- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-07-16
- Bylos Nr.
- 2A-1178-603/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00387-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Loreta Lipnickienė (pran.), Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- G. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 45.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės G. Š., atsakovo atstovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė G. Š. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškininiu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau – atsakovas) 12 000,00 Lt turtinės ir 100 000,00 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2006 m. kovo 6 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-114-06 (toliau – ikiteisminis tyrimas), įtariant ją tariamai įvykdžius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalyje ir 245 straipsnyje numatytas nuskalstamas veikas. Vėliau ikiteisminio tyrimo medžiaga perduota nagrinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Minėtoje byloje ieškovė buvo kaltinama pagal BK 231 straipsnio 1 dalį tuo, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą, t.y. antstoliui G. B., vykdant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutartį, pagal kurią UAB „Šiaulių titanas“ uždrausta atlikti 2004 m. rugpjūčio 3 d. statybos generalinės rangos sutartyje 04/04 tarp UAB „Kriptonika“ ir UAB „Šiaulių titanas“ nenumatytus statybos rangos darbus administraciniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartį, pagal kurią UAB „Šiaulių titanas“ uždrausta vykdyti UAB „Kriptonika“ nuosavybės teise priklausančiame administraciniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), bet kokius statybos rangos darbus, antstoliui 2006 m. kovo 2 d., apie 14.00 val. atvykus prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir pareikalavus jį įleisti į pastatą, ieškovė nurodė pastatą saugantiems UAB „Trikampis žiedas“ apsaugos darbuotojams antstolio į pastatą neįleisti. Tęsdama nusikalstamą veiką, ieškovė antstolio į minėtą pastatą neįleido 2006 m. kovo 3 d., apie 10.30 va., 2006 m. kovo 7 d., apie 13.00 val., ir tokiais veiksmais ieškovė trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Antstolį įleido 2006 m. kovo 7 d., apie 15.15 val., be filmavimo kameros, taip trukdydama jam fiksuoti faktinę padėtį vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis. Taip pat ieškovė buvo kaltinama pagal BK 245 straipsnį tuo, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t.y. dirbdama UAB „Jurveda“ direktore ir veikdama kaip UAB „Kriptonika“ turto administratorė, 2006 m. kovo 3 d., apie 10.30 val., 2006 m. kovo 7 d., apie 13.00 val., ir 2006 m. kovo 14., apie 10.00 val., Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartimi paskirtam administratoriui J. J., atvykus prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir pareikalavus perduoti pastatą bei jame esantį turtą jam administruoti, atsisakė vykdyti teisėtus J. J. reikalavimus, taip nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme – Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarties, pagal kurią UAB „Šiaulių titanas“ įpareigota perduoti J. J. pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), bei jame esantį turtą. Teismas, išnagrinėjęs šią bylą ir įvertinęs įrodymus, nusprendė, kad ieškovės veikos jokių sunkių ar kitokių pasekmių tiek antstoliui kaip asmeniui, tiek jo atliekamai veikai nesukėlė. Nustatyta, kad CPK nustatyta tvarka aktai dėl teismo nutarčių nevykdymo buvo surašyti, kaltas asmuo buvo nubaustas, ieškovės veika jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Atsižvelgta į tai, kad pats antstolis netinkamai organizavo savo darbą, nepasinaudojo visomis jam įstatymų suteiktomis teisėmis, neišvengė interesų konflikto, kas sąlygojo ieškovės veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės veikos, padarytos 2006 m. kovo 3, 7 ir 14 dienomis, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, jos vertintinos kaip priešingas teisei veikimas, numatytas pagal CPK 585 straipsnio 2 dalį. Teismas konstatavo, kad ieškovė nebuvo BK 245 straipsnyje numatytos veikos subjektas, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartimi UAB „Jurveda“ ar jos atstovei – ieškovei – jokie įpareigojimai skirti nebuvo, todėl už tokio sprendimo nevykdymą ji ir negalėjo atsakyti. Teismas nustatė, kad nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. kovo 14 d. faktiškai buvo du UAB „Kriptonika“ turto administratoriai, kurie realiai vienas kito nepripažino. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir ieškovę išteisino dėl veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje, ir 245 straipsnyje. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimis skundus atmetė, paliko galioti pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį ir konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu pradėtas ir vykdytas nepagrįstai. Ieškovė nurodė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2006 m. kovo 6 d., o baudžiamoji byla galutinai išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tik 2009 m. sausio 6 d. Neteisėtai pradėto ir vykdyto ikiteisminio tyrimo metu ieškovei buvo paskelbta paieška, paskirtas suėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taip pat, ji buvo sulaikyta, buvo tardoma ir patyrė psichologinį spaudimą. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo sudarytas ieškovės kaip nesąžiningos pilietės ir UAB „Jurveda“ direktorės įvaizdis, pablogėjo jos kaip bankroto administratorės reputacija, be to, neturėjo galimybės tinkamai verstis savo profesine veikla. Minėtus išgyvenimus ieškovė vertina 100 000,00 Lt moraline žala, be to, teisminei gynybai ji išleido 12 000,00 Lt. Tokiu atveju atsakovei dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų kyla pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į ieškinį atsakovės atstovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad išteisinamojo nuosprendžio faktas nesudaro pagrindo manyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 straipsniu, ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu pradėtas pagrįstai, kadangi gautas atitinkamas pareiškimas. Taip pat pagrįstai paskelbta ieškovės paieška ir ji sulaikyta, nes šaukiama neatvykdavo į apklausas. Kadangi buvo pagrindas manyti, kad ieškovė gali būti padariusi nusikalstamą veiką, ieškovei buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri vėliau pakeista pasižadėjimu neišvykti. Baudžiamasis procesas dėl ieškovės prasidėjo 2006 m. balandžio 19 d., kai ji buvo pripažinta įtariamąja ir truko iki 2009 m. sausio 6 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Bendra baudžiamojo proceso trukmė – 2 metai ir 9 mėnesiai. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas užtruko dėl pačios ieškovės kaltės, nes ji vengė dalyvauti procese. Dėl patirtos žalos, atsakovė teigė, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą ar, kad ji buvo sąlygota ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kadangi nėra neteisėtų veiksmų fakto, ieškovė neturi teisės reikalauti ir turtinės/neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovės naudai 12 000,00 Lt turtinės ir 5 000,00 Lt neturtinės žalos bei 301,23 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolis G. B. 2006 m. kovo 6 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėtų ieškovės veiksmų, kadangi ieškovė neleido antstoliui patekti į pastatą, tokiu būdu trukdydama įvykdyti vykdomąjį dokumentą. Pagal tokį pareiškimą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnį dėl galimai neteisėtų ieškovės veiksmų. Vilniaus miesto apylinkės 2006 m. balandžio 19 d. nutarimu ieškovė pripažinta įtariamąja, o 2006 m. balandžio 19 d. nutarimu paskelbta ieškovės paieška ir 2006 m. balandžio 20 d. nutarimu (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutarties pagrindu) ieškovės atžvilgiu paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi išnagrinėjęs ieškovės skundą, konstatavo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi kardomoji priemonė paskirta pagrįstai. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. gegužės 12 d. nutarime nurodyta, kad ieškovė sulaikyta 2006 m. gegužės 12 d. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl jos paieška nutraukiama, tą pačią dieną ieškovė paleista ir jai paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu išteisino ieškovę BK 231 straipsnio 1 dalies ir 245 straipsnio normų atžvilgiu. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartimi pirmosios instancijos tesimo nuosprendis paliktas nepakeistu, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartimi civilinė byla grąžinta nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 4 d. nutartimi pakartotinai konstatavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. sausio 6 d. nutartimi atmetė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo kasacinius skundus, palikdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistu. Ieškovė už teisinę gynybą baudžiamajame procese yra sumokėjusi 12 000,00 Lt. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą ieškovės veiksmų atžvilgiu, taip pat, jog pagal BPK 122-123 ir 140 straipsnių normas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė teisės normų, sulaikydami ieškovę, kadangi ji į šaukimus neatsiliepdavo, buvo pagrindas manyti, kad ji yra padariusi nusikalstamą veiką. Galiausiai ir pasižadėjimas neišvykti, teismo nuomone, nebuvo nepagrįstai taikyta kardomoji priemonė, kadangi ja buvo pakeistas suėmimas, be to, tokia priemonė yra švelniausia. Vilniaus apygardos teismas dar 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi konstatavo kardomųjų priemonių būtinybę. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ieškovės atžvilgiu pradėdami ikiteisminį tyrimą ir taikydami kardomąsias priemones, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros iniciatyva ieškovei kaltinimai pareikšti BK 231 straipsnio 1 dalies ir 245 straipsnio normų pagrindu, tuo tarpu jau pirmosios instancijos teismas 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu konstatavo, jog ieškovė nėra atsakomybės subjektas BK 245 straipsnio atžvilgiu, tuo tarpu jos nusižengimas kvalifikuotinas ne pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, o pagal CPK 585 straipsnio 2 dalį, tai yra, už antstolio reikalavimų nevykdymą ieškovės atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas civiline, o ne baudžiamąja tvarka. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, neatsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, skundė tokį nuosprendį apeliacine ir kasacine tvarka. Vilniaus apygardos teismui ir Lietuvos Aukščiausiajam teismui pripažinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, teismas padarė išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra jau ikiteisminio tyrimo metu neteisingai kvalifikavo ieškovės veiksmus. Teismo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra jau po 2006 m. gruodžio 12 d. teismo nuosprendžio privalėjo susilaikyti nuo tolesnio kaltinimo palaikymo, nes jau tuomet buvo aišku, kad esami kaltinimai ieškovei yra nepagrįsti, tačiau minėtai teisėsaugos institucijai ir toliau palaikant kaltinimus, laikytina, kad apeliacinio ir kasacinio skundų padavimu buvo pažeista Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pareigūnų (prokuroro) profesinio pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas nustatė, kad baudžiamasis procesas dėl ieškovės prasidėjo 2006 m. balandžio 19 d., kai buvo surašytas nutarimas pripažinti ją įtariamąja padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 231 straipsnio 1 dalyje, 245 straipsnyje, bei truko iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 6 d. priimtos nutarties, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. išteisinamasis nuosprendis, kur nustatyta, kad ieškovės veiksmai dėl nepakankamo pavojingumo ir atitinkamos tyčios nebuvimo neturėjo būti ir nebuvo kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kaip trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą, bei, kad ieškovė veikos padarymo metu neatitiko BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo specialiųjų subjekto požymių. Bylos nagrinėjimas tęsėsi 2 metus 7 mėnesius 24 dienas. Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga teismas sprendė, kad bylos tyrimas nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d. buvo atliekamas be nereikalingo delsimo, tačiau teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai po nuosprendžio pirmosios instancijos teisme paskelbimo, t.y. prokuratūros apeliacinių ir kasacinių skundų teikimas, pripažintini pažeidžiančiais ieškovės teisę į įmanomai trumpiausią baudžiamąjį procesą. Teismas konstatavęs, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą ir taip pažeidė ieškovės teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė išteisinta konstatavus, kad ieškovės veiksmai dėl nepakankamo pavojingumo ir atitinkamos tyčios nebuvimo neturėjo būti ir nebuvo kvalifikuoti pagal LR BK 231 straipsnio 1 dalį kaip trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą, bei, kad ieškovė veikos padarymo metu neatitiko BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo specialiųjų subjekto požymių, sprendė, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti jos teisę į šio baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą. Kadangi baudžiamojo proceso metu ieškovė už teisminę gynybą buvo sumokėjusi advokatui 12 000,00 Lt sumą, teismas priteisė iš atsakovės 12 000,00 Lt turtinei žalai atlyginti. Teismas, įvertinęs aplinkybes apie ieškovės patirtus išgyvenimus bei netikrumo jausmą dėl proceso baigties; atsižvelgdamas į laiko, per kurį ieškovė turėjo patirti minėtus išgyvenimus, terminą; įvertindamas aplinkybę, kad ieškovė dėl pačios ieškovės neatvykimo į teismo posėdį bylos nagrinėjimas buvo atidėtas tris kartus, iš kurių du kartus nepateiktas įrodymas apie neatvykimo priežastis; taip pat, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 2 d. nutartyje Nr. 3K-7-375/2011 atlikta Europos žmogaus teisių teismo bylose prieš Lietuvą ir nacionalinių teismų formuojamą praktiką, bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad ieškovės patirta neturtinė žala vertintina ne 100 000,00 Lt suma, o 5 000,00 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti didesnę atlygintinos neturtinės žalos sumą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismams, spręsdamas neturtinės žalos dydžio atlyginimo klausimą, turėjo vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis (CK 6.250 straipsniu), taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, tokius kaip asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumą, paskirtos bausmės dydį, sulaikymo, neteisėto suėmimo laiką ir pan. nagrinėjamu atveju priteistinos neturtinės žalos dydis turi būti siejamas su ieškovės darbo užmokesčiu, priteisiant šią sumą kaip neturtinės žalos atlyginimą už visą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį. Baudžiamosios bylos tyrimas ir nagrinėjimas užtruko daugiau kaip 2 metus, dėl to ieškovė neteko daug klientų ir pajamų. Baudžiamojo persekiojimo metu buvo sudarytas ieškovės, kaip nesąžiningos pilietės ir UAB „Jurveda“ direktorės, neigiamas įvaizdis, dėl kurio nukentėjo ieškovė ir jos dukra. Informacija apie baudžiamosios bylos iškėlimą ieškovei buvo pateikta Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl to nukentėjo ieškovės, kaip bankroto administratorės, reputacija. Ieškovei nepagrįstai baudžiamojo persekiojimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir paskelbta paieška, nors ieškovė yra vieniša motina, auginanti nepilnametę dukrą. Ikiteisminio tyrimo ir teismo procesai vyko nepateisinamai ilgai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė ieškovės apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai priteistinos neturtinės žalos dydį sieja su darbo užmokesčiu, nes ieškovės skunde pateikiamose bylose yra skirtingos faktinės aplinkybės. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė įrodymų, kad jai buvo padaryta neturtinė žala. Neįrodyti teiginiai apie sumenkintą ieškovės įvaizdį ir informacijos apie baudžiamosios bylos iškėlimą pateikimą Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos negali būti įrodymais apie patirtą neturtinę žalą. Ieškovė baudžiamojo persekiojimo metu nebuvo suimta, visą bylos tyrimo ir nagrinėjimo laiką dirbo, ji nebuvo nuteista, t.y. nebuvo suvaržyta ieškovės laisvė, teisė į darbą, jai nebuvo taikyti kitokie teisių apribojimai. Nors ieškovei buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau realiai ji ieškovei pritaikyta nebuvo – ieškovė nebuvo suimta.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė ieškovės apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu ieškovės pajamos iš veiklos buvo pakankamai didelės, negali būti pagrindu priteisti jai neturtinę žalą, atsižvelgiant į gautų pajamų dydį. Neturtinės žalos dydis priklauso nuo asmeniui padarytos žalos, o ne nuo asmens pajamų. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Nors ieškovė nurodo, kad dėl dvejus metus trukusio proceso ji neteko daug pajamų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jos pajamos baudžiamojo proceso metu ne tik sumažėjo, bet ir padidėjo.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad BPK 312 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė paduoti apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio bet kokiais pagrindais ir motyvais. BPK 367 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė paskųsti įsiteisėjusį nuosprendį kasaciniu skundu. Aplinkybės, kad prokuroras naudojosi įstatymu suteiktomis teisėmis, nepagrįstai įvertinta kaip prokuroro pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartimi prokuroro kasacinį skundą tenkino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Todėl teismo išvada, kad po pirmosios instancijos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. išteisinamojo nuosprendžio priėmimo buvo aišku, kad kaltinimai ieškovei nepagrįsti, buvo padarytos pažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatas. Iš baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad nėra pagrindo išvadai, jog procesas byloje truko nepagrįstai ilgai ir už tai turi atsakyti valstybė. Ieškovė įtariamąja apklausta 2006 m. gegužės 12 d., o 2006 m. liepos 10 d. pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Baudžiamoji byla Vilniaus miesto apylinkės teisme gauta 2006 m. rugpjūčio 24 d., nuosprendis priimtas tų pačių metų gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta 2007 m. kovo 19 d., kasacinės instancijos teismo nutartis, kuria byla grąžinta iš naujo nagrinėti, priimta 2007 m. spalio 16 d. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka antrą kartą, 2008 m. sausio 10 d. posėdis neįvyko dėl ieškovės kaltės. Lietuvos Aukščiausiame Teisme antrą kartą nagrinėjant bylą du posėdžiai neįvyko dėl ieškovės ligos ir jos gynėjo neatvykimo. Teismas, priteisdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, visiškai nevertino ieškovės veiksmų, kurie sąlygojo ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Teismo vertinimu, ieškovės veiksmai neįleidžiant antstolio į pastatą ir neleidžiant jam fiksuoti padėtį garso ir vaizdo įrašymo priemonėmis, nesudaro baudžiamosios veiklos. Tačiau tokie veiksmai negali būti pripažinti teisėtais civilinės teisės vertinimo aspektu. Kadangi ieškovė pati atliko veiksmus, kurie sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui pradėti, teismas turėjo pagrindą taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atmesti ieškinį šiuo pagrindu. Teismo priteistos advokato išlaidos baudžiamojoje byloje neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų advokato ir advokato padėjėjo, teikiančių valstybinę teisinę pagalbą, darbo apmokėjimo dydžių.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad teismo išvados, kurios cituojamos atsiliepime į skundą, yra pagrįstos ir teisingos.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė atsakovo atstovės Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog išteisinamasis nuosprendis nepreziumuoja viso baudžiamojo proceso neteisėtumo.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš valstybės priteista 12 000,00 Lt turtinės ir 5 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismo išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atliko neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsta. Teismas neatsižvelgė į ieškovės atliktų veiksmų turinį ir aplinkybes, nustatytas ikiteisminio tyrimo metu. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, objektyviai negali būti žinomi visi nusikalstamos veikos požymiai, kurie gali paaiškėti ir po bylos perdavimo teismui, todėl netikslus veikos kvalifikavimas negali būti savaime laikomas neteisėtu pareigūnų veiksmu. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leido prokurorui įtarti, kad ieškovė galėjo padaryti nusikalstamas veikas. Byloje reikšminga tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. sausio 6 d. nutartyje nurodė, kad ieškovės veiksmai kaip trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį nebuvo kvalifikuoti dėl nepakankamo jų pavojingumo ir atitinkamos tyčios nebuvimo. Tai reiškia, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, o ieškovė dėl kaltinimų pagal BK 231 straipsnį buvo išteisinta, nes neįrodyta jos tyčia. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo įstaigai teismų sprendimai sukėlė nepagrįstų abejonių dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo, nėra pagrindo pripažinti, kad prokuratūra atliko neteisėtus veiksmus teikdama apeliacinį ir kasacinį skundus. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas užtruko dėl pačios ieškovės veiksmų, nes ji vengė jame dalyvauti. Teismas nepagrįstai vertino baudžiamojo proceso trukmę apskirtai, neatsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes, pateisinančias tokią trukmę. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl fakto, kad ieškovė atliko priešingus teisei veiksmus, kurie buvo įvertinti kaip kliudymas antstoliui vykdyti teismo vykdomuosius dokumentus (CPK 585 straipsnio 2 dalis). Teismas, priteisdamas ieškovei 12 000,00 Lt turtinės žalos, kuri atsirado už gynybą baudžiamojoje byloje, atlyginimą, neatsižvelgė į tokių išlaidų dydį, jų pagrįstumą ir vykdyto baudžiamojo proceso pagrįstumą ir į tai, kad pinigų mokėjimo faktas dar nepatvirtina realios turtinės žalos. Teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovų prašymą taikyti CK 6.246, 6.282 straipsnius, o tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Teismų praktikoje nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu gali būti pripažintas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ir aplaidumo sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui prasidėti. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, visiškai neatsižvelgė į ieškovės atliktus neteisėtus veiksmus, kurie sudaro pagrindą jos prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti arba sumažinti jai priteistinos neturtinės žalos dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad teismo išvados, kurios cituojamos atsiliepime į skundą, yra pagrįstos ir teisingos.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė atsakovo atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas.
Atsakovo atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniai skundai tenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Dispozityvumo principas lemia tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismo pareiga yra išnagrinėti ginčą neperžengiant jo ribų. Nurodytą principą sudaro du aspektai: apeliacinės instancijos teismas tikrina teisėtumą ir pagrįstumą tik tos sprendimo dalies, kurią skundžia apeliantas ir tik skundo faktinio bei teisinio pagrindo ribose.
Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis), todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Pagal šią teisės normą žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės pareigūno ar institucijos kaltės (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų; asmens patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010; kt.). Tai reiškia, kad teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo turi tik, jeigu žalą patyrė dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo visas nurodytas viešosios atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka.
Byloje nustatyta ir apeliantai neginčija, kad pagal antstolio G. B. 2006 m. kovo 6 d. pareiškimą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnį dėl galimai neteisėtų ieškovės veiksmų, tuo labiau, jog pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Vilniaus miesto apylinkės 2006 m. balandžio 19 d. nutarimu ieškovė pripažinta įtariamąja, o 2006 m. balandžio 19 d. nutarimu paskelbta ieškovės paieška ir 2006 m. balandžio 20 d. nutarimu (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutarties pagrindu) ieškovės atžvilgiu paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi išnagrinėjęs ieškovės skundą, konstatavo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi kardomoji priemonė paskirta pagrįstai. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. gegužės 12 d. nutarime nurodyta, kad ieškovė sulaikyta 2006 m. gegužės 12 d. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl jos paieška nutraukiama, tą pačią dieną ieškovė paleista ir jai paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime tinkamai išanalizuoti ir aptarti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai kardomųjų priemonių taikymo atžvilgiu ir nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, ikiteisminio tyrimo subjektų procesiniai sprendimai kardomųjų priemonių aspektais nebuvo įstatymų nustatyta tvarka pripažinti neteisėtais. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, sulaikydami ieškovę BPK 122-123, 140 straipsniuose įtvirtintų teisės normų nepažeidė ir tokį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Baudžiamosios bylos duomenys tvirtina, kad iki kardomųjų priemonių taikymo ieškovei atlikos liudytojų apklausos, byloje buvo pagrindas manyti, jog ieškovė yra padariusi nusikalstamą veiką, į šaukimus ji neatsiliepdavo, dėl to paskelbta jos paieška, ypač svarbu tai, kad nors baudžiamojoje byloje pakako faktų, pagrindžiančių ieškovės sulaikymo būtinumą jo skyrimo metu, tačiau apeliantės judėjimo laisvė kardomąja priemone - suėmimu apribota nebuvo. Ieškovė 2006 m. gegužės 12 d. sulaikyta BPK 140 straipsnio tvarka ir tą pačią dieną paleista konstatavus, kad pirminiai reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai su įtariamąja yra atlikti, ieškovė įtariama nesunkaus nusikaltimo padarymu, išlaiko mažametį vaiką, turi nuolatinį darbą, nurodė nuolatinės faktinės gyvenamosios adresą ir patvirtino, jog ateityje kviečiama atvyks pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Ieškovei suėmimas pakeistas švelniausia baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta kardomąja priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, padarius išvadą, jog kardomųjų priemonių tikslai, numatyti BPK 119 straipsnyje, gali būti pasiekti taikant švelnesnę kardomąją priemonę.
Kaip jau minėta, valstybei prievolė atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų kyla konstatavus neteisėtus veiksmus (deliktinė atsakomybė). Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu apylinkės teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ieškovės atžvilgiu pradėdami ikiteisminį tyrimą, taikydami kardomąsias priemones ir atlikdami kitus proceso veiksmus, toje ikiteisminio tyrimo stadijoje nepažeidė teisės aktų reikalavimų, o priešingą ieškovės subjektyvų vertinimą, išdėstytą apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija vertintina kaip prieštaraujantį faktinėms aplinkybėms. Tačiau teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį konstatavo, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą ir taip pažeidė ieškovės teisę į tai, kad jai pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kiek įmanomai trumpiausią laiką, o būtent, kad bylos tyrimas nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d. atliktas intensyviai, be nereikalingo delsimo, - dėl tokios išvados apeliaciniuose skunduose nepateikiama jokių priešingų argumentų, tačiau teisėsaugos institucijų veiksmai po nuosprendžio pirmosios instancijos teisme paskelbimo, t.y. prokuratūros apeliacinių ir kasacinių skundų teikimas, pripažinti pažeidžiančiais ieškovės teisę į įmanomai trumpiausią baudžiamąjį procesą. Teisėjų kolegija su šia apylinkės teismo pozicija nesutinka pirmiausia dėl to, kad prokuroro pasinaudojimas įstatymo suteikta teise skųsti tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka teismų priimtus procesinius sprendimus negali būti vertinamas kaip proceso vilkinimas, priešingu vertinimu būtų iškreipta baudžiamojo proceso paskirtis (BPK 1 straipsnio 1 dalis) bei įstatymiškai reglamentuojamas prokuratūros statusas ir prokurorų įgaliojimai (BPK 42, 164 straipsniai). Teisminėje stadijoje prokuroras atlieka vieną pagrindinių Konstitucijoje, BPK ir Prokuratūros įstatyme įtvirtintų prokuroro funkcijų – palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Pagal BPK 42 straipsnį, valstybinis kaltinimas – tai prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas, kuriam rengiamasi ikiteisminio tyrimo metu, o teisminėse stadijose jis yra palaikomas. Kaltinimo esmę sudaro prokuroro pastangos įrodyti, kad kaltinamasis, dėl kurio veikos byla prokuroro iniciatyva perduota ir nagrinėjama teismo, yra kaltas dėl tos veikos padarymo, tačiau tai nereiškia, kad prokuroras turi siekti kaltinamojo pripažinimo kaltu bet kokiomis priemonėmis, vedamas savivalės, varžyti asmenų teises ir laisves. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Bylos medžiaga tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys leido manyti, jog ieškovė galėjo padaryti jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir sudarė prielaidas prokurorui suabejoti teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu. Tą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2007 motyvuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas ieškovę pagal BK 231 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, kad kadangi CPK 585 straipsnio 2 dalyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už tą pačią neteisėtą veiką, yra įstatymo normų konkurencija, kuri spręstina atsižvelgiant į veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, priešingumą teisei, sukeltas pasekmes, - šiai apylinkės teismo išvadai iš esmės pritarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinio teismo vertinimu, BK 231 straipsnis ir CPK 585 straipsnio 2 dalis nustato skirtingas atsakomybės rūšis, kurios viena kitos nepaneigia, konkurencijos tarp šių teisės normų nėra, todėl žemesniųjų instancijų teismai turėjo analizuoti, ar kaltinamosios (ieškovės) veiksmuose yra BK 231 straipsnio 1 dalies sudėties požymių, tačiau to nepadarė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas netirdamas aplinkybių, turinčių esminės reikšmės išvadoms dėl kaltinamosios (ieškovės) ne/atitikimo BK 245 straipsnyje numatyto nusižengimo specialiems subjekto požymiams, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (CPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroro, kaip bet kurio kito proceso dalyvio, įskaitant išteisintąjį, teisė apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį, remiantis BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, negali būti paneigta apeliacinės instancijos teismui pakartotinai išnagrinėjus bylą, ypač atsižvelgiant į konstitucinį prokuroro, vykdančio savo funkcijas ir klausančio tik įstatymo, nepriklausomumo principą.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas priklauso individualiai nuo konkrečios bylos, konkrečių aplinkybių, bylos dalyvių iniciatyvos ar jos nebuvimo ir jokių konkrečių terminų, per kuriuos turėtų būti išnagrinėtos vienos ar kitos rūšies bylos nenustatyta, todėl tiek pat laiko užtrukęs baudžiamasis procesas vienoje byloje galėtų būti traktuojamas kaip nepagrįstai ilgai trunkantis, o kitoje – kaip atitinkantis proceso greitumo principo reikalavimus. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos yra vertinama, ar byla išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiko terminą: konkrečios bylos sudėtingumas, pareiškėjo veikla ir elgesys bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, taip pat valdžios institucijų elgesys ir iniciatyva tiriant bylą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuo 2006 m. balandžio 19 d. nutarimo pripažinti ieškovę įtariamąja iki 2006 m. gruodžio 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, bylos tyrimas atliktas operatyviai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 19 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendį nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartimi civilinė byla grąžinta nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Vilniaus apygardos teisme baudžiamoji byla antrą kartą gauta 2007 m. spalio 23 d., teismo posėdis, paskirtas 2008 m. sausio 10 d., neįvyko dėl išteisintosios (ieškovės) laikinojo nedarbingumo. Vilniaus apygardos teismas bylą išnagrinėjo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą konstatavo 2008 m. balandžio 4 d. nutartimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. sausio 6 d. nutartimi atmetė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo kasacinius skundus, palikdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistu. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka 2008 m. spalio 7 d. teismo posėdis neįvyko dėl išteisintosios (ieškovės) laikinojo nedarbingumo, o 2008 m. lapkričio 18 d. teismo posėdis neįvyko dėl išteisintosios advokato neatvykimo, tai taip pat įtakojo bylos nagrinėjimo trukmę. Įvertinus nustatytų aplinkybių visetą aplinkybes, bylos sudėtingumą (bylos kategoriją, apimtį, kaltinimų skaičių) ir atsižvelgus į visą nagrinėtino laikotarpio trijose teismo instancijose trukmę (2 metai ir 7 mėnesiai), negalima sutikti su tuo, kad minėtas procesas viršijo įmanomai trumpiausią laiką Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme. Byloje nenustatyta jokių nepateisinamų laikotarpių, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminės institucijos neveikė aktyviai.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra viseto būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, t.y., nenustatyta, kokie veiksmai yra neteisėti, kokie tokio neteisėtumo konstatavimo kriterijai. Todėl neanalizuotini apeliacinių skundų argumentai, susiję su atlygintinos žalos dydžiu, nes žalos padarymo faktas savaime nesukuria valstybei prievolės atlyginti žalą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu spręstina, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nesilaikydamas proceso įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai išaiškino ir pritaikė nagrinėjamus materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir ieškinį tenkindamas iš dalies, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris dėl to naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės G. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo, atmesti.