Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. birželio 11 d. nutarties, kuria nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, ir 2025 m. liepos 2 d. nutarties, kuria pareiškėjo G. M. atskirasis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutarties panaikinimo laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, civilinėje byloje pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Event technology solutions“ buvusio vadovo G. M. prašymą panaikinti skirtą baudą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti (sumokėti už paduodamą atskirąjį skundą žyminį mokestį) ir pareiškėjo atskirasis skundas, nepašalinus teismo nustatytų jo trūkumų, laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamų nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo

13. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimis, iš esmės nurodo, kad teismas nepagrįstai įpareigojo jį sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta panaikinti teismo paskirtą baudą, dėl to nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas nepašalino teismo nurodytų trūkumų (nesumokėjo žyminio mokesčio) ir atskirąjį skundą laikė nepaduotu. Apelianto teigimu, jis buvo bendrovės darbuotojas (buvęs vadovas), todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduodamą atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl toliau pateikiamų motyvų.

14. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 25 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023 19 punktas). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

15. Spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto procesinio dokumento priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti tik tai, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti pateiktą procesinį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019 21 punktas).

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų dalyvaujantiems byloje asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017).

17. Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 4 dalimi ir CPK 338 straipsniu, kartu su atskiruoju skundu turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. Pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį asmenys, pateikdami atskiruosius skundus bankroto bylose, turi pareigą sumokėti 50 Eur žyminį mokestį. Remiantis CPK 82 straipsnio 1 dalimi, CPK nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110.

18. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių, ir vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo.

19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir pan.) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas; Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 8 dalis), Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), asmenys, kuriems iškeltos bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), asmenys, kurių atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai įtvirtinti kituose įstatymuose (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai – už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti bankroto ir restruktūrizavimo bylose sprendžiamais klausimais suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir pan.), nemokumo administratorius, kai ginčas išimtinai susijęs su jo statusu ir (ar) interesu (pvz., dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ar pan.) ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 20 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-645-407/2024 15 punktas).

20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad, skundžiant pirmosios instancijos teismo nutartimi išspręstą atskirą procesinį klausimą (apeliantui, kuris nėra priskirtas CPK 83 straipsnyje nurodytiems subjektams, skundžiant nemokumo bylose priimtą nutartį, kuria išspręstas atskiras procesinis klausimas), šis procesinio pobūdžio klausimas patenka į CPK 80 straipsnio 2 dalies sąvokos „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“ apimtį, nes įstatymų leidėjas, CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatydamas atskirųjų skundų bankroto ar restruktūrizavimo bylose apmokestinimą žyminiu mokesčiu, siekė padidinti nemokumo procesų efektyvumą, apriboti nemokumo procesus ilginančius nepagrįstus atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai. Siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus atskiruosius skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas už pirmosios instancijos teismo išspręstus atskirus procesinio pobūdžio klausimus, nes jie tiesiogiai susiję su nemokumo (tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo) proceso efektyvumu ir trukme. Taigi, atskiri procesiniai veiksmai (procesiniai sprendimai) patenka į sąvokos „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“ apimtį, nes tai sudedamoji nemokumo proceso dalis, kuri, teikiant atskirąjį skundą, turi būti apmokestinta CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-164-567/2024 19–20 punktai).

21. Byloje nėra ginčo ir bylos medžiaga patvirtina, kad byla, kurioje apeliantas pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties, kuria buvo nutarta atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutarties panaikinimo laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui, yra pradėta pagal suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo BUAB „Event technology solutions“, taigi tai yra nemokumo (bankroto) byla.

22. Nustatyta, kad buvusiam BUAB „Event technology solutions“ vadovui G. M. nevykdant įpareigojimo perduoti paskirtai nemokumo administratorei bendrovės valdomą ir naudojamą turtą, Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi G. M. buvo skirta bauda už įpareigojimų nevykdymą. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. birželio 2 d. nutartimi atmetė buvusio vadovo G. M. prašymą panaikinti paskirtą baudą. Apeliantas G. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutartį, kuria atmestas prašymas dėl jam paskirtos baudos panaikinimo bendrovės bankroto byloje. Taigi šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantas, jis negina savo teisių kaip bendrovės darbuotojas, o siekia jam palankaus teismo atskiro procesinio sprendimo bendrovės bankroto byloje, t. y. siekia, kad teismo paskirta bauda, kuri išimtinai susijusi su apeliantu (dėl jam teismo nustatytų įpareigojimų nevykdymo), būtų panaikinta. Pažymėtina, kad bendrovės vadovo teisinis statusas yra juridinio asmens valdymo organo nario, o ne įprasto darbo sutarties pagrindu dirbančio darbuotojo. Šiuo atveju ginčas dėl buvusiam bendrovės vadovui paskirtos baudos nėra kilęs (susijęs) su darbo teisiniais santykiais, todėl CPK 83 straipsnyje numatytos išimtys jam netaikomos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad buvęs bendrovės vadovas, atskiruoju skundu prašydamas panaikinti jam teismo paskirtą baudą, veikia kaip proceso dalyvis savo vardu, todėl žyminį mokestį turi mokėti kaip ir bet kuris kitas asmuo, kuris nepatenka į CPK 83 straipsnio nuostatas. Dėl nurodytų aplinkybių, už tokio pobūdžio atskirąjį skundą apeliantas, kaip bankrutuojančios bendrovės buvęs vadovas, nėra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, jam tenka pareiga už atskirąjį skundą mokėti žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 2, 7 dalys, 82 straipsnio 1 dalis).

23. Pažymėtina, kad apeliantas neginčija ir bylos medžiaga patvirtina, jog, paduodamas atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria netenkintas jo prašymas panaikinti jam skirtą baudą, jis žyminio mokesčio nesumokėjo. Taigi, nustatęs, kad apeliantas turėjo pareigą už atskirąjį skundą, pateiktą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, sumokėti žyminį mokestį, tačiau šios pareigos neįvykdė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė apeliantui terminą atskirojo skundo, pateikto dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutarties, trūkumams pašalinti (sumokėti žyminį mokestį), o trūkumų nepašalinus, pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutarties panaikinimo laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė atskirojo skundo trūkumų šalinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką bei pagrįstai įpareigojo apeliantą pašalinti atskirojo skundo, pateikto dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutarties, trūkumus – sumokėti žyminį mokestį, o jo nesumokėjus, pagrįstai laikė atskirąjį skundą nepaduotu ir jį grąžino pareiškėjui.

25. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys yra teisėtos ir pagrįstos, o apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jas panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistomis (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. birželio 11 d. ir 2025 m. liepos 2 d. nutartis palikti nepakeistas.