Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-4085-556/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-22
Bylos Nr.: eA-4085-556/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02165-2021-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas: T. U.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-4085-556/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02165-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.6.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. U. (T. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas T. U. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 4U-654 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui T. U.“ ir 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 21S1014, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje. T. U. taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas jam išdavė Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. T. U. taip pat buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) nuolat gyventi Lietuvoje, kadangi jis pateikė duomenis, jog pareiškėjo mama yra lietuvių kilmės; T. U. buvo išduotas leidimas, galiojantis nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2026 m. vasario 1 d.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 133 straipsnio 1, 7 bei 8 dalimis, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus: 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 21S1014, kuriuo buvo panaikintas T. U. Lietuvos Respublikos ilgalaikis gyventojo leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę gyventi Europos Sąjungoje, ir 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 4U-654 ,,Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui T. U.“, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

4. T. U. teigė, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis prielaidomis, neturint pakankamų ir patikimų duomenų apie tai, jog pareiškėjas atsakovui pateikė suklastotą gimimo liudijimo išrašą. Paaiškino, kad Migracijos departamentas panaikino T. U. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nenustatęs, ar jo pateiktas gimimo liudijimo išrašas yra suklastotas, kokia informacija yra suklastota, ar buvo padarytas tik formalus rašymo apsirikimas. Nenustatęs šių aplinkybių, Migracijos departamentas nusprendė, kad pareiškėjas tyčia ir sąmoningai pateikė suklastotą gimimo liudijimo išrašą tam, kad galėtų gauti leidimą gyventi Lietuvoje. T. U. teigė, kad skundžiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo buvo priimtas tinkamai nenustačius apgaulės, atsakovas rėmėsi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti panaikintas, jeigu jis buvo gautas apgaulės būdu, t. y. Migracijos departamentas nėra gavęs pakankamų ir patikimų duomenų, kad siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjas panaudojo apgaulę.

5. T. U. teigė, kad Migracijos departamentas nenustatė, jog jam negali būti išduodamas leidimas gyventi Lietuvoje dėl to, jog jo motina nėra lietuvių kilmės. Pažymėjo, kad Charkovo srities vyriausiosios teritorinės teisingumo valdybos Charkovo miesto Slobidskio ir Osnovianskio rajonų civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriaus (toliau – Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrius) atsakymas atsakovui nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas pateikė suklastotą gimimo liudijimo išrašą ar kad jį suklastojo. T. U. atkreipė dėmesį, kad į Migracijos departamento paklausimą atsakantis asmuo nėra identifikuotas, nėra aišku, ar jis turėjo įgaliojimus atsakyti Migracijos departamentui, ar asmuo pasirašė elektroniniu parašu, kas leistų jį identifikuoti, ar tinkamai patikrino registrą, todėl teigė, kad toks atsakymas negali būti vertinamas kaip įrodymas, kadangi nėra galimybės įsitikinti laiške pateiktos informacijos tikrumu. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi netinkamais įrodymais, tinkamai neišsiaiškino visų aplinkybių, dėl informacijos pateikimo kreipėsi tik į Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrių, todėl ginčijami sprendimai turėtų būti vertinami kaip nemotyvuoti ir nepagrįsti, o skubotų išvadų darymas, nesurinkus pakankamai duomenų, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto reikalavimo viešojo administravimo subjektams savo priimamus sprendimus grįsti objektyviais, išsamiais duomenimis bei prireikus, patikslinti informaciją ar surinkti papildomus duomenis.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai teigė, jog T. U. klastojo dokumentus, kadangi iki šiol nėra atlikta ekspertizė, kuri leistų daryti tokias išvadas, taip pat, nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriaus pateikti duomenys yra patikimi, todėl skundžiamas sprendimas dėl draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisingas ir pažeidžia pareiškėjo teises.

7. T. U. teigė, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo konstatuoti, jog jis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, kad dokumentų pats negamino, taigi jo elgesys nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas, todėl uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus negali būti taikomas.

Atsiliepimas

8. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Migracijos departamentas paaiškino, kad vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2021 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti T. U. išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėjui leidimas buvo išduotas remiantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmuo yra lietuvių kilmės), atsižvelgiant į tai, kad T. U. Migracijos departamentui pateikė išrašą „Dėl gimimo akto registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)“ (toliau – Išrašas). Atlikus pakartotinį dokumentų patikrinimą, buvo nustatyta, jog Išrašo išdavimo data (2018 m. gegužės 31 d.) nesutampa su Išraše esančio greitojo atsakymo kodo (QR kodas) data (2018 m. rugsėjo 3 d.), Išrašas nebuvo apostilizuotas. Kilus įtarimams dėl Išrašo tikrumo, Migracijos departamentas 2021 m. gegužės 13 d. elektroniniu paštu Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriui išsiuntė prašymą patvirtinti apie 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjui išduotą Išrašą. Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrius 2021 m. gegužės 15 d. pateikė atsakymą, jog Išrašo neišdavė, jį sudaręs asmuo skyriuje nedirba, o skyriaus vadovo parašas neatitinka tikrovės. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas 2021 m. gegužės 17 d. Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriui išsiuntė oficialų raštą dėl minėtos informacijos patvirtinimo ir 2021 m. gegužės 25 d. gavo 2021 m. gegužės 20 d. atsakymą Nr. 957/22.3-09, kuriame buvo nurodyta, jog skyrius Išrašo neišdavė, o jame nurodyti duomenys neatitinka tikrovės bei kad 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjui buvo pakartotinai išduotas gimimo liudijimas.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad išvadą, jog T. U. leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, padarė remdamasis ne prielaidomis, o objektyviai surinktais duomenimis – susirašinėjimu su Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriumi. Minėto skyriaus 2021 m. gegužės 20 d. atsakyme Nr. 957/22.3-09 pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo asmeniškai Migracijos departamentui pateiktas Išrašas neatitiko tikrovės (buvo suklastotas).

11. Atsakovas teigė, kad T. U. prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi buvo pažymėta, jog pareiškėjas šį prašymą ir Išrašą teikė asmeniškai ir yra susipažinęs, jog dėl melagingų duomenų pateikimo gali būti atsisakyta tenkinti jo prašymą išduoti leidimą arba panaikinamas jau išduotas leidimas nuolat gyventi. Migracijos departamento nuomone, objektyviai nustatytos aplinkybės neleidžia konstatuoti, kad pareiškėjas tikrovės neatitinkantį (suklastotą) Išrašą pateikė netyčia ar nesąmoningai. Skundo teiginiai, kad T. U. nežinojo, jog Išrašas yra suklastotas, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atsakovo objektyviai nustatytų aplinkybių nepaneigia. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjas asmeniškai pateikė Išrašą, todėl nėra pagrindo atsakomybę perkelti Išrašą rengusiems (nenurodytiems asmenims).

12. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo konstatuota, jog T. U. Išrašą suklastojo pats. Nurodė, kad nepagrįstas yra ir pareiškėjo argumentas, jog Migracijos departamentas galėjo panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog T. U. motina nėra lietuvių kilmės. Pareiškėjas pats turėjo pareigą Migracijos departamentui pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, tačiau pateikė tikrovės neatitinkantį (suklastotą) dokumentą, o tai yra imperatyvus Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

13. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamento elektroniniu susirašinėjimu su Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriumi gauta informacija yra patvirtinta oficialiu 2021 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 957/22.3-09, pasirašytu šio skyriaus pirmininkės, todėl nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad susirašinėjimas su Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriumi yra netinkamas įrodymas. Teigė, kad atsakovas, įvertinęs T. U. atžvilgiu nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad jis savo tyčiniais ir nesąžiningais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus bei piktnaudžiavo migracijos procesu, todėl atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nesieja jokie šeiminiai ryšiai ar ilgalaikiai ryšiai su Lietuvos Respublika bei į T. U. taikytinų priemonių proporcingumą, 2021 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 45U-654 nusprendė jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus. Migracijos departamentas pažymėjo, kad atsižvelgus į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) turi būti vertinamas kaip proporcingas, atitinkantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka) kriterijus, taigi nėra pagrindo tokį sprendimą pripažinti neproporcingu. Atsakovas vertino, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, o taikomos priemonės yra motyvuotos, ir teigė, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, juos susiejant su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikoje suformuotus reikalavimus.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo T. U. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2020 m. gruodžio 11 d. MIGRIS sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu jis pateikė iki 2022 m. gruodžio 19 d. galiojantį kelionės dokumentą – (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), Išrašą bei rašytinį pareiškimą, kuriame deklaravo, kad laiko save lietuviu. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, išnagrinėjęs T. U. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir kartu su šiuo prašymu pateiktus dokumentus bei nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių būtų galima atsisakyti išduoti leidimą, priėmė sprendimą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Remiantis šiuo sprendimu, T. U. buvo išduotas ir 2021 m. kovo 15 d. įteiktas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2026 m. vasario 1 d. Atlikęs pakartotinį pareiškėjo pateiktų dokumentų patikrinimą, Migracijos departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius nustatė, kad T. U. pateiktame Išraše nurodyta šio išrašo išdavimo data (2018 m. gegužės 31 d.) nesutampa su Išraše esančio greitojo kodo (QR kodas) data (2018 m. rugsėjo 3 d.). Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. rašte ,,Dėl prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje nagrinėjimo aplinkybių“ nurodyta, kad užsieniečio T. U. pateiktas Išrašas buvo išduotas naudojant naują Ukrainos specialiųjų notarinių dokumentų blankų pavyzdį (naudojamas nuo 2018 m.), kuriame kaip papildoma apsauga naudojamas greitojo atsakymo kodas (QR kodas). Nuskaičius minėtą kodą išmaniuoju telefonu, atsidarius Ukrainos notarinių dokumentų specialiųjų blankų bendram registrui, suvedus QR kodo duomenis (blanko seriją ir numerį), sistema atpažino blanką, todėl abejonių dėl dokumento tikrumo nekilo ir buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateiktas dokumentas lietuvių kilmei pagrįsti patenka į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodytų lietuvių kilmę patvirtinančių dokumentų kategoriją.

16. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius 2021 m. gegužės 13 d. elektroniniu paštu Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriui išsiuntė prašymą patvirtinti, ar šis skyrius 2018 m. gegužės 31 d. T. U. išdavė Išrašą ir ar Išraše pateikti duomenys yra teisingi. Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrius 2021 m. gegužės 15 d. pateikė atsakymą, kad šis skyrius 2018 m. gegužės 31 d. Išrašo neišdavė, Išrašą sudariusio specialisto skyriuje nėra, o vadovo parašas ir tėvavardis neatitinka tikrovės. Byloje buvo nustatyta, kad Migracijos departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius su 2021 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 10K-14937 ,,Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi ir į pareiškėją bei prašė iki 2021 m. birželio 15 d. pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo – motinos S. T. I. gimimo ir santuokos liudijimus bei jos tėvų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas. T. U. elektroniniu paštu 2021 m. gegužės 19 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad jam nėra aišku, kokius dokumentus turi pateikti, paaiškino, jog turi motinos S. T. gimimo liudijimą, ji gimė (duomenys neskelbtini), nurodė, kad tėvų santuokos liudijimo neturi, kadangi tėvai išsiskyrė (duomenys neskelbtini), o šiuo metu senelio ar senelės dokumentų taip pat neturi; teigė, kad senelės, kuri iš Lietuvos ((duomenys neskelbtini)) buvo ištremta (duomenys neskelbtini), dokumentus renka Lietuvos archyvuose, kadangi siekia pateikti dokumentus dėl pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas taip pat prašė Migracijos departamentą patikslinti, kokius dokumentus ir kur reikia pateikti bei ar šie dokumentai turi būti išversti į lietuvių kalbą ir patvirtinti apostile.

17. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas 2021 m. gegužės 17 d. Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriui išsiuntė oficialų raštą Nr. 10K-15094 dėl elektroniniame laiške pateiktos informacijos patvirtinimo ir 2021 m. gegužės 25 d. gavo Ukrainos teisingumo ministerijos Rytų tarpregioninės valdybos Charkovo miesto Slobidsky ir Osnovyansky rajonų Civilinės metrikacijos aktų Valstybinės registracijos skyriaus 2021 m. gegužės 20 d. raštą Nr. 957/22.3-09 ,,Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrius 2018 m. gegužės 31 d. Išrašo dėl U. T. V. (U. T. V.), gimimo data – (duomenys neskelbtini), neišdavė, Išraše nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, be to šis skyrius 2018 m. gegužės 31 d. T. U. pakartotinai išdavė gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Įvertinęs pateiktus duomenis, Migracijos departamentas nustatė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui pagrįsti pateikęs tikrovės neatitinkantį (suklastotą) Išrašą. Vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas 2021 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 21S1014 panaikinti T. U. 2021 m. vasario 1 d. išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. (duomenys neskelbtini). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi, bei tai, kad nors ir nėra duomenų, jog pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nustatytų faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad jis savo tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, kad jo su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nesieja šeiminiai santykiai, jis neturi ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika, Migracijos departamentas 2021 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 4U-654 draudžiantį pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

18. Remdamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 54 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų bei 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad užsieniečiui leidimas nuolat gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas gyventi.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčijamu sprendimu buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, jog jis leidimą gavo apgaulės būdu. Teismas nurodė, kad iš byloje pateikto ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė Išrašą, kurio išdavimo data – 2018 m. gegužės 31 d., nesutampa su Išraše esančio greitojo atsakymo kodo (QR) data – 2018 m. rugsėjo 3 d., Išrašas nebuvo apostilizuotas. Atsakovas nurodė, kad kilus įtarimų dėl T. U. pateikto Išrašo tikrumo, kreipėsi į Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrių ir prašė patvirtinti, ar pareiškėjui 2018 m. gegužės 31 d. išdavė Išrašą. Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrius 2021 m. gegužės 15 d. atsakovui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad šis skyrius Išrašo neišdavė, Išrašą sudaręs asmuo skyriuje nedirba, o jo ir skyriaus vadovo parašas neatitinka tikrovės. Teismas pažymėjo, kad tai, jog Išraše pateikti duomenys neatitinka tikrovės, patvirtina ir po oficialaus Migracijos departamento kreipimosi 2021 m. gegužės 25 d. gautas Ukrainos teisingumo ministerijos Rytų tarpregioninės valdybos Charkovo miesto Slobidsky ir Osnovyansky rajonų Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriaus 2021 m. gegužės 20 d. raštas Nr. 957/22.3-09 ,,Dėl informacijos pateikimo“, kuriame patvirtinama, jog šis skyrius Išrašo neišdavė, Išraše nurodyti duomenys neatitinka tikrovės bei kad skyrius 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjui pakartotinai išdavė gimimo liudijimą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad gauti duomenys objektyviai patvirtina, jog T. U. Migracijos departamentui asmeniškai pateiktas Išrašas ir jame nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas sprendė, kad atsakovas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas savo tyčiniais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procesu ir leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui pagrįsti pateikė suklastotą Išrašą, todėl nėra pagrindo atsakomybės perkelti Išrašą rengusiems (nenurodytiems) asmenims.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas su 2021 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 10K-14937 ,,Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į T. U. ir prašė pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, jog jis yra lietuvių kilmės asmuo, tačiau pareiškėjas jokių papildomų dokumentų nepateikė. Atsakovui adresuotame 2021 m. gegužės 19 d. elektroniniame laiške T. U. nurodė, kad gali pateikti tik motinos gimimo liudijimą, o visų kitų dokumentų neturi, šiuo metu renka senelės dokumentus Lietuvos archyve ir prašė patikslinti kokius dokumentus ir kur pateikti.

Šalies argumentai

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktame prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi yra pažymėta, jog jis šį prašymą ir Išrašą teikė asmeniškai, taigi buvo asmeniškai atsakingas už informacijos teisingumą bei patikimumą, minėtame prašyme T. U. taip pat pažymėjo, kad yra susipažinęs, jog už melagingų duomenų pateikimą gali būti atsisakyta tenkinti jo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi arba panaikinamas jau išduotas leidimas.

Žemesnės instancijos teismas

22. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei atsižvelgęs į tai, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino leidimo panaikinimui reikšmingas aplinkybes, surinko pakankamai objektyvių duomenų, kurių tikrumu nėra pagrindo abejoti, teismas padarė išvadą, jog to pakanka pripažinti, kad Išraše pateikti duomenys buvo suklastoti. Teismas akcentavo, kad pareiga pagrįsti leidimo nuolat gyventi išdavimo arba pakeitimo reikalavimus pagal Įstatymą tenka užsieniečiui, todėl būtent pareiškėjas, siekdamas, jog leidimas nuolat gyventi jam nebūtų panaikintas, pats turėjo pateikti dokumentus ar duomenis, kurie paneigtų Išrašo netikrumą ir faktą, kad Išrašas buvo suklastotas.

23. Teismas pažymėjo, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi ne vienu laišku, kaip teigia T. U., o objektyviai surinktais duomenimis – oficialiu Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriaus 2021 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 957/22.3-09 ,,Dėl informacijos pateikimo“, pasirašytu šio skyriaus viršininkės, kuriame patvirtinama, jog šis skyrius Išrašo neišdavė, Išraše nurodyti duomenys neatitinka tikrovės ir kad skyrius 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjui pakartotinai išdavė gimimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas surinko pakankamai įrodymų, keliančių pagrįstų abejonių dėl Išrašo tikrumo. Nurodė, kad Migracijos departamentas neprivalo nekvestionuojamai įrodyti dokumento suklastojimo fakto, atlikti ikiteisminio tyrimo institucijos funkcijų ir įrodyti, kas bei kokiomis aplinkybėmis dokumentą suklastojo. Teismo nuomone, byloje pateikti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad Išrašas buvo suklastotas.

25. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi bei Tvarkos 14 punktu, T. U. buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Teismas akcentavo, kad byloje nėra paneigtos aplinkybės dėl pareiškėjo pateikto Išrašo neatitikties tikrovei bei galimo suklastojimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tvarkos 14 punkte yra aiškiai apibrėžtas draudimo atvykti terminas, o ginčijamas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis. Teismas sutiko su Migracijos departamento atsiliepime išdėstyta pozicija, kad nėra duomenų, jog T. U. keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas tyčiniais veiksmais elgėsi nesąžiningai, pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, jo Lietuvos Respublikoje nesieja šeiminiai ryšiai. Teismas sprendė, kad T. U. teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris yra proporcingas.

26. Teismas nurodė, kad pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktą, duomenys iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu, o pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

27. Teismas nurodė kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Teismas akcentavo, kad Išraše neatitikimų yra ne vienas ir jie negali būti aiškinami remiantis deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ar prielaidomis, kad tai galėjo atsitikti netyčia dėl nežinojimo, formalios rašybos klaidos ar apsirikimo. Teismo nuomone, visi šie neatitikimai suponuoja išvadą, jog T. U. Migracijos departamentui pateikė suklastotą dokumentą.

28. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi jam panaikinamas leidimas nuolat gyventi, nes T. U., siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, pateikė suklastotą dokumentą, taip pat sprendimas įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, yra teisėtas ir pagrįstas.

29. Teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, buvo priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Teismas taip pat nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų ir konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

30. Atmetęs T. U. skundą, teismas netenkino ir jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo.

III.

31. Pareiškėjas T. U. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, bei jam atsakovo Migracijos departamento priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas.

32. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos sprendime padaryta išvada, jog jis tyčiniais veiksmais elgėsi nesąžiningai, pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, jo Lietuvos Respublikoje nesieja šeiminiai ryšiai, todėl teisėtai ir pagrįstai buvo panaikintas jam išduotas leidimas gyventi bei nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pažymi, kad tiek skundžiamas teismo sprendimas, tiek ginčijami atsakovo sprendimai buvo priimti neturint pakankamų ir patikimų duomenų apie tai, jog T. U. motina nėra lietuvių kilmės. Pareiškėjas akcentuoja, kad nors jo atstovė 2021 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir nurodė, jog 2021 m. rugsėjo 29 d. T. U. apklausos metu buvo sužinota apie byloje esantį jo giminystės ryšį Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, tačiau teismas šių duomenų nepriėmė ir nurodė, kad jau yra baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės. Pareiškėjas pažymi, kad iš karto po nurodytos apklausos buvo pateiktas prašymas bylą kontroliuojančiam prokurorui, tačiau leidimas susipažinti su bylos medžiaga bei pasidaryti bylos kopijas buvo gautas tik 2021 m. spalio 7 d., todėl gimimo liudijimą T. U. teikia tik kartu su apeliaciniu skundu.

33. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi buvo panaikintas dėl to, jog jis sąmoningai atsakovui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis (neva suklastotą gimimo liudijimo išrašą). Akcentuoja, kad jis teikdamas paaiškinimus / parodymus, tiek Migracijos departamentui, tiek ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog gimimo liudijimo išrašą jam pateikė motina T., kurį jis ir pateikė atsakovui, taip pat, iš teismui teikiamo gimimo liudijimo matosi, kad T. U. iš tiesų turi šaknų Lietuvos Respublikoje – jo močiutė B. R. yra lietuvė, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, kad būtent pareiškėjas tyčia ir sąmoningai jam pateikė suklastotą gimimo liudijimo išrašą (atsakovas preziumuoja, kad T. U. suklastojo gimimo liudijimo Išrašą) tam, kad galėtų gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

34. Pareiškėjas nurodo, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau skundžiamas sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje buvo priimtas net tinkamai nenustačius apgaulės fakto, t. y. Migracijos departamentas nėra gavęs pakankamų ir patikimų duomenų, kad T. U. panaudojo apgaulę, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

35. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Nurodo, kad buvo nustatyta, jog jam negalėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje dėl to, jog mama nėra lietuvių kilmės. T. U. teigia, kad tik nustačius šią aplinkybę, jam galėtų būti panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau atsakovas sprendimą dėl leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo ir sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą priėmė tik remdamasis vienu laišku, kuris negali būti vertinamas kaip įrodymas, kadangi negalima įsitikinti laiške pateiktos informacijos tikrumu; jokių kitų įrodymų apie tai, kad T. U. Migracijos departamentui pateikė suklastotą gimimo liudijimo išrašą, nėra. Pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nesivadovavo tinkamais įrodymais, o išvadas dėl duomenų klastojimo ir tų duomenų jam pateikimo padarė tinkamai neišsiaiškinęs visų aplinkybių, todėl tokie sprendimai turėtų būti vertinami kaip nemotyvuoti ir nepagrįsti. T. U. pažymi, kad atsakovas dėl papildomų duomenų ir paaiškinimų pateikimo niekur kitur nesikreipė, tik į Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyrių, todėl yra akivaizdu, kad priimdamas ginčijamus sprendimus, jis nesurinko faktinių aplinkybių, o pernelyg skubotų išvadų darymas, nesurinkus pakankamai duomenų išvadoms pagrįsti, neatitinka viešojo administravimo subjektams įtvirtinto reikalavimo savo priimamus sprendimus grįsti objektyviais, išsamiais duomenimis bei prireikus – pasitikslinti informaciją ar surinkti (pareikalauti pateikti) papildomus duomenis.

36. T. U. pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog jis klastojo dokumentus, kurie buvo pateikti atsakovui dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje gavimo, todėl ir atsakomybė už tai jam negali būti taikoma. Be to, iš teikiamo gimimo liudijimo matyti, kad pareiškėjas turi šaknų Lietuvos Respublikoje, todėl galima teigti, jog draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką jam taikomas nepagrįstai, kadangi nebuvo nustatyta aplinkybė, jog jis klastojo dokumentą, kurį pateikė Migracijos departamentui, arba žinojo, kad pateikti duomenis yra suklastoti, kadangi tvirtai buvo įsitikinęs, jog turi šaknų Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad yra akivaizdu, jog sprendimas dėl draudimo T. U. atvykti į Lietuvos Respubliką taip pat yra neteisingas ir pažeidžia jo teises.

37. Pareiškėjo nuomone, ginčijamų sprendimų priėmimo metu nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo konstatuoti, jog jis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai nusprendė jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Pažymi, kad atsakovui pateikė dokumentus, kuriuos buvo gavęs iš savo motinos, kad T. U. turi šaknų Lietuvos Respublikoje, todėl jo elgesys negali būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas, siekiant apgaule gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ir uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus negali būti taikomas.

Atsiliepimas

38. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

39. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Savo poziciją Migracijos departamentas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į T. U. skundą. Papildomai paaiškina, kad pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikta gimimo liudijimo kopija neturi įtakos ginčijamų Migracijos departamento sprendimų ar skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apie gimimo liudijimą buvo informuotas, kai bylos nagrinėjimas iš esmės jau buvo baigtas. Nurodo, kad nors pareiškėjas teigė, jog gimimo liudijimo kopiją galėjo pasidaryti tik 2021 m. spalio 7 d., tačiau byloje esančiame 2021 m. gegužės 20 d. Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriaus atsakyme Nr. 957/22.3-09 yra nurodyta, kad skyrius 2018 m. gegužės 31 d. T. U. pakartotinai išdavė gimimo liudijimą, todėl pareiškėjas gimimo liudijimą Migracijos departamentui galėjo pateikti iki ginčijamų sprendimų priėmimo, o teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Be to, pareiškėjas nepateikė susirašinėjimo su valstybine institucija, išdavusia minėtą gimimo liudijimą, patvirtinančio, kad gimimo liudijimo kopijoje nurodyti duomenys atitinka tikrovę. Migracijos departamentas akcentuoja, kad ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas buvo T. U. leidimo nuolat gyventi gavimas apgaulės būdu – leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui pagrįsti pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkantį (suklastotą) Išrašą. Atsakovo nuomone, T. U. su apeliaciniu skundu pateikta gimimo liudijimo kopija ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindo nepaneigia.

40. Migracijos departamentas nurodo, kad surinkti duomenys yra pakankami, patikimi ir objektyviai patvirtina, jog pareiškėjas pats tyčia ir sąmoningai atsakovui pateikė tikrovės neatitinkantį (suklastotą) dokumentą, tam, kad gautų leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, kurie nekeltų abejonių užsieniečio ketinimų realumu, visų pirma yra atsakingas pats užsienietis.

41. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) turi būti vertinamas kaip proporcingas, o ginčijami sprendimai yra tinkamai pagrįsti bei motyvuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

42. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu leidimas gautas apgaulės būdu, t. y. Migracijos departamentas ne tik turi teisę, bet ir yra įpareigojamas užsieniečiui panaikinti leidimą nuolat gyventi, jei nustatoma, kad aptariamas leidimas buvo išduotas pasinaudojant apgaule.

43. Prieš atliekant apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimą, pasisakytina dėl pareiškėjo naujai teiktinų įrodymų (gimimo liudijimo) bei prašymo vertinti jį su kitais byloje esančiais įrodymais.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio pareiškėjo prašymo, pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

45. Cituotų procesinių teisės normų kontekste vertindama pareiškėjo prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas neturėjo galimybių dokumentą pateikti atsakovui, vykdančiam viešojo administravimo procedūras, kurių metu atliekamas visų sprendžiamam klausimui aktualių faktinių aplinkybių tyrimas bei vertinimas. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją ir prašė pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, jog jis yra lietuvių kilmės asmuo, tačiau pareiškėjas jokių papildomų dokumentų nepateikė. Atsakovui adresuotame 2021 m. gegužės 19 d. elektroniniame laiške T. U. nurodė, kad gali pateikti tik motinos gimimo liudijimą (žr. nutarties 20 p.).

46. Byloje nenustatyta ir objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad šiuo atveju kalbėti apie procesinio netikėtumo, dėl kurio pareiškėjui būtinybė teikti naujus įrodymus kilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą byloje, teisinių pagrindų nėra.

47. Šie teisiniai argumentai suponuoja, kad pareiškėjas viešojo administravimo procedūrų metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas procesine teisine prasme, dėl to teismui nebuvo pateikti įrodymai, kuriuos jis teikia apeliacinės instancijos teisme, todėl pripažįstama, kad priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, nėra pagrįstos. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme atmetamas ir šie įrodymai grąžinami pareiškėjui.

48. Be kita ko pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 yra konstatavusi, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Migracijos departamente metu. Šioje nutartyje pažymėta, kad paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, o tai Įstatymo nustatyta tvarka yra priskirta Migracijos departamento kompetencijai. Nėra pagrindo kitokiai išvadai ir ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje požiūriu.

49. Išsprendus prašymą dėl naujų įrodymų pridėjimo prie administracinės bylos, pasisakytina dėl apgaulės, kaip pagrindo panaikinti leidimą užsieniečiui nuolat gyventi, kas teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti aiškinama (nuostata dėl apgaulės) kaip reiškianti, jog šiuo atveju turi būti įmanoma objektyviai patikrinti, ar pareiškėjo pateikti duomenys atitinka / atitiko tikrovę, t. y. kyla administracinėje byloje esančių įrodymų vertinimo / patikrinimo klausimas.

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad sprendimas buvo priimtas nesant patikimų duomenų dėl apgaulės fakto (žr. nutarties 33–34 p.) pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti Migracijos departamento sprendimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo teikti duomenys ginčo leidimui gauti nebuvo teisingi, ką patvirtino informacija gauta iš Civilinės būklės aktų valstybinės registracijos skyriaus, o pats pareiškėjas aktyviai nesiekė padėti išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes (žr. nutarties 20 p.), todėl pagrįstai buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo pateikti duomenys buvo apgaulingi ir nesuderinami su taikyta teisės norma bei nukreipti į siekį nuolatos gyventi Lietuvos Respublikoje pasinaudojant apgaule.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui išduotas ginčo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ginčijamu atsakovo sprendimu buvo panaikintas pagrįstai bei teisėtai.

53. Toliau pažymėtina, kad draudimu atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems bei nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjui taikomas draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių neturėtų būti sutikta su atsakovo nustatytu 3 metų terminu. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o pareiškėjui buvo uždrausta atvykti 3 metus.

55. Akcentuotina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2440-822/2017; kt.).

56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

57. Prašymas dėl išlaidų atlyginimo yra atmestinas, kadangi baigiamasis aktas priimtas ne pareiškėjo naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. U. (T. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius