Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AS „Reverta“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo R. A., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „RLP“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovas R. A. pateiktuose prieštaravimuose prašė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti/palikti nenagrinėtą.

Nurodė, kad dėl to paties reikalavimo jau yra išduotas vykdomasis dokumentas, t. y. ieškovas jau yra perdavęs vykdomuosius įrašus antstoliams dėl to paties reikalavimo įvykdymo realizuojant hipoteka įkeistą laiduotojui priklausantį turtą bei šiuo metu pradėtos varžytynės dėl turto priverstinio pardavimo. Dėl šių priežasčių, atsakovo nuomone, negali būti nagrinėjamas tapatus reikalavimas. Pagal laidavimo sutarties 6.1. punktą bankas turi teisę pasirinkti kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Ieškovė dar 2014 m. pilna apimtimi pasinaudojo hipotekos užtikrinimu, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo prievole. Teigė, jog ieškovė nepateikė tikslios netesybų apskaičiavimo detalizacijos, kuri leistų įsitikinti paskaičiuotų netesybų pagrįstumu, be to, netesybų dydis neprotingai didelis, todėl mažintinas (b. l. 118 – 120).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių aplinkybių

Pradinis kreditorius AB Parex bankas ir UAB „RLP“ sudarė 2006-11-06 kreditavimo sutartį Nr. KS/563, kurios pagrindu pradinis kreditorius, laikotarpiui iki 2009-12-05, suteikė skolininkui UAB „RLP“ 173 000 Eur kredito liniją, skirtą ūkinei veiklai vykdyti.

Taip pat AB Parex bankas (pradinis kreditorius) ir UAB „RLP“ sudarė 2007-02-14 susitarimą Nr. KS/563.1 dėl jos sąlygų keitimo, 2007-03-06 susitarimą Nr. KS/563.2 dėl jos sąlygų keitimo, 2007-05-25 susitarimą Nr. KS/563.3 dėl jos sąlygų pakeitimo, 2007-10-25 papildomą susitarimą Nr. KS/563.4 dėl jos sąlygų pakeitimo, 2008-02-12 papildomą susitarimą Nr. KS/563.5 dėl jos sąlygų pakeitimo ir 2008-11-20 papildomą susitarimą Nr. KS/563.6 dėl jos sąlygų pakeitimo.

Tinkamam prievolių, pagal kreditavimo sutartį, įvykdymui užtikrinti pradinio kreditoriaus AB Parex bankas naudai įregistruota hipoteka į: 1) 12,7500 ha bendro ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (2006-11-13 hipotekos lakštas, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) bei 4,9400 ha bendro ploto žemės sklypą ir; 2) 1,4700 ha bendro ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (2009-02-03 hipotekos lakštas, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)); į 2,0026 ha bendro ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Laiduotojas (atsakovas) R. A. ir pradinis kreditorius AB Parex bankas 2008-11-20 sudarė laidavimo sutartį Nr. LS/563.6, kuria atsakovas visu savo turimu turtu užtikrino savalaikį UAB „RLP“ suteikto kredito grąžinimą, palūkanų ir delspinigių sumokėjimą.

Kreditavimo sutartis pasibaigė 2009-12-05, tačiau nei pagrindinis skolininkas nei laiduotojas savo prievolių neįvykdė.

Pagal 2010-07-31 kredito portfelio perleidimo sutartį pradinis kreditorius AB Parex bankas savo reikalavimo teises, kylančias iš kreditavimo sutarties bei jos užtikrinimo sutarčių, perleido naujai kreditorei - AS Parex banka, kurios pavadinimas nuo 2012-05-10 pasikeitė į AS „Reverta“.

Ieškovė 2010-05-20 pareikalavo iš laiduotojo gera valia vykdyti įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį, tačiau nei laiduotojas, nei skolininkas prievolės grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas bei delspinigius neįvykdė.

Notaras E. N. išdavė ieškovei du 2013-06-19 vykdomuosius įrašus dėl bendros 222 387,47 Eurų skolos, kintamo dydžio procesinių palūkanų, apskaičiuojamų kaip 6 mėn. LIBOR EUR +4,6 proc. marža, už laikotarpį nuo 2013-05-22 iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo dienos, o taip pat 1 104,80 Lt ir 1 089 Lt notarinių išlaidų, susijusių su vykdomųjų įrašų atlikimu, išieškojimo ieškovės naudai iš skolininkės UAB „RLP“, išieškojimą nukreipiant į įkeisto turto savininkams R. A., V. A. bei UAB „Narimanto ir Modesto fotografijos ateljė“ priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Ieškovės skaičiavimais UAB „RLP“ įsiskolinimas ieškinio parengimo dienai (2015-02-03) sudarė 220 645,87 Eur pagal 2013-06-19 notaro išduotą vykdomąjį įrašą, o taip pat 18 591,73 Eur sutartinių metinių palūkanų, apskaičiuotų kaip 6 mėn. LIBOR EUR + 4,6 proc. marža, skaičiuojama už laikotarpį nuo 2013-05-22 iki 2015-02-03 imtinai.

Dėl hipotekos (įkeitimo) ir laidavimo santykio

Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatinanti skolininką prievolę įvykdyti tinkamai. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010 pasisakė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos laidavimą ir hipoteką, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, reglamentuoja netapačiai, tačiau jų nesupriešina, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.

Šios bylos atveju skolininkės UAB „RLP“ prievolės, kilusios iš 2006-11-06 kreditavimo sutarties Nr. KS/563, įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka bei apelianto 2008-11-20 laidavimu, kurio pagrindu apeliantas visu savo turimu turtu užtikrino savalaikį UAB „RLP“ suteikto kredito grąžinimą, palūkanų ir delspinigių sumokėjimą. 2008-11-20 laidavimo sutarties Nr. LS/563.6, 6.1. punktu šalys susitarė, jog tuo atveju, jei kredito gavėjo (UAB „RLP“) įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis, bankas (ieškovė) turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti (b. l. 50).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į paminėtą kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl hipotekos (įkeitimo) ir laidavimo santykio, atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad laidavimo atveju reikalavimas privalo būti pareikštas solidariai skolininkui ir laiduotojui, kadangi ieškovė AS „Reverta“ turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas.

Iš 2008-11-20 laidavimo sutarties Nr. LS/563.6, 3.1. punkto matyti, jog kredito gavėjui tinkamai neįvykdžius visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį, laiduotojas ir kredito gavėjas atsakovo bankui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Taigi, hipotekos kreditorės (ieškovės) teisė reikalauti, kad laiduotojas (apeliantas), kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditorės galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto.

Koks skolos likutis bus pardavus įkeistą turtą, nagrinėjamai bylai neturi reikšmės, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Skolos priteisimo iš laiduotojo reikalavimą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo revizuoti vykdomųjų dokumentų, susijusių su įkeisto turto realizavimu ir gautų lėšų paskirstymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.. 3K-3-351/2014).

Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus teisės pasirinkti asmenį prievolei įvykdyti, materialiosios teisės normų nepažeidė.

Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu

Apelianto teigimu, ieškinys paliktinas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kadangi negali būti nagrinėjamas tapatus reikalavimas, dėl kurio išduoti vykdomieji įrašai, kuriuos ieškovė perdavė antstoliams vykdyti – realizuoti hipoteka įkeistą laiduotojui priklausantį turtą bei pradėtos varžytinės dėl priverstinio turto pardavimo.

CPK 296 straipsnio 4 dalį, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nagrinėjamojoje byloje ieškinys pareikštas dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, o ne iš įkeisto turto davėjo (skolininko). Jokio vykdomojo dokumento, kurio pagrindu būtų vykdomas laiduotojo skolinių įsipareigojimų išieškojimas priverstine tvarka, nėra. Pagal notaro išduotus vykdomuosius įrašus, kurie yra pateikti antstoliui vykdyti, apeliantas neatsako kaip laiduotojas, tačiau atsako kaip įkeisto turto savininkas ir tik savo įkeisto turto verte.

Laiduotojo prievolė nesietina su įkeisto turto pardavimo varžytinėse momentu, priešingu atveju bus iškreipta solidariosios prievolės samprata bei sumenkintas laidavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

Faktas, kad ieškovė, dar nerealizavusi įkeisto turto, kreipėsi dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, nereiškia ieškovės veiksmų neteisėtumo. Tuo atveju, jeigu bus realizuotas kuris nors įkeistas turtas, iš laiduotojo išieškotina suma sumažės tiek, kiek yra gauta už įkeistą turtą.

Atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, spręstina apeliacinio skundo argumentą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 4 dalies pagrindu atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl netesybų

Apeliantas suformulavo prašymą sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą netesybų dydį, tačiau apeliaciniame skunde jokių motyvų šiam prašymui pagrįsti nenurodė.

Pagal CK įtvirtintą nuostatą, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Delspinigiai – viena iš netesybų rūšių. Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl sutartinių delspinigių tikslo ir esmės, t.y. kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys kreditavimo sutartyje susitarė dėl 0,09 proc. delspinigių už kiekvieną dieną, kreditavimo sutarties šalys yra verslininkai, kredito paskirtis – ūkinės veiklos vykdymui, todėl toks šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas. Nenustatė, kad sutartos netesybos prieštarautų sąžiningumo principams ir sąžiningai verslo praktikai.

Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, CK 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Nustatyta, jog 2008-11-20 papildomo susitarimo Nr. KS/563.6, Dėl kreditavimo sutarties Nr. KS/563 sąlygų pakeitimo, 3.1. punktu šalys susitarė, kad už kiekvieną uždelstą mokėti einamuosius mokėjimus dieną kredito gavėjas UAB „RLP“ moka 0,09 proc. delspinigius (b. l. 8). Apeliantas 2008-11-20 laidavimo sutartimi Nr. LS/563.6, visu savo turimu turtu užtikrino ne tik savalaikį UAB „RLP“ suteikto kredito grąžinimą, bet ir palūkanų bei delspinigių sumokėjimą. Todėl ieškovė, prašydama priteisti susitarimu sulygtas netesybas, neprivalėjo detalizuoti jų dydžio pagrįstumo, nes jie laikytini minimaliais sutartais ieškovo nuostoliais, kurių dydžio atskirai įrodinėti nereikia. Kadangi šalys dėl tokio minimalių nuostolių (delspinigių) dydžio susitarė laisva valia, todėl toks susitarimas sandorio šalims turi įstatymo galią. 2008-11-20 papildomas susitarimas ir Nr. KS/563.6 ir 2008-11-20 laidavimo sutartis Nr. LS/563.6 yra teismine tvarka nenuginčyti, t. y. galiojantys.

Bylos duomenimis, po notarinių įrašų išdavimo atsakovas pervedė ieškovei 1 741,60 Eur sumą skolos pagal kreditavimo sutartį, todėl ieškinio pateikimo dienai skola sudarė 220 645,87 EUR (priteista suma). Apeliantui sutartinių delspinigių dydis buvo žinomas nuo 2007 metų ir prieštaravimų ieškovei dėl skaičiuotinų 0,09 proc. dydžio delspinigių nereiškė (tokių duomenų apeliantas teismui nepateikė). Ieškovė sutartinius delspinigius paskaičiuoti neviršijant sutartyje numatyto dydžio.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes bei tai, jog 2006-11-06 kreditavimo sutartis pasibaigė 2009-12-05, tačiau nei pagrindinis skolininkas nei laiduotojas savo prievolių neįvykdė, taip pat ieškovė 2010-05-20 pareikalavo iš laiduotojo, pagal 2008-11-20 laidavimo sutartį, gera valia vykdyti įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį, tačiau nei laiduotojas, nei skolininkas prievolės grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas bei delspinigius taip pat neįvykdė, spręstina, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad tokie delspinigiai neatitinka protingumo, teisingumo principų.

Konstatuotina, kad susitarimo sąlyga dėl 0,09 proc. dydžio delspinigių turi būti vykdytina ir skundžiamą galutinio sprendimo dalį, kuria nuspręsta iš atsakovo ieškovei priteisti netesybas, pakeisti, sumažinant priteistų delspinigių sumą, nėra teisinio pagrindo.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą nepakeistą.