Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2508-431/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovui P. Š. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Betula“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas priimtas neįsigilinus ir netinkamai įvertinus svarbias faktines bylos aplinkybes, neįvertinus ir nepasisakius dėl daugumos atsakovo argumentų, netinkamai pritaikius materialinės ir proceso normas (pvz. CK 6.82 straipsnio 2 ir 3 dalys, Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 246 straipsnio 2 dalimi, 185 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsnio 4 dalimi), nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Nors neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai nėra laikoma svarbia priežastimi, tačiau teismas, turėdamas diskrecijos teisę spręsti ar yra pagrindas tokią priežastį pripažinti svarbia, turėjo įvertinti tai, kad atsakovas elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, anksčiau nebuvo reiškęs analogiškų prašymų ar kitaip vilkinęs bylos procesą ir kad jo pateiktų prašymų patenkinimas nepažeistų proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų.

Dėl teismo atsisakymo sustabdyti civilinę bylą

Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad jei prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius tokios prievolės kreditorius įgyją teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškojimo iš skolininko kito turto, nurodo, kad neginčytina, jog kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto.

Dėl procesinių palūkanų

Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, nevertino ir sprendime nepasisakė dėl atsakovo nurodytų argumentų dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 8,04 proc. dydžio metines procesines palūkanas neteisėtumo ir nepagrįstumo, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį ir 270 straipsnio 4 dalį.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taigi procesinių palūkanų priteisimą paprastai reglamentuoja įstatymas. Konkretūs procesinių palūkanų dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos taikytinos, kai viena iš šalių nėra verslininkas. Šis palūkanų dydis taikomas tuo atveju, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatytas kitoks palūkanų dydis. Pažymi, kad nei Kredito linijos sutartyje, įskaitant specialiosios dalies 1.3 p., nei kituose punktuose nėra reglamentuotos procesinės palūkanos ir (ar) jų dydis, o numatytas tik mokėjimo palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi svetimais, t.y. banko, pinigais funkciją, dydis, todėl iš atsakovo, kaip laiduotojo, nepagrįstai ir neteisėtai priteista 8,04 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos.

Teismas, priteisdamas iš atsakovo neva Kredito linijos sutartyje numatytas procesines palūkanas, supainiojo materialinius ir procesinius teisinius santykius ir netinkamai išaiškino laiduotojo atsakomybės prigimtį.

Apelianto manymu, teismas nevertino ir nieko nepasisakė dėl atsakovo argumentų, sudarančių pagrindą sumažinti procesinių palūkanų dydį vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir pagal įstatymo analogiją taikant CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį. Iš atsakovo priteistos 8,04 proc. dydžio procesinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, jos iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, todėl turi būti sumažintos iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto 5 procentų dydžio metinių palūkanų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nestabdė bylos kol nebus įvykdytas priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto, o bylą dėl skolos priteisimo iš laiduotojo išnagrinėjo iš esmės, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinės bylos Nr. 3K-7-364/2010, 3K-3-221/2011).

Iš laidavimo sutarties matyti, kad skolininko prievolės – tai visi kreditavimo sutartyje numatyti mokėjimai (kreditų grąžinimas, palūkanų, įsipareigojimo mokesčio, baudų, delspinigių, nuostolių ir kiti mokėjimai; laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles (2.1.1 p.), taigi akivaizdu, kad laiduotojas atsako bankui ne tik už suteikto kredito grąžinimą, bet ir už palūkanų, nustatytų kredito linijos sutartyje, mokėjimą. Be to, sutarties 1.3, 3.4 p. nustatyta skolininko prievolė mokėti bankui mokėjimo ir kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos iki visiško kredito sugrąžinimo dienos. Tokiu būdu šalys susitarė ir dėl procesinių palūkanų bei jų dydžio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp AB DNB banko (nuo 1995-06-01 iki 2003-05-02 pavadinimas buvo AB Lietuvos žemės ūkio bankas, nuo 2003-05-02 iki 2006-05-12 – AB bankas NORD/LB Lietuva, nuo 2006-05-12 pavadinimas buvo AB DnB NORD bankas, o šiuo metu AB DNB bankas, toliau tekste - Bankas) ir kredito gavėjo UAB „Betula“ buvo sudaryta 2000-12-11 Kredito linijos sutartis Nr. 76, kurios sąlygos buvo keistos ir papildytos 2001-12-05 Papildomu susitarimu, 2002-12-05 Papildomu susitarimu Nr. 1/2002, 2003-01-06 Papildomu susitarimu 1/2003, 2003-10-29 Papildomu susitarimu Nr. 2/2003, 2004-12-15 Papildomu susitarimu Nr. 1/2004, 2005-01-31 Papildomu susitarimu Nr. 1/2005, 2005-12-13 Papildomu susitarimu Nr. 76/2-2005, 2008-01-30 Susitarimu Nr. 76/8, 2008-05-14 Susitarimu Nr. 76/9 ir 2008-11-27 Susitarimu Nr. 76/10, kurios pagrindu UAB „Betula“ buvo suteiktas 150 000 Lt kredito linijos limitas, kuris 2003-12-11 Papildomu susitarimu Nr. 2/2003 padidintas iki 600 000 Lt, o 2008-01-30 Susitarimu Nr. 76/8 negrąžinto kredito linijos limito suma (544 030,80 Lt) konvertuota į eurus (173 772 EUR) (toliau tekste – Kredito linijos sutartis) (b. l. 7-22). 2008-11-27 Susitarime Nr. 76/10 susitarta dėl kintamų metų palūkanų apskaičiavimo, nustatyti kredito linijos limito grąžinimo (mažinimo) terminai ir sumos bei galutinis kredito linijos limito galiojimo ir kreditų grąžinimo terminas - 2012-10-01 (2008-11-27 Susitarimo Nr. 76/10 1.1-1.2 p.) (b. l. 23-26). 2008-11-27 tarp Banko ir atsakovo P. Š. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria laiduotojas užtikrino Kredito linijos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamą vykdymą visu savo turtu, ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas (UAB „Betula“) (sutarties 1.1 p., 2.1.1 p.) (b. l. 27). 2010-07-15 raštu Bankas informavo UAB „Betula“ bei turto įkeitėjus J. J., J. M., P. Š., kad nevykdomi kreditavimo sutartyje numatyti įsipareigojimai, nemokama skola, palūkanos, delspinigiai ir įspėjo, kad jų neįvykdžius iki 2010-07-29 dienos, bankas bus priverstas nutraukti sutartį ir pradėti vykdyti priverstinį skolos išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka iš bankui įkeisto ir skolininkui bei laiduotojams priklausančio turto bei lėšų (b. l. 28). Kadangi po įspėjimo įsiskolinimas nebuvo padengtas, o prievolės pagal Kredito linijos sutartį ir toliau buvo vykdomos netinkamai, ieškovas 2010-08-02 raštu Nr. 30.58.37/1634 informavo kredito gavėją ir laiduotoją, kad kredito linijos sutartis bus nutraukta nuo 2010-08-13 (b. l. 29). Byloje nenustatyta, kad vienašališkas sutarties nutraukimas būtų ginčijamas, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas P. Š. nesutiktų su reikalaujamos iš jo priteisti 173 163,81 EUR skolos dydžiu ar būtų visiškai atsiskaitęs su ieškovu.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo tenkintas ieškinys dėl 173 163,81 EUR negrąžinto kredito priteisimo, tuo pagrindu, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias šalių neatvykimo į teismo posėdį procesines pasekmes, bylos sustabdymą, taip pat netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias procesines palūkanas bei jų dydį. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Dėl procesinės teisės normos, reglamentuojančios šalių neatvykimo į teismo posėdį procesines pasekmes, taikymo

CPK 246 straipsnis, reglamentuojantis šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, 2 dalyje be visa ko numato, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jie iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Taigi įstatymas teismui palieka diskrecijos teisę spręsti ar nurodomos šalies ar jos atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastys yra svarbios. Pažymėtina, kad visais atvejais asmuo, norintis atidėti bylos nagrinėjimą, privalo ne vien nurodyti neatvykimo priežastį, bet ir įrodyti, kad neatvykimo priežastis yra svarbi, t. y. kad įprastomis pastangomis, kurias objektyviai dėtų sąžiningas, apdairus bylininkas, neatvykimo į posėdį priežasties nepavyktų pašalinti. Tai, kad atsakovas iki 2011-11-18 teismo posėdžio faksu 2011-11-17 pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos (b. l. 117), pagrįsdamas jį duomenimis apie nedarbingumą (b. l. 118), teismui nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tokia neatvykimo į teismo posėdį priežastis gali būti pripažinta svarbia įvertinant tai, kad tokia priežastis paprastai nėra laikoma svarbia pagal aukščiau nurodytą proceso teisės normą, taip pat, kad atsakovas buvo atstovaujamas atstovo – advokato K. Ž. (b. l. 74) ir teismas nenustatė, kad iki teismo posėdžio atsakovo atstovas būtų pateikęs teismui duomenis, pateisinančius jo neatvykimą. Pasak apelianto, jo atstovas taip pat išsiuntė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos elektroniniu paštu 2011-11-17 (b. l. 140), tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, jog apelianto nurodytas elektroninis laiškas buvo tinkamai išsiųstas ir pasiekė adresatą iki teismo posėdžio pradžios. Jo dėstomi argumentai apie teismo darbuotojos patarimus atstovui siųsti prašymą elektroniniu paštu, nes faksu pateiktas prašymas gali būti laiku neperduotas bylą nagrinėjančiai teisėjai, yra teisiškai nereikšmingi, ypač atsižvelgiant į tai, kad apelianto atstovas yra teisės srities specialistas, turintis imtis visų įmanomų priemonių, kad savo kaip atstovo teises ir pareigas įgyvendintų tinkamai ir laiku.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad išnagrinėjus bylą nedalyvaujant atsakovui buvo pažeistos jo teisės būti išklausytam, dalyvauti tiriant įrodymus, teikiant prašymus, kadangi šalys turėjo galimybę pateikti visus prašymus bei įrodymus iki teismo posėdžio dienos ruošdamosi bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, bei teismo posėdžio, paskirto 2011-06-30, metu, visus atsikirtimus į ieškovo reikalavimus atsakovas taip pat turėjo objektyvią galimybę pateikti savo procesiniuose dokumentuose, t.y. atsiliepime į ieškinį bei triplike. Pažymėtina, kad teismas, nutardamas ruoštis bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 straipsnis), būtent ir siekė tokio tikslo.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė nurodomų procesinių pažeidimų ir pagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant. Be to, konstatavus, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, byla yra išnagrinėta teisingai, net ir pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrų procesinių pažeidimų, nėra pagrindo formaliais pagrindais naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą (CPK 328 straipsnis).

Dėl atsisakymo stabdyti civilinę bylą pagrįstumo

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas, būdamas ir hipotekos kreditoriumi, kurio reikalavimas atsakovui kildinamas iš laidavimo teisinių santykių, turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis). Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto, skirtingai nei nurodo apeliantas. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis). Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. civilinėse bylose Nr. 3K-3-364/2010, 3K-3-221/2011). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad Kredito linijos sutartyje ar jos pakeitimuose bei papildymuose ieškovas su trečiuoju asmeniu būtų susitaręs dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių eiliškumo nevykdant sutartinių įsipareigojimų, todėl atsižvelgiant į teisinį laidavimo instituto reglamentavimą, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl CK 4.193 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos kreditoriaus teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, pažeidimo, nes šiuo atveju Kredito linijos sutartimi prisiimti įsipareigojimai buvo užtikrinti keliomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, t.y. hipoteka (įkeitimu) bei laidavimu, ir ieškovas turėjo teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Apelianto argumentai dėl to, kad tik pardavus ir/ar perėmus įkeistą turtą paaiškėtų ar ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą, nepagrįsti, nes ši ieškovo teisė sietina ne su įkeisto turto pardavimo iš varžytynių momentu, bet su jo teisių pažeidimu nevykdant Kredito linijos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Taigi ir dėl nurodytos priežasties negalima sutikti su apelianto argumentais dėl jo teisių pažeidimo teismui atsisakius stabdyti civilinę bylą.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nors CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2010-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2010). Ši kreditoriaus teisė negali būti ribojama, jei savo teisėms ginti jis naudojasi įstatymo suteiktais instrumentais. Tuo atveju, jeigu reikalavimas būtų patenkintas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, būtų taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237–6.242 straipsniai), tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu nenustatyta, kad išieškojimas iš įkeisto turto būtų baigtas, o kreditoriaus reikalavimams patenkinti būtų užtekę sumų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant šią bylą iš esmės, jos nestabdant, yra pažeidžiamos jo kaip laiduotojo teisės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas stabdyti bylą, apelianto nurodomų normų, numatytų CK 6.82 str. 2, 3 dalyse, įtvirtinančių laiduotojo teises pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas, bei įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudotis skolininkas, nepažeidė, kadangi minėtoje teisės normoje įtvirtintas teises atsakovas turėjo objektyvias galimybes įgyvendinti reikšdamas atsikirtimus į ieškinį, nesutikdamas su jame dėstomais argumentais ir šia teise, kaip matyti iš bylos medžiagos, tinkamai naudojosi.

Dėl procesinių palūkanų dydžio pagrįstumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovui priteistų procesinių palūkanų dydžio. Apelianto teigimu, Kredito linijos sutartimi buvo susitarta tik dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, bet ne dėl procesinių palūkanų dydžio (8,04 proc.), į ką teismas sprendime neatsižvelgė, be to, teismas turi teisę sumažinti aiškiai per dideles procesines palūkanas iki įstatyme nustatyto 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

Kaip matyti iš į bylą pateiktos Kredito linijos sutarties su visais jos pakeitimais ir papildymais, 3.3 p., trečiasis asmuo UAB „Betula“ įsipareigojo už kiekvieną mėnesį mokėti bankui sutarties 1.3 p. nustatytas palūkanas (kurių dydis yra kintamas) nuo faktiškai paimtos ir dar negrąžintos kreditų sumos; jame, be to, numatyta, kad palūkanos už kreditus skaičiuojamos iki visų kreditų sugrąžinimo bankui dienos. Laidavimo sutartyje ieškovas ir atsakovas susitarė dėl to, kas laikytina skolininko (UAB „Betula“) prievolėmis, už kurių tinkamą įvykdymą laiduoja atsakovas, joje nustatyta, kad skolininko prievolės – tai visi kreditavimo sutartyje numatyti mokėjimai (kreditų grąžinimas, palūkanų, įsipareigojimo mokesčio, baudų, delspinigių, nuostolių ir kiti mokėjimai), kuriuos privalo įvykdyti skolininkas. Sutarties 2.1.1 p. nustatyta, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti Bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles.

Sprendžiant dėl apeliacinio skundo argumento, kad šalys Kredito linijos sutartyje nebuvo susitarusios dėl procesinių palūkanų dydžio, svarbu atsižvelgti į sutarčių aiškinimo taisykles, sutarties laisvės principą. Pažymėtina, kad sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu, be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju, nesant aiškiai įtvirtintos sąlygos dėl procesinių palūkanų dydžio kreipiantis į teismą, svarbu įvertinti tai, kad sudarius Kredito linijos sutartį šalys sukūrė kreditavimo teisinius santykius (CK 6.881 straipsnis). Esant kreditavimo santykiams mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią palūkanų dydį už naudojimąsi paskolos suma ir jų mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalių valia Kredito linijos sutartimi dėl palūkanų buvo išreikšta tokia, kad tokio paties dydžio palūkanos būtų skaičiuojamos tiek už naudojimąsi lėšomis, tiek ir reikalaujant kompensacijos už pavėluotą atsiskaitymą, nepriklausomai nuo to, ar yra kreipiamasi į teismą ar ne. Tokią ieškovo valią patvirtina ir tai, kad kreipdamasis į teismą su ieškiniu, jis neprašė priteisti iš atsakovo sutartinių palūkanų už naudojimąsi pinigais už visą sutarties pažeidimo laikotarpį iki visiško kredito grąžinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovo prašomas 8,04 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nei materialinės teisės, nei proceso teisės normų nepažeidė, jas tinkamai taikydamas ir aiškindamas.

Vertindama, ar teismo priteistos procesinės palūkanos nepažeidžia sąžiningumo, protingumo reikalavimų ir nėra nepagrįstai didelės, teisėjų kolegija atsižvelgia į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, sutarties laisvės principą bei tai, kad laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantas buvo bendrovės „Betula“ direktorius, t. y. asmuo, turintis patirtį verslo bei derybų srityje, ir daro išvadą, kad nėra pagrindo mažinti procesinių metinių palūkanų dydžio, nes šiuo atveju palūkanos nelaikytinos neprotingai didelėmis. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006 nurodė, kad neprotingai didelės palūkanos gali būti vertinamos kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jeigu jos reikštų lupikavimo įteisinimą. Nurodytoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija nepripažino neprotingai didelėmis 14,75 proc. dydžio palūkanas, nustatytas už termino praleidimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nelaikytos neprotingai per didelėmis iš atsakovų priteistos 16,77 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 1A-617/2010) ar 17,51 proc. dydžio metinės palūkanos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-718/2010), taip pat 10,75 proc. dydžio metinės palūkanos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2A-426/2011). Apelianto nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011-01-27 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-85/11, buvo pripažinta, kad 8 proc. dydžio metinės palūkanos yra pernelyg didelės, nustačius, kad laidavimo sutartyje nustatytos didesnės sutartinės (procesinės) palūkanos nei nustatytos ir reikalaujamos išieškoti iš pagrindinių skolininkų, todėl šios bylos ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir nėra pagrindo ja vadovautis.

Be to, apeliantas visiškai neįrodinėja, kodėl banko reikalaujamas iš atsakovo priteisti palūkanų dydis laikytinas neprotingai dideliu (CPK 178 straipsnis). Ta aplinkybė, kad apeliantas yra laiduotojas, fizinis asmuo, nepaneigia jo pareigos mokėti tokio paties dydžio palūkanas kaip ir pagrindinis skolininkas ir nesudaro pagrindo jų mažinti, kadangi laiduotojai yra solidariai ta pačia apimtimi atsakingi už skolininko prievolių tinkamą įvykdymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti ar keisti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartimi apeliantas atleistas nuo dalies žyminio mokesčio, t.y. 5 000 Lt, už apeliacinį skundą mokėjimo, o kitos dalies, t.y. 4 479 Lt mokėjimas atidėtas iki procesinio sprendimo priėmimo. Netenkinus apeliacinio skundo, yra pagrindas atidėtą žyminio mokesčio dalį, sudarančią 4 479 Lt, priteisti iš atsakovo valstybei (CPK 84 straipsnis, 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Ieškovas AB DNB bankas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius jo turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinėje instancijoje 1 815 Lt sumai (b. l. 170). Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinėje instancijoje ieškovas naudojosi teisine pagalba rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, už kurio parengimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodytas rekomenduotinas maksimalus dydis yra 1 200 Lt (imant 1,5 koeficiento ir įvertinant tai, kad paslaugų suteikimo bei mokėjimo atlikimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt), todėl konstatuotina, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka nurodytų rekomendacijų, taip pat kitų kriterijų, numatytų Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, nenustatytas pagrindas nukrypti nuo rekomenduotinų maksimalių dydžių, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš P. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) akcinei bendrovei DNB bankui, juridinio asmens kodas 112029270, 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų), valstybei (įmokos kodas 5660) 4 479 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų.