Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalį 60 MGL (3000 Eur) bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 10 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. gegužės 22 d. 17 val. 40 min. iki 2018 m. gegužės 24 d. 12 val., t. y. 2 paros, jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai, t. y. 200 Eur. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, M. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto, jam priklausančios transporto priemonės „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2018 m. birželio 18 d. nutarimu bei 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarimu, 2018 m. gruodžio 17 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į M. T. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pratęstas iki baudžiamojo poveikio priemonės – šio automobilio konfiskavimo – įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.6. Apeliantas skundu nepritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl jam paskirtos bausmės dydžio, kad „bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei baudos vidurkis, bet didesnis nei baudos minimumas, numatytas įstatyme, kadangi kaltinamasis kaltės nepripažino (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas)“. Apelianto manymu, apylinkės teismas padarė teisės taikymo klaidą, kadangi kaltinamojo prisipažinimas gali būti traktuojamas tik kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o kaltinamojo neprisipažinimas, anot apelianto, jokiu būdu negali būti suvokiamas kaip kaltinamojo (teisiamojo) teisinę padėtį sunkinanti aplinkybė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl M. T. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, išnagrinėjusi nuteistojo M. T. apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad nuteistojo M. T. kaltė padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl M. T. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

7. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius M. T. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, kad į degalinę jį atvežė nepažįstamas asmuo, o jis automobilio nevairavo, ir visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų A. Š., L. K. parodymais, byloje esančiais vaizdo kamerų įrašais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad M. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam M. T. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

9. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantas ginčija kaltę, yra tie patys, kuriuos pats nuteistasis M. T. nurodė ir apylinkės teismo posėdžio metu, t. y. jog jis nevairavo automobilio, jį atvežė nepažįstami asmenys, jog liudytojai V. M. ir K. J. davė nuoseklius parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas negalėjo nesiremti, jog nepagrįstai mirusio liudytojo A. Š. parodymams buvo suteikta išskirtinė reikšmė, sprendžiant jo (apelianto) kaltės klausimą. Taip pat apeliantas pažymėjo, kad liudytojų A. Š. ir L. K. parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl M. T. kaltės – jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės etilo alkoholio.

10. Apygardos teismo vertinimu, M. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, t. y. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis vairavus automobilį neblaiviam, įrodo: iš dalies paties M. T. parodymai apylinkės teisme, kur jis patvirtino, jog nagrinėjamo įvykio metu jis buvo išgėręs ir vairuoti automobilio negalėjo (3 t., b. l. 30–31); mirusio liudytojo A. Š. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime bei BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsinti apylinkės teisme, kur jis nurodė, kad važiuodamas keliu automobilis „Volvo“ įtartinai manevravo, jis (liudytojas) važiavo iš paskos šiam automobiliui ir jį nusekė iki B. mstl. esančios degalinės „A.“, jis privažiavo prie „Volvo“ automobilio, matė, kad automobilyje prie vairo sėdi vyriškis, kuris pasėdėjęs automobilyje išlipo iš jo ir svirduliuodamas nuėjo į degalinės parduotuvę, kitų asmenų automobilyje jis (liudytojas) nematė, minėtas vyriškis dėvėjo žalios spalvos kepurę ir maskuojančios spalvos marškinėlius, mūvėjo šviesias kelnes (1 t., b. l. 66; 3 t., b. l. 30); liudytojos L. K. nuoseklūs parodymai apylinkės teisme ir ikiteisminiame tyrime, kuriais liudytoja patvirtino, kad M. T. neblaivus vairavo juodą „Volvo“ džipą, ji su A. Š. automobiliu sekė M. T. iki B. degalinės, M. T. sustojo degalinėje, vėliau neblaivus išlipo iš automobilio vairuotojo pusės, atsistojo prie durelių, pastovėjo ir svirduliuodamas nuėjo į degalinės vidų, automobilyje „Volvo“ kitų asmenų ji nematė, M. T. buvo su žalia kepure, kareiviška „maike“, vyšninės spalvos kelnėmis (1 t., b. l. 69–70; 2 t., b. l. 84–87; 3 t., b. l. 3–4); 2018 m. birželio 11 d. liudytojos L. K. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolas, iš kurio matyti, kad liudytoja L. K. atpažino M. T. kaip asmenį, kuris neblaivus vairavo transporto priemonę (1 t., b. l. 75–78). Be to, vaizdo įrašai, paimti iš degalinės „A.“ stebėjimo kamerų, 2018 m. birželio 29 d. objektų apžiūros protokolai ir policijos pareigūnų tarnybinis pranešimas įrodo, kad, priešingai nei teigia apeliantas skunde, nuteistojo automobilis į degalinės teritoriją įvažiuoja 17:11:34 val., o liudytojų (A. Š. ir L. K.) – 17:11:50 val., t. y. po 16 sekundžių, jokių kitų mašinų daugiau nėra, kitos apelianto nurodytos ir vaizdo įraše užfiksuotos transporto priemonės į degalinės teritoriją atvažiuoja už dviejų ar trijų minučių (1 t., b. l. 109–113, 115; 2 t., b. l. 122). Iš specialisto išvados Nr. T-A 5070/2018(01) matyti, kad M. T. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,12 promilės etilo alkoholio (1 t., b. l. 101). Nors nuteistasis M. T. teigia, kad jis nevairavo transporto priemonės, automobilio „Volvo“, kad jį į degalinę atvežė byloje nenustatytas asmuo, apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo teiginius laiko tik jo gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kurios nepatvirtina kita byloje esanti medžiaga. Netikėti minėta nuteistojo versija teisėjų kolegijai duoda pagrindą byloje nustatytos aplinkybės, kad tik beveik po keturių mėnesių po nagrinėjamo įvykio, nuteistajam jau susipažinus su bylos medžiaga, laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. rugsėjo 6 ir 20 d. išspausdinamas skelbimas, kuriuo prašoma „atsiliepti vaikinus, kurie 2018 m. gegužės 22 d., apie 17 val. sėdėjo automobilyje (duomenys neskelbtini) seniūnijos kieme esančioje aikštelėje. Paprašius toje pačioje aikštelėje stovintį automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pavairuoti iki B. miestelio, vienas iš jų sutiko ir kartu su „Volvo XC90“ savininku atvyko į B. miestelio degalinę. Skambinti tel. (duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 165-166). Duomenų, kad pagal minėtą skelbimą būtų atsiliepta, byloje nėra. Atsižvelgus į išdėstytų byloje esančių faktinių duomenų visetą, apylinkės teismas, spręsdamas dėl M. T. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi liudytojos L. K. parodymais ir teisiamajame posėdyje pagarsintais mirusio liudytojo A. Š. parodymais, kurie iš esmės sutampa ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, jog minėti liudytojai nurodė, kokiais rūbais buvo apsirengęs M. T., t. y. žalios spalvos kareiviška „maikute“, šviesios (vyšninės) spalvos kelnėmis ir dėvėjo žalią kepurę su snapeliu. Tokius liudytojų parodymus patvirtina daiktų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad 2018 m. gegužės 24 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo metu M. T. pateikti marškinėliai yra rudų žalsvų spalvų, vadinami maskuojantys ar kareiviški, kelnės yra vyšninės spalvos, pablukusios (1 t., b. l. 122–128). Aplinkybė, kad liudytojai A. Š. ar L. K., anot apelianto, neteisingai apibūdino jo (apelianto) ūgį ar jo mūvėtų kelnių spalvą, neduoda pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, kadangi minėti liudytojai matė apeliantą tam tikru atstumu ir apibūdindami pastarojo išvaizdą dėl atskirų detalių galėjo sąžiningai klysti.

11. Kaip jau minėta, nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytojai V. M. ir K. J. davė nuoseklius parodymus, jais pirmosios instancijos teismas negalėjo nesiremti. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojas V. M. (nuteistojo draugas), kaip matyti iš jo parodymų, nematė M. T. automobilio atvykimo į degalinę momento, todėl šio liudytojo parodymai nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltę vairavus transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio. Liudytojas K. J. nurodė, kad jis išgirdo, kaip trinktelėjo automobilio durys ar bagažinė ir matė į M. T. automobilį, į vairuotojo pusę, įsėdant nepažįstamą asmenį, o jo pusbrolį (M. T.) atsisėdant į keleivio vietą, tačiau šio liudytojo parodymų nepatvirtina kita byloje surinkta medžiaga, priešingai, juos paneigia jau aptarti liudytojų L. K. ir A. Š. parodymai. Taip pat paminėtina aplinkybė, kad liudytojas K. J., apklausiamas apylinkės teisme, teigė, kad jo santykiai su pusbroliu „ne visai artimi“ (3 t., b. l. 4), tačiau byloje esančiame 2018 m. rugsėjo 24 d. tyrėjos tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atlikus gautų telefoninių pokalbių išklotinių analizę nustatyta, jog po nagrinėjamo įvykio M. T. beveik kiekvieną dieną kalbėdavo su liudytoju K. J. (2 t., b. l. 116), tai duoda pagrindą abejoti minėto liudytojo duotų parodymų teisingumu. Be to, liudytojas K. J. yra nuteistojo M. T. giminaitis (pusbrolis), todėl yra pagrindo manyti, kad jis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šio liudytojo parymais spręsdamas dėl apelianto kaltės. Kiti byloje apklausti liudytojai: N. Š., E. R., A. B. nagrinėjamo įvykio nematė. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog jį į degalinę „A.“ automobiliu atvežė nepažįstamas asmuo, laikytini deklaratyviais, yra nepatvirtinti kitais byloje esančiais objektyviais ir patikimais įrodymais, todėl atmestini. Nors apeliaciniame skunde prašoma nesivadovauti liudytojų A. Š. ir L. K. parodymais, tačiau pagrindo atmesti šių liudytojų parodymus nėra. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytojus teisiamajame posėdyje, siekdamas patikrinti ir objektyviai įvertinti liudytojų parodymus, pagrįstai perskaitė mirusio liudytojo A. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pritartina apeliacinio skundo teiginiui, kad nuteistasis M. T. proceso metu neturėjo galimybės pateikti klausimų liudytojui A. Š., nes jis buvo miręs, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė didesnės įrodomosios reikšmės mirusio liudytojo A. Š. parodymams, nes M. T. kaltė buvo grindžiama ir kitais anksčiau aptartais įrodymais, juos vertinant tiek atskirai, tiek visumoje, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad apylinkės teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog M. T. vairavo jam priklausantį automobilį būdamas neblaivus, nes, kaip minėta anksčiau, byloje yra neginčijamai nustatyta, kad M. T., būdamas vartojęs alkoholio (2.12 promilės etilo alkoholio), norėjo vykti pas savo pažįstamą V. M. į degalinę „A“, to neneigia ir pats apeliantas, ir byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, jog, M. T. automobilis į degalinę atvažiavo pirmas, o po 16 s. ir liudytojų A. Š. iš L. K. automobilis, šie liudytojai matė, kad M. T. vienas išlipo iš savo automobilio, daugiau asmenų automobilyje liudytojai nematė, kitų patikimų duomenų, patvirtinančių nuteistojo nurodytas įvykio aplinkybes, kad jis nevairavo, ir paneigiančias liudytojų parodymus apie įvykio eigą, byloje nėra.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti apelianto kaltę patvirtinantys bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo M. T. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. T. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui pakanka duomenų ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

Dėl M. T. paskirtos bausmės

13. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvacinėje dalyje motyvuodamas jam skiriamą bausmę nurodė, kad „bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei baudos vidurkis, bet didesnis nei baudos minimumas, numatytas įstatyme, kadangi kaltinamasis kaltės nepripažino (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas)“, todėl mano, jog buvo padarytas esminis BK aiškinimo ir taikymo pažeidimas, sunkinant jo procesinę padėtį.

14. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio motyvacinės dalies matyti, kad parinkdamas M. T. skiriamos bausmės rūšį ir dydį pirmosios instancijos teismas įvertino visus bausmės skyrimui reikšmingus bylos duomenis ir nuteistajam M. T. už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai parinko su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau apylinkės teismas, motyvuodamas skiriamos bausmės – baudos dydį, jį, teisėjų kolegijos nuomone, nustatydamas teisingą, sakinio pabaigoje nepagrįstai nurodė, kad „bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei baudos vidurkis, bet didesnis nei baudos minimumas, numatytas įstatyme, kadangi kaltinamasis kaltės nepripažino (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas)“. Todėl sutiktina su apelianto teiginiu, jog skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta teisės taikymo klaida, tuo galimai sunkinant nuteistojo procesinę padėtį. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo klaida, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, sukliudžiusiu pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ar sutrukdžiusiu teisingai paskirti M. T. bausmę. Pažymėtina ir tai, jog ir pats apeliantas skunde konkrečiai nenurodė, kaip minėta klaida pasunkino jo procesinę padėtį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad teisės taikymo klaida nekeičia nuosprendžio esmės, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį nuteistajam M. T., baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė yra teisinga.

Dėl M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino skaičiavimo pradžios nustatymo

15. Nuteistasis M. T. apeliaciniu skundu nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalimi, kuria, vadovaujantis BK 68 straipsniu, jam paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones – 2 metams, buvo netinkamai nurodyta šios baudžiamojo poveikio priemonės termino skaičiavimo pradžia. Nuteistojo M. T. nuomone, jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžia turėtų būti laikoma 2018 m. liepos 13 d., t. y. jam paskirtos kardomosios priemonės – dokumento paėmimo – taikymo diena.

16. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. T. remiantis BK 68 straipsniu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad specialiosios teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuteistasis M. T. apeliaciniu skundu neginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymo pagrįstumo ir šios priemonės taikymo termino, tačiau, kaip jau minėta, mano, kad skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje teismas, pasisakydamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, turėjo nurodyti kitą šios baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžią – 2018 m. liepos 13 d.

17. Baudžiamosios bylos medžiagos faktiniai duomenys patvirtina, kad 2018 m. liepos 13 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos nutarimu M. T. skirta kardomoji priemonė – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo, Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2015 m. balandžio 8 d. M. T.) paėmimas (2 t., b. l. 33–34). Be to, iš 2018 m. liepos 13 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos pažymos apie kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – paskyrimą įtariamajam matyti, kad eilutėje „Paimtų dokumentų laikymo vieta“ nurodyta, kad M. T. vairuotojo pažymėjimo nepateikė“. Pažymoje pats M. T. ranka rašytu paaiškinimu nurodė, kad su nutarimu nesutinka ir jį skųs procesine tvarka (2 t., b. l. 36). Pažymėtina, kad iš asmens duomenyse esančio vairuotojo registro duomenų matyti, kad M. T. vardu buvo išduoti trys vairuotojų pažymėjimai (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš jų 2 negaliojantys, o 1 galiojantis). Paskutinis vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2015 m. balandžio 8 d., ir galioja iki 2025 m. balandžio 8 d. (proceso dalyvių duomenys, b. l. 24). 2019 m. birželio 21 d. Šiaulių apygardos teisme gautoje VĮ „Regitra“ pateiktoje informacijoje Nr. ((duomenys neskelbtini) nurodyta, kad vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotoju registre paskelbtas negaliojančiu. Vairuotojo pažymėjimas iš M. T. nebuvo paimtas.

18. Kasacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018 yra išaiškinęs, jog „pagrindu skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos turėtų būti tai, jog šioje byloje taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitiko baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Ši kardomoji priemonė buvo skirta apriboti O. M. teises valdyti didesnio pavojaus šaltinį – automobilį ir tokio pobūdžio draudimas skirias pagal BPK 119 straipsnio nuostatas, turint tikslą užkirsti kelią naujų analogiškų nusikalstamų veikų padarymui. Pažymėtina, kad, vadovaujantis generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. I-306 patvirtintų Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, skyrimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos ir nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės 7 skyriaus „Dokumentų paėmimo sąlygų laikymosi kontrolės tvarka“ nuostatomis, vairuotojo pažymėjimas paimamas siekiant pasunkinti asmens judėjimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kurios gali būti padarytos vairuojant transporto priemonę, ir ji laikoma paskirta, kai priimamas nutarimas ar nutartis bei dokumentas paimamas. Kai paimamas vairuotojo pažymėjimas, įtariamasis, kuriam skirtas dokumentų paėmimas, įspėjamas, kad išduota pažyma (apie kardomosios priemonės dokumento paėmimą) nelaikytina dokumentu, patvirtinančiu teisę vairuoti transporto priemones“.

19. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad 2018 m. liepos 13 d. kardomosios priemonės – dokumento paėmimo – taikymo metu M. T. teisėsaugos institucijai nepateikė savo vairuotojo pažymėjimo (taip pat nėra baudžiamojoje byloje duomenų, kad M. T. vėliau būtų geranoriškai pateikęs savo vairuotojo pažymėjimą), tačiau jo vairuotojo pažymėjimas yra pripažintas negaliojančiu, todėl M. T. taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka jam skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise, turinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o nuo 2018 m. liepos 13 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas apylinkės nuosprendis keistinas, nustatant, kad M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo dvejiems metams – terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. liepos 13 d. (BPK 328 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinių pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą

20. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad M. T. buvo apklausinėjamas policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje nepareiškus jam įtarimo bei šio veiksmo tinkamai neįforminant. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. T. apskritai buvo apklausiamas tarnybiniame automobilyje apie padarytą nusikalstamą veiką. Iš policijos pareigūno N. Š. parodymų bei 2018 m. liepos 2 d. vaizdo įrašo, padaryto policijos pareigūno nešiojama prisegama kamera, apžiūros protokolo matyti, kad M. T. nebuvo apklausiamas, užfiksuota, jog „matomas tarnybiniame automobilyje sėdintis M. T., šalia jo stovi pareigūnas, už jo vyras, su kuriuo pareigūnas bendravo degalinėje. M. T. žiūrėdamas į tą vyrą sako: ,,padėk man“, vyras atsako: ,,ką aš tau galiu padėti“. M. T. vėl sako: ,,aš nieko, aš atvažiavau pas tave... tiksliau neatvažiavau, o mane atvežė“ (1 t., b. l. 117–120). Tokiu būdu pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes nuteistojo M. T. pasakytų teiginių negalima lyginti su įtariamojo apklausa. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. T. 2018 m. gegužės 23 d. buvo apklausiamas kaip įtariamasis, šį veiksmą įforminant tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso nuostatų (1 t., b. l. 87–88; 2 t., b. l. 20–21, 92–93; 3 t., b. l. 10–11). Laikantis BPK nuostatų M. T. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos įtariamojo teisės, buvo siūloma duoti parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, pažeidimų nagrinėjamu atveju nepadarė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones dvejiems metams – terminą skaičiuoti nuo 2018 m. liepos 13 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.