Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Milašienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. Š., M. Š., N. Š. ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Damivita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria teismas atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovams D. Š., M. Š., N. Š., N. P., V. P., R. J., N. Č. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (civilinės bylos Nr. 2-1159-232/2011); tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Damivita“, notarė R. D.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję sandorių pripažinimu negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu (actio Pauliana).

Motyvuojamoji dalis

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

2010 m. rugpjūčio 2 d. AB DnB NORD bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ieškiniu D. Š., M. Š., N. Š., N. P., V. P., R. J., N. Č. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu (actio Pauliana), restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Prašė pripažinti negaliojančiomis: 2009-08-17 dovanojimo sutartį, 2010-06-03 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-4236, 2009-10-21 pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją natūra, 2009-08-17 pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją natūra, 2009-08-18 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-6636 ir taikyti restituciją natūra, 2009-08-18 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-6633 ir taikyti restituciją natūra, 2009-08-17 dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją natūra; 2009-12-30 Hipotekos registre įregistruotą sutartinę hipoteką kodu 01120090022009. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – konkretaus turto areštą, t. y. areštuoti, žemės sklypą, su statiniais (duomenys neskelbtini), priklausančius M. Š.; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) priklausančius R. J.; žemės sklypą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini) priklausančius N. P.; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) priklausančius N. P.; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) priklausančius M. Š. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašyti viešame registre draudimą M. Š. perleisti savo nuosavybės teisę į žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) pagal 2010-06-03 pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. Š. ir N. Č., stabdant 2010-06-03 pirkimo – pardavimo sutarties galiojimą. Nurodė, kad ieškovas AB DnB NORD bankas su trečiuoju asmeniu UAB „Damivita“ sudarė tris kreditavimo sutartis, už kurias laidavo kredito gavėjo UAB „Damivita“ direktorius ir akcininkas atsakovai D. Š.ir jo sutuoktinė N. Š., sudarydami su banku keturias laidavimo sutartis, kurių pagrindu laiduotojai D. Š. ir N. Š. kaip solidarieji skolininkai įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas UAB „Damivita“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal Kreditavimo sutartis. Kreditavimo sutartys su kredito gavėju banko raštais buvo vienašališkai nutrauktos, o Kredito linijos sutarties įvykdymo terminas suėjo 2008-09-01. Iš viso UAB „Damivita“ įsiskolinimas Bankui yra 3 988 862,29 Lt. Bankas 2009-10-28 ieškiniais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl dalies skolos, t.y. 1 701 968,00 Lt, iš UAB „Damivita“ ir laiduotojų priteisimo, taip pat kreipėsi į hipotekos skyrių dėl kitos dalies skolos išieškojimo iš bankui įkeisto UAB „Damivita“ turto. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bankas sužinojo, kad atsakovai D. Š. ir N. Š. per 2 dienas atlygintinais bei neatlygintinais sandoriais perleido didelės vertės jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. perleido jiems priklausančius nekilnojamojo turto objektus: žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), kuriuos 2009-08-17 dovanojimo sutartimi padovanojo M. Š., o ši 2010-06-03 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį su N. Č; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), kuriuos 2009-08-17 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė N. P. ir V. P., o šie 2009-10-21 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė R. J; dalį žemės sklypo su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), kuriuos 2009-08-18 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė N. P ir V. P; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), kuriuos 2009-08-18 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė N. P ir V. P.; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), kuriuos 2009-08-17 dovanojimo sutartimi padovanojo M. Š. Bendra perleisto turto vidutinė rinkos vertė – 1 347 986 Lt. Be to, M. Š. perleistas žemės sklypas su statiniais nuo 2009-12-30 buvo apsunkintas hipoteka.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Nutarė ieškovo AB DnB NORD reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti, žemės sklypą, su statiniais (duomenys neskelbtini), priklausančius M. Š.; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) priklausančius R. J.; žemės sklypą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini) priklausančius N. P.; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) priklausančius N. P.; žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) priklausančius M. Š., uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti ir mažinti turto vertę.

Atsakovai minėtą nutartį skundė apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal M. Š. ir D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turto žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

2011 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovų M. Š., D. Š., N. Š. ir trečiojo asmens UAB „Damivita“ prašymas, kuriuo atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) areštą; žemės sklypo su ūkio pastatais areštą (duomenys neskelbtini); žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) areštą; žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) areštą. Nurodė, jog atsakovas N. Č. per trečiuosius asmenis pagal M. Š. nurodymą sumokėjo ieškovui 150 000 eurų, t.y. 517 920 Lt už D.Š. ir N.Š. prievoles pagal laidavimą už UAB “Damivita”, todėl įsiskolinimo suma bankui mažintina ir sudaro 3 470 942,29 Lt. Pažymėjo, jog pagal atliktą bankui įkeisto turto vertinimą, bankui įkeisto UAB “Damivita” priklausančio turto vertė ženkliai viršija atsakovų skolas bankui, todėl nėra pagrindo toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo turtui ir laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Ieškovas AB DnB NORD bankas atsiliepimu su atsakovų prašymu nesutiko, nurodė, jog ginčo turtas yra restitucijos dalykas, todėl ginčo turto savininkams šį turtą perleidus, galimai palankaus bankui teismo sprendimo įvykdymas nebūtų įmanomas. Pažymėjo, jog dėl 150 000 eurų sumos gavimo ir įskaitymo yra kilęs ginčas tarp banko, N.Č., D.Š., N.Š., M.Š. ir UAB “Damivita”, šis ginčas nėra išspręstas, todėl nėra pagrindo teigti, jog skola bankui yra sumažėjusi. Pagal pateiktą 2011 m. įkeisto turto vertinimą, vertintoja vertino tik turto vertę pirkimo-pardavimo atveju, bet nevertino turto likvidacinės vertės. Įkeistas turtas yra areštuotas ir bus parduodamas priverstine tvarka varžytynėse. Kadangi varžytynėse parduodamo turto vertė ženkliai skiriasi nuo jo rinkos vertės, todėl įkeisto turto nepakanka skolai bankui padengti. Pateiktas vertintojos J.D. turto vertinimas atliktas 2011 m. beveik nesiskiria nuo to paties turto vertinimo atlikto 2007 m., nors turtas nuvertėjo, turto vertė per nekilnojamojo turto rinkos sąstingį sumažėjo mažiausiai 30 proc.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nurodė, jog yra konstatuota, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje tikslingumą sustiprina ir byloje esantys duomenys apie tai, kad D. ir N. Š. aktyviai perleidinėja turimą turtą, o perleistą turtą (žemės sklypus) naujieji savininkai ketina performuoti į naujus žemės sklypus. Nustatė, kad šalys įskaitymo klausimo nėra išsprendusios, taikos sutartis dėl 150 000 eurų skolos grąžinimo nėra patvirtinta, todėl laikyti, jog bankui įsiskolinimo suma šio prašymo nagrinėjimu metu yra sumažėjusi, nėra pagrindo. Nurodė, kad nesant likvidacinės vertės, esant vien tik vidutinei rinkos vertei, nėra pagrindo išvadai, jog įkeisto turto vertės visiškai užtenka skolai padengti, ypač tuo atveju, kai turtas bus parduodamas turto priverstinio realizavimo procese iš varžytynių. Be to, įkeisto turto kaina pagal 2011 m. atliktą vertinimą ir pagal 2007 m. atliktą vertinimą skiriasi nežymiai, nors turtas per šį laikotarpį (2007-2011) nuvertėjo dėl nusidėvėjimo, o dėl ekonominės krizės turto kainos yra sumažėjusios.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovai D. Š., N. Š., M. Š. ir tretysis asmuo UAB „Damivita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį ir išspręsti apeliantų 2011 m. kovo 23 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo iš esmės – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pritaikytas šias laikinąsias apsaugos priemones: žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini); žemės sklypo su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini) areštą; žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) areštą; žemės sklypo su statiniais areštą. Skundą grindžia šiais argumentais:

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas preliminariai vertinti actio Pauliana ieškinio faktinius ir teisinius argumentus, nukrypo nuo formuojamos praktikos. Teismas nevertino, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu kyla ieškovo teisė actio Pauliana pagrindu, ar materialinė teisė yra užtikrinta hipoteka, jeigu taip, kokiu mastu ir pan., nors tokias aplinkybes vertinti privalėjo.Lietuos apeliacinis teismas yra pasakęs, kad sprendžiant klausimą, ar hipoteka įkeisto turto vertės pakanka prievolei užtikrinti, turi būti vertinama ne turto likvidacinė, o rinkos vertė. Apeliantai su 2011 m. kovo 23 d. prašymu pateikė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas atitinkančias turto vertės nustatymo ataskaitas. Remiantis teismų praktika, būtent tokios ataskaitos laikytinos tinkamais įrodymais dėl turto rinkos vertės. Iš šių ataskaitų matyti, kad bendra įkeisto turto rinkos vertė yra 3 510 000 Lt. Tuo tarpu prievolė ieškovui sudaro tik 3 470 942,29 Lt. Be to, papildomai yra areštuotas D. Š. ir N. Š. priklausantis kitas turtas, kurio vertė yra 88 265, 31 Lt. Taigi, ieškovui hipoteka įkeisto turto rinkos vertė yra ženkliai didesnė už prievolės ieškovui dydį. Teismas, palikdamas laikinųjų apsaugos priemonių suvaržymus, esant pateiktiems įrodymams apie įkeisto turto vertės pakankamumą prievolėms ieškovui įvykdyti, pažeidė šių priemonių proporcingumo, o kartu ir ekonomiškumo principus.Apeliantai 2011 m. gegužės 13 d. pateikė rašytinį įrodymą, kuriuo ieškovas patvirtina 150 000 eurų sumą įskaitęs prievolei pagal kredito sutartį dengti. Klausimas, kuriai prievolei įskaityti yra paskirstyta minėta suma, neturi reikšmės, nes ieškinys grindžiamas bendra suma pagal visas tris kredito sutartis.Sprendžiant apeliantų 2011 m. kovo 23 d. pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje naikinimo buvo pažeistas proceso koncentruotumo principas, nes šio prašymo sprendimas net kelis kartus nepagrįstai atidėtas, o 2011 m. gegužės 16 d. nebuvo sudarytos galimybės apeliantams su skundžiama nutartimi susipažinti, gauti jos nuorašą.

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 nutartį nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Banko ieškinio pagrįstumas preliminariai jau yra įvertintas, t.y. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi palikti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galioti nepakeistą, yra iš esmės pripažinę, kad šioje byloje yra grėsmė, jog neareštavus ginčo turto, galimai bankui palankaus teismo sprendimo nebebus galima įvykdyti ar jo įvykdymas pasunkės. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad banko pareikštas actio Pauliana ieškinys yra aiškiai nepagrįstas, ar kad jis akivaizdžiai negalės būti tenkinamas. Ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, kad reikalavimai pripažinti ginčo turto perleidimo sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją natūra galėtų būti tenkinami. Skolos priteisimo bylose pagal suformuotą teismų praktiką laikinosios apsaugos priemonės atsakovų turtui gali būti taikomos tokiu mastu, kiek kreditoriaus piniginis reikalavimas atsakovams nėra užtikrintas hipoteka/įkeitimu. Šiuo atveju actio Pauliana ieškinio dalykas nėra piniginiai reikalavimai, o reikalavimas pripažinti skolininko sudarytus turto perleidimo sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją ginčo turto atžvilgiu. Kadangi iš esmės skiriasi bylų dėl skolos priteisimo ir actio Pauliana bylų reikalavimų pobūdis, atitinkamai skiriasi šiose bylose ir laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis/tikslas. Skolininko skolų kreditoriui užtikrinimas ir actio Pauliana ieškinio reikalavimų užtikrinimas nėra tapačios sąvokos. Banko pareikšto actio Pauliana ieškinio reikalavimai taikyti restituciją ginčo turtui nėra užtikrinti.Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra išspręsti banko ir atsakovų ginčai dėl skolų dydžio ir 150 000 eurų įskaitymo teisėtumo, todėl apeliantų argumentai, kad skola bankui yra sumažėjusi, atmestini kaip nepagrįsti.Laikinųjų apsaugos priemonių actio Pauliana bylose specifika pasižymi tuo, kad yra siekiama išlaikyti restitucijos dalyku esančio turto stabilumą bylos nagrinėjimo metu, t.y. išsaugoti ginčo turto status quo. Kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje būtinybę sustiprina ir byloje esantys duomenys apie tai, kad atsakovai D. ir N. Š aktyviai perleidinėja įkeistą turtą, o perleistą turtą naujieji savininkai ketina performuoti į naujus žemės sklypus. Taigi, panaikinus ginčo turto areštą, jo status quo nebus užtikrintas.Laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu pobūdžiu, tačiau apeliantai būtinybę jas naikinti grindžia būtent materialinio teisinio pobūdžio argumentais apie bankui įkeisto turto vertę ir skolos bankui dydį, kurie spręstini sprendžiant pareikšto actio Pauliana ieškinio pagrįstumo klausimą iš esmės, t.y. įkeisto turto vertės klausimas ir skolos bankui dydis yra susijęs su viena iš actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų (kreditoriaus teisių pažeidimu). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti.Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos tuo atveju, jei išnyksta pagrindas, dėl kurio jos buvo pritaikytos. Laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje buvo pritaikytos, siekiant apsaugoti restitucijos dalyku esantį ginčo turtą nuo galimo jo perleidimo ar apsunkinimo (pvz., įkeitimo) trečiųjų asmenų naudai. Šis laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrindas byloje nėra išnykęs ar pasibaigęs. Apeliantų pateikti bankui įkeisto turto vertinimai nėra susiję su restitucijos dalyku esančiu turtu, nes įkeisto turto vertė nepaneigia byloje egzistuojančios grėsmės, kad ginčo turtas, jo neareštavus, gali būti perleistas ar apsunkintas, o tuomet restitucija natūra faktiškai būtų negalima.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.

Teismo nutartis, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Išnykus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindui, laikinosios apsaugos dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi (CPK 150 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindai įtvirtinti CPK 150 straipsnio 1 dalyje (kai to reikalauja viešasis interesas; nepadavus ieškinio po to, kai teismas iki ieškinio padavimo taikė laikinąsias apsaugos priemones; neužtikrinus atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, jei išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Taip gali atsitikti ir tuomet, kai iš esmės pasikeičia faktinės aplinkybės, kurios lemia tokios grėsmės išnykimą. Pastebėtina ir tai, kad pareikšto reikalavimo ypatumai taip pat lemia ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ir jų panaikinimo ypatumus.

Ieškovas byloje pareiškė actio Pauliana. Pagal tokį ieškinį pareikštas reikalavimas ne dėl priteisimo, bet dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ginant kreditorių teises. Skirtingai, nei pagal ieškinį dėl priteisimo, actio Pauliana siekiama, pripažinus skolininko sudarytus sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją ir sugrąžinti perleistą turtą skolininkui. Skirtingas reikalavimų pagal tokius ieškinius pobūdis lemia ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus. Ieškinys dėl priteisimo užtikrinamas atsakovui priklausančio bet kokio turto, į kurį pagal įstatymus gali būti nukreipiamas išieškojimas, areštu. Tuo tarpu actio Pauliana įvykdymą užtikrina ginčo turto, kurio perleidimo teisėtumas ginčijamas, areštas. Todėl ir tokiam turtui teismo taikyto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, panaikinimas galimas tik tuomet, kai išnyksta grėsmė restitucijos taikymo galimumui. Tuo atveju, kai teismas nutartimi pagal actio Pauliana pareikštus reikalavimus areštavo atsakovų turtą ir ši nutartis įsiteisėjo, atsakovai neturi pagrindo prašyti panaikinti jų turtui (nesvarbu, ar jtokiam turtui buvo nustatyta hipoteka) taikytą areštą, remdamiesi argumentais, kurie buvo išdėstyti atskirajame skunde dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti areštą ir dėl kurių pasisakė apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą žemesnės instancijos teismo nutartį. Pakartotinis iš esmės tapačių argumentų, dėl kurių buvo pasisakyta sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išdėstymas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad išnyko ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

Atsakovai teismui paduotame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pakartotinai kelia klausimą dėl paduoto actio Pauliana akivaizdaus nepagrįstumo, taip pat įrodinėja, kad ieškovo naudai įkeisto turto pakanka jo turtiniams reikalavimams užtikrinti. Klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėję teismai (tiek Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartyje), nors tiesiogiai ir nenurodė, tačiau preliminariai įvertino pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, susidarė nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, t. y. egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo rizika, pasisakė dėl poreikio taikyti turto areštą net ir esant hipotekai. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis bylos duomenimis, 2011 m. vasario 24 d. nutartyje civ. byloje Nr. 2-1516/2011 pažymėjo ir tai, kad atsakovų turto areštas taikomas ir dėl to, kad D. ir N. Š. aktyviai perleidinėja turimą turtą, o perleistą turtą (žemės sklypus) naujieji savininkai ketina performuoti į naujus žemės sklypus. Atsakovai, prašydami panaikinti pagal actio Pauliana jų turtui taikytą areštą, nepaneigė, kad ši aplinkybė išnyko. Todėl su bylos perspektyvos teisiniu neįvertinimu susiję apeliantų atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantai atskirajame skunde taip pat kelia klausimą dėl ieškovo naudai atsakovų įkeisto nekilnojamojo turto vertės. Pažymėtina, kad klausimas dėl turto, kuriam nustatyta hipoteka, vertės, jau buvo keliamas ir sprendžiamas nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. aplinkybė, kad atsakovų turtui nustatyta hipoteka nėra nauja ir teismai ją įvertino. Kaip minėta, visų pirma, nekilnojamojo turto vertės pasikeitimas galėtų būti reikšminga aplinkybė sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą pagal ieškinį dėl priteisimo. Kita vertus, nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas jau buvo nurodęs ir atsakovai neginčijo, kad atsakovų ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertė sudaro 1 701 000 Lt. Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti keli skirtingi ginčo turto, kurį actio Pauliana patenkinimo atveju galėtų susigrąžinti skolininkas ir į kurį galėtų nukreipti išieškojimą kreditoriai, įvertinimai rodo, kad šio turto vertė, parduodant jį rinkoje, nėra tiksli ir nekelianti abejonių. Iš atsakovų užsakymu pateikto ginčo turto įvertinimo matyti, kad jo rinkos vertė sudaro 3 150 000 Lt (b.l. 128). Ieškovas įrodinėja, kad 2007 m. jam įkeisto turto vertė pagal VĮ Registrų centro bei Hipotekos registro duomenis 2007-2009 m. mažėjo. Be to, šis turtas būtų pardavinėjamas priverstine tvarka iš varžytynių, o tai paprastai lemia mažesnės pardavimo kainos už turtą gavimą. Ieškovas nurodo ir tai, kad turtas apie 30 procentų nuvertėjo dėl jo nusidėvėjimo ir reali šio turto pardavimo kaina galėtų būti 1 474 200 Lt (b.l. 134-148). Kyla pagrįsta abejonė, ar įkeisto turto, jį pardavus, tikrai užteks patenkinti ieškovo turtinius reikalavimus atsakovams (CPK 183, 185 str.). Kolegija sutinka, kad įkeisto turto pardavimo priverstine tvarka kaina dėl teisinio reglamentavimo bei atsiskaitymo ypatumų, taip pat kitų aplinkybių paprastai yra mažesnė, o kartais net ir ženkliai mažesnė už rinkos vertę. Ieškovo turtiniai reikalavimai atsakovams sudaro 3 988 862,29 Lt (b.l. 5). Esant prieštaringiems duomenims apie įkeisto turto vertę, kolegija neturi pagrindo prioritetiškai vadovautis atsakovų pateiktu turto įvertinimu ir padaryti kitokias išvadas nei padarė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendęs teismas bei kurias padarė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sprendęs pirmosios instancijos teismas (CPK 183, 185 str.).

Taigi, atsakovams nepaneigus duomenų apie jų galimai neteisėtus veiksmus, perleidžiant turtą kitiems asmenims ir nepateikus naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog išnyko grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo pagal actio Pauliana pareikštus reikalavimus atsakovams, naikinti jų turtui taikyto arešto nėra pagrindo. Taip pat atmestinas ir argumentas, kad dalis prievolės (150 000 EUR sugrąžinimas) yra įvykdyta. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2-761/2011 panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį dėl taikos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo N. Č. ginčo dalyje patvirtinimo (b.l. 117-123). Be to, kaip minėta, nėra paneigtas apeliacinės instancijos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje civ. byloje Nr. 2-156/2011 išdėstytas argumentas, kad D. ir N. Š. aktyviai perleidinėjo turimą turtą, o perleistą turtą (žemės sklypus) naujieji savininkai ketina performuoti į naujus žemės sklypus, dėl ko galėtų būti iš esmės apsunkintas galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas.

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti atsakovų turtui taikytą areštą pagal ieškovų pareikštus reikalavimus.

Apeliantų argumentai, kad klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nagrinėjimas nepagrįstai užtruko ir apeliantas neturėjo galimybės susipažinti su teismo priimta nutartimi, nepagrįsti, be to, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui. Atsakovai 2011 m. kovo 23 d. padavė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (b.l. 127-128). Teismas paprašė, kad ieškovas pateiktų atsiliepimą į prašymą ir, jį gavęs, 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi, priimta rašytinio proceso tvarka, išsprendė šį klausimą (b.l. 165-167). Atsakovai atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teismui padavė 2011 m. gegužės 20 d. Teisėja 2011 m. gegužės 30 d. rezoliucija skundą priėmė ir 2011 m. birželio 1 d. išsiuntė Lietuvos apeliaciniam teismui (b.l. 168, 172). Taigi, negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagal atsakovų prašymą klausimą, neužtikrino operatyvaus proceso ir priėmė neteisingą procesinį sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų prašymą dėl arešto jų turtui panaikinimo. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.