- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-603-112/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01407-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimvida Zubernienė (pirm.), Erika Misiūnienė, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- O. D., D. D.
- Ieškovas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- A. K., V. K.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų O. D. ir D. D. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovams O. D., D. D., tretiesiems asmenims A. K., V. K. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo įpareigoti atsakovus O. D. ir D. D. perduoti jai ar jos įgaliotam asmeniui P. B. angaro karkasą, esantį (duomenys neskelbtini), nusigriovimui ir pasiėmimui per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti 440,44 Lt atstovavimo išlaidų valstybei. Nurodė, kad 2009-07-07 pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „Baltų keliai“ direktoriaus V. K. už 7 000 Lt jos vyras P. B. nusipirko nusigriovimui metalinį angaro karkasą, esantį (duomenys neskelbtini) Angaro konstrukcijų iš karto nepasiėmė, nes tam nebuvo laiko, lėšų, be to, susirgo sunkia liga ir 2012-02-28 vyras mirė. 2013-05-03 ji tapo P. B. įpėdine. 2011 m. pabaigoje vyras sužinojo, kad V. K. 2011-06-03 pardavė atsakovams O. D. ir D. D. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su minėtu angaru. Sodybos šeimininkai pareiškė, kad tai yra jų nuosavybė ir išsivežti angaro neleido. Mano, kad atsakovai valdo angarą neteisėtai, todėl prašo jį išreikalauti.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2013-11-27 sprendimu ieškinį patenkino. Įpareigojo O. D. ir D. D. perduoti R. B. angaro karkasą, esantį (duomenys neskelbtini), per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė iš O. D. ir D. D. valstybės naudai po 220 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų; priteisė iš O. D. ir D. D. valstybės naudai po 19 Lt pašto išlaidų. Nurodė, kad atsakovai jokio metalinio karkaso nuosavybės dokumento nepateikė. Aktas negali būti nuosavybės pagrindas. Teismas nustatė, kad V. K., būdamas konstrukcijų savininku nuo 2008-01-25 pagal žodinę dovanojimo sutartį, turėjo teisę elgtis su šiuo daiktu savo nuožiūra, todėl 2009-07-07 pirkimo sutartimi pardavė angaro karkasą P. B. Abi sutarties šalys savo sutartines pareigas įvykdė, tačiau dėl sveikatos būklės P. B. negalėjo karkaso išsivežti. Atsižvelgęs į tai, kad sutartis nenuginčyta, šalių valia aiški, teismas spendė, kad ji yra galiojanti ir patvirtinanti P. B. teisę į metalinį karkasą. Pažymėjo, kad 2011-04-19 A. K. negalėjo perduoti O. D. metalinių konstrukcijų šiltnamio, kadangi nuo 2008-01-25 jis jau nebuvo savininkas. Be to, teismas nurodė, kad atsakovai nepagrindė duomenų, kad karkasą įsigijo už 25 000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad metalinis karkasas jiems buvo perduotas perdavimo aktu, nes notarė jo neįtraukė į sutartį dėl to, kad nebuvo registruotas viešajame registre. Be to, teigia, kad nekilo jokių abejonių dėl angaro savininko, nes visas detales dėl žemės sklypo, namo ir metalinio karkaso derino A. K., tai patvirtinta ir perdavimo akte. Angaro kaina buvo priskaičiuota prie sodybos kainos, to neginčija ir tretieji asmenys. Teigia, jog yra sąžiningi įgijėjai ir metalinis karkasas negali būti iš jų išreikalautas. Mano, kad nėra jų kaltės dėl to, kad tretieji asmenys tą patį karkasą pardavė du kartus. Nesutinka su teismo išvada, kad 2011-04-19 A. K. jam negalėjo perduoti metalinių konstrukcijų šiltnamio, nes jau 2008-01-25 nebebuvo savininkas. Mano, kad teismas tokią išvadą padarė nepagrįstai remdamasis tik A. K. žodiniais paaiškinimais apie sodybos padovanojimą su visais joje esančiais daiktais sūnui V. K.. Be to, pažymėjo, jog A. K. paaiškinimai yra prieštaringi. Byloje jis taip pat nurodė, kad angarą pardavė atsakovams, kad tuo metu jis buvo angaro savininkas. Apeliantai teigia, jog teismas taip pat nepagrįstai perdavimo aktą vertino pažodžiui, o ne pagal tikrąją prasmę, nelaikydamas jo pirkimo–pardavimo sutartimi vien todėl, kad taip neįvardytas. Mano, kad šiuo atveju ieškovei metalinį karkasą pardavė V. K., kuris tokios teisės neturėjo, todėl ieškovė turi reikšti ieškinį V. K. dėl pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimo (CK 6.307 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį ieškovė prašo palikti Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog metalinio angaro karkaso pirkimo–pardavimo sutartis yra sudaryta, šalių pasirašyta, teisėta ir nenuginčyta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, Judgement of 19 April 1994, par. 61).
Kolegija sutinka su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir papildomai nurodo, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Išanalizavus bylos medžiagą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė savo argumentų. Ieškovė, priešingai, ieškinį pagrindė rašytiniais įrodymais: pateikė teismui duomenis apie metalinio angaro karkaso įsigijimą iš UAB „Baltų keliai“ direktoriaus A. K. (b. l. 8). Ši sutartis yra nenuginčyta ir galiojanti. Atsakovai teigia, kad metalinį angaro karkasą įsigijo už 20 000 Lt iš A. K., kuris buvo teisėtas savininkas, o ieškovė įsigijo iš V. K., kuris nebuvo angaro savininkas. Kolegija nesutinka su tokiu atsakovų argumentu ir nurodo, kad šią aplinkybę paneigia trečiojo asmens A. K. paaiškinimai, kad visą sodybą su visais joje esančiais daiktais dar 2008-01-25 padovanojo sūnui V. K.. Visą sodybą, kurioje buvo ir angaras, atsakovams pardavė būtent V. K., o ne A. K., tai patvirtina aplinkybę, jog A. K. viską kartu su sodyba padovanojo sūnui. Atsakovai nepateikė duomenų, kad metalinį angaro karkasą įsigijo už 20 000 Lt, kaip nurodė teismo posėdžio metu (b. l. 51). Perdavimo akte, kurį atsakovai prašo laikyti pirkimo–pardavimo sutartimi, nėra nurodyta angaro kaina. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad perdavimo aktas neįrodo nuosavybės įgijimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad perkant sodybą iš V. K., o ne iš A. K., turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl angaro nuosavybės teisės, juolab kad perdavimo–priėmimo akte yra aiškiai nurodyta, kad jis įsigalioja tik įsigijus sklypą, esantį Verdainių k., Šilutės r. Vadinasi, anot atsakovų, viską įsigijo kartu, tačiau nepasidomėjo, kodėl yra skirtingi savininkai. Apeliantai mano, kad yra pagrindas perdavimo–priėmimo aktą laikyti pirkimo–pardavimo sutartimi, nes kitaip pardavimo notarinėje sutartyje negalėjo įforminti. Kolegija nesutinka su tokius argumentu, nes tai paneigia byloje esanti medžiaga. Atsakovai angaro perdavimo–priėmimo aktą sudarė gerokai anksčiau, t. y. 2011-04-19, nei sudarė sodybos pirkimo–pardavimo sutartį – 2011-06-03. Taigi atsakovai, sudarydami metalinio angaro karkaso perdavimo–priėmimo aktą, nežinojo, kad metalinio angaro karkaso notarė neįtrauks į pirkimo–pardavimo sutartį ir, kaip nurodė atsakovai, tuo atveju privalėjo pirkimą įforminti surašydami perdavimo–priėmimo aktą.
Atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus, į tai, kad atsakovai neįrodė, jog yra teisėti angaro savininkai, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvų pagrindu nėra pagrindų jo keisti ar naikinti (CK 4.47 str., 4. 95 str., CPK 178 str., 175 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.