Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prie Neries“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2550-553/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prie Neries“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo, kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys – Lietuvos kelių policijos tarnyba ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo ieškovas UAB „Prie Neries“ padidino reikalavimą priteisti iš atsakovo ieškovo naudai piniginę kompensaciją iki 583 500 Lt sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo arba kompensacijos už šiuos statinius priteisimo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantas nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

Dėl valstybinės žemės panaudos santykių reglamentavimo

Kaip jau buvo minėta, ieškovas UAB „Prie Neries“ patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti ieškovui UAB „Prie Neries“ nuosavybės teises į ieškovo lėšomis sukurtus nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), dėl kurių nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, o tuo atveju, jeigu atsakovas nesutiktų su ieškovo reikalavimu dėl nuosavybės teisių į pastatus pripažinimo, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 583 500 Lt dydžio piniginę kompensaciją. Tuo tarpu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pateiktu priešieškiniu, prašė pripažinti, kad UAB „Prie Neries“ pastatyti aukščiau paminėti nekilnojamieji daiktai yra pastatyti neteisėtai; įpareigoti UAB „Prie Neries“ pasiimti – nusikelti šiuos nekilnojamuosius daiktus savo lėšomis per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo ir atlaisvinti savo lėšomis žemės sklypą; pripažinti negaliojančia 1996 m. gruodžio 6 d. panaudos sutartį tarp Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos ir UAB „Prie Neries“ nuo panaudos sutarties pabaigos 2008 m. gruodžio 31 d.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieškovo UAB „Prie Neries“ ieškinio netenkino, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančia 1996 m. gruodžio 6 d. tarp Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos ir UAB „Prie Neries“ sudarytą panaudos sutartį nuo jos sudarymo momento bei pripažino, kad UAB „Prie Neries“ pastatyti aukščiau paminėti nekilnojamieji daiktai, esantys (duomenys neskelbtini), yra pastatyti neteisėtai. Likusios dalies priešieškinio teismas netenkino. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta ir teisėta teismo sprendimo dalį, kuria teismas, iš dalies tenkindamas priešieškinį, žemės panaudos sutartį, sudarytą tarp Kelių policijos valdybos ir UAB „Prie Neries“ pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento, o dėl kitos sprendimo dalies pirmosios instancijos teismo išvadas laiko nepagrįstomis, todėl kita teismo sprendimo dalis naikintina.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apskrities valdytojas A. M. (Valstybinės žemės valdytojas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdyba (toliau – Žemės naudotojas), atstovaujama vyriausiojo komisaro E. M., 1996 m. lapkričio 7 d. sudarė Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 19 K01/96-11601, kurios pagrindu Valstybinės žemės valdytojas perdavė Žemės naudotojui neatlygintinai 99 metams naudotis žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nurodant, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo pobūdis: kitai ne žemės ūkio veiklai (automobilių stovėjimo aikštelei eksploatuoti). Šios sutarties 10 punkte numatyta, kad galima panauda ir nuoma trečiajam asmeniui, Valstybinės žemės valdytojui leidus (t. 1, b. l. 75). Pateiktas Kelių policijos valdybos 1996 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. 5/14/1, adresuotas Vilniaus apskrities valdytojui A. M., patvirtina, kad Žemės naudotojas kreipėsi į Valstybinės žemės valdytoją leidimo sudaryti panaudos sutartį su trečiuoju asmeniu dėl automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo ir eksploatavimo (t. 1, b. l. 87a). Ant šio rašto yra Vilniaus apskrities valdytojo A. M. 1996 m. lapkričio 19 d. rezoliucija: „prašau įregistruoti panaudos sutartį nustatyta tvarka“. Apelianto teigimu nurodyta rezoliucija patvirtina, kad žemės valdytojas davė sutikimą sudaryti panaudos sutartį su UAB „Prie Neries“. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo dokumentu, priėjo išvados, kad valstybės žemę valdančios institucijos leidimas sudaryti su ieškovu panaudos sutartį buvo duotas. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju, nežiūrint, kad buvo duotas leidimas panaudos sutarčiai sudaryti, tačiau šios sutarties teisėtumui svarbi yra ne ši aplinkybė, o tai, kad tokios panaudos sutarties sudarymą imperatyviai draudė tuo metu žemės panaudą reglamentuojantys teisės aktai.

Pažymėtina, kad Panaudos sutartis II buvo sudaryta galiojant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) redakcijai, galiojusiai nuo 1996-10-16 iki 1997-07-09, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ (toliau – Nutarimas Nr. 1428) redakcijai, galiojusiai nuo 1995-11-18 iki 2005-10-23. Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalis numatė, kad valstybinė žemė suteikiama neterminuotai arba terminuotai naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant valstybinės žemės nuomos sutarčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato Įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Todėl darytina išvada, kad tam, jog būtų galima sudaryti panaudos sutartį, asmuo, norintis naudoti valstybinę žemę panaudos sutarties pagrindu privalo atitikti tokius kvalifikuojančius požymius: 1) turėti įstaigos ar organizacijos statusą; 2) privalo būti išlaikomas iš biudžeto lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo, su kuriuo valstybinės žemės valdytojui leidus galėjo būti sudaryta valstybinės žemės panaudos (subpanaudos) sutartis taip pat privalėjo atitikti tuos pačius reikalavimus, kaip ir pirminis panaudos gavėjas (būti įstaiga ar organizacija, kuri išlaikoma iš biudžeto). Valstybinės žemės panaudos sutarties požymis – neatlygintinumas. Tuo tarpu valstybinės žemės perdavimas neatlygintinai naudotis tam tikriems asmenims, t. y. valstybinės žemės perdavimas be aukciono ir be atlygio – nemokant nuomos mokesčio, gali būti susijęs su valstybės pagalbos elementais, galinčiais iškraipyti sąžiningą konkurenciją ypač, jei ši valstybės pagalba suteikiama ekonominę veiklą vykdantiems subjektams – subjektams, siekiantiems pelno ir dalyvaujantiems rinkoje. Todėl įstatymu buvo numatyta, kad valstybinė žemė gali būti perduodama neatlygintinai tik tam tikriems subjektams.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamuoju atveju yra pagrindas Panaudos sutartį II pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes ši sutartis buvo sudaryta, pažeidžiant imperatyviųjų teisės normų nuostatas – valstybinė žemė neatlygintinai naudotis buvo suteikta UAB „Prie Neries“, nors šis juridinis asmuo neatitiko įstaigos ar organizacijos, išlaikomos iš biudžeto, statuso ir neturėjo teisės lengvatine tvarka naudotis valstybine žeme. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia teismo išvada ir jai pritaria. Pripažinus, kad Panaudos sutartis II negalioja nuo jos sudarymo momento, t.y. nuo 1996 m. gruodžio 6 d., teismui buvo pagrindas konstatuoti, kad ieškovas negalėjo būti statytoju ir įgyvendinti statytojo teisių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teises į ieškovo lėšomis sukurtus nekilnojamuosius daiktus ir šį reikalavimą atmetė.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Lietuvos valstybės priešieškinis Vilniaus apygardos teisme negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos CPK 47 str. 1 d. reikalavimų. Apelianto teigimu, prašant pripažinti negaliojančia Panaudos sutartį II, atsakovu nurodyta tik viena šio dvišalio sandorio šalis – UAB „Prie Neries“, nors atsakovu turėjo būti traukiama Kelių policijos valdyba. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 329 straipsnis, reglamentuojantis pirmos instancijos teismo sprendimo panaikinimo pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas atvejus, tokio atvejo tarp absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenumato. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis minėto straipsnio 2 dalies 2 punktu, nes pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kadangi Kelių policijos valdybos teisių perėmėjas dalyvavo šioje byloje kaip atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl vadovaujantis šia nuostata, Lietuvos policijos kelių tarnybos procesinės padėties ne/pakeitimas laikytinas formaliu procesiniu trūkumu, kuris neįtakojo teismo sprendimo pagrįstumo ar bylos teisingo išsprendimo.

Kaip vieną iš nesutikimo su teismo sprendimu argumentų, apeliantas nurodo, kad UAB „Prie Neries“ patenka į Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų grupę, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 629 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis“ pakeitimo“ tokie asmenys, su kuriais nesudarytos valstybinės panaudos sutartys, privalo per 3 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti valstybinės žemės patikėtiniui prašymus perduoti neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypus. Minėto nutarimo priėmimo metu galiojusi Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakcija (nuo 2008-11-25 iki 2009-12-27) numatė, kad „Sudarant valstybinės žemės panaudos sutartis, valstybinė žemė gali būti perduodama laikinai neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybiniu parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, viešosioms įstaigoms, turinčioms Švietimo ir mokslo ministerijos leidimus (licencijas) mokyti. Kitiems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems asmenims, kuriems valstybės turtas (statiniai ar įrenginiai) perduotas panaudos pagrindais neatlygintinai naudotis, gali būti perduodami laikinai neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypai, reikalingi šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti <...>.“ Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nė į vieną iš nurodytų subjektų grupę UAB „Prie Neries“ nepatenka, todėl apeliantas nepagrįstai remiasi minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 629.

Apeliantas nurodo, kad 2005 m. spalio 23 d. įsigaliojus 1995 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 pakeitimui, šiuo nutarimu patvirtintos Taisyklės buvo pakeistos ir jose nebeliko 1.1 punkte numatyto imperatyvaus reikalavimo (įstaigos ar organizacijos, išlaikomos iš biudžeto). Pažymėtina, kad Taisyklių pakeitimas sietinas su 2004 m. sausio 27 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-1983, kuomet Žemės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Išdėsčius žemės įstatymą nauja redakcija, jo 8 straipsnyje buvo apibrėžtas panaudos gavėjų subjektų ratas, todėl nebeliko kvalifikuojančio anksčiau galiojusiose Žemės įstatymo 22 straipsnio redakcijoje numatyto reikalavimo panaudos gavėjui būti įstaiga ar organizacija, išlaikoma iš biudžeto. Kaip jau buvo minėta, UAB „Prie Neries“ nei sudarant ginčijamą panaudos sutartį nebuvo įstaiga ar organizacija, išlaikoma iš valstybės biudžeto, nei patenka į subjektų ratą numatytą Žemės įstatymą išdėsčius nauja redakcija. Todėl minėti apelianto argumentai nesudaro teisinio pagrindo pripažinti jo sudarytą žemės panaudos sutartį teisėta ir pagrįsta ir panaikinti teismo sprendimo dalį dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Dėl ieškovui padarytos žalos konstatavimo ir įrodymų vertinimo

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas pripažinęs sandorį niekiniu, tuo pačiu nepasisakė dėl ieškovo nesąžiningumo ir dėl jo kaltės, todėl jis turėjo toje pačioje byloje išspręsti ir niekinio sandorio negaliojimo teisinių pasekmių klausimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal procesiniuose dokumentuose nurodytą faktinį pagrindą pareikštas alternatyvus ieškovo reikalavimas priteisti 583 500 Lt dydžio piniginę kompensaciją yra nepagrįstas. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad ieškovas nenurodė šio reikalavimo teisinio pagrindo, tačiau, remdamasis aplinkybėmis, kad eksperto 583 500 Lt verte įvertintas ginčo turtas buvo sukurtas UAB „Prie Neries“ lėšomis, prašė priteisti atitinkamo dydžio kompensaciją. Pirmosios instancijos teismo vertinimu pripažinus Panaudos sutartį II negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir konstatavus, kad ieškovas negalėjo būti statytoju ir įgyvendinti statytojo teisių, nėra pagrindo pripažinti jo teisės į ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, o ieškovas turėtų rinktis kitokį savo teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija iš esmės nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Byloje nustatyta, kad Kelių policijos valdyba 1996 m. gruodžio 6 d. su ieškovu UAB „Prie Neries“ sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panaudos sutartį II, kuria perdavė jį neatlygintinai ieškovui saugomos automobilių aikštelės įrengimui ir eksploatavimui. Panaudos sutarties II 4. 1 ir 4.2 punktais UAB „Prie Neries“ įsipareigojo savo lėšomis parengti aikštelės įrengimo projektą, sąmatą, suderinti projektą su Vilniaus miesto valdybos urbanistikos ir architektūros skyriumi bei pilnai įrengti saugomą automobilių stovėjimo aikštelę (t. 1, b. l. 30-32). Ieškovas Panaudos sutarties II galiojimo metu parengė ir su atitinkamomis institucijomis suderino automobilių aikštelės projektą (t. 2 b. l. 1-86), gavo leidimą vykdyti statybos darbus (t. 1, b. l. 8), atitinkamai ieškovo statomi statiniai buvo numatyti ir teritorijos detaliajame plane (t. 2 b. l. 46). Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Prie Neries“ visiškai įvykdė savo Panaudos sutarties II pagrindu prisiimtus įsipareigojimus ir kad ginčo nekilnojamieji daiktai yra sukurti ieškovo UAB „Prie Neries“ lėšomis. Priedu Nr. 4 prie Panaudos sutarties II šalys susitarė, kad visas UAB „Prie Neries“ lėšomis teisėtai naudojamame žemės sklype sukurtas ir šio sklypo valdymui bei naudojimuisi įgytas turtas yra UAB „Prie Neries“ nuosavybė. UAB „Prie Neries“ daiktinės teisės į ginčo nekilnojamuosius daiktus nebuvo įregistruotos, negavus Vilniaus apskrities viršininko atitinkamo sutikimo.

Nors, kaip minėta, ieškovas negali būti pripažintas statytoju Statybos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1996 m. rugsėjo 1 d.) 3 straipsnio prasme, nes jis nėra teisėtas žemės sklypo naudotojas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jo pastatyti nekilnojamieji daiktai negali būti laikomi pastatytais neteisėtai. Visų pirma, byloje nustatyta, kad statinių pastatymo poreikis iškilo atsakovui, nes žemės sklype, kurį ir pats naudojo panaudos sutarties pagrindais, Kelių policijos veiklai buvo reikalinga transporto aikštelė. Tuo tikslu su ieškovu ir buvo sudaryta žemės panaudos sutartis. Be to, kaip jau buvo aptarta anksčiau, ieškovui valstybės institucijos išdavė atitinkamus statybą leidžiančius dokumentus – statybos leidimą, projektą, vietovės kadastro dokumentus. Statinių statyba truko nuo 1998 iki 2008 metų, ją pagal įstatymą turėjo prižiūrėti atitinkamos valstybės institucijos (Statybos įstatymo 24 str.). Todėl tai nebuvo savavalė statyba, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Įvertinus minėtus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo priešieškinio dalį pripažinti neteisėtai pastatytus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) ir tuo pačiu nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi teisės į vykdant Panaudos sutartį II turėtų išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą priteisti kompensaciją, atitinkančią statinių vertę, sprendė kaip daikto (šiuo atveju žemės sklypo) pagerinimo išlaidų atlyginimą ir nurodė, jog daiktui pagerinti nebuvo gautas daikto savininko sutikimas, be to, ieškovas, nebūdamas teisėtu statytoju, neturi teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Visų pirma, ieškovas nepareiškė ieškinio dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, jis nurodė, kad sukūrė nekilnojamuosius daiktus, todėl prašo atlyginti jų vertę. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad dėl nekilnojamųjų daiktų sukūrimo ieškovo lėšomis, ginčo nėra, atsakovas taip pat sutinka, kad ginčo žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai pastatyti ieškovo lėšomis. Taip pat nustatyta, kad ieškovas negali būti laikomas teisėtu žemės sklypo naudotoju, vadinasi, ieškovo sukurti nekilnojamieji daiktai lieka teisėto žemės naudotojo žinioje.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.105 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės į statinius ieškovui negali būti pripažintos dėl to, kad jis negalėjo būti teisėtu žemės sklypo naudotoju. Tačiau vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į jau paminėtus argumentus (kad turtas sukurtas ieškovo lėšomis, nekilnojamieji daiktai pastatyti ne savavališkai, o turint atitinkamų valstybinės valdžios institucijų suderintus statybų dokumentus) negali būti pagrindu netaikyti minėtos CK normos, sprendžiant dėl atlyginimo ieškovui jo pastatytų statinių vertės. Tokiu atveju valstybei būtų sudarytos prielaidos neteisėtai praturtėti kito asmens sąskaita (tiek žemės sklypui, tiek sukurtiems nekilnojamiesiems daiktams liekant valstybės žinioje), o tai prieštarauja pamatiniams teisės principams. Šią aplinkybę yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika nurodė, kad EŽTT jurisprudencijoje, kurioje pripažintas bendrasis principas, kad valstybės valdžios institucijoms neturėtų būti užkirsta galimybė ištaisyti savo padarytas klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo – priešinga pozicija pažeistų nepagrįsto praturtėjimo doktriną; kita vertus, šis principas negali vyrauti situacijose, kai individas turi patirti nepagrįstai didelę naštą dėl jam pritaikytos priemonės; pati valstybė turi prisiimti visą atsakomybę dėl savo padarytų klaidų, ir tos klaidos jokiu būdu neturi būti taisomos kitų asmenų interesų sąskaita (žr. Stretch v. UnitedKingdom, no. 44277/98, 24 June 2003, § 38; Moskal v. Poland, no. 10373/05, 15 September 2009 ir kt.). EŽTT iš esmės sutinka, kad ultra vires doktrinos taikymas suteikia svarbius saugiklius (apsaugą) nuo vietos ar įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų, veikiančių ne pagal vidaus teisę suteiktą kompetenciją, piktnaudžiavimo suteikta galia; EŽTT neginčija šios doktrinos, kuri iš tiesų atspindi teisės viršenybės, sudarančios Konvencijos pagrindą, mintį, tikslo ar naudingumo; vis dėlto pabrėžtina, kad taikant šią doktriną turi būti gerbiamas proporcingumo principas (žr. cituotąStretch v. UnitedKingdom, § 38, taip pat Dacia S.R.L. v. Moldova,no. 3052/04, 18 March 2008,§ 63) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013).

Tokią nuostatą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kuria teismas išanalizavęs įrodymus, sprendė, jog nenustatyta, kad atsakovui išnykęs poreikis šiuo metu naudotis ieškovo sukurta automobilių stovėjimo aikštele (tuo pačiu, ir kitais nekilnojamaisiais daiktais).

Dėl paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl statinių vertės priteisimo. Tačiau nustatant ieškovui priteistinos kompensacijos dydį, svarbu išaiškinti daugelį papildomų aplinkybių. Visų pirma, teismas turi įvertinti, ar neteisėtai sudarant žemės sklypo panaudos sutartį su ieškovu, buvo tik valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėti veiksmai, ar ir paties ieškovo kaltė (ar ieškovo valdymo organai, dalyviai žinojo ar turėjo žinoti apie žemės panaudos sutarties neteisėtumą, kai buvo gauti statybos leidimai, projektai, kiti dokumentai ir pan.) Tai svarbu įvertinant priteistinos kompensacijos dydį (CK 6.253 str., 6.271 str. 1 d.).

Statinių vertės nustatymui byloje yra pateikta 2013 m, kovo 18 d. eksperto išvada dėl valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio nekilnojamojo turto susidedančio iš apsaugos pastato, inžinierinių tinklų – lietaus kanalizacijos vamzdyno, valymo įrenginių, kitų inžinierinių statinių – tvoros ir automobilių stovėjimo aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo. Teismo eksperto išvadoje nurodyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio nekilnojamojo turto atkuriamoji vertė, apskaičiuota išlaidų (kaštų) metodu, yra 583 500 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, statiniai teisingai buvo įvertinti atkuriamąja (kaštų) verte, nes ji tiksliausiai atspindi, kiek lėšų yra panaudota nekilnojamojo turto sukūrimui. Tačiau sprendžiant dėl priteistinos sumos dydžio, tikslinga atsižvelgti į paminėtas aplinkybes – abiejų šalių veiksmus, sąžiningumą, elgesį po sutarties sudarymo.

Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas spręsdamas priešieškinio dalies dėl nekilnojamųjų daiktų pripažinimo kaip neteisėtai pastatytų pagrįstumo klausimą, nepagrįstai šią priešieškinio dalį tenkino, todėl ši sprendimo dalis naikintina. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas neatskleidė bylos dalies dėl priteistinos ieškovui kompensacijos dydžio nustatymo, todėl ši dalis perduotina teismui nagrinėti iš naujo. Dėl pirmiau nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad bylos dalis dėl priteistinos ieškovui kompensacijos dydžio nustatymo apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, todėl konstatuotinas šios bylos dalies esmės neatskleidimas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos dalis dėl kompensacijos dydžio nustatymo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą pakeisti.

Palikti nepakeistą sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 1996 m. gruodžio 6 d. tarp Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos ir uždarosios akcinės bendrovės „Prie Neries“ sudaryta panaudos sutartis nuo jos sudarymo momento.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad UAB „Prie Neries“ pastatyti nekilnojamieji daiktai: apsaugos pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinieriniai tinklai – lietaus kanalizacijos vamzdynas, valymo įrenginiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžinieriniai statiniai – tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžinieriniai statiniai – automobilių stovėjimo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra pastatyti neteisėtai ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – šią priešieškinio dalį atmesti.

Sprendimo dalį, kuria ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prie Neries“ ieškinys dėl piniginės kompensacijos priteisimo netenkintas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.