Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. K. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama nuteistojo kaltė, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, apeliaciniu skundu tik prašoma sušvelninti bausmę ir skirti bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), kartu patikrindamas ir tai, ar nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, galėję turėti įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

5. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6. Tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

7. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. K., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, o skirdamas bausmę nurodė jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga tiek jo padarytam nusikaltimui, tiek asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį, todėl paskirti jam švelnesnės rūšies bausmę ar paskirtos bausmės vykdymą atidėti nėra teisinio pagrindo.

8. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką, tinkamai įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias. Teismo išvados dėl bausmės skyrimo pagrįstos bylos duomenų vertinimu ir motyvuotos, aukštesnės instancijos teismas su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. K. paskirta bausmė yra proporcinga padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad nuteistasis pasikėsino padaryti vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nors pirmos instancijos teismas A. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis pasikėsino įvykdyti esant neišnykusiam teistumui už ankščiau padarytas nusikalstamas veikas. Teismų informacinės sistemos duomenimis A. K. subendrintą, jam paskirtą 1 metų 20 dienų laisvės atėmimo bausmę, atliko tik 2023 m. vasario 7 d., o inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė 2024 m. vasario 16 d. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo metu teistumas už tyčinio nusikaltimo padarymą A. K. nebuvo išnykęs, todėl nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu ir ši aplinkybė, vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu pirmos instancijos teismo turėjo būti pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Vis dėl to, teisėjų kolegija įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, neperžengdama apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir neblogindama nuteistojo teisinės padėties, šios aplinkybės nepripažįsta nuteistojo atsakomybę sunkinančia.

9. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K., taip pat įvertino, kad jis yra praeityje baustas administracine tvarka, nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje. Nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro ir savo elgesio nekeičia. Nustatyta, kad ankstesniais nuosprendžiais A. K. jau buvo paskirtos arešto ir laisvės atėmimo bausmės, tačiau šios bausmės savo tikslų nepasiekė ir teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė. Konstatavęs, kad A. K. nededa jokių realių pastangų keisti savo gyvenimo būdą, pirmosios instancijos teismas už pasikėsinimą padaryti nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai nusprendė A. K. paskirti laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino trečdaliu.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. nurodo, kad šiuo metu intensyviai ieškosi darbo, registruojasi Užimtumo tarnyboje. Į šias aplinkybes, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, todėl remiantis vien tuo, kad nuteistasis ieškosi darbo, švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis parinktas artimas minimaliam, nėra teisinio pagrindo.

11. Įvertinus nuteistojo asmenybę, tai, kad jis praeityje buvo teistas dešimt kartų, tame tarpe ir už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, tai, kad ankščiau taikytos bausmės savo tikslų nepasiekė, nes nuteistasis ir vėl nusikalto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai apeliantui parinko laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju paskyrus nuteistajam švelnesnės rūšies bausmę, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai. BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Darytina išvada, kad apylinkės teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, taip pat tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, paskirdamas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis sumažino trečdaliu, teisingai nustatė bausmės dydį, mažesnį nei sankcijos vidurkis. Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs anksčiau aptartas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 1 dalyje padarymą, nelaikytina neteisinga ar per griežta.

12. Nuteistasis skunde taip pat pateikia prašymą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Apelianto prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams, esminė sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti intensyvią priežiūrą, baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

13. Nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju A. K., nuteistam laisvės atėmimo bausme už tyčinį nesunkų nusikaltimą, formalus pagrindas BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui egzistuoja, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. A. K. nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos A. K. buvo teistas dešimt kartų, jam ankstesniais teismų procesiniais sprendimais už baudžiamųjų nusižengimų ir nusikaltimų padarymą buvo taikyta tiek švelnesnio pobūdžio bausmė – areštas, tiek ir reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau tai jokio prevencinio poveikio nuteistajam A. K. nepadarė, nes jis pakartotinai nusikalto (1 t., b. l. 101-116). Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. taip pat buvo ir atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir tai buvo padaryta ne vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu A. K. padarydavo naujas nusikalstamas veikas, kas parodo, kad probacija nebuvo efektyvi. Pažymėtina ir tai, kad A. K. daro ne tik nusikalstamas veikas, bet ir administracinius nusižengimus, tame tarpe ir smulkias svetimo turto vagystes, už ką eilę kartų jo atžvilgiu buvo taikytos administracinės nuobaudos. Be to, baudų, paskirtų už administracinių nusižengimų padarymą, nuteistasis nemoka (1 t., b. l. 76-99). Šios aplinkybės taip pat parodo, kad nuteistasis linkęs nesilaikyti visuotinai nustatytų elgesio taisyklių ir nesistengia savanoriškai vykdyti paskirtų sankcijų.

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti, atidėjus A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes tai prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria be kita ko siekiama ir sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl A. K. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutas netaikytinas.

15. Aptartų duomenų pagrindu daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.