Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2165-262/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-08
Bylos Nr.: 2A-2165-262/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-04-3-00822-2010-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Natalja Cikoto
Ieškovas: A. B., S. B.
Atsakovas: R. B.
Išvadą teikia: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius

Kategorijos

78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

KOPIJACiv. b. Nr. 2A-2165-262/2012

Teisminio proceso Nr.2-04-3-00822-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: 78.2.1;121.14;121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Onos Gasiulytės, (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir S. B. ir atsakovės R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir S. B. ieškinį atsakovei R. B. dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo bei pagal atsakovės R. B. priešieškinį ieškovams A. B. ir S. B. dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir jam priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, byloje dalyvaujanti valstybės institucija, teikianti išvadą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001 m. kovo 23 d., sprendimą civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001 dėl nepilnamečių vaikų – dukros S. B., gim. 1992 m. spalio 8 d. ir sūnaus A. B., gim. 2000 m. vasario 24 d., išlaikymo priteisimo iš A. B., kadangi kiekvienas iš tėvų (tiek A. B., tiek R. B.) laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., iki 2010 m. spalio 8 d., išlaikė po vieną kartu gyvenantį vaiką; 2) panaikinti A. B. priskaičiuotą A. B., gim. 2000-02-24, išlaikymo įsiskolinimą – 1 220 Lt, - kadangi tuo metu, kai susidarė įsiskolinimas, ieškovas išlaikė nepilnametę dukrą S. B., gim. 1992-10-08; 3) iš atsakovės R. B. priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis šiuo metu pilnametės dukros S. B., gim. 1992 m. spalio 8 d., naudai pradedant nuo 2010 n. Spalio 9 d., ir išlaikymą tęsiant iki tol, kol dukra mokysis mokymosi įstaigų dieniniuose skyriuose, bet ne ilgiau kaip iki jai sukaks 24 metai.

Nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio S. B. pradėjo gyventi su ieškovu, savo tėvu, kuris dukrą pilnai išlaikė. Sūnaus A. išlaikymui ieškovas periodines išmokas mokėjo iki 2009 m. rugsėjo mėnesio. Šiuo metu ieškovo pajamos yra minimalios. Ieškovė S. B. mokosi Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dieniniame skyriuje. Nors ir yra darbinga, tačiau dėl studijų neturi laiko darbui. Jei pradėtų dirbti, kentėtų pažangumas ir tektų mokėti už studijas. S. B. maistui per mėnesį reikia 400 Lt, drabužiams 300 Lt, sveikatai, mokslo priemonėms, kultūriniams renginiams ir užklasinei veiklai – apie 300 Lt. Ieškovė nuo 2008 metų išlaiko tėvas, o motina lėšų dukros išlaikymui neskiria.

Atsiliepimas

Atsakovė R. B. atsiliepimu ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti. Pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001 iš ieškovo A. B. jo nepilnamečiui sūnui A. B., gim. 2000 m. vasario 24 d., priteisto išlaikymo dydį, jį padidinant iki 570 Lt per mėnesį. Paaiškino, kad sūnaus išlaikymui per mėnesį apytiksliai reikia: 350 Lt maistui, 150 Lt kišenpinigiams, apie 130 Lt komunalinėms išlaidoms, 200 Lt drabužiams, 20 Lt patalynei, 80 Lt vaistams, vitaminams, higienos reikmenims, 50 Lt kanceliarinėms prekėms, 50 Lt transporto išlaidoms, 50 Lt telefoniniams pokalbiams, 60 Lt vasaros atostogoms ir laisvalaikiui. A. alergiškas ir būtina specialiai reguliuoti jo mitybą, pirkti įvairius maisto papildus, vaistus. Priešieškinyje atsakovė akcentavo, jog ieškovas verčiasi automobilių remontu ir jo pajamos yra didesnės, nei oficialiai nurodomos. Nesutikdama su ieškovės S. B. reikalavimu dėl paramos (periodinių išmokų) teikimo, atsakovė nurodė, kad dukrai pradėjus gyventi su tėvu, atsakovė nuolat prisidėdavo prie dukros išlaikymo, pirkdama jai drabužius ir avalynę, galanterijos gaminius, kosmetikos priemones, kanceliarines prekes, papuošalus, vesdamasi į kiną, kavines. Be to, net ir tuomet, kai dukra pradėjo gyventi su tėvu, ji gana dažnai ateidavo pas motiną į namus, kur pietaudavo, naudojosi internetu, maudydavosi. Be to, atsakovės motina kiekvieną mėnesį iš savo pensijos vaikaitei duodavo po 50 Lt, apmokėjo S. B. lankyto dailės būrelio 250 Lt dydžio mokestį.

Valstybinės institucijos, teikiančios išvadą byloje - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus – pateiktoje išvadoje nurodoma, kad ieškovas ir jo pilnametė dukra gyvena ieškovo motinai nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (po išvados pateikimo ieškovas persikėlė gyventi į Kauną). S. B., nori gyventi su tėvu, su juo gerai sutaria. Su motina taip pat dažnai susitinka, bendrauja, tačiau kartu gyventi nenorėtų. Skaistės teigimu, motina niekada neatsisako paremti, tačiau kasdieniais pirkiniais, namais, mokslais, užimtumu rūpinasi tėvas. Išvadoje pažymėta, kad atsakovė gyvena jai priklausančiame vieno kambario 31,41 kv.m. ploto bute adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Dirba AB „Ventus-Nafta“, darbo užmokestis – apie 1 500 Lt per mėnesį. Kartu su atsakove gyvenantis sūnus A. B. mokosi mokykloje, lanko sporto būrelį (kvadratą), labai mėgsta skaityti knygas. Motinos teigimu, rimtesnių sveikatos problemų berniukas neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimu ieškinys ir priešieškinys patenkinti iš dalies.

Panaikintas Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001 m. kovo 23 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001 toje dalyje, kuria remiantis iš A. B., R. B. naudai dukros S. B., gim. 1992 m. spalio 8 d., išlaikymui buvo priteistos ir už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. spalio 8 d., išieškomos periodinės išmokos (pajamų dalis); Nustatyta A. B. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. B., gim. 2000 m. vasario 24 d., tvarka: 1. A. B. pasiima ir išsiveža sūnų A. B. iš jo gyvenamosios vietos kas antrą savaitgalį nuo penktadienio 19 val. ir parveža jį į nuolatinę gyvenamąją vietą iki tos pačios savaitės sekmadienio 19 val. Jei buvimo su sūnumi metu po sekmadienio eina valstybinė nedarbo (poilsio) diena, tai A. B. turi teisę būti su sūnumi A. ir šią dieną, o parvežti sūnų į jo gyvenamąją vietą ne vėliau kaip iki tos poilsio dienos 19 val. Apie tai, kad pasikeitė susitikimo su vaiku galimybės (pavyzdžiui, dėl vaiko ar tėvo ligos, išvykimo), A. B. ir R. B. privalo vienas kitam iš anksto pranešti telefonu, kai tik sužino apie minėtas aplinkybes, tačiau ne vėliau kaip prieš 2 (dvi) dienas iki numatyto susitikimo su sūnumi A. datos. 2. A. B. nuo 17 val. pasiima ir išsiveža sūnų A. B. iš jo gyvenamosios vietos pirmadienį tos savaitės, kurios savaitgalį vaikas bus su juo, ir parveža sūnų į nuolatinę gyvenamąją vietą iki tos pačios dienos 21 val. 3. A. B. praleidžia pusę – 14 (keturiolika dienų) - savo kasmetinių ar nemokamų atostogų kartu su sūnumi A. B., išsiveždamas jį iš nuolatinės gyvenamosios vietos, įskaitant atostogas užsienyje. Iš R. B., jos pilnametei dukrai S. B., gim. 1992-10-08, priteista materialinė parama kas mėnesį mokamomis 200 Lt dydžio periodinėmis išmokomis nuo tuomet, kai S. B. sulaukė pilnametystės, t. y. nuo 2010 m. spalio 8 d., iki tol, kol S. mokysis aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, bet ne ilgiau kaip iki tol, kol S. sukaks 24 metai.

Iš A. B., jo nepilnamečio sūnaus A. B., gim. 2000 m. vasario 24 d., išlaikymui priteistos periodinės išmokos po 400 Lt kas mėnesį, pradedant skaičiuoti nuo atsakovės R. B. kreipimosi į teismą dienos (2010-06-01), iki sūnaus pilnametystės, pakeičiant Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001 m. kovo 23 d. nutarimu civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001 priteisto išlaikymo dydį. A. B. išlaikymui skirtinų lėšų tvarkytoja (uzufruktore) skirti jo motiną R. B. Iš ieškovų A. B. ir S. B. atsakovės R. B. naudai priteista 211 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 105,50 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno ieškovo. R. B. grąžintas 130 Lt žyminio mokesčio, sumokėto banko „Swedbank“, AB, įmokos mokėjimo 2010 m. liepos 1 d. kvitu. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad S. B. nuo 2008 m. balandžio mėn. gyvena kartu su tėvu A. B. Taip pat ieškovai iš esmės neginčijo, jog po dukros išėjimo gyventi pas tėvą motina prisidėdavo prie S. B. išlaikymo, tačiau teigė, kad tokio išlaikymo nepakakdavo, nes dukros išlaikymo išlaidų didžioji dalis vis tiek tekdavo ieškovui A. B. Teismas nustatė, kad ieškovas dirba UAB „Euroatletas“, jo darbo užmokestis – 800 Lt. Prieš tai ieškovas dirbo pagal verslo liudijimą, remontuodavo automobilius, jo pajamos svyruodavo tarp 500 Lt ir 1 500 Lt per mėnesį. Atsakovė dirba AB „Ventus-Nafta“, jos darbo užmokestis – apie 1 500 Lt per mėnesį. Nė viena iš ginčo šalių neturi jokio vertingesnio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, išskyrus atsakovei nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismo nuomone, atsižvelgiant į prastą ieškovo turtinę padėtį, tačiau turint omenyje tai, kad dar 2011 m. gegužės 31 d., posėdyje jis teigė galįs sūnaus A. išlaikymui mokėti 400 Lt dydžio periodines išmokas, nors, kaip ieškovas teigė 2011 m. lapkričio 2 d., posėdžio metu, prieš sudarant 2011 m. birželio 6 d., darbo sutartį su UAB „Euroatletas“, jo pajamos jau buvo labai mažos, taip pat įvertinant tai, kad 400 Lt dydžio išlaikymo norma atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nustatytą orientacinį išlaikymo dydį, su tokio dydžio sūnui A. teiktinu išlaikymu 2011 m. gegužės 31 d., posėdžio metu iš esmės sutiko ir atsakovė, darytina išvada, kad nurodytos išlaikymo normos nustatymas įtvirtintų nepilnamečio A. ir jo tėvų interesų pusiausvyrą, užtikrintų nepilnamečio vaiko būtiniausių fiziologinių ir dvasinių poreikių įgyvendinimą. Todėl teismas atsakovės reikalavimą dėl nepilnamečiui sūnui A. B. priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo tenkino iš dalies, padidindamas sūnui teiktino išlaikymo normą iki 400 Lt per mėnesį (CK 3.201 str. 1, 2 d.). Spręsdamas dėl ieškovės S. B. reikalavimo teikti jai paramą, teismas konstatavo, kad 2011 m. gegužės 31 d. teismo posėdyje šalys iš esmės susitarė dėl dukrai teiktino išlaikymo po 200 litų per mėnesį, todėl nurodytą išlaikymo sumą teismas priteisė ieškovės S. B. naudai, skaičiuojant nuo tada, kai S. B. sulaukė pilnametystės, t. y. nuo 2010-10-08, iki tol, kol S. mokysis aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, bet ne ilgiau nei iki tol, kol S. sukaks 24 metai. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas atmetė ieškovo A. B. reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001 m. kovo 23 d., sprendimą civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001 dėl nepilnamečių vaikų – dukros S. B., gim. 1992 m. spalio 8 d., ir sūnaus A. B., gim. 2000 m. vasario 24 d, - išlaikymo priteisimo iš A. B., kadangi kiekvienas iš tėvų (tiek A. B. tiek R. B.) laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. spalio 8 d., išlaikė po vieną kartu gyvenantį vaiką. Taip pat atmestas ieškovo reikalavimas panaikinti jam priskaičiuotą A. B., išlaikymo įsiskolinimą – 1 220 Lt, - kadangi tuo metu, kai susidarė įsiskolinimas, ieškovas išlaikė nepilnametę dukrą S. B. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., iki 2010 m. spalio 8 d., S. B. gyveno su ieškovu ir buvo jo išlaikoma, savaime nepaneigė, ieškovo pareigos nurodytu laikotarpiu išlaikyti kartu su atsakove gyvenusio nepilnamečio sūnaus Aivaro, o S. B. apsigyvenimas pas tėvą galėjo įtakoti tik A. B. pareigos mokėti atsakovei dukros išlaikymui skirtas periodines išmokas įgyvendinimą. Be to, vadovaujantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bendrus vaikus atskirai auginantiems tėvams draudžiama įskaityti reikalavimus, susijusius su kiekvieno iš tėvų auginamų vaikų išlaikymu. Teismo nuomone, ieškovas nurodydamas, kad S. išlaikymui reikia skirti daugiau lėšų, nei A. išlaikymui, nepateikė jo teiginius pagrindžiančių dokumentų. Priešingai, atsakovė yra paskaičiavusi, jog sūnaus išlaikymui per mėnesį išleidžia daugiau lėšų, nei ieškovas išleidžia dukros išlaikymui. Teismas taip pat nurodė, kad A. B. turi su sveikata susijusių specialiųjų poreikių, tuo tarpu duomenų apie tai, kad S. B. turėtų kažkokių ypatingų specialiųjų poreikių, byloje nėra. Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, už kokį laikotarpį ir už kurio iš vaikų išlaikymą jam priskaičiuotas 1220 Lt išlaikymo įsiskolinimas. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje nustatyta, jog S. B. nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., (byloje nurodoma ir ankstesnė data – 2008 m. balandžio mėn. pabaiga, tačiau, turint omenyje tai, kad ieškovas prašė 2001 m. kovo 23 d., nutarimą naikinti būtent nuo 2008 m. rugsėjo 1 d, domėn imtina pastaroji data) gyvena kartu su tėvu, kuris dukrą nuo to laiko išlaiko, sprendė, kad 2001 m. kovo 23 d., nutarimas naikintinas toje dalyje, kuria remiantis iš ieškovo jo nepilnametės dukros S. B. išlaikymui buvo priteistos ir už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., iki 2010 m. spalio 8 d., išieškomos periodinės išmokos. Teismas nustatė ieškovo A. B. bendavimo su sūnumi tvarką atsižvelgdamas į Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės 2011 m. lapkričio 2 d., posėdyje išsakytas rekomendacijas (CK 3.170 str. 4 d., 3.175 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovai A. B. ir S. B. (toliau – Apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamąjį teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nuo 2008 m. rugsėjo 1 dienos panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001 m. kovo 23 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001 dėl išlaikymo priteisimo R. B. naudai nepilnamečių vaikų A. ir S. B. išlaikymui, kadangi kiekvienas iš tėvų išlaikė po vieną kartu gyvenantį vaiką; panaikinti išlaikymo įsiskolinimą 1220 Lt sūnaus A. išlaikymui, kadangi tuo metu, kai susidarė įsiskolinimas, ieškovas išlaikė dukrą S., todėl jis su R. B. vienas kitam neskolingi; Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovės R. B. naudai iš ieškovų priteista 2011 Lt bylinėjimosi išlaidų; Išspręsti S. B. išlaikymo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. spalio 8 d., klausimą ir priteisti įsiskolinimą iš jos motinos R. B., tokią pat sumą (po 400 Lt kas mėnesį), kokia už tą laikotarpį priteista iš ieškovo A. B., jo sūnaus A. išlaikymui, kadangi abu vaikai turi teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų; Priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.192, 3.196, 3.201 straipsnius, nes padidino priteistą išlaikymą vienam iš vaikų, neatsižvelgęs į apelianto (A. B.) turtinę padėtį ir kitus išlaikytinius. Teigia, kad pagal nurodytas teisės normas išlaikymas vaikui priteisiamas ar pakeičiamas proporcingai tėvų turtinei padėčiai t.y. negalima priteisti išlaikymo daugiau, nei leidžia tėvų turtinė padėtis ir privalu atsižvelgti į tai, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010). Teigia, kad šiuo atveju nuo išlaikymo priteisimo dienos (2001-03-23) Apeliantas (A. B.) pastoviai mokėjo lėšas R. B. vaikų išlaikymui. Bet nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio dukra S. pradėjo gyventi su Apeliantu ir jis ją pilnai išlaikė, todėl buvo pagrindas pakeisti 2001 m. kovo 23 d., nutarimą civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001, kadangi sąlygos iš esmės pasikeitė. Apeliantas (A.B.) vienas išlaikė savo dukrą, o sūnui išlaikymą teikė iki 2009 metų rugsėjo mėnesio. Mano, kad teismo argumentas, kad ,,ta aplinkybė jog laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2010-10-08 S. B. gyveno kartu su ieškovu ir buvo jo išlaikoma, savaime nepaneigė, neeliminavo ieškovo pareigos <...> išlaikyti su atsakove gyvenusio nepilnamečio sūnaus A.“, gina tik atsakovės interesus. Apelianto teigimu, šiuo argumentu teismas nenurodo, kad ir atsakovė tuo laikotarpiu turėjo pareigą išlaikyti su ieškovu gyvenančią dukrą, nors išlaikymas ir nebuvo priteistas. Apeliantas nesikreipė į teismą, nes su atsakove buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad kiekvienas iš tėvų pilnai išlaiko po vieną kartu gyvenantį vaiką. Apelianto (A. B.) teigimu, jis 2010 metų balandžio mėnesį gavęs raginimą iš antstolės I. Karalienės ir sužinojęs, kad atsakovė reikalaują iš jo išlaikymo pagal keistiną nutartį, Apeliantas (A. B.) kreipėsi į teismą dėl nutarties panaikinimo ir prašė sustabdyti išieškojimą iki jo prašymo išnagrinėjimo. Teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka proceso teisės normų ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, nes teismas nesilaikė reikalavimo nustatyti ir išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apeliantui (A. B.) nepagrįstai buvo priskaičiuotas 1220 Lt įsiskolinimas, todėl jo manymu, teismo argumentas ,,kad ieškovas (A. B.) nepateikia rašytinių įrodymų, apie tai, už kokį laikotarpį jam priskaičiuotas minėtas 1220 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimas“ nepagrįstas, nes teismas iš esmės įrodinėjimo naštą perkėlė Apeliantui (A. B.). Teigia, kad byloje turėjo būti išreikalauta antstolės I. Karalienės vykdomoji byla Nr. 0139/10/00949, kurioje būtų visi įrodymai dėl išlaikymo ir priskaičiuotos skolos. Be to, atsakovė neinformavo nei Apelianto (A.B.), nei teismo, apie tai, kad gauna pašalpas iš vaikų išlaikymo fondo. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai didžiąją išlaikymo dalį (3/4 dalis viso išlaikymo teiktino vaikams) perkėlė Apeliantui (A. B.), nes nuo 2008 metų rugsėjo jis vienas privalėjo išlaikyti dukrą S. ir dar teikti išlaikymą nepilnamečiam sūnui A. po 400 Lt per mėnesį. Todėl teismas neatsižvelgė į jo gaunamas pajamas ir turtinę padėtį bei nepagrįstai priteisė sūnui teiktiną išlaikymą po 400 Lt per mėnesį. Apeliantas su dukra byloje dalyvavo be advokato, tuo tarpu atsakovė leido sau samdytis advokatą ir mokėti už jo paslaugas. Padedama advokato atsakovė vilkino procesą, iki dukros pilnametystės, nes tikėjosi, kad dukra neįstos mokytis į dieninį skyrių ir taip atsakovas išvengs pareigos teikti jai išlaikymą o teismas tam neužkirto kelio (CPK 7 str.). Apeliantės (S. B.) teigimu, teismas neteisingai interpretavo jos pasisakymą teismo posėdžio metu ir sutikimą, kad išlaikymas iš atsakovės R. B. būtų priteistas po 200 Lt.

Atsakovė R. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Apeliantas (A. B.) nurodydamas apie sunkią savo materialinę padėtį bando išvengti išlaikymo prievolės ir visais būdais sumažinti teiktiną išlaikymą. Apeliantas (A. B) yra sveikas ir darbingas asmuo ir gali susirasti geriau apmokamą darbą, nes gyvenamosios vietos keitimas ir įsidarbinimas į mažiau apmokamą darbą, sudaro prielaidas tokioms išvadoms. Apeliantas papildomai remontuoja mašinas ir gauna papildomas pajamas, apie kurias nutyli. Todėl jis yra pajėgus teikti priteistą išlaikymą. Nesutinka su Apelianto (A. B.) teiginiu, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl vaikų išlaikymo, nes tai yra melas ir jokio susitarimo nebuvo, o procesas buvo vilkinamas dėl paties Apelianto kaltės. Atsakovės teigimu, dėl nuolatinių ieškinio patikslinimų, ji buvo priversta samdyti advokatą, nes neturėdama specialių teisinių žinių negalėjo tinkamai pasiruošti procesui. Teigia, kad teismas neįvertino S. B. gebėjimo save išlaikyti pačiai. Be to, S. B. nepateikė ir neįrodinėjo išlaikymo jai būtinumo, todėl jos išlaikymo klausimas negali būti sprendžiamas teigiamai, jo neįrodžius.

Atsakovė R. B. (toliau –Apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamąjį teismo sprendimą. Papildyti teismo sprendimą, nustatant, kad A. B. gyvenamoji vieta yra nustatytina su motina R. B.; Panaikinti sprendimo dalį dėl A. B. bendravimo su A. B. tvarkos nustatymo; Panaikinti sprendimo dalį dėl materialinės paramos priteisimo iš R. B. dukrai S. B.; padidinti išlaikymą A. B. iki 570 Lt; Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendime nieko nekalbama apie A. B. gyvenamosios vietos nustatymą su motina, nors priešieškiniu tai buvo prašoma išspręsti. Vaikas nuo pat gimimo auga ir gyvena su motina. Jam sulaukus vienerių metų atsakovė išsituokė su ieškovu ir vaikas toliau liko gyventi su motina kuri juo ir rūpinosi. Be to, vaikas nepageidauja bendrauti su tėvu. Teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas neįsigilino į Apeliantės motyvaciją dėl teiktino jos sūnui išlaikymo dydžio, todėl nepagrįstai jos prašymą tenkino tik iš dalies priteisdamas iš Ieškovo (A. B.) po 400 Lt kiekvieną mėnesį teiktino išlaikymo. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad išlaikytinio mama (Apeliantė) turi sveikatos problemų ir neturi galimybės skirti pakankamai lėšų sūnaus išlaikymui. Vaiko liga (alergiškumas), visiška alergija pieno produktams, šiuo atveju sudaro pagrindą nukrypti nuo teismo nurodyto orientacinio dydžio 800 Lt kriterijaus. Apeliantė teismui pateikė įrodymus apie patiriamas išlaidas vaikui, kas patvirtina didesnio išlaikymo reikalingumą. Teigia, kad vien tepalas vaikui savaitei kainuoja 18 Lt. Sergant alergiškumu, vaikas turi nešioti tik odinius batus, kurie viduje taip pat turi būti odiniai kurie irgi kainuoja daug. Teigia, kad ieškovas (A. B.) tikrai yra pajėgus susirasti žymiai geriau apmokamą darbą. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nurodė, kad Apeliantė sutiko su tokiu teiktino išlaikymo dydžiu – 400 Lt per mėnesį, nes to nebuvo, priešingu atveju tarp šalių būtų buvusi sudaryta taikos sutartis. Šiuo metu yra esmingai pasikeitusios aplinkybės, nes išlaikymas sūnui buvo priteistas jam esant vienerių metų amžiaus ir tuo metu nebuvo žinoma, nei apie galimas lėtines ligas, kurioms esant reikalingos papildomos išlaidos. Teismui buvo pateikti visi būtini įrodymai apie lėšų poreikį, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo. Mano, jog nagrinėjamoje byloje buvo akivaizdu, kad ieškovas gali teikti didesnį išlaikymą, kurio poreikis vaikui yra 1140 Lt sumai. Todėl teigia, kad teismo sprendimas keistinas priteisiant sūnaus išlaikymui po 570 Lt teiktiną išlaikymą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai iš Apeliantės priteisė S. B. po 200 Lt teiktiną išlaikymą, kol ji mokosi, nes pilnamečiams vaikams neturėtų būti priteisiamas išlaikymas jei patys tėvai neturi pakankamai lėšų patenkinti savo būtinų poreikių, papildomų poreikių, susijusių su sveikata, nepilnamečių vaikų išlaikymu. Ieškovė S. B. teismui neįrodė visų nurodytų aplinkybių ir neįrodė, kad pati negali savęs išlaikyti. Tuo tarpu iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovė praktiškai viena išlaiko nepilnametį sūnų, o ieškovas prie to prisideda tik epizodiškai, dėl ko susidarė įsiskolinimas. Be sūnaus lėtinės ligos ieškovė pati serga lėtine glaukomos liga ir yra ant apakimo ribos. Jai 2004 metais buvo atlikta akies operacija, tačiau situacija nepagerėjo. Todėl ateityje gali reikėti papildomų išlaidų gydymui. Teigia, kad teismas neteisėtai nustatė ieškovo A. B. bendravimo su sūnumi A. B. tvarką, nes paskutiniame ieškinio patikslinime, ieškovas A. B. jau neprašė nustatyti bendravimo su vaiku tvarkos ir teismo posėdyje tokio reikalavimo nereiškė. Todėl mano, kad teismo iniciatyva nustatyta ieškovo ir jo sūnaus bendravimo tvarka negali būti laikoma teismo aktyvumo pagrindimu šioje byloje. Be to, teismas neapklausė ir paties vaiko, nors jam jau 11 metų, o klausimas yra tiesiogiai susijęs su nepilnamečiu vaiku.

Ieškovai A. B. ir S. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą ir pažeidžiantį abiejų vaikų interesus. Nurodo, kad apeliantės reikalavimas panaikinti teismo sprendimo dalį dėl A. B. (ieškovo) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo yra visiškai nepagrįstas ir pažeidžiantis ne tik ieškovo teisę bendrauti su tėvu ir sūnaus teisę turėti abu tėvus ir su jais bendrauti. Teigia, kad Apeliantės reikalavimas padidinti išlaikymą iki 570 Lt yra neproporcingas ieškovo (A. B.) gaunamoms pajamoms ir niekuo nepagrįstas. Taip pat nesutinka su Apeliantės teiginiais, kad dukrai nereikalingas išlaikymas, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama dukters teisė įgyti norimą išsilavinimą. Nurodo, kad ginčas tarp tėvų dėl A. B gyvenamosios vietos nekilo. Todėl Apeliantės reikalavimas nustatyti tai teismo sprendime nieko nekeičia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuota. Todėl nagrinėtini apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliaciniuose skunduose keliami klausimai susiję su nepilnamečių vaikų išlaikymu, paramos pilnametei dukrai teikimu, teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimu, tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su motina ir susidariusios išlaikymo skolos panaikinimo klausimai (CK 3.192, 3.194 str. 3 d., 3.196, 3.170, 3.201 straipsniai). Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiais aspektais.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001 m. kovo 23 d. nutarimu civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001 iš Apelianto (A. B.) atsakovės R. B. naudai, nepilnametės

dukros S. B., gim. 1992 m. spalio 8 d., išlaikymui buvo priteista po 1/3 dalį visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1MGL, iki dukros pilnametystės, o sūnaus A. gim. 2000 m.vasario 24 d., išlaikymui po ¼ dalį visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1MGL, iki sūnaus pilnametystės. Dukra Skaistė nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio pradėjo gyventi su Apeliantu (A. B.), o sūnus A. liko gyventi su motina R. B. Dukra S. yra pilnametė, ir nuo 2011 metų mokosi Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje (b.l. 126).

Prieš analizuojant faktines bylos aplinkybes bei priimto teismo sprendimo pagrįstumą, paminėtinos teisminėje praktikoje suformuluotos principinės taisyklės dėl Civilinio kodekso 3.192, 3.201 straipsnių taikymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, jog teismas, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi nustatyti teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų tėvų turtinę padėtį. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad pagrindas reikalauti keisti teismo nustatytą išlaikymo vaikui dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios tėvo (motinos) turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą, kurie turi būti esminiai (CK 3.201 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-331/2009; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-495/2009; kt.). Įstatyme nekonkretizuota, kokio pobūdžio ir masto tėvų turtinės padėties ar vaiko poreikių pasikeitimas laikytinas esminiu, todėl šią įstatymo nuostatą aiškina ir taiko teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Kiekvienu atveju visų pirma turi būti užtikrinti vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010; 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009; kt.). Pažymėtina, kad siekiant, jog vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti bei tobulinti savo gebėjimus. Dėl to, nustatant, ar pasikeitė (išaugo) vaiko poreikiai, būtina atsižvelgti į tai, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Nustatant išlaikymo dydį, turi būti įvertinama ir tai, jog išlaikymas privalo užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas. Sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 straipsnis). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje E. D. v. L. D., bylos Nr.3K-3-1017/2003, 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v. Z. M., bylos Nr.3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-231/2004). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, todėl kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, turi būti vertinama ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010)

Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos teisminės praktikos kontekste bei vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinių skundų motyvais turėtų būti keičiamas arba naikinamas.

Dėl Apeliantų A. B. ir S. B. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde Apeliantas A. B. teigia, kad išlaikymas vaikui priteisiamas ar pakeičiamas proporcingai tėvų turtinei padėčiai t.y. negalima priteisti išlaikymo daugiau, nei leidžia tėvų turtinė padėtis ir privalu atsižvelgti į tai, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010). Teisėjų kolegija sutinka su šiuo Apelianto teiginiu. Tačiau, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Nors skundžiamame sprendime apylinkės teismas ir nurodė, kad Apeliantas (A. B.) nepateikė įrodymų kuriam iš vaikų susidarė išlaikymo įsiskolinimas, tačiau, kaip seka iš apeliacinio skundo išlaikymo įsiskolinimas susidarė jo sūnui A. Taigi, bylos duomenys tvirtina, kad iš Apelianto Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimu buvo priteistas išlaikymas jo nepilnamečiams vaikams (b.l. 5) ir sprendžiant iš susidariusio išlaikymo įsiskolinimo – 1220 Lt sumos, ši Apeliantui tekusi prievolė nebuvo tinkamai vykdoma, dėl ko iš esmės kentėjo jo sūnaus A. interesai. Apeliantas teigia, kad išlaikymo įsiskolinimo susidarymo metu, nuo 2008 metų pas jį apsigyvenus jo dukrai S., jis teikė jai išlaikymą, o su atsakove buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad kiekvienas iš tėvų išlaiko po vieną vaiką, todėl mano, kad buvo pagrindas pakeisti 2001 m. kovo 23 d., nutarimą civilinėje byloje Nr. AE-14-04/2001, kadangi sąlygos iš esmės pasikeitė. Šis argumentas, nagrinėjamos bylos kontekste, visiškai neatitinka CK 3.201 straipsnyje nurodomų išlaikymo pakeitimo pagrindų, nes pagal nurodytą straipsnį išlaikymo pakeitimą gali įtakoti tik svarbios aplinkybės, patvirtinančios tėvo (motinos) turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą ir kurie turi būti esminiai. Tačiau pažymėtina tai, kad apylinkės teismas įvertino šią aplinkybę skundžiamame sprendime ir panaikino Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2001m. kovo 23 d. nutarimo dalį dėl Apelianto (A. B.) įpareigojimo teikti išlaikymą jo dukrai S., laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. spalio 8 d. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog dukros gyvenimas su Apeliantu (A. B.) savaime nepaneigia jo pareigos išlaikyti ir nepilnametį sūnų Aivarą, kuris gyvena skyrium nuo Apelianto (A. B.) ir sprendžiant iš byloje pateiktų medicininių dokumentų turi specialiųjų poreikių (b.l.93,98). Tuo labiau, kad įstatymas numato tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus atsižvelgiant į jų materialinę padėtį ir teikiamo išlaikymo proporcingumą vaikų poreikiams (CK 3.192 str.). Be to, abu vaikai, iki dukros Skaistės persikraustymo gyventi pas Apeliantą (A. B.) 2008 metais, gyveno su atsakove, kuri neabejotinai juos išlaikė, rengė, apmokėjo komunalines paslaugas ir didžioji išlaikymo našta teko būtent atsakovei. Tuo tarpu, atsižvelgiant į susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, negalima teigti, kad Apeliantas (A. B.) tinkamai vykdė jam tenkančią sūnaus išlaikymo pareigą. Dėl to, negalima sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad šis teismo argumentas yra vien tik atsakovės naudai, nes išlaikymas iš jos priteistas nebuvo. Teisėjų kolegija atmeta, kaip teisiškai nepagrįstą ir neįrodytą Apelianto (A. B.) argumentą, kad dėl vaikų išlaikymo su atsakove buvo sudarytas žodinis susitarimas, nes pagal CK 3.193 straipsnio 2 dalį nepilnamečių vaikų tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo taip pat nutraukiant santuoką kitais pagrindais. Šiuo atveju, šalys santuoką yra nutraukę (b.l. 43), o byloje nepateikti jokie įrodymai (CPK 176-178 str.), kad jos buvo sudarę kokį nors kitokį susitarimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo. Todėl Apeliantui (A.B.) galioja bendrosios nepilnamečio vaiko išlaikymo taisyklės. Atsižvelgiant į virš nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo naikinti dėl Apelianto (A. B.) kaltės susidariusio įsiskolinimo jo sūnui A., nes tokiu atveju būtu pažeidžiami prioritetiniai vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principai. Negalima sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, nes išlaikymo teikimas yra tėvų pareiga, o išlaikymo įsiskolinimo susidarymas, kaip jau minėta, rodo tik tai, kad apeliantas savo pareigos tinkamai nevykdė. Apeliantas (A. B.) teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į jo gaunamas pajamas ir turtinė padėtį, todėl nepagrįstai priteisė sūnui teiktiną išlaikymą po 400 Lt per mėnesį, tuo perkeldamas 3/4 dydžio išlaikymo naštą jam. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo Apelianto (A. B.) argumentu. Kaip jau virš minėta, teisminėje praktikoje, sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimus akcentuojama ne vienintelė – tėvų turtinės padėties (ne)pasikeitimo - aplinkybė, bet ir aplinkybės, susijusios su vaiko poreikių pasikeitimu. Apeliantas apeliaciniame skunde lemiamą reikšmę teikia savo turtinės padėties vertinimui, tuo tarpu CK 3.192 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Apylinkės teismas skundžiamame sprendime išanalizavo šalių turtinę padėtį. Teisėjų kolegija sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme nenurodytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde, nors su juo Apeliantas (A. B.) pateikė duomenis apie gaunamas pajamas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d., iki 2012 m. sausio 19 d. (b. l. 179-180) iš kurių matyti, kad vidutiniškai per mėnesį jo pajamos 2011 metais sudarė – 662 Lt (atskaičius mokesčius). Kaip minėta, Apelianto sūnus A. yra 11 metų amžiaus, turintis specialiųjų poreikių vaikas. Jis mokosi mokykloje, lanko sporto būrelį, mėgsta skaityti knygas. Todėl akivaizdu, kad nepilnamečio vaiko poreikiai yra išaugę lyginant su jo poreikiais tėvų skyrybų metu, kai jam buvo du su puse metų (gimė 2000-02-24, tėvai išsituokė 2002-07-05) . Be to, Apeliantas (A. B.) teismo posėdžio metu 2011 m. gegužės 31 dieną sutiko su 400 Lt teiktino išlaikymo nepilnamečiam sūnui A. suma (b. l. 123). Apelianto dukra S. yra pilnametė, mokosi Aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, valstybės finansuojamoje vietoje (b. l. 126), gauna Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo nustatytą 155 Lt išmoką (b.l. 181-182), o 2011 m. gegužės 31 d. posėdyje, atsakovė sutiko teikti po 200 Lt paramą besimokančiai dukrai (b.l. 123).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo teigti, jog atsakovui perkeliama ¾ vaikų išlaikymo našta nėra, nes atsižvelgiant į Apelianto (A. B.) gaunamas pajamas, iš esmės esant šalių sutarimui dėl nepilnamečiam sūnui A. ir pilnametei dukrai S. teiktino išlaikymo dydžio ir atitinkamai paramos, vaikų ir tėvų interesų pusiausvyra tinkamai būtų užtikrinama teikiant apylinkės teismo nustatyto ir priteisto dydžio išlaikymo dydžius tiek nepilnamečiam sūnui Aivarui tiek pilnametei dukrai Skaistei. Todėl Apeliantų A. B. ir S. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Apeliantės R. B. apeliacinio skundo

Apeliantė teigia, kad teismo sprendime nieko nekalbama apie A. B. gyvenamosios vietos nustatymą su motina, nors priešieškiniu tai buvo prašoma išspręsti. Pažymėtina, kad galiojantis įstatymas nenumato konkrečių kriterijų, kuriais remiantis būtų nustatoma vaikų gyvenamoji vieta su kuriuo tai iš skyrium gyvenančių tėvų. Pagal CK 3.174 straipsnį nustatant vaiko gyvenamąją vietą, vadovaujamasi vaiko interesais ir atsižvelgiama į vaiko norą, jeigu šis dėl savo amžiaus objektyviai gali savo norus suformuluoti. Taigi, vienintelis objektyvus įstatymo nustatytas kriterijus yra vaiko noras, į kurį neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vaiko interesai reikalauja sudaryti tokias sąlygas vystytis, kad jis užaugtų sveika, intelektualia, dorovinga bei tvirta asmenybe, todėl įvertintina, ar aplinkoje, kurioje gyvena kiekvienas iš tėvų, atsižvelgiant į tėvų charakterio savybes, gyvenimo būdą ir kita, objektyviai galimas tokių sąlygų sudarymas. Kaip matyti iš 2010 m. gegužės 14 d. ,,Buities tyrimo akto“ A. pareiškė norą gyventi su motina, pabendrauti su tėčiu. Vaiko teigimu, mama gera, rūpestinga, domisi jo mokymusi ir sveikata, viską perka, kartu leidžia laisvalaikį. Jam geriau gyventi su mama, nes čia yra kompiuteris, televizorius, arti mokykla ir biblioteka (b. l. 16-17). Taigi, tarp šalių ginčo dėl nepilnamečio Aivaro gyvenamosios vietos nustatyto iš esmės nekilo. Pati Apeliantė pripažįsta, kad Aivaras gyvena su ja nuo pat gimimo. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, vien formalus vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, dėl to tarp šalių net nekilus ginčui, iš esmės nesukurtų jokių teisinių pasekmių, nes kaip minėta, sūnus ir taip gyvena su motina. Todėl nustatyti vaiko gyvenamosios vietos su motina nebuvo jokio pagrindo.

Apeliantė, teigia, kad teismas neįsigilino į jos motyvaciją dėl teiktino jos sūnui išlaikymo dydžio, todėl nepagrįstai jos prašymą tenkino tik iš dalies priteisdamas iš Ieškovo (A. B.) po 400 Lt kiekvieną mėnesį teiktino išlaikymo. Teismų praktikoje pažymima, kad vertinant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos: nuompinigius, dividendus ir kt.; lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus, butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų turtą, taip pat visas kitas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. G. S., Nr. 3K-7-6/2007). Sprendžiant dėl tėvų galimybės teikti vaikui optimalų išlaikymą, būtina įvertinti, ar jį teikdami, tėvai negalėtų tenkinti būtinų, gyvybiškai svarbių savo poreikių ir dėl to būtų pažeistas proporcingumo principas. Siekiant, kad suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), o esant sunkiai tėvų materialinei padėčiai turi būti užtikrinamas minimalus vaiko poreikių tenkinimas.

Kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai (CPK 176-178) tvirtina, kad ieškovo materialinė padėtis nėra gera, jo gaunamos pajamos sudaro 662 litus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius dar didesnį išlaikymo dydį – 570 Lt, būtų neproporcingai apribotos ieškovo A. B. galimybės tenkinti net minimalius savo poreikius. Iš šiuo metu rašytiniais dokumentais patvirtintų duomenų apie ieškovo A. B. gaunamas pajamas, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia Apeliantė, nėra pagrindo nukrypti nuo teismo nurodyto orientacinio dydžio 800 Lt kriterijaus.

Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo priteista 200 Lt parama pilnametei dukrai, nes jos teigimu, ji mokosi aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje ir neįrodė, kad negali savęs išlaikyti.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo Apeliantės argumentu. Pagal bendrąsias vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymą reglamentuojančias teisės normas, pirmiausia tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK3.194 str. 3 d.), tačiau šiame straipsnyje išplečiama tėvų pareiga ir yra nustatyta išimtis, kad išlaikymą teismas gali priteisti ir pilnamečiam vaikui. Vadinasi, tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu vaikas mokosi vidurinėje mokykloje ir jam tuo tikslu yra reikalinga parama. Vidurinės mokyklos moksleivis, nors ir esantis darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, tačiau negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, privalomai lankyti pamokas, išklausyti nustatytą kursą, skirti laiko namų darbams atlikti ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, be kurio asmuo negalės ateityje siekti aukštesnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje N. J. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-104/2007). Tai reiškia, kad būtent tuo tikslu, jog būtų užtikrinta moksleiviui įstatymuose suteikta teisė turėti pakankamai laiko siekti išsilavinimo pagal jo poreikius ir galimybes, valstybė CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu reguliavimu siekia padėti moksleiviui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo, dėl to abu tėvai privalo taip pat padėti moksleiviui ir (ar) studentui įgyvendinti šią teisę, labiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad pilnametis vaikas dar neįgijo iš esmės šiuolaikinėje valstybėje būtino ir pagrindinio išsilavinimo, kuris vėliau taptų pamatu siekiant aukštesnio išsilavinimo ar profesijos. Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006). Situacija, kai išlaikymą vaikui teikia tik vienas iš tėvų, nors jų abiejų turtinė padėtis yra panaši, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje N. J. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-104/2007). Kaip jau minėta, ginčo šalių dukra S. yra pilnametė, mokosi Aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, valstybės finansuojamoje vietoje (b. l. 126), gauna Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo nustatytą 155 Lt išmoką (b. l. 181-182). Abiejų ginčo šalių materialinė padėtis nėra gera. Tačiau akivaizdu, kad mergaitė studijuodama valstybės finansuojamoje vietoje turi stengtis ją išlaikyti ir skirti pakankamai daug laiko tiek pamokų rengimui, tiek pasirengimui paskaitoms, seminarams, rašto darbams ir t.t. Dėl to, jos galimybės įsidarbinti ir dirbti, šiuo gyvenimo etapu, yra ribotos. Pati S. pripažįsta, kad vasarą uždarbiavo ir uždirbo 800 Lt (b.l. 121). Taigi, pagrindo teigti, kad S. visiškai nesistengia realizuoti galimybės papildomai užsidirbti negalima. Be to, 2011 m. gegužės 31 d. vykusio teismo posėdžio metu Apeliantė sutiko, teikti dukrai 200 Lt dydžio išlaikymą (b. l. 122-123), todėl visiškai neaišku, kodėl apeliaciniame skunde ji teigia priešingai. Negalima sutikti su Apeliantės argumentu, kad neteisėtai buvo nustatyta ieškovo A. B. bendravimo su sūnumi A. B. tvarka, nes paskutiniame ieškinio patikslinime, ieškovas A. B. jau neprašė nustatyti bendravimo su vaiku tvarkos ir teismo posėdyje tokio reikalavimo nereiškė. Tačiau, byloje nėra duomenų, kad ieškovas A. B. šio savo reikalavimo yra atsisakęs. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nustatyta ieškovo ir jo sūnaus bendravimo tvarka ir plačiau dėl to nepasisako. Be to, kaip seka iš bylos duomenų, sūnaus A. apklausos klausimas teisme buvo sprendžiamas, tačiau Apeliantė ir ieškovas šio reikalavimo atsisakė (b.l. 117). Be to, kaip jau minėta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir Sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. išvadoje nurodoma, kad ,,Aivaras pareiškė norą gyventi su motina ir bendrauti su tėčiu“ Taigi, nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad vaikas savo nuomonę buvo išreiškęs ir teismo nustatyta ieškovo A. B. bendravimo su vaiku tvarka, šiuo metu, atitinka šalių išreikštą valią (CK 3.175 str.).

Nurodytais argumentais Apeliantės R. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Vilniaus mieto 4 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą

Teisėjai Natalja CikotoOna GasiulytėVidas Stankevičius