Telšių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo (pavardės) pakeitimo, suinteresuotas asmuo Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administracijos skyrius, išvadą teikianti institucija Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyriaus 2023 m. spalio 11 d. išvadą dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo Nr. 22; įpareigoti Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyrių pakeisti D. Š. pavardę „Š." į pavardę „Š." bei išduoti naują santuokos liudijimą su pakeista pavarde; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu R. Š. Registruojant santuoką Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos įstaigoje jos pavardė buvo pakeista iš „D." į „Š.". Pareiškėja nuo 2015 m. pradėjo gyventi Švedijos Karalystėje, šioje šalyje įkūrė individualią įmonę, įsigijo nekilnojamojo turto. Didesnę laiko dalį praleidžiant Švedijos Karalystėje, pareiškėja ilgainiui susidūrė su nepatogumais tiek tvarkant reikalus verslo srityje, tiek kasdieniniuose reikaluose, susijusiais su lietuviška pavarde, kuri nesutampa su jos sutuoktinio pavarde. Todėl pareiškėja kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyrių su prašymu pakeisti jos pavardę iš „Š.“ į sutuoktinio pavardę „Š.“. Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyrius pateikė 2023 m. spalio 11 d. išvadą dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo Nr. 22, kuria atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, savo sprendimą motyvavo Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 (toliau - Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklės) 4 ir 9² punkto nuostatomis, taip pat konstatavo, jog pareiškėjos pasirinkta pavardės forma „Š." neatitinka jos lyties, ji tinkama tik vyriškos lyties asmenims. Pareiškėja nesutinka su Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyriaus išvada, laiko, kad nurodytas atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę yra neproporcingas ir sudaro prielaidas pažeisti privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumo principus bei asmens teisę į pavardę. Dėl sėkmingai plėtojamo verslo, gyvenamojo būsto įsigijimo, pareiškėja ir jos sutuoktinis perkėlė savo esminių interesų centrą iš Lietuvos į Švedijos Karalystę, kurioje pradėjo plėtotis ne tik verslo, bet ir asmeniniai ryšiai, sutuoktiniai vis aktyviau įsilieja į Švedijos visuomeninį gyvenimą, bendruomenišką veiklą, aktyviai dalyvauja įvairiuose socialiniuose renginiuose ir iniciatyvose. Tačiau pareiškėja ir jos sutuoktinis patiria įvairių nepatogumų dėl nevienodų pavardžių: nei privačioje aplinkoje, nei valstybės institucijose, nei asociacijoje (kuriose dalyvauja kaip nekilnojamojo turto savininkai), nei visuomeninėse organizacijose niekas nesupranta, kad pareiškėja ir R. Š. yra tos pačios šeimos atstovai. Švedijoje ištekėjusių moterų pavardes žyminčios priesagos yra nesuprantamos, todėl pareiškėja, siekdama išvengti painiavos dokumentuose, siekiant palengvinti keliavimą, darbinių ir asmeninių reikalų tvarkymą, komunikaciją Švedijoje, nori turėti pavardę „Š.“. Taip būtų patogiau ir abiem sutuoktiniams bei priimtiniau pačiai pareiškėjai. Vienodos pavardės turėjimas pašalintų daugelį nepatogumų ir nesusipratimų gyvenant ir dirbant Švedijoje, tvarkant verslo bei asmeninius reikalus. Pareiškėja šeimos verslą Švedijos Karalystėje plėtoja kartu su sutuoktiniu. Sutuoktiniams tenka įrodinėti šeimos santykius, sutuoktinių ryšį, dėl to jie abu dažnai patiria nemalonumų prieš klientus, partnerius, dalykinių susitikimų ar neformalaus bendravimo metu. Paskutiniu metu, verslui sėkmingai plečiantis, šeima apskritai neatmeta galimybės galutinai persikelti į šią užsienio valstybę. Pareiškėja dažnai susiduria su nepatogumais dar ir dėl to, kad pavardė „Š.“ ištariama sunkiau nei pavardė „Š.“. Šeima nuolat priversta įrodinėti sutuoktinių ryšį, aiškinant kodėl jų, kaip vienos šeimos narių, pavardės yra skirtingos. Pareiškėja siekia pasirinkti pavardę „Š." išskirtinai šeimos privataus gyvenimo interesais. Toks siekis nepadaro žalos lietuvių kalbos rašybai, nesudaro jokių nepatogumų valstybei.

Suinteresuotas asmuo Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administracijos skyrius atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Pareiškimas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 514 straipsnio 2 dalis numato, jog teismas bylą dėl civilinės būklės akto registravimo, akto įrašo atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo nagrinėja, jeigu civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė civilinės būklės aktą registruoti ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.20 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą, kuri apima teisę į pavardę, <...>, o 3 dalis nustato, kad fizinio asmens pavardės <..> pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisės aktai. CK 3.31 straipsnis nustato, kad abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, Lietuvos Respublikos pilietė, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu R. Š., santuokos įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Telšių rajono Civilinės metrikacijos skyriaus išduotame santuokos liudijime nurodyta, kad po santuokos sudarymo pareiškėjai suteikiama pavardė Š.

Asmens vardo ir pavardės keitimo pagrindus ir šių asmens duomenų keitimo civilinės būklės aktų įrašuose tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintos Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklės. Sprendžiant asmens vardo ir pavardės keitimo klausimus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro tvirtinamos civilinės būklės aktų registravimo taisyklės taikomos tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja šios taisyklės (Taisyklių 1 punktas). Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 4 punktas reglamentuoja, kad pasirinktas vardas ir (ar) pavardė, į kurį keičiamas turimas vardas ir (ar) pavardė, turi neprieštarauti gerai moralei ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424, 8 punkte nustatyta, kad moterų <...> pavardės rašomos laikantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nustatytų moterų pavardžių darymo reikalavimų, išskyrus Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus bei teisingumo ministro nustatytus asmens pavardės keitimo pagrindus, kai leidžiama turėti kitai lyčiai būdingas pavardės formas ar nesugramatintą pavardę arba jeigu kitokia tos pavardės forma rašoma remiantis giminystės ryšiais (pagal tiesiąją ar šoninę giminystės liniją) susijusių moterų pavardžių rašymo tradicija.

Valstybinės lietuvių kalbos komisija 2003 m. birželio 26 d. nutarime Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ nurodė, kad moterų pavardės daromos iš pamatinės vyriškos pavardės su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė (1.1 punktas), ir iš vyro pavardės su priesagomis - ienė, -(i)uvienė (1.2 punktas). Tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne -ė (2 punktas).

Byloje pateikta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2024 m. sausio 30 d. išvada, kurioje nurodyta, kad taisyklingai, dėsningai sudaryta moters pavardė iš vyro pavardės Š. gali būti: Š. (žmonos), Š. (dukters) arba Š. (šeiminio statuso nerodanti forma). Moters pavardės forma „Š.“ neatitiktų Lietuvos Respublikos teisės aktų, lietuvių kalbos dėsnių ir principų, susiklosčiusios jų taikymo praktikos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2013). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat nurodė, kad nustatytas konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2006 pažymėjo, kad civilinės būklės aktų registravimas priklauso viešajai tvarkai ir konstitucinio valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba Lietuvos Respublikoje yra konstitucinė vertybė.

Įvertinus bylos faktines aplinkybes, kasacinio teismo praktiką, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą, darytina išvada, kad nacionaliniai teisės aktai įpareigoja Lietuvos Respublikos piliečių civilinės būklės aktų įrašus daryti pagal lietuvių kalbos rašymo ir gramatikos taisykles ir esamos taisyklės nesudaro galimybės moteriai įregistruoti pavardę su vyriška galūne – „Š.“.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimas byloje Znamenskaya prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 77785/01, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Johansson prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02). Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia, atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje Bulgakov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei yra įrodoma, kad atsisakymas pakeisti ES piliečių poros bendrą pavardę sukelia jiems arba jų šeimai rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar tokiu atsisakymu yra užtikrinama interesų – viena vertus, asmenų teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos atitinkamos valstybės narės valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyra (2011 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas priimtas byloje Runevič–Vardyn).

Taigi, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad sprendžiant klausimą dėl pavardės, kuri neatitinka kalbos taisyklių, keitimo būtina nustatyti, ar atsisakymu ją keisti yra užtikrinama interesų – viena vertus, pareiškėjų teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos atitinkamos valstybės valstybinės kalbos ir jų tradicijų apsaugos – pusiausvyra. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad naudojimasis savo vardu ir pavarde pripažįstamas sudėtine teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalimi ir valstybės kišimasis į jį, draudžiant asmens vardo ir pavardės rašybą, gali būti toleruojamas tik tada, kai tai yra proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Mentzen alias Mencena prieš Latviją konstatavo, kad argumentas, jog užsienio valdžios institucijoms reikėjo pateikinėti papildomų detalių dėl skirtingo pavardžių rašymo, nėra pakankamai rimtas, kad nulemtų ribojimo neproporcingumą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašomą pakeisti pavardę sieja su nepatogumais Švedijos karalystėje įgyvendinant pareiškėjos bei jos sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teigia, kad didesnę laiko dalį praleidžia Švedijos Karalystėje, dėl sėkmingai plėtojamo verslo, gyvenamojo būsto įsigijimo, perkėlė savo esminių interesų centrą iš Lietuvos į Švedijos Karalystę, kurioje pradėjo plėtotis ne tik verslo, bet ir asmeniniai ryšiai. Pažymi, kad kartu su sutuoktiniu dėl nevienodų pavardžių patiria įvairių nepatogumų tiek privačioje aplinkoje, valstybės institucijose, asociacijoje, kuriose dalyvauja kaip nekilnojamojo turto savininkai, visuomeninėse organizacijose, jiems tenka įrodinėti šeimos santykius, sutuoktinių ryšį, dėl to jie abu dažnai patiria nemalonumų prieš klientus, partnerius, dalykinių susitikimų ar neformalaus bendravimo metu.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja D. Š. Švedijos karalystėje kartu su sutuoktiniu lygiomis dalimis nuosavybės teise įgijo butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio adresas: (duomenys neskelbtini), įkūrė individualią įmonę (duomenys neskelbtini), yra jos savininkė. Nors pareiškėja teigia, kad perkėlė savo esminių interesų centrą iš Lietuvos į Švedijos Karalystę, tačiau nepateikė duomenų, kad visiškai integravosi į kitos šalies gyvenimą, pareiškime pripažįsta, kad nėra galutinai persikėlusi į šią užsienio valstybę, galbūt tą padarys ateityje sėkmingai plečiantis verslui. Pažymėtina, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenamąją vietą yra deklaravusi Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė jokių realių kliūčių, kad užsienyje esančios institucijos būtų atsisakiusios įgyvendinti jos teises ar teisėtus interesus dėl skirtingo jos ir jos sutuoktinio pavardžių rašymo, todėl nėra išlygų nukrypti nuo valstybinės kalbos taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių objektyvius galimus pareiškėjos nepatogumus nepateikta, atsižvelgiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą konstatuotina, kad pareiškėjos atveju valstybės siekis išsaugoti savo kultūrinį ir kalbinį išskirtinumą turi būti prioritetas prieš pavardės pakeitimą į pavardę „Š.“. Pareiškėjos nurodyti galimi nepatogumai dėl skirtingos jos ir jos sutuoktinio pavardės nesudaro pagrindo vertinti kaip pareiškėjos teisių į jos asmeninio ir šeimos gyvenimą, teisės laisvai judėti ir apsigyventi nepateisinamą ribojimą, vertinant juos tiek Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, tiek tradicijų apsaugos kontekste.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad užsienio valstybėje pareiškėjai tenka įrodinėti jos santuokinį ryšį, taip pat nėra pagrindas nukrypti nuo imperatyvių teisės normų taikymo. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad niekur nėra reglamentuota, kad moteris negali turėti vyro pavardės. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos teisės aktai aiškiai nurodo, kaip yra sudaromos moterų pavardės pagal vyro pavardę.

Pažymėtina, kad skirtingos šeimos narių pavardės nepaneigia jų šeiminio ryšio, o esant reikalui, šis ryšys įrodinėjamas ne pavardžių tapatumu, o įrašais dokumentuose, kuriuose užfiksuotas asmens statusas kito asmens atžvilgiu. Šeimos narių ryšiai neturi būti preziumuojami ar paneigiami tik dėl to, kad jų pavardės identiškos ar skirtingos. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad pavardės keitimas turės įtakos asmeninėje ir profesinėje srityje, dalyvaujant dalykiniuose susitikimuose, vakarienėse, laikytina nepakankamai rimta ir negali būti vertinama kaip sukelianti rimtų asmeninių ir profesinių nepatogumų. Pareiškėjos nurodomi nepatogumai išsprendžiami pateikiant papildomus dokumentus: santuokos liudijimą, Lietuvoje išduotą santuokos liudijimo įrašą, jo vertimą į atitinkamą kalbą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismo vertinimu, Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Esant anksčiau išdėstytoms išvadoms ir teisinio reglamentavimo analizei, atsižvelgiant ir į tai, kad Europos Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba, toks Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyriaus atsisakymas yra pagrįstas ir būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 516 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos D. Š. pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo (pavardės) pakeitimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Telšių rūmus.