- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-236-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03695-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalja Cikoto
- Atsakovas
- M. Ž.
- Kategorijos
- 52.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Natalja Cikoto rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17861-566/2013 pagal ieškovo 243-iosios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Gedvydžiai“ ieškinį atsakovui M. Ž. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 055,15 Lt skolos bei bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad vykdo daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu Gedvydžių g. 20, Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų administravimą. Nurodė, jog minėto namo butas Nr. 10 nuosavybės teise priklauso atsakovui. Todėl atsakovui, kaip ir kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektams, proporcingai jo daliai bendrojoje nuosavybėje atsirado prievolė prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų priežiūros išlaikymo, be to apmokėti bendrijos nustatytas išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu. Atsakovas savo prievolę nuolat vykdo netinkamai, periodiškai nemoka už jam suteiktas paslaugas, dėl ko susidarė įsiskolinimas, kuris už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-02-28 sudaro 1 055,15 Lt sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad skolos susidarymo laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2013 m. vasario mėn. atsakovas nebuvo gavęs iš ieškovo pranešimų apie priskaičiuotus mokesčius ir nėra aišku kokiu būdu susidarė įsiskolinimas. Ieškovo pateikti skaičiavimai nėra išsamūs, todėl atsakovas negali būti tikras dėl savo įsiskolinimo dydžio. Prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui 243-iajai daugiabučių namų savininkų bendrijai „Gedvydžiai“ iš atsakovo M. Ž. 1 055,15 Lt skolos bei 1 572,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad daugiabučio namo, esančio adresu Gedvydžių g. 20, Vilniuje, butų savininkai kartu su kitų daugiabučių namų savininkais yra įsteigę 243-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją „Gedvydžiai“, kuri Bendrijos įstatų pagrindu teikia ir minėtame name esančių butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo, remonto, priežiūros ir kitas paslaugas, o butų savininkai Bendrijos įstatų pagrindu turi prievolę dalyvauti bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančių bendrojo naudojimo objektų išlaikyme, taip pat apmokėti Bendrijos įstatuose nustatytus mokesčius, susijusius su Bendrijos išlaidomis vykdant Bendrijos įstatuose nustatytas funkcijas Taip pat nustatė, jog atsakovui M. Ž. nuosavybės teise priklauso butas, (duomenys neskelbtini), atsakovas yra Bendrijos narys.
Pažymėjo, kad pagal CK 4.82 str. 3 d., butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Taigi, atsakovo prievolė proporcingai jam priklausančiai turto daliai apmokėti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų išlaikymu, t.y. bendrojo naudojimo objektų administravimu, eksploatavimu, priežiūra bei remontu, taip pat apmokėti Bendrijos išlaidas, susijusias su minėtų funkcijų vykdymu, bei mokėti kitus įstatymuose ir Bendrijos įstatuose nustatytus mokesčius ir rinkliavas, kyla ne tik iš Bendrijos įstatų, bet ir iš įstatymo. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatė, kad laikotarpiu nuo 1996-10-01 iki 2013-02-28 atsakovas jam priskaičiuotus mokesčius mokėjo nereguliariai bei ne pagal mokomuosiuose pranešimuose nurodytas sumas. Ieškovas atsakovo skolos dydį grindė atsakovui paskaičiuotų mokesčių ir atsakovo sumokėtų sumų išklotine laikotarpiu nuo 1996-10-01 iki 2013-02-28 (b.l. 143-147); atsakovui išrašytais mokamaisiais pranešimais už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-02-28 (b.l. 45-79); Bendrijos narių sprendimais, kuriuose buvo patvirtinti bendrojo naudojimo objektų administravimo ir amortizacijos tarifų dydžiai (b.l. 112-115, 117-120); mokesčių paskaičiavimo paaiškinimu (b.l. 121-135); atsakovo 1996-10-21 pasižadėjimu, kuriame jis pripažino minėtai dienai susidariusį įsiskolinimą (b.l. 80) bei atsakovui teiktais raginimais sumokėti įsiskolinimą (b.l. 81-83, 149). Pažymėjo, kad paties fakto, jog jis parašė 1996-10-21 pasižadėjimą sumokėti įsiskolinimą, kuriame jis pripažino, jog 1996-10-21 dienai jo įsiskolinimas sudarė 2 762,00 Lt, atsakovas neginčijo, t.y. priešieškinio dėl minėto pasižadėjimo nuginčijimo nepareiškė. Todėl atsakovo 1996-10-21 išrašytą ir pasirašytą pasižadėjimą teismas pripažino tinkamu įrodymu byloje. Taip pat nurodė, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovo pateiktais paskaičiavimais, nepateikė į bylą jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo atliktus mokesčių paskaičiavimus.
Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, jog prievolė mokėti įsiskolinimus, susidariusius už bendrojo naudojimo objektų administravimą ir eksploatavimą yra tęstinio pobūdžio, o gaunami skolininko mokėjimai įstatymų nustatyta tvarka pirmiausiai yra paskirstomi ankstesnių įsiskolinimų dengimui ir tik vėliau einamųjų mokėjimų dengimui (CK 6.55 str. 2d.). Todėl konstatavo, jog atsakovo įsiskolinimo pradžia yra ne ankstesnė kaip nuo 2009 metų liepos 1 d. ir padarė išvadą, jog ieškovas dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apelianto teigimu, teismas nesilaikė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų, nes vadovavosi naujuoju Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu, o ne pasirašant 1996-10-21 pasižadėjimą galiojusiais teisės aktais, o būtent Lietuvos TSR Civiliniu kodeksu, kuriame nustatytas bendras ieškinio senaties terminas – 3 metai. Taip pat nurodė, kad pasižadėjime nurodytas įvykdymo terminas buvo apibrėžtas atsakovo finansine būkle. Teismas nesiaiškino, kad laikotarpiu nuo 1993 m. rugsėjo 29 d. atsakovas buvo laikinai bedarbis ir tik nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas pradėjo dirbti. Pradėjęs dirbti gaudavo pakankamas pajamas ir galėjo atsiskaityti su ieškovu, tačiau to nepadarė tikslingai, nes nepripažino iš jo neteisėtais būdais išgauto pasižadėjimo ir jame nurodytos skolos dydžio. Taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė sumą, skirtą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kadangi ji yra didesnė nei pati ieškiniu prašoma priteisti suma.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydamas dėl senaties termino taikymo, nurodo, kad ieškinys atsakovui buvo pareikštas dėl už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-02-28 jo nesumokėtos skolos už išlaidas, skirtas namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti ir būtiniems pagerinimams atlikti, kas sudaro 1 055,15 Lt. Visi ankstesni atsakovo skolos paskaičiavimai buvo pateikti teismui kaip rašytiniai įrodymai dėl atsakovo elgesio nuolat vengiant įvykdyti jam įstatymo nustatytą pareigą. Pažymėjo, kad jo daromas pažeidimas yra tęstinis. Jo atlikti mokėjimai po 1996-10-21 pasižadėjimo pasirašymo patvirtina, kad jis dengė tuo metu turėtą skolą, tačiau tuo pačiu kaupė ir kaupia naujas skolas, nes nemoka tiek, kiek yra priskaičiuojama.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta. Bylą apeliacinė tvarka nagrinėja vienas teisėjas, nes apeliaciniu skundu ginčijama suma neviršija penkių tūkstančiu litų (CPK 304 str. 1d.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad daugiabučio namo, esančio adresu Gedvydžių g. 20, Vilniuje, butų savininkai kartu su kitų daugiabučių namų savininkais yra įsteigę 243-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją „Gedvydžiai“, kuri Bendrijos įstatų pagrindu teikia ir minėtame name esančių butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo, remonto, priežiūros ir kitas paslaugas, o butų savininkai Bendrijos įstatų pagrindu turi prievolę dalyvauti bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančių bendrojo naudojimo objektų išlaikyme, taip pat apmokėti Bendrijos įstatuose nustatytus mokesčius, susijusius su Bendrijos išlaidomis vykdant Bendrijos įstatuose nustatytas funkcijas Taip pat nustatė, jog atsakovui M. Ž. nuosavybės teise priklauso butas, (duomenys neskelbtini), atsakovas yra Bendrijos narys.
Nagrinėjamu atveju byloje yra kilęs ginčas dėl bendraturčio pareigos išlaikyti bendrą turtą ir apmokėti su tuo susijusias išlaidas. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus (b.l. 44), patvirtinančias atsakovo 1 055,15 Lt skolą už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-02-28. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 4.82 str. 1 d. nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.76 str. kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad namo bendraturtis nėra atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrą turtą. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.
Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų bei neatskleidė bylos esmės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus – atsakovui paskaičiuotų mokesčių ir atsakovo sumokėtų sumų išklotine laikotarpiu nuo 1996-10-01 iki 2013-02-28 (b.l. 143-147); atsakovui išrašytais mokamaisiais pranešimais už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-02-28 (b.l. 45-79); Bendrijos narių sprendimais, kuriuose buvo patvirtinti bendrojo naudojimo objektų administravimo ir amortizacijos tarifų dydžiai (b.l. 112-115, 117-120); mokesčių paskaičiavimo paaiškinimu (b.l. 121-135); atsakovo 1996-10-21 pasižadėjimu, kuriame jis pripažino minėtai dienai susidariusį įsiskolinimą (b.l. 80) bei atsakovui teiktais raginimais sumokėti įsiskolinimą (b.l. 81-83, 149).
Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo įsiskolinimo pradžia yra ne ankstesnė kaip nuo 2009 metų liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad gaunami skolininko mokėjimai įstatymų nustatyta tvarka pirmiausiai yra paskirstomi ankstesnių įsiskolinimų dengimui ir tik vėliau einamųjų mokėjimų dengimui (CK 6.55 str. 2d.). Todėl nagrinėjamu atveju nepagrįsta teigti, kad ieškovas reikalauja iš atsakovo skolos nuo 1996 m., nes kaip matyti iš ieškovo pateiktos išklotinės, šią skolą atsakovas nors ir dalimis, tačiau dengė. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad byloje turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos TSR Civiliniu kodeksu ir yra praleistas ieškinio senaties terminas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis laikotarpiu nuo 1993 m. rugsėjo 29 d. iki 1998 m. rugpjūčio 18 d. buvo laikinai nedarbingas nesudaro pagrindo ieškinio atmetimui.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad absoliučiai visi šalių dėstomi argumentai bei pateikiami duomenys būtų ištirti ir įvertinti. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodinėjamas ieškovo reikalaujamų mokėti skolos sumų neteisėtumas ir finansinė atsakovo padėtis, o apelianto pateiktas kitoks pateiktų įrodymų dėl ieškovo reikalaujamų mokėti skolos sumų vertinimas nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą pažeidus įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles reglamentuojančias proceso teisės normas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas turi pareigą mokėti priteistą sumą, o atsakovui nepateikus įrodymų, jog su ieškovu yra atsiskaitęs, pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį ir priteisė iš atsakovo 1 055,15 Lt skolą už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-02-28. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstyti argumentai visais su byloje nagrinėjamo ginčo esme susijusiais ir bylai išspręsti reikšmingais klausimais.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl atstovavimo išlaidų 1500 Lt priteisimo ieškovui, nurodė, kad tai viršija ieškinio sumą ir prasilenkia su pamatiniais civilinės teisės principais (CK 1. 5 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti ieškovui iš atsakovo 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 152-153), nes Civilinio proceso kodekso 98 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; priteisiant išlaidas susijusias su advokato pagalba, teismas atsižvelgia į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas; priteistų išlaidų dydis neturi būti didesnis, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokato tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Ieškovo advokatės darbo ir laiko sąnaudos bei bylos sudėtingumo laipsnis leidžia padaryti išvadą, kad priteista suma 1 500 Lt išlaidų visiškai atitinka Civilinio proceso kodekso 98 str. nustatytus kriterijus, priteista suma neviršija maksimalaus galimo dydžio pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2, 8.6, 8.18 p.p.), todėl pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatytų nuostatų nepažeidė. Tai, kad pačios skolos dydis buvo mažesnis, nesudaro teisinio pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų dydį.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su ieškovo atsiliepimų į apeliacinį skundą teiginiais, kad ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų galėjo būti išvengta, jeigu atsakovas įvykdytų savo prievoles ir padengtų susidariusį įsiskolinimą, arba pasinaudotų galimybe sudaryti taikos sutartį bylos nagrinėjimo teisme, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias prievolių vykdymą, bei pagrįstai ieškinį tenkino. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Kadangi apelianto teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui bei bylos nagrinėjimui iš naujo, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.)
Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą turėjo 1 500 Lt išlaidų . Šis ieškovo prašymas tenkinamas tik iš dalies – ieškovui priteistina 500 Lt atsižvelgiant į ieškovo advokatės (kuri dalyvavo byloje) darbo ir laiko sąnaudas surašant atsiliepimus į atsakovo nesudėtingą apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto M. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui 243-iajai daugiabučių namų savininkų bendrijai „Gedvydžiai“, į.k. 124781512, 500 Lt (penkis šimtus ) bylinėjimosi išlaidų.