt per visą lovą, nepasirėmęs ir nenukritęs ant joje miegančių žmonių ir nenatūraliai išlenkęs kairės rankos peties, alkūnės ir riešo sąnarius ne tik bandyti, bet ir įkišti bei sukinėti pirštus ten kur vos pasiekia ranka? Kaip jis galėjo, atsižvelgiant į visus paminėtus veiksnius bei moters kūno anatomiją, sukišti pirštus nukentėjusiai į makštį iš priekio, kai pastaroji gulėjo ant šono, neišsiskėtusi ir nugara į veiksmus atliekantį asmenį, kai tai fiziologiškai ir anatomiškai yra itin sudėtinga arba neįmanoma? Be to, kaip esant tokioms aplinkybėms, specialisto išvadoje į klausimą „Ar esama požymių, nurodančių į tai, kad su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiauta (tame tarpe nenatūraliu būdu)?” galėjo būti atsakyta, jog „šviežių lytinio santykio požymių nerasta”?

BK 150 str. 1 d. yra numatyta atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą prieš nukentėjusiojo valią, šiuo atveju pasinaudojant nukentėjusiojo asmens bejėgiška būkle, tačiau nukentėjusioji net neužsiminė apie tai, kad atlikdamas jos atžvilgiu jam inkriminuojamus veiksmus, jis buvo nusirengęs, įvyko erekcija arba kokiu nors būdu būtų tenkinęs save lytiškai. Todėl, net ir tuo atveju, jeigu jis butų atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, juose nebūtų nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 1 d., sudėties požymių.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepašalino visų abejonių, nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios jautėsi teismo šališkumas, asmeninis priešiškumas jo atžvilgiu ir siekis nuteisti jį už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Taip pat šališkumas matosi ir atliekant ikiteisminį tyrimą, kai nebuvo tenkinami jo prašymai dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą.

Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių (LR BK 58 str., 59 str.), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus vertino ne taip, kaip norėjo apeliantas, bei priėmė pastarojo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Taip pat nepagrįsti apelianto skundo argumentai ir dėl ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumo, kurie netenkino pastarojo prašymų dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo pabaigoje apelianto gynėja buvo pateikusi prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą jos ginamojo atžvilgiu, minėtame prašyme išdėstė argumentus, susijusius su atlikto ikiteisminio tyrimo trūkumais, neišsamumu, ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimu. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. Pečkaitytės 2012-07-10 nutarimu gynėjos prašymas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo motyvuotai atmestas. Tuo tarpu, prokurorės minėtame nutarime išdėstyti motyvai, neatitinkantys apelianto lūkesčių, taip pat negali būti pagrindu išvadai, jog ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai buvo šališki ir priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šio reikalavimo nesilaikymas vertinant įrodymus pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pagal santykį su įrodinėtomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Tiesioginiai įrodymai nėra pranašesni už netiesioginius. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pažymėtina, kad loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, jas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, ko pasėkoje pagrįstai R. M. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje esančių įrodymų, tarpusavyje sujungtų nuoseklia ir logiška grandine, visuma įrodyta, jog R. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas nukentėjusiosios K. F. bejėgiška būkle – jai miegant, nusmaukęs jos apatines kelnaites, įkišo savo pirštus į jos lytinius organus ir tenkino savo lytinę aistrą prieš šios valią ir ją seksualiai išprievartavo, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 1 d. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, jame yra išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, išdėstyti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, nurodyta, kodėl vienais įrodymais teismas remiasi, grįsdamas apelianto kaltę, o kitus įrodymus atmeta, todėl teigti, kad šiuo atveju buvo pažeistos BPK 1 str. 1 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 1 p., 2 p. nuostatos, nėra pagrindo.

Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, nukentėjusiosios K. F. parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, be to, jie sutampa su taip pat dėl esminių įvykio aplinkybių nuosekliais liudytojų parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl jais netikėti pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo.

Nukentėjusioji K. F. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog 2012 m. kovo 20 d. vakare dalyvavo pas R. M. bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vykusiame vakarėlyje. Vakarėlio metu ji išgėrė keletą stikliukų tekilos ir keturis pusės litro talpos butelius alaus. Apie antrą valandą nakties ji nusprendė eiti namo, tačiau draugai, tame tarpe ir R. M., ją įkalbinėjo pasilikti. Ji sutiko pasilikti. Netrukus ji nusprendė eiti miegoti, apie tai pasakė savo draugui T. B., kuris pažadėjo ateiti pas ją po kelių minučių. Ji nuėjo miegoti į R. M. sesers kambarį. Minėtame kambaryje ji nusirengė iki apatinių drabužių – liemenėlės ir kelnaičių, ir atsigulė į lovą. Nesulaukusi T. B., ji užmigo. Naktį ji pajuto nemalonų jausmą, jos kelnaitės buvo šie tiek nusmauktos ir kažkas, įkišęs pirštus jai į makštį, juos sukinėjo. Atsisukusi ji pamatė prie lovos atsiklaupusį R. M., kuris per šalia jos miegantį T. persilenkęs, įkišęs jai į makštį pirštus, juos sukinėjo. Ji trenkė R. M. į veidą, kuris ištraukė pirštus, pasakė angliškai „sorry” ir išėjo iš kambario. Ji bandė pažadinti T. B., tačiau jis buvo labai girtas, todėl jai nepavyko to padaryti. Tuomet ji apsirengė, parašė anglų kalba T. B. raštelį, kad kol jis miegojo, ją išprievartavo, ir nulipo į buto pirmą aukštą. Apačioje prie stalo dar sėdėjo J. L. ir Ž. T. S.. Pastarieji pamatę, kad ši ruošiasi išeiti, jos paklausė, kas atsitiko. Iš pradžių ji jiems nieko nesakė, tačiau pastariesiems primygtinai prašant, ji pasakė, kad ją išprievartavo R. Ž. T. S. pasakė, kad ją palydės namo. Jis ją palydėjo iki pat namų, namuose ji buvo apie 6 valandą ryto. Kitą dieną (2012-03-21) apie pietus R. M. jai pradėjo rašyti telefonu žinutes, kuriose jis atsiprašinėjo ir prašė nerašyti pareiškimo policijai.

Pažymėtina ir tai, jog aukščiau išdėstytus parodymus nukentėjusioji K. F. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu.

Apeliantas skunde nurodo, jog nukentėjusioji K. F., kaip ir kiti vakarėlio dalyviai, buvo gerokai apsvaigusi nuo alkoholio, todėl abejotina, kad ji užtikrintai galėtų teigti kažką apie to vakaro įvykius. Šie apeliantos skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais byloje esančiais faktiniais duomenimis, todėl atmestini. Taip, neginčytina, kad K. F. vakarėlio metu vartojo alkoholinius gėrimus. Šios aplinkybės neneigia ir pati nukentėjusioji, tačiau iš pastarosios parodymų seka ir tai, kad nors ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau buvo sąmoninga ir gerai prisimena visus įvykius. Apie tai, kad nukentėjusioji vakarėlio metu gerokai buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nesiorientavo aplinkoje, neparodė nei vienas iš baudžiamojoje byloje apklaustų vakarėlyje dalyvavusių liudytojų.

Byloje liudytojais apklausti J. L. ir Ž.T. S. teisme patvirtino, jog jie dalyvavo 2012-03-20 pas R. M. namuose vykusiame vakarėlyje. Iš minėtų liudytojų parodymų seka, jog jie su draugais, kurių tarpe buvo ir nukentėjusioji K. F., šventė J. L. diplominio darbo gynimą. J. L. ir Ž. T. S. virtuvėje alkoholinius gėrimus vartojo iki ryto, kiti kiek anksčiau išsiskirstė ir nuėjo miegoti. Abu minėti liudytojai apklausų metu patvirtino, kad jiems besėdint virtuvėje, apie 3-4 valandą nakties laiptais nusileido K. F.. Ji buvo pasimetusi, nepatenkinta, verkė. Pastariesiems pasiteiravus kas nutiko, nukentėjusioji pasakė, kad ją išprievartavo R. M.. Ž. T. S. palydėjo K. F. namo. Liudytojas Ž. T. S. apklausos metu papildomai nurodė ir tai, kad prieš nusileidžiant laiptais K. F., pirmas nusileido R. M., kuris buvo labai pasimetęs. R. M. pasakė, kad jam nubudus, prie jo miegojo Kristina. R. M. kartu su juo išgėrė po stikliuką tekilos ir R. kažkur nuėjo. Liudytojas J. L. be aukščiau nurodytų aplinkybių, parodė, jog kai ryte nubudo iš J. A. L. sužinojo, kad R. M. lindo prie K.. J. A. L. jam pasakė, kad R. „pagrabal”, grabaliojo K. F.. Liudytojas J. L. parodė ir tai, kad kai atėjo šaukimas į policiją, R. sakė, kad kažkas blogai išėjo, bet ką jis darė ir kaip darė, jis jo neklausė.

Iš liudytojos J. A. L. teisme duotų parodų matyti, jog ji taip pat dalyvavo minėtame vakarėlyje. Apie 2 val. nakties ji su R. M. išsikvietė taksi ir kartu važiavo pirkti gėlių, kurias R. M. norėjo padovanoti jam patinkančiai merginai. Jai su R. M. sugrįžus pas jį į namus, ji nuėjo pažiūrėti kur yra jos geras draugas T. B.. T. B. miegantį su K. F. ji surado R. M. sesers kambaryje, viengulėje lovoje. Ji nematė kaip buvo apsirengusi K. F., nes ji pilnai buvo užsiklojusi antklode, matėsi tik galva, o T. buvo su marškinėliais. Ji po antklode nelindo. Po to ji nuėjo į R. M. tėvų kambarį, skaitė knygą. Pas ją į kambarį atėjo R. M. ir pasakė, kad jis su K. F. bučiavosi.

Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, pirmosios instancijos teismas, vertinęs aukščiau išdėstytus parodymus, skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad R. M., vienu atveju nurodydamas, kad jam nubudus, prie jo miegojo K., kitu atveju, kad jis su K. F. bučiavosi, draugams bandė įteigti savo įvykių versijas dėl K. F. atžvilgiu atliktų veiksmų, jeigu ši apie tai papasakotų. Laiko atžvilgiu taip pat ši teismo išvada yra pagrįsta, kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes R. M., išėjęs iš kambario, kuriame miegojo K. F., iš pradžių užsuko pas J. A. L., kuri buvo jo tėvų kambaryje, o tik po to nusileido į pirmą aukštą, kur buvo J. L. ir Ž. T. S..

Iš liudytojais apklaustų vakarėlyje dalyvavusių O. L., E. L. teisme duotų parodymų seka, jog iki jiems apie 3 valandą nakties nueinant miegoti, vakarėlio metu nieko neįvyko. Tačiau liudytojas O. L. parodė ir tai, jog kitą dieną jam paskambinusi K. pasakė, kad naktį, kai dauguma miegojo, R. ją bandė išprievartauti. Liudytoja E. L. taip pat nurodė, jog kitą dieną užėjusi pas O. L. į darbovietę, iš pastarojo sužinojo, kad vakarėlio metu R. priekabiavo prie K..

Netikėti aukščiau išdėstytais nukentėjusiosios parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ir dėl to, kad juos patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nukentėjusioji K. F. apklausų metu nurodė, jog kitą dieną po vakarėlio R. M. jai rašinėjo žinutes, kuriose atsiprašinėjo ir prašė nerašyti policijai pareiškimo.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių nukentėjusiosios K. F. mobiliojo telefono apžiūros protokolo, iš tikrųjų 2012-03-21 laikotarpyje nuo 13.49 val. iki 14.00 val. apeliantas ir nukentėjusioji susirašinėjo žinutėmis. Iš R. M. nukentėjusiajai siųstų žinučių turinio matyti, kad apeliantas klausė nukentėjusios kas įvyko vakarėlio metu, nurodė, kad jis nieko neprisimena, prašė atleisti, dėl ko viską padarys, taip pat prašė su juo susitikti. Analogiško turinio žinutės rastos ir apelianto mobiliojo ryšio telefono apžiūros metu. Tuo tarpu dėl žinutės „Ps3” nukentėjusioji paaiškino, kad šią žinutę R. M. ji parašė sarkastiškai, jokių žaidimų konsolių ji iš jo nereikalavo.

Taip pat nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir paties apelianto parodymai. R. M., duodamas teisme parodymus, pripažino, jog 2012-03-21 ryte apie 10 valandą jis nuėjo apžiūrėti namo, kur pakilęs į sesers kambarį, pamatė ten miegantį T. B.. Šiame kambaryje jis rado raštelį, kuriame angliškai buvo parašyta „išprievartauta”. Jis pamanė, kad tai šiukšlė ir jį išmetė. Tuo tarpu, vien tai, kad apie šio raštelio buvimo faktą, apeliantas nenuslėpė jo apklausų metu, savaime nereiškia, kad jis neišprievartavo nukentėjusiosios, o šiuo rašteliu nukentėjusioji iš tikrųjų siekė tik atkreipti T. B. dėmesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto skundo argumentai yra visiškai nelogiški, neįtikinami (atkreipti savo draugo dėmesį nukentėjusioji galėjo įvairiais kitais būdais, tačiau tik ne apkaltindama savo draugą R. M., su kuriuo santykiai visada buvo draugiški, nusikalstamos veikos žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarymu) ir niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.

Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios parodymų nepaneigia ir liudytojo T. B. teisiamojo posėdžio metu BPK 276 str. 4 d. pagrindu pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jis vakarėlio metu gėrė nemažai alkoholio, sumaišė alų su tekila, todėl stipriai apsvaigo. Dėl šios priežasties jis nepamena kaip baigėsi vakarėlis. Nepamena kas, kada ir kur nuėjo miegoti. Nepamena kas išėjo į namus, o kas pasiliko nakvoti. Nepamena ir tos aplinkybės, kada nuėjo miegoti K., ir kada nuėjo miegoti jis pats. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindo abejoti ir kritiškai vertinti liudytojo T. B. parodymus apie tai, kad jis pamena, jog K. lovoje gulėjo su tais pačiais rūbais, kuriais buvo apsirengusi vakarėlio metu (su sijonu, pėdkelnėmis ir juodos spalvos džemperiu). Tuo tarpu apelianto skunde minimos liudytojos J. A. L. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad ji nuėjusi į R. M. sesers kambarį miegoti nusirengė iki apatinių drabužių – liemenėlės ir kelnaičių. Minėta liudytoja apklausos metu nurodė tik tiek, kad ji nematė kaip buvo apsirengusi K. F., nes ji pilnai buvo užsiklojusi antklode, matėsi tik galva, o T. buvo su marškinėliais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų įrodymų visumą, kuriais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ir juos laikyti nepatikimais, daro išvadą, jog pagrįstai apeliantas skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 1 d., padarymą. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusioji K. F. bei aukščiau paminėti liudytojai neturėjo pagrindo apelianto apkalbėti. Kaip matyti iš minėtų asmenų parodymų, tarp K. F., vakarėlyje dalyvavusių liudytojų bei R. M. buvo draugiški santykiai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų suabejoti bent vieno iš paminėtų asmenų duotų parodymų patikimumu, beje, tokių duomenų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir pats apeliantas. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad liudytojai nesitikėjo iš apelianto tokio elgesio, nepaneigia pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tuo pačiu jo kaltę patvirtinančių tarpusavyje sutampančių liudytojų parodymų.

Svarbu pažymėti ir tai, kad nebuvo pagrindo šiuo atveju tikėti apelianto parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. M. 2012-04-26 vykusios apklausos metu parodė, jog jam pareikšto įtarimo esmę jis suprato, dėl jo šiuo metu jis negali nieko paaiškinti, nes nieko neprisimena. Tą vakarą jis buvo visiškai girtas. Jis visiškai neprisimena, kada nuėjo miegoti T., taip pat negali pasakyti kas pasiliko nakvoti. Prisimena, kad jis dar iki eidamas miegoti, vaikščiojo po namą, apžiūrėdamas, jog jis nebūtų prišiukšlintas, tačiau neprisimena kur konkrečiai ėjo, bet žino, kad užėjo į savo sesers kambarį, esantį trečiame kotedžo aukšte. Žino, kad kambaryje neįjungė šviesos, tačiau neprisimena ką tame kambaryje veikė, tik prisimena, kad gavo antausį. Jis gi ten būdamas nenusirengė savo drabužių, be to, neatsimena, kad būtų kišęs pirštus K. į makštį. Visada pripažino ją kaip draugę, atlikti tokius veiksmus net mintis nebuvo atėjusi. Jis dažnai vartoja anglų kalbą, nes ją gerai moka, gavęs antausį pasakė „sorry”, bet viskas vyko automatiškai, protu jis nesuvokė, už kažką atsiprašė K., galvojo, kad gal ją pastūmė. Daugiau nakties jokių įvykių neprisimena. 2012-06-11 vykusios apklausos metu R. M. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir atsisakė duoti parodymus. Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. M. jau parodė, kad vėlai naktį jis nusprendė apeiti namą, pasižiūrėti, ar nėra padaryta betvarkė. Užlipo į sesers kambarį, pamatė, kad ten guli du žmonės, ir nusprendė, kad reikia patikrinti, ar lovoje nėra privemta. Kambaryje buvo labai tamsu, jis ranka pradėjo tikrinti ir tuo metu gavo per veidą, angliškai atsiprašė ir išėjo. Jis nukentėjusiosios kelnaičių nenutraukinėjo, jai pirštų į makštį nekišo, to negalėjo būti, nes nukentėjusioji buvo apsirengusi - su suknele (beje, liudytojas T. B. apklausos metu parodė, jog K. lovoje gulėjo su sijonu, pėdkelnėmis ir juodos spalvos džemperiu). Teisme, motyvuodamas savo parodymų keitimo priežastis, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo susijaudinęs, todėl, duodamas parodymus, pasakė, jog jis neprisiminė įvykių. Aukščiau išdėstyti apelianto parodymai neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. M. viso proceso metu duoti parodymai buvo nenuoseklūs bei prieštaringi, nėra pagrindo jais vadovautis. Todėl atmestini apelianto skundo argumentai, jog jo teisme duoti parodymai neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, o tik konkretizuoja juos, kadangi jis turėjo laiko gerai apgalvoti tos nakties įvykius ir juos atsiminti, jie gi, vertintini kaip pastarojo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad apelianto skunde išdėstytos interpretacijos, neva tai kaltinime nurodytus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu galėjo atlikti šalia jos miegojęs jos draugas T. B. yra nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis bei paneigtos aukščiau išdėstytais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Apeliantas skunde nurodo, jog BK 150 str. 1 d. yra numatyta atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą prieš nukentėjusiojo valią, šiuo atveju pasinaudojant nukentėjusiojo asmens bejėgiška būkle, tačiau nukentėjusioji net neužsiminė apie tai, kad atlikdamas jos atžvilgiu jam inkriminuojamus veiksmus, jis buvo nusirengęs, įvyko erekcija arba kokiu nors būdu būtų tenkinęs save lytiškai. Todėl, net ir tuo atveju, jeigu jis butų atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, juose nebūtų nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 1 d., sudėties požymių.

BK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būklę.

Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Kitoks fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą, kito žmogaus kūno lietimą lytiniu organu, pirštų ar kitokių daiktų kišimą į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-642/2007, 2K-57/2009, 2K-363/2009, 2K-50/2012). Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Kartu pažymėtina, kad seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kylą atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami.

Šioje byloje nustatyta, kad R. M., turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, atsiklaupęs prie miegančios K. F. lovos, nusmaukė jos kelnaites, įkišo pirštus jai į makštį ir tokiu būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, tenkino savo lytinę aistrą prieš pastarosios valią.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismas pagrįstai pripažino, kad R. M. veiksmai atitinka seksualinio prievartavimo sudėties požymius, nes R. M., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle (jai miegant), tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią. Be to, kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą kyla neatsižvelgiant į tai, ar kaltininkui pavyko pajusti seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad nuteistasis R. M. suvokė, jog jis tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, ir norėjo tokiu būdu (įkišęs miegančiai nukentėjusiajai pirštus į makštį) tenkinti savo lytinę aistrą, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.

Įvertinant išdėstytą, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą atmesti.