Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. E. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. E. prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdymo procese, suinteresuotas asmuo (antstolis) J. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

6. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

7. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

8. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė vien dėl procesinio pagrindo (skundo antstoliui nepateikimo), tačiau neanalizavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 144 straipsnyje nustatytų sąlygų – nevertino nei reikalavimo preliminaraus pagrįstumo, nei realios grėsmės, kad nevykdant laikinosios apsaugos priemonės pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.

9. CPK 510 straipsnio 2 dalis numato, jog skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per įstatymo nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Vadovaujantis CPK 510 straipsnio 8 dalimi, skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka.

10. Kadangi ypatingosios teisenos bylas (skundus dėl antstolio veiksmų) teismas nagrinėja pagal CPK taisykles su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio CPK V dalis ir kiti įstatymai (CPK 443 straipsnio 1 dalis), sprendžiant klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu (taip pat ir ikiteisminėje skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo stadijoje (CPK 510 straipsnio 2 dalis), taikytinos CPK bendrosios nuostatos, reglamentuojančios laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).

11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio (prašymo) reikalavimas, antra, nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės, o tai reiškia, bent vienai iš sąlygų neegzistuojant, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018). Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šiuo atveju – pareiškėjas (CPK 12 ir 178 straipsniai).

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 510 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios imperatyviai nustato specialią procesinę tvarką, taikomą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vykdymo procese. Ši norma aiškiai reglamentuoja, kad skundas dėl antstolio veiksmų pirmiausia pateikiamas antstoliui, o tuo atveju, jei skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, vienas šio skundo egzempliorius turi būti pateiktas ir teismui. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sąmoningai susieja laikinosios apsaugos priemonės taikymo galimybę su konkretaus ginčo dėl antstolio veiksmų egzistavimu, taip užtikrindamas, kad teismas spręstų ne abstraktaus pobūdžio prašymus, o vertintų konkrečių vykdymo veiksmų teisėtumą ir jų galimas pasekmes.

13. Pažymėtina, kad ši procesinė sąlyga nėra formali – ji lemia pačios teismo kompetencijos ribas nagrinėjant tokio pobūdžio prašymus. Nepateikus skundo dėl antstolio veiksmų, nėra apibrėžiamas nei ginčo objektas, nei skundžiami konkretūs vykdymo veiksmai, nei jų atlikimo aplinkybės, todėl teismas neturi faktinio ir teisinio pagrindo vertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingas aiškinimas reikštų, kad teismas galėtų stabdyti vykdymo procesą nesant jokio procesinio ginčo dėl antstolio veiksmų, tai neatitiktų vykdymo proceso paskirties ir pažeistų įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumo principą.

14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė skundo antstoliui egzemplioriaus ir nenurodė, kad toks skundas būtų pateiktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra įvykdyta būtinoji procesinė prielaida, leidžianti spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pereiti prie CPK 144 straipsnyje įtvirtintų materialiųjų sąlygų – reikalavimo preliminaraus pagrįstumo ir grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui – vertinimo, kadangi šių sąlygų analizė yra galima tik laikantis įstatyme nustatytos procesinės tvarkos. Todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio vertinimo nebuvimą lėmė paties pareiškėjo procesinių pareigų neįvykdymas, o ne teismo padaryta teisės taikymo klaida.

16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pareiškėjo prašymo turinį ir teisingai nustatė jo tikrąjį procesinį tikslą. Nors formaliai pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš prašymo argumentų visumos matyti, kad juo iš esmės siekiama sustabdyti vykdymo veiksmus dėl nesutikimo su įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir jo pagrindu išduotu vykdomuoju dokumentu. Tokia procesinė pozicija reiškia ne laikino pobūdžio apsaugos priemonės taikymo poreikį, o bandymą netiesiogiai peržiūrėti jau galutinai išspręstą ginčą.

17. Pažymėtina, kad vykdymo proceso paskirtis yra užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų realų ir savalaikį įvykdymą, o ne sudaryti prielaidas pakartotinai vertinti jų pagrįstumą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, yra privalomas ir vykdytinas visiems subjektams, todėl jo vykdymo sustabdymas galimas tik įstatyme aiškiai numatytais pagrindais ir laikantis nustatytos procesinės tvarkos. Priešingu atveju būtų paneigtas teisinio tikrumo ir stabilumo principas, kuris yra esminė teisingumo vykdymo dalis.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl galimo dokumentų neatitikimo ar naujų duomenų atsiradimo savaime nesudaro pagrindo stabdyti vykdymo procesą. Tokie argumentai savo prigimtimi yra susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės teisingumu ir galimais sprendimo trūkumais, todėl jie turi būti vertinami ne vykdymo procese, o naudojantis specialiais įstatyme numatytais procesiniais instrumentais, tokiais kaip proceso atnaujinimas ar kitos įstatyme įtvirtintos teisinės gynybos priemonės. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip alternatyvus būdas ginčyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ar atidėti jo vykdymą vien dėl nesutikimo su jo turiniu.

19. Be to, pats pareiškėjo skundo argumentavimas grindžiamas aplinkybėmis, kurios, net ir pripažinus jas reikšmingomis, nėra susijusios su vykdymo veiksmų teisėtumu ar jų atlikimo tvarka, o yra nukreiptos į sprendimo priėmimo pagrindus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks prašymas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese paskirties ir ribų.

20. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad vykdymo procese jau priimtas konkretus antstolio patvarkymas dėl iškeldinimo, todėl egzistuoja akivaizdi negrįžtamų padarinių rizika, kuri savaime pagrindžia būtinybę spręsti dėl vykdymo sustabdymo.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien vykdymo proceso eiga ar atskirų antstolio procesinių veiksmų atlikimas, įskaitant patvarkymo dėl iškeldinimo priėmimą, savaime nesudaro savarankiško pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios priemonės vykdymo procese gali būti taikomos tik laikantis specialios procesinės tvarkos, nustatytos CPK 510 straipsnyje, t. y. esant paduotam skundui dėl konkrečių antstolio veiksmų ar neveikimo. Būtent skundas apibrėžia ginčo ribas, leidžia identifikuoti skundžiamus veiksmus ir sudaro prielaidas teismui vertinti jų teisėtumą bei proporcingumą.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokio skundo nepateikė, todėl nebuvo suformuotas procesinis pagrindas, leidžiantis teismui nagrinėti vykdymo veiksmų teisėtumą ar jų galimas pasekmes pareiškėjui. Nesant skundo, teismas neturi galimybės nustatyti, kokie konkretūs antstolio veiksmai yra ginčijami, kokiomis aplinkybėmis jie atlikti ir ar jie galėtų būti pripažinti neteisėtais ar pertekliniais. Dėl to teismas pagrįstai negalėjo vertinti ir pareiškėjo nurodomos grėsmės, nes ši grėsmė nėra siejama su konkrečiu procesiniu ginču dėl vykdymo veiksmų, o grindžiama bendro pobūdžio nesutikimu su pačiu vykdymo procesu.

Dėl procesinės bylos baigties

23. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdymo procese, tinkamai taikė CPK 510 straipsnio 2 dalies ir 144 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes nebuvo įvykdytos būtinosios procesinės prielaidos tokioms priemonėms taikyti, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.