Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prie Neries“ ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2135-798/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prie Neries“ ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo, kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys Lietuvos kelių policijos tarnyba ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama, todėl skundžiamas sprendimas tikrintinas apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine instancija, 2014 m. gruodžio 2 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1381/2014 nurodė, kad nors ieškovė negali būti pripažinta statytoja Statybų įstatymo prasme, nes ji nėra teisėta žemės sklypo naudotoja, tačiau Nekilnojamieji daiktai negali būti laikomi pastatyti neteisėtai, kai valstybės institucijos išdavė atitinkamus statybą leidžiančius dokumentus. Teismas sprendė, kad ieškovės sukurti Nekilnojamieji daiktai, pripažinus panaudos sutartį neteisėta, lieka teisėto žemės naudotojo žinioje, todėl, sprendžiant dėl kompensacijos už pastatytų statinių vertę, taikytinas CK 4.105 straipsnis. Teismas sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas priešieškinis dėl Nekilnojamųjų daiktų pripažinimo neteisėtai pastatytais, panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad sprendžiant dėl kompensacijos už teisėtai pastatytus Nekilnojamuosius daiktus klausimą, turi būti nustatyta: ar neteisėtai sudarant žemės sklypo panaudos sutartį, buvo tik valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėti veiksmai, ar ir pačios ieškovės kaltė, t.y. ar ieškovės valdymo organai, dalyviai žinojo arba turėjo žinoti apie žemės panaudos sutarties neteisėtumą, kai buvo gaunami statybos leidimai, projektai, kiti dokumentai ir pan.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartyje konstatuotus faktus, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pagrįstai nagrinėjo tik teisės į žemės sklypą praradimo padarinių klausimą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų bei atsiliepimų argumentus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, vertina ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai nustatė mokėtinos kompensacijos dydį bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl šalių atsakomybės dėl panaudos sutarties negaliojimo padarinių

CK 4.105 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas vienas iš atvejų, kai savininkui atlyginama už jo statinius: asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu. Pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės priklauso nuo to, ar sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko ar dėl pastarojo kaltės. Jeigu žemės sandoris pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko kaltės, jam atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis (CK 4.105 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje pripažįsta, kad įvertinus šias normas, principinė išvada yra ta, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015).Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo taip pat galėtų prisiimti tam tikras rizikas santykiuose su valstybe (pvz., imperatyviųjų, aiškių teisės normų pažeidimo kontekste). Teismas yra nurodęs, kad sąžiningai besielgiantis asmuo iš principo turi teisę pasikliauti valstybės ar viešų pareigūnų, kurie panašu, jog turi reikiamus įgaliojimus, tvirtinimais ir tuo, kad buvo laikytasi vidinių taisyklių ir procedūrų, nebent iš viešai prieinamų dokumentų (įstatymų ar įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų) aiškiai išplaukia arba asmuo žinojo, arba turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų „teisiškai susaistyti valstybę“ (Lelas v. Croatia, no. 55555/08, par. 74, judgment of 20 May 2010).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje yra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. atsakovė sudarė panaudos sutartį, nors nagrinėjamoje situacijoje imperatyvios teisės normos tokią sutartį sudaryti draudė. Teismas taip pat nustatė esant priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pasekmių, kilusių ieškovei praradus Nekilnojamuosius daiktus, taip pat, nenukrypdamas nuo minėtų Lietuvos apeliacinio teismo išvadų šioje byloje, konstatavo esant atsakovės kaltę. Nors teismas nenustatė, kad ieškovė žinojo apie sudaromos panaudos sutarties neteisėtumą, tačiau sprendė, kad ieškovės kaip verslininkės veiksmai, atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje keliamus aukštus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus bei imperatyvias taisykles, įtvirtintas viešai skelbtuose teisės aktuose, iš dalies nebuvo sąžiningi, t.y. nustatė dalinę ieškovės kaltę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės dalinė kaltė už imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio sudarymą konstatuota pagrįstai. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad privataus asmens kaltės įrodymas galėtų būti aiškaus, teisės aktuose įtvirtinto reguliavimo, kuris asmeniui buvo (turėjo būti žinomas), pažeidimas. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nenustatė buvus neteisėtus susitarimus tarp šalių ar kitų iš esmės neteisėtų ieškovės veiksmų, tačiau įvertinus tai, kad panaudos sutartis buvo sudaryta galiojant Žemės įstatymo redakcijai bei Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ redakcijai, kurių nuostatos valstybinės žemės panaudos sutartis leido sudaryti tik su įstaigomis ir organizacijomis, išlaikomoms iš biudžeto, pagrįstai nustatytas imperatyvių nuostatų pažeidimas ir tai iš dalies lemia pačios ieškovės kaltę dėl imperatyvioms teisės aktų nuostatoms prieštaraujančio sandorio sudarymo, kas yra reikšminga nustatant abiejų sandorio šalių kaltės dalis (laipsnį) bei sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio.

Ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, suformuluotu civilinėje byloje 3K-3-101-468/2015, nelaikytinas visiškai pagrįstu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje civilinėje byloje sprendė ginčą dėl valstybės ir privataus asmens kaltės laipsnio už neteisėtos ir dėl to pripažintos negaliojančia valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymą, taip pat dėl nurodytiems asmenims tenkančių atsakomybės dalių paskirstymo už sutarties negaliojimo padarinius – sutarties dalyku esančiame žemės sklype pastatytų statinių nugriovimo ir kompensacijos už juos teisėtam savininkui (privačiam asmeniui) priteisimo. Nors sutiktina su ieškovės teiginiu, kad tos ir nagrinėjamos ratio decidendi nėra visiškai tapatus, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje byloje išaiškino ir nagrinėjamai bylai aktualias teisės normas bei susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kuria pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir vadovavosi. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog ieškovė teisėtai, turėdama atitinkamus leidimus, pastatė Nekilnojamąjį turtą, tačiau pripažintina, jog sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, mokėtino ieškovei, būtina įvertinti ir jos veiksmų teisėtumą apdairumo ir rūpestingumo aspektu, kadangi CK 4.102 straipsnyje, kurio pagrindu, nustatomas atlyginimas statinių savininkui, 2 dalyje nurodyta, jog atlyginami visi nuostoliai, atsiradę dėl žemės sklypo paėmimo, išskyrus nuostolius, kurie atsirado dėl paties savininko neteisėtų veiksmų. Paties asmens iš dalies neteisėtų veiksmų egzistavimas jų visumos vertinimo kontekste yra vienas iš kriterijų, kurių pagrindu gali būti mažinama mokėtina kompensacija. Aplinkybė, jog atsakovei buvo kilęs stovėjimo aikštelės poreikis, nepaneigia ieškovės – juridinio asmens, kuriam taikomi aukštesni pareigos domėtis viešai skelbiamais teisės aktais standartai, ypač jai dalyvaujant civiliniuose santykiuose, ir įsivertinti dalyvavimo sandoriuose teisėtumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai taip pat nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo. Atsakovės akcentuojama aplinkybė, jog ieškovė, sudarydama panaudos sutartį, nesikonsultavo su specialistais, laikytina įvertinta, kadangi pirmosios instancijos teismas akcentavo ieškovei, kaip verslininkei, taikoma aukštus rūpestingumo ir atsargumo reikalavimus bei būtinumą domėtis savo teisėmis bei pareigomis, kurias nustato teisės aktai. Kaip minėta, nustačius šių pareigų pažeidimą, yra pripažinta ir ieškovės atsakomybė.

Nurodytų aplinkybių kontekste pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas bei pagrįstai nustatė esant ir dalinę ieškovės kaltę dėl imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio sudarymo.

Dėl kompensacijos mažinimo kriterijų pagrįstumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teismas, sprendžiantis dėl pripažinto negaliojančiu sandorio teisinių pasekmių, kai dėl to statinio savininkas netenka nuosavybės teisių į statinį, įvertina visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, įstatymais ir jų išaiškinimais teismų jurisprudencijoje nustato bei priteisia kompensaciją už nuosavybės teisių į statinį praradimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartyje pasisakė dėl 2013 m. kovo 18 d. ekspertizės akto (t. 2, b. l. 227-230), kuriuo nustatyta Nekilnojamojo turto vertė, tinkamumo, todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia eksperto išvada.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog eksperto nustatyta 168 993,28 Eur (583 500 Lt) Nekilnojamojo turto vertė yra ieškovės nuostoliai praradus statinius, tačiau šią sumą, įvertinęs šiam atvejui svarbius kriterijus, t. y. Nekilnojamojo turto faktinį nusidėvėjimą, ieškovės nesumokėtą žemės nuomos mokestį, šalių kaltės dalis, ieškovės vykdytą ūkinę komercinę veiklą, sumažino iki 100 000 Eur. Įvertinus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, matyti, jog ji pati sutinka dėl kompensacijos sumažinimo nusidėvėjimo suma, t. y. 15 809,78 Eur (54 588 Lt), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šio kompensacijos mažinimo kriterijaus nepasisako. Dėl to, kad ieškovei tenka dalis kaltės dėl kilusių padarinių, šioje nutartyje pirmiau taip pat jau yra pasisakyta. Tuo tarpu ieškovės argumentus dėl nepagrįsto kompensacijos mažinimo įvertinus nuomos mokestį bei atliktas investicijas, atmeta kaip nepagrįstus ir dėl to nesudarančius pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą.

Nors pirmosios instancijos teismas nurodė konkrečią nesumokėto žemės nuomos mokesčio sumą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nuomos mokesčio konkretaus dydžio nustatymo ir šioje byloje teikto jo apskaičiavimo teisingumo tikrinimas, priteisimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiame kontekste dėl to atmestini ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kad sprendimas turėtų būti naikinamas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo dėl to, kad byloje Vilniaus miesto savivaldybė nedalyvavo ir byloje nereikštas reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo. Nemokėtas nuomos mokestis už naudojimąsi žemės sklypu, t.y. pats faktas, o ne tiek sumos dydis laikytinas tik vienu iš kriterijų, kurį teismas vertino ir pripažino esant reikšmingu kompensacijos galutinės sumos mažinimui. Todėl teiginiai, jog byloje nedalyvavo subjektas, apskaičiuojantis bei administruojantis valstybinės žemės nuomos mokestį, neatsižvelgta į senaties terminą, taikomą periodinių išmokų ieškojimo atveju, neleidžia pripažinti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, taip pat neleidžia spręsti, kad kompensacijos mažinimas, atsižvelgiant į nuomos mokesčio nemokėjimo faktą, gali būti laikomas nepagrįstu. Ieškovei neatitinkant kriterijų subjekto, galinčio naudotis valstybine žeme neatlygintinai, nuomos mokestis, kurį ieškovė būtų privalėjusi mokėti naudojantis valstybinės žemės sklypu teisės aktų nustatyta tvarka, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat yra reikšmingas kompensacijos dydžio mažinimui. Aplinkybė, jog atsakovė neinvestavo savo lėšų į Nekilnojamojo turto statybą, taip pat nepaneigia nustatytosios kompensacijos pagrįstumo, juo labiau, kai ieškovė vykdė ūkinę komercinę veiklą ir iš jos, naudodamasi sklypu, gavo naudos. Vertinant galutinę priteistą sumą pažymėtina ir tai, kad pati ieškovė pirminiame ieškinyje nurodė jai kompensuotiną sumą artimą priteistai netgi kaip, jos tuometine nuomone, visą (t.y. nesumažintą) ir tik bylos eigoje atlikus ekspertizę padidino savo reikalavimus jos išvadų pagrindu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl dar daugiau mažintinos kompensacijos. Atsakovės teiginiai, kad jos poreikis naudotis aikštele išnykęs, todėl kompensacija mažintina dar didesne suma, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi ši aplinkybė, skirtingai nei teigia atsakovė, nebuvo konstatuota kaip reikšminga kompensacijos dydžiui nagrinėjant bylą anksčiau apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu aplinkybė, kad pati atsakovė ilgą laiką naudojosi aikštele, kas byloje nebuvo paneigta, nėra palanki atsakovei sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą. Atsakovė taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kompensaciją priteisė tik iš vieno Lietuvos Respublikos atstovo, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsikirtimais, jog kompensacija pagrįstai priteista iš vienintelės atsakovės, t. y. iš Lietuvos Respublikos, todėl ne visų byloje dalyvavusių atsakovės atstovų nurodymas nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo.

Atsakovė mano, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertinęs tai, ar šalių procesinis elgesys yra tinkamas, bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju teismas įvertino, kad ieškovės reikalavimas buvo didžiąja dalimi patenkintas, dėl neteisėto sutarties sudarymo iš esmės buvo nustatyti atsakovės kalti veiksmai, bei nustatė, atsižvelgęs į ieškovės pastangas išspręsti ginčą taikiai, esant pagrindą priteisti 1 948,10 Eur atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, jog nepagrįstu pripažintinas atsakovės teiginys, kad teismas tenkino tik vieną reikalavimą, nes byloje buvo pareikšti ne du, o alternatyvūs reikalavimai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti būtinumą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šioje dalyje.

Apeliacinės instancijos teisme abu apeliaciniai skundai buvo atmesti visa apimtimi, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas, nenustačius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo (CPK 329, 330 str.), pripažintinas teisėtu bei pagrįstu, todėl paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.