Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui D. G., jo atstovui advokatui Giedriui Bučinskui, atsakovės UAB „BALTRIA“ atstovei advokatei Iraidai Žiogaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal D. G. ieškinį atsakovei UAB „BALTRIA“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš Juridinių asmenų registro 2011 m. kovo 8 d. išplėstinio išrašo su istorija nustatyta, kad ieškovas D. G. nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. vasario 25 d. (5.2.2 p.) buvo atsakovės UAB „BALTRIA“ (toliau – ir bendrovė) direktorius. Juo būdamas, jis atsakovės vardu ir kaip fizinis asmuo 2011 m. sausio 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas D. G. pardavė, o atsakovė UAB „BALTRIA“ nusipirko 1968 m. laidos automobilio CHEVROLET CHEVELLE, kurio identifikacinis Nr. 136678B137155 už 7800 Lt (2259,E. E.). UAB „BALTRIA“ 2011 m. vasario 24 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu ieškovas buvo atleistas iš bendrovės direktoriaus pareigų, kaip nurodyta sprendime, akcininkams įtarus, jog jis bendrovės atžvilgiu atlieka neteisėtą veiką ir taip daro UAB „BALTRIA“ žalą. Kaip matyti iš 2014 m. gruodžio 11 d. kaltinamojo akto, bendrovė oficialiai yra pareiškusi įtarimus dėl turto pasisavinimo, dokumentų klastojimo, jų panaudojimo, aplaidaus bei apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kt. Pagal šį kaltinamąjį aktą teisme iškelta baudžiamoji byla nėra išnagrinėta, 2015 m. spalio 26 d. priimta nutartis skirti ekspertizę.

UAB „BALTRIA“ neginčija fakto, kad D. G. CHEVROLET CHEVELLE buvo įsigijęs nuosavybės teise, nors tam pagrįsti į bylą nėra pateikta pakankamai įtikinamų duomenų. Byloje yra duomenys, iš kurių tik galima nustatyti, jog minėto automobilio nuosavybės teises 2010 m. liepos 16 d. Ilinojaus valstijoje pardavėjas M. M. perdavė pirkėjui D. G. – Baltria. Nors akivaizdus vieno iš akcininkų (D. J. G.) ir tuo metu UAB „BALTRIA“ D. G. vardų ir pavardžių panašumas, ant CHEVROLET CHEVELLE nuosavybės perdavimo dokumento yra pasirašęs būtent vienas iš UAB „BALTRIA“ akcininkų D. J. G. Kadangi greta pavardės nurodyta „BALTRIA“, galima manyti, jog automobilis buvo įgytas ne D. J. G., bet būtent „BALTRIA“ nuosavybėn. Tačiau šios bylos nagrinėjimo metu šalys detaliau minėtų aplinkybių neaiškino, o iš į bylą pateiktų dokumentų net negalima nustatyti, kurios bendrovės nuosavybėn 2010 m. liepos 16 d. Ilinojaus valstijoje buvo įgytas CHEVROLET CHEVELLE, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, egzistuoja tiek Lietuvos Respublikoje registruota UAB „BALTRIA“, tiek Baltria Corporation, 2010 m. vasario 14 d. pardavimo sąskaita įsipareigojusi sumokėti 15000 JAV dolerių M. M. už CHEVROLET CHEVELLE. Apie BALTRIA CORPORATION galima spręsti tik iš minėtos pardavimo sąskaitos ir iš Partnerystės sutarties, 2004 m. gruodžio 12 d. sudarytos tarp Baltria Corportion (kaip nurodyta sutartyje, įregistruotos pagal Ilinojaus valstijos 1983 Verslo K. A.), ir UAB Baltria.

Visgi pažymėtina, kad iš minėtos partnerystės sutarties negalima spręsti, jog Baltria Corportion, įsipareigodama sumokėti už CHEVROLET CHEVELLE, galėjo veikti UAB Baltria vardu, kadangi pagal minėtą partnerystės sutartį būtent Baltria Corporation (pagal sutartį „Šalis iš pirmos pusės“) turi teikti užsakymus UAB Baltria (pagal sutartį „Šalis iš antros pusės“) (3 p.) ir mokėti už parduotas prekes, įskaitant išlaidas (6 p.), o UAB Baltria atsakinga už užsakymų vykdymą (4 p.), nors kita vertus partnerystės sutartyje yra nurodyta ir tai, kad ne tik „Šaliai iš pirmos pusės“, t. y. Baltria Corportion, bet ir „Šaliai iš antros pusės“, t. y. UAB Baltria, pasiūlyta pardavinėti prekes, nuosavybės teise priklausančias „Šaliai iš pirmos pusės“.

Tačiau atsakovė nereiškia reikalavimo 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.307 str. pagrindu, nors į bylą pateiktas UAB „BALTRIA“ 2010 m. liepos 15 d. kasos išlaidų orderis, iš kurio matyti, jog buvo mokėtas 5850 Lt muitas už Chevrolet Chevelle. Teismui ieškovo pateiktas važtaraštis (Invoice) bei kiti muitinės dokumentai patvirtina ne ieškovo nuosavybę, bet užsakymo adresatą – kam automobilis buvo siųstas. Tačiau nei viena iš šalių neneigia fakto, kad CHEVROLET CHEVELLE iki 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties tarp ieškovės ir atsakovo pasirašymo priklausė D. G.. Todėl teismas šioje byloje nenagrinėja CHEVROLET CHEVELLE nuosavybės perdavimo D. G. fakto, o, neišeidamas už pareikštų reikalavimų ribų, pasisako tik dėl tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo. Pažymėtina, kad nustatyti nuosavybės teisę apsunkina ir tai, jog nei ieškovas, nei atsakovė CHEVROLET CHEVELLE neregistravo viešame Lietuvos Respublikos transporto priemonių registre, administruojamame VĮ Regitra.

Pagal CK 1.86 straipsnį, kurio pagrindu ieškovas ginčija jo su atsakove sudarytą 2011 m. sausio 7 d. automobilio CHEVROLET CHEVELLE pirkimo–pardavimo sutartį, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; kt.). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Taigi, tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).

Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-339/2012; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

Negalima sutikti su D. G. argumentais, kad iš tiesų jis neketino CHEVROLET CHEVELLE atsakovei parduoti, o sutartį pasirašė fiktyviai, norėdamas per UAB „BALTRIA“ parduoti jam pačiam priklausantį automobilį, taip didindamas vadovaujamos bendrovės patrauklumą, ketindamas sumokėti jai kaip už tarpininkavimą apie 10000 Lt. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra bendrovė, perkanti ir parduodanti automobilius, iš VĮ Regitra išrašo matyti, jog jos vardu yra įregistruota daug automobilių, taip pat ir prabangių, išskirtinių, tarp jų ir kitų markių CHEVROLET, JAGUAR bei panašių, kurie pagal metus galėtų būti ir antikvariniai. Iš VĮ Regitra išrašo apie D. G. šeimos turimas transporto priemones nenustatyta, jog jam nuosavybės teise būtų priklausę panašūs prabangūs automobiliai. Tačiau ne tik iš to, kad atsakovei nebuvo tikslo sudaryti su ieškovu tariamą sandorį, bet ir iš kitų byloje esančių duomenų darytina išvada, jog atsakovė turėjo valią CHEVROLET CHEVELLE įgyti bei brangiau parduoti. Iš byloje esančių įrodymų visumos nustatyta, kad UAB „BALTRIA“ verčiasi ne tik dėvėtų automobilių perpardavimu, bet taip pat ir detalių pardavimu, transporto priemonių remontu, todėl atmestini ieškovo argumentai dėl to, kad atsakovė klastoja duomenis, siekdama įrodyti, jog automobilio kaina išaugo jį pagerinus. Kaip jau buvo minėta, transporto priemonių perpardavimas yra tiesioginė atsakovės veikla, todėl visiškai tikėtina, jog, siekdama gauti kuo didesnę naudą, ji nupirktus automobilius remontuoja pati arba pas trečiuosius asmenis. Atsižvelgiant į tai, atmestinas ieškovo argumentai dėl CHEVROLET CHEVELLE kainos. Atkreiptinas dėmesys, kad nei viena iš šalių šioje civilinėje byloje neteikė jokių oficialių duomenų, kurie leistų spręsti apie ginčo automobilio vertę, vertę sutarties pasirašymo momentu, prieš transporto priemonės remontą ir po jo. Pažymėtina ir tai, kad D. G., kaip bendrovės vadovas (vienasmenis juridinio asmens valdymo organas) ir iš esmės šios bendrovės atstovas, per kurį juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina (CK 2.81 str. 1 d.), privalėjo veikti protingai, sąžiningai (CK 2.87 str.) bendrovės – atsakovės naudai. Sudarydamas sandorį su pačiu savimi jis ne tik turėjo vengti interesų konflikto (CK 2.134 str. 1 d.), bet ir turėjo ypač rūpestingai įvertinti minėto sandorio sudarymo pasekmes, be kita ko ir nustatydamas turto pardavimo kainą.

Pagrįstų abejonių ieškovo teiginiais kyla ir dėl to, kad 2011 m. sausio 7 d. pardavęs automobilį ieškovei, į teismą jis kreipėsi tik po ketverių metų. Niekuo neparemti D. G. teiginiai, kad, būdamas atleistas iš UAB „BALTRIA“ vadovo pareigų, jis leido bendrovei dar ketverius metus pardavinėti jam priklausantį CHEVROLET CHEVELLE. Pažymėtina, jog iš byloje esančių įrodymų visumos yra aiški situacija D. G. atleidimo metu – tuo metu buvo didelis konfliktas su bendrovės akcininkais, kurie, įtardami nusikalstamas veikas, nusprendė į UAB „BALTRIA“ patalpas neįleisti ne tik direktoriaus D. G., bet ir kitų darbuotojų. Esant tokiai situacijai, pagrįstai abejotina, ar bent vidutiniškai rūpestingas asmuo būtų palikęs savo turtą bendrovei pardavinėti, žinodamas, kad pasirašyta nuosavybės perleidimo sutartis, o atsiimti turtą sumanęs tik po ketverių metų ir tik dėl tos priežasties, kad per šį laiką automobilio nepavyko parduoti. Todėl sutiktina su tokius argumentus išsakančia atsakove. Ieškovas teismui įtikinamai nepaaiškino, kodėl kreipėsi po tokio ilgo laiko, per kurį CHEVROLET CHEVELLE netgi buvo parduotas. Juo labiau, jog iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovas reikalavo sugrąžinti iš bendrovės patalpų, jo manymu, jam priklausančius daiktus, netgi kreipėsi dėl to į policiją, į teismą, tačiau iki šio ieškinio padavimo pretenzijų dėl automobilio ir 2011 m. sausio 7 d. sutarties tariamumo nereiškė. Todėl teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atsikirtimais, kad ieškovas, iškeldamas šį civilinį ieškinį bando kerštauti arba gauti pinigų pačios atsakovės pareikalautai žalai jau minėtoje baudžiamojoje byloje atlyginti.

Laikytina, jog atsakovė UAB „BALTRIA“ įrodė realų ginčijamo sandorio vykdymą. Atsakovė ketino įsigyti automobilį ir siekė sukurti konkrečias teisines pasekmes: įsigijusi transporto priemonę suremontuoti ir parduoti ją brangiau. Kaip jau buvo minėta, 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas, būdamas UAB „BALTRIA“ direktorius, veikė ne tik atsakovės vardu, bet ir kaip fizinis asmuo. Tačiau atsakovė šio atstovaujamojo vardu pačiam su savimi sudaryto sandorio nereikalavo pripažinti negaliojančiu CK 2.134 str. 1 d. pagrindu. Ji pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad po 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo CHEVROLET CHEVELLE įsitraukė į balansą. Tai matyti iš bendrovės pateiktų dokumentų: UAB „BALTRIA“ prekių judėjimo ataskaitų, likučių sumų, Automobilių įsigijimo savikaina apyvartos žiniaraščio. Taigi byloje įrodytas automobilio CHEVROLET CHEVELLE perdavimas atsakovei nuosavybės teise, tačiau pagal CK 6.305 str. nurodytas pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, ne tik pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise, pirkėjas privalo priimti parduodamą daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą.

Pažymėtina, kad šioje byloje sudėtinga vertinti pinigų sumokėjimo faktą. Viena vertus ieškovas, automobilio pirkimo–pardavimo metu būdamas vienasmenis bendrovės organas pats turėjo priimti sprendimą išmokėti pinigus pardavėjui, t. y. sau. Kita vertus, nors nėra priimto galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje D. G. be kitų veikų kaltinamas ir UAB „BALTRIA“ turto pasisavinimu bei klaidingu ir apgaulingu apskaitos vedimu gali būti atsakingas ir už tai, kad šioje byloje nėra duomenų apie atsiskaitymą su juo. Nors jo atžvilgiu, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO, nėra priimtas galutinis sprendimas, tačiau byloje yra patikimų duomenų, kad D. G. būnant UAB „BALTRIA“ direktoriumi bendrovėje dokumentai nebuvo tvarkingai vedami – 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu jam paskirtos nuobaudos už pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnio 1 dalyje bei 172¹ straipsnio 1 dalyje. Be to, iš į bylą pateiktame kaltinamajame akte nurodytų ekspertizių ir iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-211/2016, kurioje D. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 str. 1 d., 183 str. 2 d., 300 str. 1 d., BK 223 str. 1 d. bei 222 str. 1 d. matyti, jog ekspertai iš dalies jau pasisakė dėl to, kad D. G. darbo laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. vasario 24 d. bendrovėje „Baltria“ nebuvo teisingai pajamuojamos ir išlaiduojamos piniginės lėšos ir dėl netikslaus užpajamavimo bei išlaidavimo bendrovei padarytas 3420,63 Lt (990,E. E.) nuostolis, taip pat 2000 Litų, neužpajamavus pajamų, gautų už parduotą (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) automobilį. Taigi netinkamo buhalterinės apskaitos faktas UAB „BALTRIA“ jau yra konstatuotas, todėl teismas negali nesutikti su atsakovės argumentais, kad ieškovas pats yra atsakingas, jog šiuo metu negalima įrodyti akivaizdaus pinigų už parduotą automobilį CHEVROLET CHEVELLE jam sumokėjimo fakto. Tokios išvados nepaneigia ir ieškovo pateikta auditoriaus išvada, nes 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu ieškovas buvo atsakingas už tinkamą automobilio įtraukimą į bendrovės turto balansą ir tinkamą skolos jam įforminimą bei grąžinimą. Dabartinis UAB „BALTRIA“ direktorius D. J. G. yra atsakingas už tinkamą lėšų apskaitymą nuo jo tapimo bendrovės vadovu, t. y. nuo 2011 m. vasario 25 d., o UAB „BALTRIA“ buhalterinėje apskaitoje 7800 Lt suma, atitinkanti sutartyje nurodytą automobilio kainą, užfiksuota sutarties sudarymo dieną (2011 m. sausio 7 d.), direktoriumi esant ieškovui.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Šiame sprendime jau buvo minėtas UAB „BALTRIA“ 2010 m. liepos 15 d. kasos išlaidų orderis, iš kurio matyti, jog buvo mokėtas 5850 Lt muitas už Chevrolet Chevelle, taigi iš bendrovės buvo paimta 5850 Lt (1694,E. E.) suma, skirta apmokėti už automobilio išmuitinimą, tačiau iš Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. sausio 15 d. rašto matyti, jog D. G. vardu Žirmūnų krovinių poste buvo išmuitinta Chevrolet Chevelle ir įforminta elektroninė importo deklaracija; apskaičiuotus 586 Lt importo muitus ir 1354 LT PVM (iš viso 561,E. E.) D. G. sumokėjo grynais pinigais muitinio įforminimo metu. 5850 Lt (1694,E. E.) ir 1940 Lt (561,E. E.) sumų neatitikimas leidžia pritarti atsakovės įsitikinimui, kad šiuo atveju dėl ieškovo kaltės negalima nustatyti, kada ir kaip buvo atsiskaityta pagal jos ir ieškovo sudarytą 2011 m. sausio 7 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį.

Ieškovo nurodyta automobilio kaina, nustatyta pagal internetinius skelbimus, kaip minėta, negali būti laikoma tinkamu automobilio vertės įrodymus. Pažymėtina, kad 2010 m. vasario 14 d. pardavimo sąskaitoje nurodytas 15000 JAV dolerių įsipareigojimas sumokėti M. M. už CHEVROLET CHEVELLE ir UAB „BALTRIA“ taip pat yra didesnis nei muitinei pateiktuose dokumentuose nurodyta 2090 JAV dolerių, kas atitiko 5847,40 Lt 2010 m. birželio 17 d., t. y. ieškovo pateiktą sąskaitos dėl automobilio datą automobilio įsigijimo kaina. Tačiau net ir 2010 m. vasario 14 d. pardavimo sąskaitoje nurodyta 15000 JAV dolerių nėra taip ženkliai nutolusi nuo 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos automobilio kainos, kad vien dėl tos priežasties sutartį būtų galima pripažinti negaliojančia nuo pat pradžių. Atsakovė nurodė, jog suremontavus automobilį, automobilis buvo parduotas už E. E. dydžio kainą.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad minėto sandorio nėra pagrindo pripažinti tariamuoju sandoriu, nes akivaizdu, jog sudarant šį sandorį atsirado teisinės pasekmės, atsakovė po sandorio sudarymo tapo automobilio savininke, kaip savininkė ji nupirktą automobilį perpardavė. Nepripažinus sutarties negaliojančia, nėra jokio teisinio pagrindo taikyti restituciją. Taigi ieškinys atmestinas.

Atsakovė pateiktu atsiliepimu prašė skirti ieškovui E. E. dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę priteistos baudos priteisiant atsakovei, ką numato LR CPK 95 str. 2 d. Pagal CPK 95 str., baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir pareiškimo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005, pažymėjo, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Vienas iš Civilinio proceso kodekso 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant įtvirtintų įstatyme proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Nesilaikanti šių reikalavimų šaliai gali būti taikomos CPK 95 str. 1 d. numatytos pasekmės, t. y. nuostolių atlyginimas kitai šaliai. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, šiuo atveju jis kreipėsi su ieškiniu dėl sutarties pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.), todėl atsakovės prašymas skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, yra atmestinas.

Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., jeigu ieškinys atmetamas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo. Atsakovės atstovė pateikė įrodymus, kad išlaidos už advokato paslaugas sudarė E. E. E.. Remiantis tuo, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytus kriterijus ir maksimalius atlyginimo dydžius, atsakovei iš ieškovo priteistinos minėto dydžio bylinėjimosi išlaidos.

Remiantis CPK 92 str., valstybei iš ieškovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidos), kurios sudaro7,E. E. bei 23,E. E. vertimo išlaidos, o taip pat priteistinas nesumokėtas E. E. dydžio žyminis mokestis, kurios dalis buvo atidėta sumokėti iki teismo sprendimo priėmimo (2015-03-30 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270, 92, 307 straipsniais, 93 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškovo D. G. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „BALTRIA“, kurios juridinio asmens kodas 300058654, iš ieškovo D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) E. E. (du tūkstančius devynis šimtus dvidešimt šešis eurus 26 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš D. G. E. E. (penkis šimtus devyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokos kodas – 5660).

Priteisti iš ieškovo D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 7,E. E. (septynis eurus 0,03 euro centų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bei 23,E. E. (dvidešimt tris eurus 18 euro centų) vertimo išlaidas valstybei (įmokos kodas – 5660).

Panaikinti laikinąją apsaugos priemonę areštą taikytą 2015-03-30 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi, kuri patikslinta 2015-03-31 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi dėl areštuoto atsakovui UAB „BALTRIA“ (j.a.k. 300058654, buveinė: Skardžio g. 10, Strošiūnų 1 k., Kaišiadorių r. sav.) priklausančio ir pas atsakovą esančio 1968 m. laidos automobilio „CHEVROLET CHEVELLE“, kurio identifikacinis Nr. 136678B137155, duomenis, automobilis viešame registre neregistruotas.

Sprendimas per 30 d. nuo jo paskelbimo gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.