- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-82-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-04-3-01303-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Natalja Cikoto
- Ieškovas
- J. Š.
- Atsakovas
- A. S., V. J., G. J., D. J.
- Trečiasis asmuo
- UAB „General financing“, V. J., G. J., D. J., A. S.
- Kategorijos
- 20.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovams A. S., V. J., G. J., D. J., D. J. ir A. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir iškeldinimo, trečiasis asmuo – UAB „General financing“, ir atsakovo priešieškinį ieškovei J. Š. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys - UAB „General financing“, V. J., G. J., D. J., D. J. ir A. S., išvadą byloje teikiant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir iškeldinimo, prašė priteisti jai atsakovui priklausančią ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), kurį ji kartu su atsakovu valdo dalinės nuosavybės teise, o atsakovui iš ieškovės priteisti 42500 Lt kompensaciją už jai atitenkančią jo dalį bei iškeldinti iš buto juose gyvenančius asmenis - V. J., G. J., D. J., D. J. ir A. S.. Ieškinyje, atsiliepime į priešieškinį ir teismo posėdžiuose ieškovė nurodė, kad ginčo butas yra dviejų kambarių, nėra nustatyta naudojimosi butu tvarka, nei bendrosios dalinės nuosavybės realiosios dalys. Nurodė, kad tarp šalių yra kilusi konfliktinė situacija, todėl kartu bute gyventi negali.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, pateikė priešieškinį, atsiliepime, priešieškinyje ir teismo posėdžių metu paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso tik ši ½ dalis ginčo buto, paveldėta po jo tėvo mirties. Bute gyvena atsakovo dukra su vyru ir dviem nepilnamečiais vaikais, atsakovo sūnus ir pats atsakovas su sutuoktine. Butas turi būti priteistas atsakovui, o ieškovei iš jo turi būti priteista kompensacija, kurią atsakovas bus pajėgus sumokėti, nes gaus paskolą iš fizinio asmens su 4 proc. metinėmis palūkanomis, įkeičiant kreditoriui visą butą, pateikė garantinį raštą dėl paskolos pateikimo. Priešieškiniu prašė butą atidalinti, nes kartu juo naudotis bendraturčiams nėra galimybės dėl įtemptų santykių, o atidalinti butą natūra taip pat nėra įmanoma, prašė visą ginčo butą palikti jam, ieškovei iš jo priteisti 42500 Lt piniginę kompensaciją už jam tenkančią ieškovės ½ dalį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-11 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Nurodė, kad bendras naudojimasis turtu pažeistų abiejų šalių teises tinkamai naudotis jiems priklausančia nuosavybe. Dėl nurodyto, ginčo butas visas turi atitekti vienai iš šalių, kitai priteisiant kompensaciją. Šiuo konkrečiu atveju nustačius, kad daikto atskyrimas natūra ir realus padalinimas nustačius konkrečias dali ir/ar naudojimosi tvarką nėra įmanomi, o esant vienodoms abiejų šalių turimoms ginčo turto dalims ir beveik vienodoms galimybėms sumokėti kompensaciją kitai šaliai, svarbus tampa moralės, teisingumo, ginčo buto svarbos kiekvienai iš šalių nustatymo aspektai. Teismas nustatė, kad dalį ginčo butą pirmiau paveldėjo atsakovas po savo tėvo mirties, o ieškovė vėliau – po savo tetos mirties. Nurodė, kad ieškovė ginčo bute negyveno ir negyvena. Atsakovas įgyvendina savo nuosavybės teisę į savo ½ dalį buto suteikdamas teisę jame gyventi dukros šeimai ir sūnui, pats bute nakvodamas, iškeldinimo atveju atsakovo dukters šeima liktų gatvėje arba nakvynės namuose arba vaikai patektų į globos namus, tačiau šeimai nebereikalinga socialinė pagalba, bylos duomenimis šeimai neblogai sekasi, ji yra sociali, vaikai auga prižiūrimi, kaimynai nesiskundžia (b.l. 135-145, 2 tomas). Ieškovė nuomojasi būstą, jos šeima – dirbanti, į socialinės rizikos šeimų sąrašą neįrašyta, turi apie 50000 Lt laisvų lėšų banko sąskaitose, todėl tikimybė, kad ieškovės šeima su nepilnamečiais vaikais liktų gatvėje, maža.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė J. Š. apeliaciniu skundu (b.l. 202-208, 2 tomas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Nurodo, kad sprendžiant klausimą, kuriam iš atidalinimo siekiančių bendraturčių, turi atitekti visas butas, o kuris turi mokėti kompensaciją, esminė aplinkybė, kurią teismas turėjo nustatinėti yra, ar egzistuoja reali galimybė, kad atsakovas realiai galės išmokėti 42 500 Lt dydžio kompensaciją, ar išieškojimas galutiniame variante nebus nukreiptas į atidalytą turtą. Nurodo, kad ieškovė gali išmokėti 42 500 Lt dydžio kompensaciją pati, nesikreipdama dėl paskolos, neįkeisdama tam turto ir pan. – galimybė išmokėti kompensaciją yra reali, įgyvendinama, bet ne hipotetinė ir/ar priklausanti nuo kitų aplinkybių, sąlygų. Nurodo, kad atsakovas į bylą nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad jis turi realias galimybes išmokėti 42 500 Lt dydžio kompensaciją, kadangi pats atsakovas jokių piniginių lėšų neturi, o kompensacijos išmokėjimas yra hipotetinis ir priklausantis nuo papildomų sąlygų, kurių įgyvendinimas neįmanomas. Nurodo, kad teismas, spręsdamas, kad ieškovės poreikis į butą yra mažesnis, apsiribojo tik konstatavimu, kad ieškovė bute negyvena, ir visiškai nevertino, dėl kokių priežasčių ji tame bute negyvena, ir to patvirtinančių įrodymų. Nurodo, kad teismas apskritai nevertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei nuosavybės teise priklausanti ½ buto dalis įregistruota kaip ieškovės šeimos turtas, o teismo išvada, kad atsakovų poreikis į butą, kuris nėra registruotas kaip jų šeimos turtas ir kuris nuosavybės teise nepriklauso ten faktiškai gyvenantiems atsakovams V. J., G. J. su vaikais, A. S., prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Atsakovo A. S. vaikai, dukra V. J. ir sūnus A. S. yra pilnamečiai, nėra buto savininkai, todėl jų apgyvendinimas ginčo bute ir poreikis dėl to palikti butą jiems, nes ten gyvena atsakovės V. J. nepilnamečiai vaikai, negali būti laikomi viršesniais nei ieškovės, kad buto dalies teisėtos savininkės, nepilnamečių vaikų interesai. Taip pat nurodė, kad teismas, konstatuodamas, kad ginčo butas yra reikalingas siekiant užtikrinti atsakovės V. J., neturinčios jokių nuosavybės teisių į ginčo butą, nepilnamečių vaikų interesus nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovas A. S. atsiliepimu (b.l. 227-229, 2 tomas) į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad į bylą buvo pateiktas A. M. garantinis raštas, kad atsakovui bus suteikta 67 000 Lt paskola 8 metams. Nurodo, kad tai yra preliminari sutartis. Nurodo, kad byloje yra banko išrašas ir kiti duomenys liudijantys A. M. finansines galimybes. Nurodo, kad savo skolas dengtų iš gaunamo darbo užmokesčio, taip pat iš gautos paskolos. Taip pat nurodė, kad ginčo bute gyvena atsakovo dukra su nepilnamečiais vaikais, iškeldinimo atveju šeima turės būti apgyvendinta Globos namuose arba Vilniaus nakvynės namuose ir tai, neatsižvelgiant į tą faktą, kad butas priklausė šeimos seneliui. Tai esant tokioms aplinkybėms, teismas teisingai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei priteisė kompensaciją ieškovei.
Atsakovai V. J., G. J., trečiasis asmuo UAB „General financing“, išvada duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimų į pareikštą skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Dėl galimybės realiai išmokėti kompensaciją
Apeliantė ginčija sprendimą nurodydama, jog teismas netinkamai įvertino šalių galimybes sumokėti kompensaciją už turtą. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Tais atvejais, kai teismas ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog yra svarbu nustatyti, ar atsakovas galės išmokėti priteistą (42 500 Lt) 12 318,84 eurų kompensaciją, dėl kurios dydžio ginčo nekilo. Iš byloje esančių duomenų (b.l. 108, 2 tomas) nustatyta, kad A. M. pirmosios instancijos teismui pateikė savo garantiją, jog sutinka suteikti atsakovui A. S. 67 000 Lt paskolą, jeigu šis įkeis nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų nuneigiančių išdėstytas aplinkybes, tokių duomenų nepateikė ir apeliantė. Į bylą taip pat yra pateikti duomenys apie apeliantės valdomas lėšas, iš kurių matyti, kad apeliantė šių duomenų parengimo metu disponavo (42 500 Lt) 12 318,84 eurų suma. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas A. S. sprendimo priėmimo metu turėjo realias galimybes sumokėti kompensaciją. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių galybės sumokėti kompensaciją lygios, yra pagrįsta. Aplinkybė kad A. S. kompensacijos sumos neturi, o ją įgytų tik gavęs paskolą, neįtakoja kitokios susidariusios situacijos vertinimo, kadangi kompensacija gali būti sumokama tiek iš skolintų, tiek iš nuosavų lėšų, nei vienam iš šių atsiskaitymo būtų įstatymas nesuteikia prioriteto, ar didesnės svarbos.
Dėl poreikio į butą reikšmės
CK 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, bei CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi.
Vertinant, ar ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), paėmimas iš J. Š. nuosavybės nebūtų vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad šiame bute apeliantė negyveno, nevedė ūkio, jo neprižiūrėjo, realiai tai tėra jos valdomas nekilnojamasis turtas, turintis apeliantei piniginę vertę. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, geros moralės, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principais, ieškinio patenkinimas pažeistų bendraturčių interesų pusiausvyrą, atsakovo bei jo šeimos, nepilnamečių anūkų teises ir teisėtus interesus (teisė į gyvenamąjį būstą, stabilumą, gyvenimą šeimoje, pastovius ir nusistovėjusius kontaktus su artimaisiais), nutrauktų 6/7 asmenų (tarp jų ir nepilnamečių) buvusį ir nusistovėjusį gyvenimą po tėvo/senelio/prosenelio mirties paveldėtame bute/dalyje, iš esmės pakeistų 6/7 asmenų (atsakovas ir jo sutuoktinė, sūnus, dukra su šeima (b.l. 137, 138 2 tomas) gyvenimą iš pagrindų. Todėl kolegija nurodo, jog patenkintus apeliantės skundą bei tenkinus ieškinį, iš esmės būtų pažeistos atsakovo kaip savininko teisės į butą, kuriame jis ilgą laiką gyveno ir kuriame gyvena jo šeima.
Pagal Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatas tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomenės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus, vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis ir laisvėmis. Pagal CK 3.84 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto nuostatas šeimos turtas yra ne tik šeimos gyvenamosios patalpos, bet ir teisė naudotis gyvenamąja patalpa. Tuo tarpu, nors apeliantės buto dalis įregistruota kaip šeimos turtas, realiai bute ji negyveno ir negyvena.
Apeliantė nurodo, kad ginčo bute gyventi negali ir negalėjo dėl konfliktinio buto bendrasavininko ir jo šeimos elgesio, tačiau šie argumentai vienareikšmiškai nėra pagrįsti ir patvirtinti byloje esančiais įrodymais (CPK 178 str.).
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo butas yra reikalingas siekiant užtikrinti atsakovės V. J., neturinčios jokių nuosavybės teisių į ginčo butą, nepilnamečių vaikų interesus nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, kurioje akcentuojama, kad „vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų“. Tačiau sutikti su tokiu apeliantės teiginiu nėra pagrindo, šiuo atveju, nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad vadovaujasi vaiko teisių apsaugos principais, tačiau sprendime atsakovo anūkų teisės į ginčo butą nėra priešpastatomos ieškovės nuosavybės neliečiamumui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl to, kieno teisės bus mažiausiai pažeistos priteisinat kompensaciją už tenkančią buto dalį, rėmėsi taip pat ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei geros moralės principais, vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir įvertinęs šalių finansinę padėtį ir jų realias galimybes turėti gyvenamąją vietą, priėmė teisingą sprendimą priteisdamas kompensaciją ieškovei iš atsakovo A. S.. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais kolegija sutinka ir jiems pritaria.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.