- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- e2-1081-330/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01003-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Antico“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1Pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo D. S. (D. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Antico“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. S. kreipėsi teismą, prašydamas išieškoti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Antico“ 130 000 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad šalys 2020 m. balandžio 17 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 2020/03/17, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovei 130 000 Eur paskolą. Atsakovė skolos ieškovui negrąžina.
3. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, leidžiant areštuotu turtu atsiskaityti su ieškovu, o turto nesant ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovės pinigines lėšas ar turtines teises, neviršijant 130 000 Eur sumos.
Šalies argumentai
4. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė, kad atsakovė vilkina bylos nagrinėjimą, didina bylinėjimosi išlaidas, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, neteikia atsiliepimo į ieškinį. Pagal balanso duomenis atsakovės turtas mažėjo, o tai rodo atsakovės sunkią turtinę padėtį ir iškilusią grėsmę atsiskaityti su ieškovu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė išregistravo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) registro kasos aparatus ir juos perleido kitiems asmenims. Pasak ieškovo, tokia aplinkybė leidžia manyti, kad atsakovė nesiekia tęsti veiklos, negauna pajamų. Atsakovė nėra pateikusi tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentų už 2021 m.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartimi laikinąsias apsaugos priemones atsisakė taikyti.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, tačiau neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – tenkinti ieškovo prašymą nėra teisinio pagrindo.
7. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė nėra pateikusi atsiliepimo į ieškinį, nėra pagrindas vertinti jos procesinį elgesį kaip nesąžiningą, kadangi ieškinys atsakovei vis dar nėra įteiktas. Pagal atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitas, balansus už 2020 m. ir 2021 m. matyti, jog įmonė turi finansinių sunkumų, tačiau pardavimo pajamos yra išaugusios, o nuostoliai sumažėję beveik pusiau. Nors ieškovas nurodė, kad atsakovė pardavė savo kasos aparatus, tačiau tai nepagrindžia, kad atsakovė nebevykdys veiklos (ji vykdė restoranų ir pardavimų veiklą) ir negalės atsiskaityti su ieškovu.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovas D. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškovo į bylą pateikti įrodymai leidžia spręsti apie tai, kad ieškinys bus patenkintas, o tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9.2. Teismas neįvertino fakto, kad atsakovės turtinė padėtis blogėja, todėl grėsmė, jog teismo sprendimas bus neįvykdytas, yra reali. Ginčo byloje vykdydamas teismo nutartį, antstolis aprašė atsakovės turtą, kurio vertė sudaro 25 000 Eur, nors 2020 m. balanso duomenimis įmonės turto vertė sudarė 96 143 Eur.
9.3. Kartu su skundu pateikiami duomenys pagrindžia, kad atsakovė turi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, todėl teismo argumentai dėl atsakovės išaugusių pardavimo pajamų neatitinka tiesos.
9.4. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir jos vengimas laiku grąžinti paskolą, procesinis elgesys (atsakovė neatsiima jai skirtos korespondencijos, neteikia atsiliepimo į ieškinį, vengia dalyvauti procese).
9.5. Kasos aparatų pardavimas, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, liudija apie atsakovės siekį netęsti veiklos ir neatsiskaityti su kreditoriumi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015 ir joje nurodyta praktika).
12. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė papildomą įrodymą: duomenis iš internetinio puslapio www.rekvizitai.lt, kuriais siekia pagrįsti argumentus dėl prastėjančios atsakovės finansinės padėties.
13. Sprendžiant dėl poreikio priimti ieškovo papildomai pateiktus duomenis, išaiškintina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog privataus internetinio tinklapio (šiuo atveju www.rekvizitai.lt) fiksuojami duomenys atspindi subjektyvią nuomonę apie asmens finansinę padėtį ir negali būti laikomi oficialiu ir objektyviu rašytiniu įrodymu, todėl jais remtis nebūtų pagrindo (CPK 176 ir 185 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1361/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-837-407/2016). Remiantis tuo, kas nurodyta, ieškovo papildomai teikiamus duomenis, kaip neturinčius įrodomosios reikšmės analizuojant byloje sprendžiamą teisinį klausimą, atsisakoma priimti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika).
15. Pirmoji teismo konstatuota laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas (preliminarus) ieškinio reikalavimų pagrįstumas – nekvestionuojama. Susipažinus su ieškovo reikalavimais bei pateiktais įrodymais nėra pagrindo teigti, kad ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, ar kad jis pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrinantis teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminariai) pagrįstas, todėl dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti plačiau nepasisako.
16. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1018-881/2020 16 punktas). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
17. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus faktines konkrečios situacijos aplinkybes.
18. Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę tam, kad būtų išvengta atsiskaitymo su kreditoriais, atsakovo turto bei lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019).
19. Nagrinėjamu atveju laikinąsias apsaugos priemones atsisakyta taikyti teismui konstatavus, kad ieškovas nepagrindė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Ieškovas nesutinka su teismo nuostata netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teigia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį.
20. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais skundo argumentais. Susipažinus su skundžiamos nutarties turiniu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir konstatavęs, jog jos nepatvirtina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, netenkindamas prašymo teisingai išsprendė analizuojamą procesinį klausimą.
21. Visų pirma, pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė. Turto arešto institutas nėra skirtas turto ar piniginių lėšų sukaupimui, šios priemonės taip pat nėra skirtos atsakovo turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui ar turto sukaupimui, kad iš jo būtų galima vėliau išieškoti teismo sprendimu priteistas lėšas. Šio instituto paskirtis kita – išsaugoti atsakovo turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Nėra pagrindo vertinti, jog egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė remiantis ieškovo pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, kuriais siekiama patvirtinti teiginius apie prastą atsakovės turtinę padėtį. Grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, kaip minėta, gali patvirtinti duomenys apie atsakovės nesąžiningumą ir / ar jos sąmoningus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekiant išvengti išieškojimo iš jo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu.
22. Įrodinėdamas atsakovės nesąžiningumą, ieškovas teigia, kad atsakovė negrąžina paskolintų lėšų, neteikia atsiliepimo į ieškinį ir taip vilkina bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad šių aplinkybių pakanka atsakovės nesąžiningumui konstatuoti.
23. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose, kai dėl prievolių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovo veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) tokiu būdu, kad būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutartinių prievolių vykdymo, todėl aplinkybė, jog atsakovė, ieškovo teigimu, negrąžina suteiktos paskolos, nebendradarbiauja, neteikia pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo. Tokie klausimai sudaro bylos pagal šalių ginčą nagrinėjimo dalyką, o sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, jie nevertinami.
24. Atsakovės veiksmai, kuriais, ieškovo teigimu, vilkinamas bylos nagrinėjimas (vengiama priimti ieškinį, neteikiamas atsiliepimas) gali sudaryti prielaidas vertinti atsakovės procesinį elgesį CPK 95 straipsnio kontekste, bet savaime neįrodo šalies nesąžiningumo ir poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
25. Siekdamas įrodyti atsakovės veiksmus, kuriais siekiama išvengti būsimo tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, ieškovas akcentuoja, kad atsakovė pardavė savo veikloje naudotą turtą (kasos aparatus), kad jos turtas sumažėjo, o tai esą įrodo, kad atsakovė neketina vykdyti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais.
26. Kaip buvo išaiškinta pirmiau, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas skirtas ne sukaupti turtą, o jį išlaikyti, todėl tai, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė gali neturėti pakankamai lėšų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, nelemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo sėkmingas įvykdymas priklauso nuo daugelio aplinkybių, tarp jų ir nuo atsakovės finansinių pajėgumų. Tačiau finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Būtent tokios pozicijos nuosekliai laikomasi pastarųjų metų teisminėje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).
27. Nėra pagrindo sutikti ir su ieškovo argumentais, kad atsakovė nevykdo veiklos. Viešai teikiami VMI duomenys apie mokesčių mokėtojus (https://draudejai.sodra.lt/draudeju_viesi_duomenys) patvirtina, kad atsakovė nuo 2020 m. kovo mėn. yra PVM mokėtoja, skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neturi (https://draudejai.sodra.lt/draudeju_viesi_duomenys/). 2020 metų balanso duomenimis, atsakovės turtą iš esmės sudarė ilgalaikis turtas, kurio vertė 2022 metais (remiantis byloje pateiktu antstolio sudarytu turto aprašu) siekė 25 000 Eur. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš antstolio pateikto turto aprašo matyti, jog beveik visą aprašytą atsakovės turtą sudaro baldai bei kompiuterinė technika. Tokiam turtui būdingas greitas nusidėvėjimas, todėl nesant objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad atsakovė, siekdama išvengti prievolių ieškovui vykdymo, perleido ar kitaip apsunkino savo turtą, aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie nesąžiningą atsakovės veikimą.
28. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nenustačius aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą dėl atsakovės nesąžiningumo, šiuo metu nėra įrodyta reali grėsmė ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.