- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-156-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04854-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- G. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10925-466/2012 pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas G. Š. pareiškė ieškinį valstybei dėl 1 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Nurodė, jog neturtinė žala susidarė jam patyrus išgyvenimus ikiteisminio tyrimo organams ir teismams begėdiškai ignoruojant jo teises, o būtent: iš ieškovo nepagrįstai buvo atimta teisė turėti valstybės garantuojamą gynėją ikiteisminio tyrimo metu - prokuroro nutarimu buvo atmestas ieškovo prašymas skirti neapmokamą gynėją, aukštesnis prokuroras bei teismai netenkino ieškovo skundų, ir tokiu būdu pažeidė ieškovo konstitucinę teisę į gynybą; jis buvo diskriminuojamas tautiniu požiūriu; buvo pažeminti ieškovo garbė bei orumas.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, valstybės pareigūnai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6, 13 ir 14 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, 6, 7, 14, 29, 30, 31, 33, 109 ir 110 str. garantuojamas ieškovo prigimtines teises į gynėją bei nediskriminavimą dėl kalbos ir tautybės, taip pat teisę ginti savo teises remiantis Konvencija bei Konstitucija.
Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Teisingumo ministerija su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovas klaidingai teigia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija be jokių išlygų numato nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad nemokančiais (nesuprantančiais) kalbos pripažįstami asmenys, kurie nemoka ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo procese vartojamos šnekamosios lietuvių kalbos ar ją moka prastai ir dėl to nesugeba iki galo, tiksliai ir teisingai suprasti vartojamų teiginių, posakių ar išsireiškimų. Prokuratūra, nagrinėdama ieškovo prašymus, nenustatė pagrindo skirti jam valstybės garantuojamą gynėją, o teismai, nagrinėdami ieškovo skundus ikiteisminio tyrimo byloje, nenustatė pažeidimų neskiriant ieškovui valstybės garantuojamo gynėjo bei pažymėjo, kad G. Š. buvo tinkamai išaiškinta teisė kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu gauti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat nurodė, jog nepateikta įrodymų apie ieškovo patirtą neturtinę žalą, be to ieškovo nurodytas neturtinės žalos dydis prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Generalinė prokuratūra prašė ieškinį atmesti, nurodė, jog teisė į valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimą atsiranda tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių asmeniui atsirado žala. Nors valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės, ieškovas neatleistas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Neįrodžius visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų žalos atlyginimas nėra galimas. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra jokių papildomų sąlygų teisei į nemokamą gynėjo pagalbą realizuoti. Teisė į gynybą gali būti įgyvendinama ginantis pačiam arba pasinaudojant kvalifikuoto teisininko advokato pagalba. Lietuvos Respublikos BPK 50, 51 str. numato atvejus, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tačiau pagal BPK 51 str. 2 d. prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Jei įtariamasis ar kaltinamasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, kurio dalyvavimas nėra būtinas pagal BPK 51 str. ar privalomas kitais įstatymų numatytais atvejais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras išaiškina įtariamajam ar kaltinamajam teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką. Ieškovui buvo išaiškinta teisė kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau jis 2012-07-18 bei 2012-10-22 apklausų metu savo iniciatyva atsisakė gynėjo. Be to ieškovas ikiteisminio tyrimo metu aktyviai gynė savo teises teikdamas įvairius rašytinius prašymus, skundus kas paneigia ieškovo argumentą, jog be gynėjo dalyvavimo ieškovas negalėjo tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą. Ieškovas nepagrįstai nurodė, jog jam nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes su dalimi medžiagos jam buvo leista susipažinti. Trečiojo asmens nuomone, ieškovas neįrodė prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų neteisėtumo, todėl negali būti prievolės atlyginti žalą. Ieškovo pateikti argumentai bei įrodymai nepatvirtina jam padarytos neturtinės žalos, o reikalaujamos priteisti 1 000 000 Lt neturtinės žalos dydis laikytinas neatitinkančiu konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo atžvilgiu Vilniaus miesto penktajame policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00200-12 pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170 str. 2d. dėl kurstymo prieš religinę žmonių grupę, kurio metu ieškovui buvo pareikšti įtarimai. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 5 skyriaus prokuroras T. U. 2012-11-12 nutarimu atmetė ieškovo prašymą skirti jam valstybės lėšomis apmokamą gynėją, nenustatęs pagrindų, pagal kuriuos būtų pripažinta, kad minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje, yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 5 skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Ž. 2012-12-04 nutarimu atmetė ieškovo skundą dėl prokuroro T. U. 2012-11-12 nutarimo, nes pripažino prokuroro T. U. 2012-11-12 nutarimą pagrįstu ir teisėtu, bei pakartotinai 2012-12-04 nutarime išaiškino ieškovui teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Ikiteisminio tyrimo funkcijas vykdantis Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas 2013-01-03 nutartimi atmetė ieškovo skundą dėl prokuroro A. Ž. 2012-12-04 nutarimo ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ieškovas parodymus davė lietuvių kalba, nėra duomenų, kad ieškovas turėtų tokių sveikatos (fizinių ar psichinių trūkumų) sutrikimų, dėl ko būtų pagrindas pripažinti būtinu gynėjo dalyvavimą. Vilniaus apygardos teismas 2013-01-25 nutartimi ieškovo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo 2013-01-03 nutarties paliko nenagrinėtą, nes po skundžiamos teismo nutarties ieškovas neteko įtariamojo statuso.
Nustatytų aplinkybių pagrindu ir atsižvelgiant į tai, kad 2012-07-18 ir 2012-10-22 ieškovui, kaip įtariamajam, buvo tinkamai išaiškinta teisė pasinaudoti gynėjo pagalba bei teisė kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau ieškovas pats atsisakė gynėjo, nagrinėjant civilinę bylą neneigė, kad moka lietuvių kalbą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovui pagal įstatymą turėjo būti skirtas valstybės apmokamas gynėjas. Teismas konstatavo, kad valstybės pareigūnų veiksmai buvo teisėti, nes ieškovo teisės į gynybą klausimą pareigūnai sprendė vadovaudamiesi galiojančiais įstatymais, kurių nuostatų nepažeidė, todėl G. Š., kaip įtariamojo, teisė į gynybą nebuvo pažeista.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar teisės aktai, kuriais buvo paremtas prokurorų ir teisėjo sprendimas neskirti apeliantui valstybės apmokamo gynėjo, o būtent Baudžiamojo proceso kodekso 50 straipsnio 3 dalis, 51 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 2 dalis bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir kiti norminiai aktai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3, 6 bei 14 straipsniams, o taip pat Konstitucijos 21, 29 bei 31 straipsniams ta apimtimi, kad nepagrįstai apriboja lietuvių kalbą mokančių asmenų, o faktiškai tik lietuvių, teisę į valstybės apmokamą gynėją. Nurodo, kad skundžiamo sprendimo motyvacija nėra adekvati, kadangi Konstitucijos 6 ir 30 straipsniai bei EŽTK 13 straipsnis įgalioja tiesiogiai remtis konstitucinėmis bei Konvencijoje įtvirtintomis normomis, o Konstitucijos 7 str. nustato, kad Konstitucijai priešingi įstatymai tiesiog negalioja. Anot apelianto, tiek prokurorai, tiek teisėjas pažeidė Konstituciją bei Konvenciją, atsisakydami įgyvendinti jose įtvirtintas teises.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad negalima tenkinti jo prašymo ištirti apeliantui pritaikytų įstatymų konstitucingumą, kadangi Konstitucinio teismo nutarimai įsigalioja nuo jo paskelbimo. Tai apriboja galimybę reikalauti kompensacijos tik tose bylose, kurios buvo pradėtos po Konstitucinio teismo sprendinio, todėl teisėjas šią normą pritaikė netinkamai. Taip pat nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad ieškinio suma neatitinka teisminės praktikos, protingumo ir panašių kriterijų.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai dėl netinkamai išnagrinėtos bylos negali būti laikomi teisiniais argumentais, turinčiais reikšmės nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą, nes nemokančiais kalbos, kuria vyksta baudžiamasis procesas, laikytini asmenys, kurie nemoka (nesupranta) ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procese vartojamos šnekamosios lietuvių kalbos ar ją moka (supranta) prastai (silpnai) ir dėl to nesugeba iki galo, tiksliai ir teisingai suprasti vartojamų teiginių, posakių ir išsireiškimų. Tokiems asmenims yra būtinas gynėjo dalyvavimas, nes dėl proceso kalbos nemokėjimo jiems sudėtinga realizuoti visas savo procesines teises. Dėl šių priežasčių jie nesupranta su jais atliekamų veiksmų pobūdžio ir procesinių sprendimų esmės. Todėl tai, kad būtinas gynėjo dalyvavimas yra numatytas asmenims, kurie nemoka lietuvių kalbos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui, nes BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata siekiama užtikrinti asmenų, kurie nemoka valstybinės kalbos, teises. Dėl to teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, kadangi vertinami anksčiau atlikti pareigūnų veiksmai, kuomet jie vadovavosi tuo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51 straipsnių ar kitų normų nuostatomis.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad prokurorų procesinių sprendimų, kurių pagrindu buvo atsisakyta ieškovui paskirti valstybės lėšomis apmokamą gynėją, pagrįstumas ir teisėtumas buvo įvertintas instancine tvarka – jie įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Prokurorų 2012 m. lapkričio 12 d. ir 2012 m. gruodžio 4 d. nutarimai, kaip ir ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimti atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis ir vadovaujasi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Ieškovui adekvačiai suvokus procesą ir pilnavertiškai jame dalyvavus, nebuvus pagal BPK 51 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį būtino gynėjo dalyvavimo sąlygų, valstybės lėšomis apmokamo gynėjo nepaskyrimas jo, kaip mokančio proceso (lietuvių) kalbą asmens, teisės į gynybą, teisės turėti advokatą diskriminaciniu, žeminančiu orumą ar kitu pagrindu nepažeidė ir nesuvaržė. Taip pat nurodo, kad nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismo įsitikinimu, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ieškovo nurodytų BPK ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl analizuotinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.
Byloje sprendžiamas prokurorų ir ikiteisminio tyrimo funkcijas vykdančio teisėjo procesinių veiksmų teisėtumas, kai atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą, ieškovo, kaip įtariamojo, prašymas skirti jam valstybės lėšomis apmokamą gynėją nebuvo patenkintas. Ieškovas laiko valstybės pareigūnų (minėtu prokurorų) ir ikiteisminio tyrimo funkcijas vykdančio teisėjo veiksmus neteisėtais ir teigia, kad dėl jų neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus - iš ieškovo nepagrįstai buvo atimta teisė turėti valstybės garantuojamą gynėją ikiteisminio tyrimo metu, tokiu būdu buvo pažeista ieškovo konstitucinę teisę į gynybą, jis buvo diskriminuojamas tautiniu požiūriu, buvo pažeminti ieškovo garbė bei orumas.
Taigi, ieškovas kildina savo reikalavimus iš valstybės deliktinės civilinės atsakomybės.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Valstybės deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Dėl tokią atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo ne kartą pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą ir ją patyrusio asmens teisė į žalos atlyginimą atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, t. y. civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokurorų ir teisėjo veiksmai atitiko tuo metu galiojančių įstatymų reikalavimus. Bylos duomenimis neginčitinai nustatyta, ir tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad ieškovui ikiteisminio tyrimo atlikimo metu buvo išsamiai išaiškintos jo teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 8 d. (kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka), taip pat nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 50 str. ir 51 str. nustatytos tvarkos ir sąlygų buvo išnagrinėtas ieškovo prašymas skirti jam valstybės lėšomis apmokamą gynėją, prašymas buvo pagrįstai atmestas, nesant įstatyminių pagrindų, kuriais vadovaujantis ieškovas būtų turėjęs teisę į valstybės garantuojamą gynėją, arba gynėjo dalyvavimas būtų būtinas Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnyje nustatytais atvejais (Gynėjo dalyvavimas būtinas: 1) nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; 2) nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas; 3) nagrinėjant nemokančių proceso kalbos asmenų bylas; 4) kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; 5) nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; 6) šio Kodekso XXXII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant; 7) tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas; 8) kai sprendžiama dėl asmens išdavimo (ekstradicijos) arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį; 9) nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka).
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 50 straipsnį, jei įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą ir gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal šio Kodekso 51 straipsnį ar privalomas kitais įstatymų numatytais atvejais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas išaiškina įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką (3 d.). Byloje konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu ieškovas patvirtino, kad moka lietuvių kalbą ir parodymus davė lietuvių kalba, adekvačiai suvokė procesą ir pilnavertiškai jame dalyvavo, apklausiamas kaip įtariamasis, pats atsisakė gynėjo, todėl ieškovas negali būti laikomas nemokančių proceso kalbos asmeniu, dėl to taikyti jo atžvilgiu Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1d. 3 p. nebuvo teisinio pagrindo.
Apeliantas klaidingai supranta Baudžiamojo proceso kodekso 50 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 dalie esmę, dėl to nepagrįstai teigia, kad šie aktai nepagrįstai apriboja lietuvių kalbą mokančių asmenų, o faktiškai tik lietuvių, teisę į valstybės apmokamą gynėją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokančiais kalbos, kuria vyksta baudžiamasis procesas, laikytini asmenys, kurie nemoka (nesupranta) ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procese vartojamos šnekamosios lietuvių kalbos ar ją moka (supranta) prastai (silpnai) ir dėl to nesugeba iki galo, tiksliai ir teisingai suprasti vartojamų teiginių, posakių ir išsireiškimų. Tokiems asmenims yra būtinas gynėjo dalyvavimas, nes dėl proceso kalbos nemokėjimo jiems sudėtinga realizuoti visas savo procesines teises. Dėl šių priežasčių jie nesupranta su jais atliekamų veiksmų pobūdžio ir procesinių sprendimų esmės. Todėl tai, kad būtinas gynėjo dalyvavimas yra numatytas asmenims, kurie nemoka lietuvių kalbos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas), neprieštarauja nei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3, 6 bei 14 straipsniams nes BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata siekiama užtikrinti asmenų, kurie nemoka valstybinės kalbos, teises. Taigi, BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata taikoma asmenims nepriklausomai nuo asmens tautybės, todėl ieškovas nediskriminuojamas tautiniu požiūriu.
Pabrėžtina ir tai, kad įstatymo taikymu (netaikymu) neįmanoma pažeisti žmogaus nei garbės, nei orumo, nes garbė – tai teigiamas visuomeninis asmens vertinimas, o orumas - šio įvertinimo atspindys asmens sąmonėjė, t.y. subjektyvus savęs vertinimas. Jeigu prokuroras įstatymo nustatyta tvarka atsisakė skirti ieškovui valstybės lėšomis apmokamą gynėją, ieškovo visuomeninis vertinimas nepasikeitė, negalėjo pasikeisti ir paties ieškovo savęs vertinimas, jeigu ieškovas teisingai suprastų minėtų įstatymų nuostatų esmę.
Minėta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 51 str. numato būtinus gynėjo dalyvavimo atvejus, kurio 1 d. 3 p. nustatyta, kad yra būtinas gynėjo dalyvavimas tuomet, kai nagrinėjamos nemokančių proceso kalbos asmenų bylos. Jeigu sutikti su apelianto samprotavimais, kad minėti įstatymai apriboja lietuvių kalbą mokančių asmenų teisę į valstybės apmokamą gynėją, tai tuo aveju valstybė privalėtų užtikrinti apmokamą gynėją kiekvienam įtariamajam, o tai reikalautų didžiųlių finansinių išteklių. Todėl įstatymo leidėjas nustatė valstybės pareigą užtikrinti apmokamą gynėją tik atskirais, Baudžiamojo proceso kodekso 51 str. nustatytais atvejais.
Pažymėtina, kad ieškovui nusprendus, kad jam reikalaingas gynėjas, jis turėjo teisę samdyti advokatą savo nuožiūra, arba (esant sunkiai turtinei padėčiai) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Taigi, įstatymu nustatytas reguliavimas visiškai užtikrina ir žinančių valstybine kalba įtariamųjų teisę į gynybą.
Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo manyti, kad Baudžiamojo proceso kodekso 50 straipsnio 3 dalis, 51 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir 2 dalis bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3, 6 ir 14 straipsniams, todėl pagrįstai atmetė ieškovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (CPK 3 str. 3 d.).
Minėta, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Byloje nenustatyta minėtų prokurorų ir teisėjų neteisėtų veiksmų, šis faktas konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų. Tai reiškia, kad šio konkrečiu atvėju nėra pagrindo valstybės deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti, todėl ieškinys atmestas pagrįstai.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, tai apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.