Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88659, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7459621 buvo išduotas 2019 m. vasario 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024 m. vasario 25 d.

2023 m. gruodžio 7 d. pareiškėja Migracijos departamentui teikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

Remiantis VSAT duomenimis, pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2019 m. lapkričio 1 d., o atvyko 2022 m. sausio 10 d. t. y. daugiau negu 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar ES valstybėje narėje.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

Sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010 pažymėjo, kad „Leidimas nuolat gyventi suteikė užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo“. Taigi, LVAT praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 2009 m. Pirmas leidimas nuolat gyventi asmeniui buvo išduotas 2009 m., o vėliau buvo keičiamas. Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Rusijos Federacijos pilietis, kuriam yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2027 m. gegužės 5 d. Pareiškėjos nepilnamečiai sūnūs yra Rusijos Federacijos piliečiai, kurie turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjos Migracijos departamentui 2024 m. kovo 4 d. pateiktuose paaiškinimuose dėl išvykų iš Lietuvos Respublikos nurodoma, kad ji sirgo sunkia leukemijos forma, todėl 2011 m. buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija, gydėsi Vilniuje, Santaros klinikose. Pareiškėja nurodo, kad 2019 m. išvyko iš Lietuvos į Rusijos Federaciją (Kaliningradą) aplankyti tėvo, kuriam 2019 m. buvo diagnozuotas kepenų ir kasos vėžys. 2019 m. įvyko Force majeure situacija, kuomet valstybių sienos buvo uždarytos dėl COVID–19 pandemijos. Pareiškėjos tėvas mirė 2020 m. gegužės 18 d., o ji pati pandemijos metu izoliavosi tėvų gyvenamojoje vietoje Kaliningrade. 2021 m., kai buvo pradėta skiepyti nuo COVID–19 viruso, pareiškėja konsultavosi su medikais iš Lietuvos ir jai buvo kategoriškai uždrausta skiepytis ir kur nors keliauti, todėl asmuo iki 2022 m. sausio 10 d. buvo Kaliningrade ir niekur nevyko. Kuomet 2022 m. gegužės 1 d. ribojimai kelionėms buvo panaikinti, ji atvyko į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėja teigia nusprendusi atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ir pateikusi prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės. Tokį asmens sprendimą paskatino Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą. Pareiškėja taip pat nurodo, kad jos vaikai lanko Lietuvos Respublikos ugdymo įstaigas. Kartu su paaiškinimu pateikė Lietuvos Respublikoje išduotų darbingumo lygio pažymų kopijas, kurios jai buvo išduotos Lietuvoje 2009, 2010, 2011 ir 2013 m., bei 2021 m. liepos 18 d. medicinos įstaigos išduotos išvados kopiją.

Atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, sutiktina su pareiškėjos pozicija, kad ji iš esmės dėl objektyvių, nuo jos pačios valios nepriklausančių priežasčių, negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką daugiau nei 12 mėnesių iš eilės. Kadangi dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos buvo įvesti keliavimo ribojimai, draustas susisiekimas tiek vietiniais, tiek tarptautiniais maršrutais, keliavimas tarp valstybių buvo apsunkintas. Svarbia ir reikšminga aplinkybe laikytina, kad pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas, pareiškėja priklausė rizikos asmenų grupei ir išoriniai kontaktai nesant vakcinavimo galimybės, kėlė pavojų asmens gyvybei. Pareiškėjos argumentus dėl realios grįžimo galimybės nebuvimo tik patvirtina faktas, kad 2020 m. gegužės 18 d. mirus pareiškėjos tėvui ir todėl praradus savo buvimo trečiojoje šalyje tikslą, ji vis tiek negalėjo keliauti, todėl ir grįžti į Lietuvą, kur gyvena jos artimieji – sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai.

Iš pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjos interesų centras yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja turi šeimą, sutuoktinį, nuolatinę gyvenamąją vietą, vaikai lanko ugdymo įstaigas Lietuvoje. Tad vien nebuvimas Lietuvos Respublikoje, nors ir virš 12 mėnesių, tačiau dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens valios, negali panaikinti asmens nuolatinio gyventojo statuso, nes nuolatinis gyvenimas nėra vien fizinis buvimas teritorijoje, bet apima ir kitus asmens ir valstybės tarpusavio santykius ir įsipareigojimus.

Pažymėtina, kad COVID-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022, 2023 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023, 2024 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024 ir kt.).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis garantuoja privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Kai trečiosios šalies pilietį sieja tvirti asmeniniai ryšiai su Lietuva, jis gali veiksmingai remtis Konvencijos 8 straipsnio garantuojama privataus gyvenimo apsauga. Vis dėlto, šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teismams suteikiamą vertinimo laisvę patvirtina EŽTT praktika, pagal kurią jokia trečiosios šalies piliečių kategorija negali pretenduoti į absoliučią apsaugą. Remiantis EŽTT praktika, Konvencija neužtikrina užsieniečio teisės atvykti į tam tikrą šalį arba joje gyventi, o Susitariančiosios valstybės pagal nusistovėjusią tarptautinę teisę ir sutartinius įsipareigojimus, įskaitant Konvenciją, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą. Tačiau priemonės, ribojančios teisę apsigyventi šalyje, tam tikrais atvejais gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnį, jei jos sukelia neproporcingą poveikį atitinkamų asmenų privataus ar šeimos gyvenimui arba abiem (žr. 2012 m. birželio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06) 355 p. nurodytą teismo praktiką).

Kaip jau minėta, pareiškėjos nepilnamečiai vaikai lanko Lietuvos Respublikos ugdymo įstaigas, kaip ir pati pareiškėja, yra lietuvių kilmės asmenys, išsaugoję teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos sutuoktinis yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau jam yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2027 m. gegužės 5 d. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai pareiškėjos interesai yra ir nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu taip pat buvo išimtinai Lietuvos Respublikoje. Lankymasis Rusijos Federacijoje susijęs tik su senyvo amžiaus tėvų lankymu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalimi, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 2 dalį, skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Teismas, nagrinėdamas bylą nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, o turi būti pagrįsti teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Nagrinėjamu atveju iš ginčo Sprendimo turinio matyti, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas neatliko. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas pripažintinas formaliu, nepakankamai motyvuotu individualia pareiškėjos situacija, todėl neatitinkantis Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir nurodytos teismų praktikos.

Teismo vertinimu, Sprendimo faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, yra pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas tenkintinas ir ginčijamas Migracijos departamento 2024 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. 24S88659, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje yra naikintinas.

Pareiškėja prašo priteisti 922,50 Eur, t. y. 900,00 Eur advokatui R. V. už suteiktas teisines paslaugas bei 22,50 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).

CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Patirtoms išlaidoms pagrįsti teismui pateikta sąskaita už teisines paslaugas Nr. VR0187, kurioje nurodoma mokėtina suma – 900,00 Eur, sąskaitoje detalizuota, jog mokėtina suma susideda iš skundo parengimo ir pateikimo teismui bei atstovavimo pirmos instancijos teisme. Be to, pateiktas ,,SEB“ patvirtinimas dėl lėšų išskaitymo.

Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjai šioje byloje, nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra proporcinga, todėl priteistina iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos L. E. naudai visa apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. E. (L. E.) skundą tenkinti.

Panaikinti 2024 m. kovo 28 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 24S88659.

Priteisti pareiškėjai L. E. (L. E.) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188610666, 922,50 Eur (devynis šimtus dvidešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.