Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. (toliau – apeliantas) ir jo gynėjo Laimiaus Platūkio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2024 m. gegužės 22 d. nuosprendžio (toliau – nuosprendis), kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 70 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – penkerius metus uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, nustatant, kad ji pradedama vykdyti nuteistajam atlikus bausmę.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, paskirtas turto konfiskavimas iš D. B. valstybės naudai išieškant konfiskuotino turto (automobilio „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 730 Eur.

D. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Laimiaus Platūkio apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo procesinio dokumento teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino D. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

7. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, padarė nepagrįstas išvadas dėl D. B. kaltės.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išvadas dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo, pagrindė visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu ištirtų įrodymų visumą, yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino D. B. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama D. B. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. B. kaltės, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą.

16. Nurodytų liudytojo A. R. parodymų teisėjų kolegija nelaiko galinčiais paneigti nuteistojo kaltę. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad automobilį vairavo būtent A. R., tokios pozicijos nuteistasis D. B. laikėsi ir ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, tačiau šie liudytojo parodymai prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams: liudytojų M. P. ir L. T., kurie patvirtino matę, kaip nuteistasis, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę, parodymams; liudytojų J. V. ir J. P., kurie įvykio vietoje užfiksavo akivaizdžius nuteistojo girtumo požymius, parodymams. A. R. nurodė, kad nepastebėjo, jog nuteistasis būtų buvęs neblaivus, kai tuo tarpu visi kiti tą vakarą matęs liudytojai patvirtino, jog D. B. apsvaigimo požymiai buvo akivaizdūs. Liudytojo A. R. parodymai prieštarauja ir paties nuteistojo nurodomoms aplinkybėms. D. B. nurodė, kad A. R. raktelius atidavė L. T., tuo tarpu pats A. R. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad automobilio raktelius paliko D. B.. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad L. T. nurodė nemačiusi A. R., paaiškino, kad D. B., pamatęs policijos pareigūnus, automobilio raktelius ištraukė iš užvedimo spynelės ir padavė jai. Atvykus policijos pareigūnams automobilio raktelius turėjo būtent L. T.. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad liudytojas M. P. nurodė, jog automobilis „Volvo“ buvo atvažiavęs du kartus. Antrą kartą atvažiavus iš vairuotojo pusės išlipo būtent D. B.. Taigi, analizuojamu atveju liudytojo A. R. parodymai net ir laikant, kad jis atvairavo automobilį „Volvo“ iki Prienų, nepaneigia tos aplinkybės, kad D. B. vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, kadangi liudytojas, palikęs raktelius išvažiavo ir būtent tuomet D. B. turėjo galimybę išvažiuoti ir atvažiuoti antrą kartą ir tokiu būdu vairuoti automobilį „Volvo“, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Taigi, liudytojo A. R. parodymai, kad jis atvežė D. B. į Prienus, iš esmės nei patvirtina nei paneigia D. B. kaltės, kadangi po liudytojo išvykimo, D. B. turėjo galimybę vairuoti transporto priemonę, ką jis ir padarė, ir tai patvirtina liudytoj L. T. bei M. P.. Įvertinus šias aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis liudytojos A. R. parodymais.

17. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistojo kaltę paneigia A. K. parodymai, tačiau šis liudytojas patvirtino tik tiek, kad D. B. prašymu paskolino jam automobilį, jį neužrakintą palikdamas Birštone. A. K. nematė, kas vairavo transporto priemonę. Taigi, šio liudytojo parodymai nepaneigia kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, kurių visuma patvirtina, kad D. B., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę. Vertinant liudytojo A. K. parodymus, teismas atsižvelgia ir į tai, kad L. T. nurodė, kad D. B. šį automobilį buvo davęs būtent A. K., kad nuteistasis galėtų važinėti į darbą. Beje, apklausiamas A. R., taip pat nurodė, kad automobiliu „Volvo“ važinėdavo brigada, kurioje dirbo nuteistasis. Taigi, akivaizdu, kad D. B., net ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, naudojosi A. K. automobiliu, kurį beje, vairavo ir būdamas neblaivus. Šios aplinkybės, o taip pat ir tai, kad A. K. buvo transporto priemonės, kuri galėjo būti konfiskuota dėl to, kad ją vairavo neblaivus asmuo savininkas, duoda pagrindą teisėjų kolegijai spręsti, kad A. K. dėl savo suinteresuotumo bylos baigtimi, duodamas parodymus nebuvo iki galo nuoširdus, todėl jo parodymais teisėjų kolegija remiasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams.

18. Šioje nutartyje aptartų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma, iš kurios teismas padarė teisingas išvadas apie D. B. kaltumą ir to nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs aptartus duomenis, rašytinę bylos medžiagą bei ištirtus įrodymus susiejęs į vieningą, logišką visumą, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas pagrįstai D. B. pripažino kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais teisėtais bei pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reiktų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.

Dėl bausmės

19. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

20. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. D. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą pirmos instancijos teismo nuosprendžiu buvo skirta 70 parų arešto bausmė. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, įvertino, kad D. B. padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių, tačiau įvertino tai, kad D. B. anksčiau yra teistas už analogišką nusikalstamą veiką, teistumas jam yra neišnykęs, transporto priemonę vairavo neturėdamas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones. Teismas įvertino, kad D. B. nedirba, baustas administracine tvarka už įvairius pažeidimus taip pat ir už pažeidimus, susijusius su girtumu viešoje vietoje. Teismas taip pat atsižvelgė, jog D. B. vengė neblaivumo patikrinimo ir šios aplinkybės jį charakterizuoja neigiamai. Šiame kontekste pažymėtina, jog BK 27 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tuomet, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Naują nusikalstamą veiką D. B. padarė neišnykus ankstesniam teistumui, taigi nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu. Vis dėl to, sunkinančios aplinkybės pripažinimas apsunkintų nuteistojo padėtį, todėl, įvertindamas tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. B. įvertino ankstesnį nuteistojo teistumą, nepripažįsta, kad yra nuteistojo D. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu.

21. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad D. B. ne kartą buvo baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje, paskirtų baudų nemoka. Be to, D. B. anksčiau buvo teistas arešto bausme, atidedant bausmės vykdymą, tačiau D. B. nepateisino teismo pasitikėjimo ir bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo panaikintas (1 t., b. l. 83-87). Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai įvertino D. B. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, kurios neleidžia apelianto apibūdinti kaip pozityvios, linkusios pasimokyti iš savo klaidų bei ankstesnio patyrimo asmenybės. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajam paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdamas į tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo D. B. paskirtą bausmę laikyti neteisinga. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms, kad būtent arešto bausmė yra tinkama sulaikyti D. B. nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti bei paveikti kaltinamąjį taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl švelninti paskirtą bausmę neturi pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

22. BK 68 straipsnio (iki 2022 m. lapkričio 1 d. galiojusi straipsnio redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienų iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 5 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padarytos nusikalstamos veikos – KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad D. B. padarė nesunkų nusikaltimą, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, taip pat įvertino ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pirmos instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad apeliantas analogišką nusikaltimą padarė pakartotinai, kad jis veiką padarė neturėdamas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones (tokia teisė jam buvo atimta ankstesni baudžiamuoju įsakymu ir pasibaigus terminui teisės neįgijo). Taigi, akivaizdu, kad ankščiau taikytos baudžiamojo poveikio priemonės D. B. nebuvo efektyvios, todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai jam parinktas ilgesnis – 5 metų – specialios teisės atėmimo terminas.

24. Priimdamas sprendimą konfiskuoti automobilio „Volvo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri nepriklauso nuteistajam, todėl yra pagrindas konfiskuoti ne transporto priemonę, o jos vertę. Nustatydamas transporto priemonės vertę teismas atsižvelgė tiek į VšĮ „Emprekis“ pažymoje esančius duomenis, tiek į byloje esančią 2023 m. kovo 28 d. pirkimo pardavimo sutartį ir pagrįstai nustatė, kad yra tikslinga konfiskuoti pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą, kadangi ji geriausiai atspindi automobilio rinkos vertę nusikalstamos veikos padarymo metu.

25. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, kad Alytaus apylinkės teismo 2024 m. gegužės 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtoji arešto bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir transporto priemonės vertės konfiskavimas, D. B. nėra per griežtos, todėl keisti teismo nuosprendį dėl skunde nurodytų priežasčių, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. ir jo gynėjo Laimiaus Platūkio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2024 m. gegužės 22 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.