- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- e2-934-302/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00100-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Pilkasis granitas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Elduva“
- Kategorijos
- 3.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pilkasis granitas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1000-460/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elduva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Pilkasis granitas“ dėl skolos ir netesybų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Elduva“ (toliau – UAB ,,Elduva“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pilkasis granitas“ (toliau – UAB ,,Pilkasis granitas“) 77 277,29 Eur skolą, 2 864,14 Eur delspinigių, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą ar pinigines lėšas, kurių vertė ar suma neviršija 80 141,43 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovei UAB ,,Pilkasis granitas“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pingines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, kurių vertė ar suma neviršija 80 141,43 Eur.
Vertindamas ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą, pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė suformulavo ieškinio pagrindą, dalyką, pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, todėl konstatavo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Taip pat pažymėjo, kad į bylą duomenų apie atsakovės finansinę padėtį nepateikta, o tai, kad ji vengia atsiskaityti su ieškove leidžia manyti, kad jos finansinė padėtis nėra gera. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad negalima spręsti, jog atsakovės finansinė padėtis teismo nutarties priėmimo dieną yra tokia gera, kad pareikšto reikalavimo suma, lyginant su turimu turtu, jai nėra didelė.
Teismas konstatavo, kad ieškovė tinkamai pagrindė ieškinio reikalavimą, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryta neįmanomas, todėl prašymą tenkino (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB ,,Pilkasis granitas“ nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi, prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus:
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė ir, kad egzistuoja rizika, jog ji nepajėgs įvykdyti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo. Įmonės finansinė padėtis yra gera, jai nuosavybės teise priklauso ilgalaikis turtas, kurio vertė 151 781,85 Eur, pardavimo pajamos 2015 m. pirmąjį pusmetį sudarė 3 215 060,93 Eur, įmonėje dirba 118 darbuotojai, kuriems atlyginimas mokamas laiku, įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai neturi. Teismas pažeidė LR Konstitucijoje bei CK 1.2, 1.5 straipsniuose numatytus teisingumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, nes neįvertino neigiamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmių. Duomenis apie turto areštą gali matyti platus subjektų ratas, tokiu būdu gadinama įmonės reputacija ir geras vardas, apsunkinama galimybė sudaryti naujas sutartis, vykdyti veiklą, dalyvauti viešuosiuose konkursuose.
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat prašo įpareigoti ieškovę užtikrinti preliminarius nuostolius jai įnešant į teismo depozitinę sąskaitą 30 000 Eur arba pateikiant banko garantiją. Pasako jos, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina galimų nuostolių atsiradimo tikimybę, todėl prašo šį prašymą patenkinti (CPK 146 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Ieškovė UAB ,,Elduva“ su ieškovės atskiruoju skundu nesutinka, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Pateikia šiuos nesutikimo su ieškovės atskiruoju skundu argumentus:
Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas pažeidė LR Konstitucijoje bei CK 1.2, 1.5 straipsniuose įtvirtintus teisingumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Atsakovė nevykdė sutartimi prisiimtų prievolių, vengė atsiskaityti už tinkamai atliktus darbus, todėl turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – netinkamą sutarties vykdymą. Atsakovės pateikti finansiniai dokumentai nepatvirtina fakto, kad jos turtinė padėtis yra gera, o reikalavimo suma jai nėra didelė. Atsakovės pardavimo pajamų ir nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio turto vertės nepatvirtina fakto, kad jos finansinė padėtis yra gera, jos veikla gali būti ir nuostolinga.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kvestionuojama pirmos instancijos teismo nutartis, kuria atsakovės UAB ,,Pilkasis granitas“ atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir pagrįstumas. Atsakovė nesutinka su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jam reikalavimo suma yra didėlė, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pažeidė proporcingumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principus.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo
Laikinosios apsaugos priemonės – tai civilinėje byloje teismo pritaikyti apribojimai, draudimai, įpareigojimai ir kitos CPK ar kituose įstatymuose nustatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės taikomos dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB ,,Elduva“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Pilkasis granitas“ 77 277,29 Eur skolą, 2 864,14 Eur delspinigių, 8,05 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir didelę ieškinio sumą, dėl kurios egzistuoja tikimybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, skundžiama nutartimi areštavo atsakovės turtą. Kaip matyti iš atsakovės atskirojo skundo turinio, atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau tvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos. Apeliantė teigia, kad tai, jog įmonė ilgalaikis turtas sudaro 151 781,85 Eur, paradavimo pajamos 2015 m. pirmąjį pusmetį siekė 3 215 060,93 Eur, patvirtina įmonės gerą finansinę padėti bei paneigia teismo išvadą, kad egzistuoja rizika dėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
Būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo jį įvykdyti tikimybė preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, o reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas atsižvelgiant į konkretaus asmens finansines galimybes. Kadangi tai yra nuginčijama prezumpcija, asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinus disponavimo jam priklausančiu turtu ribojimus, ją gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (CPK 178 straipsnis). Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; 2013 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-205-186/2016 ir kt.).
Apeliantė su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes, kad įmonei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio turto vertė yra 151 781,85 Eur, pardavimo pajamos 2015 m. pirmąjį pusmetį sudarė 3 215 060,93 Eur, įmonė vykdo pelningus projektus. Tuo tarpu iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenų matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad priešingai nei nurodyta skunde 2014 m. apeliantės ilgalaikis turtas sudarė 94 287 Lt, trumpalaikis turtas – 1 494 073 Lt, iš viso – 1 588 360 Lt, tuo tarpu per vienerius netus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro daugiau nei pusę turto – 1 461 907 Lt. Iš įmonės Pelno (nuostolių) ataskaitos už 2014 m. metus matyti, kad įmonės pelnas 2014 m. buvo 4 737 Lt. Šie duomenys patvirtina teismo išvadą, kad įmonės turtinė padėtis nėra gera.
Apeliantei nepateikus jokių kitų duomenų, patvirtinančių jos gerą turtinę padėtį, darytina išvada, kad ji nagrinėjamu atveju nepaneigė didelės ieškinio sumos, kaip grėsmės būsimo teismo įvykdymui, prezumpcijos (CPK 12, 178 straipsniai).
Be to, akcentuotina ir tai, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad reikalavimo suma atsakovei pagal jos turinę padėtį didelė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl lygiateisiškumo ir proporcingumo principų pažeidimo. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos, visuomet sukelia tam tikrus nepatogumus, apribojimus bei iš to kylančias neigiamas pasekmes.
Atsakovei išaiškintina, kad ji, jei jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jai nėra reikšminga, gali be itin žymių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 straipsnio 2 dalis) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, atsakovei neribojama ir galimybė pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti šiuo metu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jei aktualesni ir išsamesni nei apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys leistų daryti kitokią išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
Dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
Apeliantė, vadovaudamasi CPK 146 straipsniu, prašo įpareigoti ieškovę užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant ieškovę įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 30 000 Eur užstatą arba banko garantija.
Kaip yra žinoma, apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra patikrinti neįteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), o ne spręsti tam tikrus klausimus, priskirtus pirmosios instancijos teismo kompetencijai, iš esmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas atlieka tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantei išaiškintina, kad ji su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo turėtų kreiptis į bylą iš esmės nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą.
Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pagal susiformavusią teismų praktiką teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turi nustatyti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, kad nuostoliai jau yra atsiradę. Antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010; 2011 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2401/2011; 2014 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-541/2014 ir kt.). Tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 straipsniai).
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.