Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Preskonita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės OU „Biotehnoloogia“, kuri yra Estijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Preskonita“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Preskonita“ priešieškinį ieškovei OU „Biotechnologia“ dėl gautų piniginių lėšų teisinių santykių kvalifikavimo, paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, piniginių lėšų grąžinimo išdėstymo, trečiasis asmuo – V. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

12.1. Teismas neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjo dalies byloje pareikštų reikalavimų. Priešieškinis pareikštas dėl 4 sandorių pripažinimo niekiniais. Teismas nepriėmė sprendimo dėl priešieškiniu pareikštų reikalavimų, jų nenagrinėjo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendime ir 2017 m. sausio 9 d. galutiniame sprendime nebuvo nagrinėjamas reikalavimas dėl kurio nors iš keturių sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl nepagrįstai dalis priešieškinio palikta nenagrinėta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl priešieškinio dalies, kuri palikta nenagrinėta

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė priešieškiniu prašė:

15.1. iš ieškovės gautas lėšas (2014 m. lapkričio 7 d. – 50 000 Eur; 2014 m. lapkričio 17 d. – 50 000 Eur; 2014 m. gruodžio 4 d. – 60 000 Eur; 2014 m. gruodžio 19 d. – 40 000 Eur; 2015 m. vasario 25 d. – 50 000 Eur; 2015 m. balandžio 29 d. – 50 000 Eur; 2015 m. birželio 10 d. – 50 000 Eur; 2015 m. rugpjūčio 17 d. – 20 000 Eur; 2015 m. rugsėjo 21 d. – 50 000 Eur) pripažinti gautomis ikisutartinių santykių pagrindu, siekiant ateityje iš šių lėšų padidinti atsakovės įstatinį kapitalą;

15.2. pripažinti ieškovės ir atsakovės sudarytas 2014 m. lapkričio paskolos sutartį Nr. 0611/14, 2014 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį Nr. 0312/14, paskolos sutartį Nr. 0817/15 ir 2015 m. balandžio 24 d. paskolos sutartį Nr. 2404/15 niekinėmis ir negaliojančiomis;

15.3. taikyti restituciją: priteisti ieškovei iš atsakovės 420 000 Eur ir jos grąžinimą ieškovei išdėstyti iki 2023 m. gruodžio 31 d.

18. Teisėjų kolegija Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad:

18.1. Civilinėje byloje Nr. e2-3435-577/2017 ieškovė OU „Biotehnoloogia“ pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Preskonita“ 200 000 Eur skolos, 106 726,65 Eur palūkanų, 200 Eur baudą, bylinėjimosi išlaidas bei 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė sudarė 2014 m. lapkričio 6 d. piniginės paskolos sutartį Nr. 0611/14 ir 2014 m. gruodžio 3 d. piniginės paskolos sutartį Nr. 0312/14, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei po 100 000 Eur paskolas, o atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolos sumą ir sumokėti palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. preliminariu sprendimu ieškovės reikalavimus patenkino. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu 2017 m. vasario 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Sprendimas buvo apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2018 m. vasario 27 d. nutartimi bylą sustabdė, nes priklausomai nuo teismo sprendimo dėl 2014 m. lapkričio 6 d. piniginės paskolos sutarties Nr. 0611/14 ir 2014 m. gruodžio 3 d. piniginės paskolos sutarties Nr. 0312/14 teisėtumo, ieškovės reikalavimų apimtis nagrinėjamoje byloje iš esmės pasikeistų, o taip pat kistų ir šalių teisinių santykių teisinis kvalifikavimas, todėl civilinė byla sustabdytina iki įsiteisės procesinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2361-232/201.

18.2. Civilinėje byloje Nr. e2-2361-232/2017 ieškovė OU „Biotehnoloogia“ pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Preskonita“ 70 000 Eur skolos; 3 422,47 Eur palūkanų, bei 8 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 17 d. piniginės paskolos sutarties Nr. 0817/15 pagrindu ieškovė atsakovei suteikė 70 000 Eur paskolą, minėtą sumą pervedė į atsakovės banko sąskaitą dviem pavedimais: 2015 m. rugpjūčio 17 d. pervedė 20 000 Eur, o 2015 m. rugsėjo 18 d. – 50 000 Eur.

18.3. Civilinėje byloje Nr. e2-2448-852/2017 ieškovė OU „Biotehnoloogia“ pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Preskonita“ 50 000 Eur skolos, 2 871,23 Eur palūkanų, 100 Eur baudą, bylinėjimosi išlaidas ir 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad pagal 2015 m. balandžio 24 d. piniginės paskolos sutartį Nr. 2404/15 atsakovei suteikė 50 000 Eur paskolą. Paskolos terminas – 12 mėnesių nuo pinigų pervedimo dienos, paskolinta suma į atsakovės banko sąskaitą sumokėta 2015 m. balandžio 28 d. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 12 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės UAB „Preskonita“ ieškovei OU „Biotehnoloogia“ 50 000 Eur skolos, 2 871,23 Eur palūkanų, 100 Eur baudos, 8 proc. dydžio metines palūkanas ir 1 006 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 9 d. galutiniu sprendimu 2016 m. spalio 12 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą.

19. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė, pareikšdama priešieškinio reikalavimus, yra nenuosekli. Kaip matyti iš bylos duomenų ir atsakovės pozicijos procesiniuose dokumentuose, pagal priešieškiniu prašomas panaikinti paskolos sutartis atsakovei iš viso buvo sumokėta tik 320 000 Eur, o atsakovė prašo restituciją taikyti 420 000 Eur sumai. Kaip matyti iš mokėjimo pavedimų, likusi suma (100 000 Eur) buvo išmokėta taip pat pagal dvi paskolos sutartis, kurios net nėra ginčo dalyku.

20. Pagal CPK 143 straipsnį, atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį ieškovui iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau, arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Be to, priešieškinis teismo gali būti priimamas tik jei egzistuoja CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytos priešieškinio priėmimo sąlygos. Teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009).

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškovės ir atsakovės reikalavimų pagrindu nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad tarp ieškinio ir priešieškinio dalies, kuri palikta nenagrinėta, nėra tarpusavio ryšio. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgusi į tai, kad ieškinio dalykas yra konkrečiai apibrėžtas viena paskolos sutartimi ir iš jos kildinamais piniginiais reikalavimais. Atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl kitų paskolos sutarčių turi tik netiesioginį ryšį su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešieškinio dalis, kuri palikta nenagrinėta, taip pat neatitinka ir CPK 143 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, t. y., kad patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėta CPK 143 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlyga yra susijusi su ieškinio ir priešieškinio tarpusavio ryšiu bei taikoma visiems priešieškinio reikalavimams, t. y. kiekvienas iš priešieškinyje pareikštų reikalavimų turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes, t. y. bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio. Šiuo atveju kitų paskolos sutarčių panaikinimas nėra būtina sąlyga panaikinti ginčo paskolos sutartį.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistavo visi pagrindai atsakovės priešieškinio dalį, kuri nagrinėjamu atveju buvo palikta nenagrinėta, atsisakyti priimti. Kadangi ir vienu, ir kitu atveju toks procesinis teismo sprendimas neužkerta atsakovei kelio kreiptis į teismą su ieškiniu, ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 143, 185 straipsniai).

Dėl atmestos priešieškinio dalies

24. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovė pateikė paskolos sutarties Nr. 0817/15 originalą, tačiau kiti apeliantės prašymai buvo atmesti jų net nesvarsčius. Nepagrįstai atmestas atsakovės prašymas skirti rašysenos ekspertizę. Teismas nesigilino į bylą, ieškinį tenkino faktiškai nieko nenagrinėjęs, neatskleidęs bylos esmės, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą galutinį sprendimą.

25. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. posėdyje atsakovės atstovas prašė skirti rašysenos ekspertizę, nes paskolos sutartis yra suklastota. Taip pat prašė pripažinti ieškovės valdybos nario dalyvavimą būtinu ir iškviesti liudytoją M. M. Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė atmesti atsakovės procesinius prašymus.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymus, todėl buvo neatskleista bylos esmė, yra deklaratyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija pastebi, kad atskirų prašymų atmetimas nėra savaime pagrindu išvadai, jog byla buvo išnagrinėta neteisingai ir / ar neatskleista jos esmė. Atsakovė, manydama, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai atmetė jos prašymus, galėjo juos pareikšti apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu. Tokių prašymų apeliantė nagrinėjamu atveju nepareiškė.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį, kad apeliantė jame net nesiekia argumentuoti, kokias pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtintų / paneigtų paminėtų prašymų patenkinimas. Antai apeliantės pateikta specialisto išvada dėl rašysenos ekspertizės yra skirta ieškovės atstovo parašo tikrumui nustatyti, tačiau ieškovė paskolos sutarties sudarymo fakto neneigia. Tuo labiau, atsakovė savo vadovo parašo paskolos sutartyje taip pat neneigia (žr., pvz., priešieškinio l. 3, 3 pastraipa). Teisėjų kolegijos vertinimu, jau vien šios aplinkybės gali būti laikytinos pakankamomis paskolos sutarties pasirašymo (sudarymo) faktui nustatyti (CPK 187 straipsnis). Dėl anksčiau nurodytos priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, vėlgi būtų mažai prasminga apklausti ir ieškovės valdybos narį, nes ginčo dėl šalių valios pasirašyti paskolos sutartį byloje nėra. Kaip nurodyta anksčiau, kadangi atsakovės priešieškinio dalis dėl kitų paskolos sutarčių yra teisėtai ir pagrįstai palikta nenagrinėta, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentai apie pastarųjų paskolos sutarčių originalų išreikalavimą netenka aktualumo. Atitinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės ir prašymus ir dėl to buvo neatskleista bylos esmė (CPK 185 straipsnis).

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė, siekdama įrodyti ikisutartinius santykius dėl įstatinio kapitalo padidinimo, iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės nurodytus šalių teisinius santykius iš viso atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo motyvai tokios interpretacijos nepatvirtina.

29. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakankamai aiškiai padarė išvadą, kad šalims nesusitarus dėl įstatinio kapitalo padidinimo, jos apsisprendė įforminti paskolinius teisinius santykius. Taigi, priešingai, nei teigia atsakovė, byloje nėra paneigta, kad šalys galėjo tartis ir dėl įstatinio kapitalo padidinimo, tačiau atsakovė neįrodė, jog tokios šalių derybos buvo vaisingos, o sudarytos paskolos sutartys buvo šių derybų rezultatas.

30. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, iš byloje pateiktų rašytinių rodymų nustatyta, kad šalys 2015 m. rugpjūčio 17 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 0817/15. Paskolos dalyko (70 000 Eur sumos) perdavimą patvirtina ieškovės pateiktas sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog sutartą paskolos sumą ieškovė (paskolos davėja) perdavė banko pavedimu paskolos gavėjai atsakovei dviem mokėjimais: 2015 m. rugpjūčio 17 d. – 20 000 Eur ir 2015 m. rugsėjo 18 d. – 50 000 Eur, iš viso – 70 000 Eur. Šių mokėjimų paskirtyse buvo nurodytas paskolos sutarties numeris. Ginčo dėl paskolos sutarties atitikties įstatyme keliamiems reikalavimas (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.871 straipsnio 1, 3 dalys) byloje nėra, ji turi visus paskolos sandoriui būdingus elementus ir nekelia abejonių jos vykdytinumu (CK 6.870 straipsnis). Joje, be kita ko, nustatytos verslo praktikoje įprastos aiškios ir konkrečios paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygos, t. y. grąžinimo terminas (3 punktas), palūkanų dydis (4 punktas), šalių teisės ir pareigos (5–9 punktai). Ginčo nėra, kad atsakovė paskolos ir sulygtų palūkanų sumos paskolos sutarčių 3 punkte nustatytu terminu, t. y. per šešis mėnesius nuo paskolos sumos gavimo, ieškovei negrąžino.

31. Atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme teigė, kad paskolos sutartimis buvo realiai padidintas atsakovės įstatinis kapitalas, o šiems paaiškinimams pagrįsti pateikė akcininkų sutarties projektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad akcininkų sutarties projektas, kuriuo atsakovė grindžia ikisutartinių santykių egzistavimą, yra nepasirašytas. Be to, teisėjų kolegija taip pat itin kritiškai vertina ir patį akcininkų sutarties projektą – jei pastarasis atspindėtų vaisingas šalių derybas, jis nebūtų sudarytas atmestinai, nes šiuo atveju pateikto projekto lietuvių ir rusų kalbomis rašyti tekstai nesutampa nei apimtimi, nei turiniu (pvz., 3.1 punkto lietuviškame tekste kredituojama suma nurodyta 420 000 Eur, tekste rusų kalba – 400 000 Eur). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad paminėto projekto 3.1 numatytos atsakovės kreditavimo, kurį turėjo atlikti ieškovė, sąlygos, iš esmės atitiktų vėlesnį derybų rezultatą sudarant paskolos sutartis, kaip verslo praktikoje įprastą kreditavimo formą.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vien derybų faktas dėl tam tikrų teisinių santykių (šiuo atveju – įstatinio kapitalo padindinimo) nėra pakankamas nustatyti, kad paskolos sutartimi buvo įgyvendintas būtent toks derybų rezultatas, o ne susitarimas atsakovę kredituoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė neįrodė, jog jos akcininkai priėmė sprendimą dėl įstatinio kapitalo padidinimo. Atsakovė taip pat neteikė duomenų, kad ji gautas lėšas pagal paskolos sutartis apskaitė kaip lėšas, skirtas įstatiniam kapitalui padidinti, tuo labiau, kad atsiskaitymas vyko tarp verslu užsiimančių juridinių asmenų.

33. Apibendrinus aukščiau nurodytą, vadovaudamasi įrodymo vertinimo taisyklėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė neįrodė kitokių šalių ketinimų nei sudaryti paskolos sutartį; teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta, kaip teigia atsakovė, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių; CK 1.86 straipsnis) ar siekiant pridengti įstatinio kapitalo padidinimą (CK 1.87 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Teisėjų kolegija Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi UAB „Preskonita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį paliko nepakeistą.

35. Ieškovė OU „Biotehnoloogia“ prašo priteisti iš atsakovės 665,50 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus – ataskaitą apie suteiktas paslaugas ir 2017 m. gruodžio 27 d. mokėjimo nurodymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, nustatyto užmokesčio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovei iškelta bankroto byla, tačiau byla apeliacinėje instancijoje buvo pradėta ir bylinėjimosi išlaidos patirtos iki bankroto bylos iškėlimo, todėl nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Atitinkamai ieškovei iš atsakovės priteistina 665,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

36. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi atidėjo atsakovei UAB „Preskonita“ 631 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismas priims šioje byloje teismo sprendimą (nutartį). Atsakovei iškėlus bankroto bylą, ji nuo žyminio mokesčio atleista pagal įstatymą, todėl atidėtas žyminis mokestis valstybei nepriteistinas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 84 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Preskonita“ (įmonės kodas 126110355) ieškovei OU „Biotehnoloogia“ (kuri yra Estijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, įmonės kodas 12062638, buv. adresas Parda tn 8, Kesklinna dstr., Harju c., 10151 Talinas, Estijos Respublika) priteisti 665,50 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.