Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos „If P&C Insurance AS“ – Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą – „If P&C Insurance AS” filialas skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „ Noker“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja „If P&C Insurance AS” Lietuvoje vykdanti veiklą per filialą – „If P&C Insurance AS” filialas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (toliau – ir Miškų urėdija), pareiškėjos naudai 42 719,00 EUR žalos atlyginimo, 5% metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui „If P&C Insurance AS“, vykdančiam veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Miškų urėdijos, 42 719,00 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja ir Draudėjas sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kurios sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) serija TPA Nr. 00202378. Minėta draudimo sutartimi laikotarpiui nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. buvo apdrausti Draudėjo automobiliai, t. y. automobilis VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. YV1LF68UCK1453207, ir automobilis FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. WF0EXXWPCEFY49900.

2019 m. gruodžio 7 d. Vilniaus rajone, Bradėliškių kaime, ant pareiškėjos apdraustų automobilių VOLVO ir FORD, priklausančių Draudėjui, priparkuotų miško keliuko pakraštyje, užvirto medis, šio įvykio metu abu automobiliai buvo stipriai apgadinti. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykį, bei Vilniaus rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, kuri pašalino medį nuo automobilių.

Pareiškėja, remdamasi draudimo sutartimi sudaryta su Draudėju, už automobilio VOLVO apgadinimą išmokėjo Draudėjui 32 646 Eur draudimo išmoką, o už automobilio FORD apgadinimą išmokėjo Draudėjui 10 073 Eur draudimo išmoką. Išmokėjusi pagal transporto priemonių draudimo sutartį iš viso 42 719 Eur draudimo išmoką už apgadintus automobilius, pareiškėja nukreipė įgytą atgręžtinio reikalavimo teisę į Lietuvos valstybę, atstovaujamą Miškų urėdijos, kaip už turtinę žalą atsakingą asmenį, kuris iki medžio nuvirtimo buvo atsakingas už jo savalaikį nupjovimą ar kitas priemones, galinčias padėti išvengti žalos (pvz. teritorijos aptvėrimas, įspėjant apie medžių nuvirtimo pavojų, medžio atramų įrengimas, ženklo, draudžiančio pavojingo ruožo kelkraštyje statyti automobilius pastatymas), ir tokio nupjovimo ar kitų priemonių neteisėtu neatlikimu (neveikimu) pažeidusiu teisės aktų reikalavimus dėl pavojų keliančių medžių priežiūros.

Byloje nėra ginčo, kad medis, kuris užvirto ant pareiškėjos klientui priklausančių apdraustųjų dviejų automobilių juos apgadindamas, padarė atitinkamą turtinę žalą ir kad ją pagal draudimo sutartį atlygino pareiškėja, įgydama atgręžtinio reikalavimo teisę.

Ginčo teisinius santykius šioje byloje reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalis, kuri nustato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

Turtinės (ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia (lot. be kita ko) asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, pagal savo prigimtį yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (LVAT 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus atsakovės atstovės Miškų urėdijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar Miškų urėdija, atlikdama pareiškėjos nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasi Miškų urėdija privalėjo veikti, priimdama sprendimus, taip pat, ar Miškų urėdija ginčo situacijoje veikė laikydamasi šių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjos ir atsakovės atstovės apeliacinius skundus, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies priteisiant pareiškėjai 42 719 Eur žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iš Miškų urėdijos, ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi vienareikšmiai atsakyti ir išsamiai įvertinti: 1) ar įvykis įvyko Dūkštų pažintinio tako dalyje – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpoje tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės, taip, kaip ši atkarpa nurodyta byloje esančio biudžetinės įstaigos Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos direktoriaus P. Č. pasirašytame 2023 m. birželio 21 d. rašte „Dėl saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų ties Dūkštos pažintiniu taku“, kuriuo atsakoma į VĮ Valstybinės miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio 2023 m. birželio 20 d. paklausimą; 2) kas įrengė ir prižiūri „pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės“, t. y. kas įrengė ir yra atsakingas už pėstiesiems, dviratininkams ir automobiliams (jų vairuotojams, valdytojams) skirtą taką; 3) ar Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės– yra (nėra) „miško kelias“, kuris numatytas Miškų įstatyme; 4) jei ginčo kelias (takas) yra „miško kelias“ pagal Miškų įstatymą, tai ar atsakovas VĮ Miškų urėdija yra atsakinga už jos įrengtą ir prižiūrimą „pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą tarp kelio Nr. 171 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės“; 5) kodėl pareiškėjo kliento apdrausti automobiliai nebuvo parkuojami „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelėje“ ir buvo parkuojami tokioje vietoje, kuri nėra „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės“; 6) ar pareiškėjo apdraustųjų automobilių vairuotojai (valdytojai) galėjo numatyti ir prisiėmė atitinkamą medžio užvirtimo riziką, nuspręsdami parkuoti automobilius ne „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelėje“, bet kitoje šio tako vietoje, kuri nėra „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelė“.

Dėl įvykio vietos teismas pažymi, kad įvertinęs į bylą pateiktą biudžetinės įstaigos Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos direktoriaus P. Č. pasirašytą 2023 m. birželio 21 d. raštą „Dėl saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų ties Dūkštos pažintiniu taku“, kuriuo atsakoma į VĮ Valstybinės miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio 2023 m. birželio 20 d. paklausimą, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. birželio 19 d. raštą Nr. V3-1719 „Dėl informacijos suteikimo„ bei jo priedus, šalių pateiktus papildomus paaiškinimus, pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2019 m. gruodžio 7 d. „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, esančioje link Bradėliškių kaimo, išsukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė, o ne kelio Nr. 171.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2019 m. gruodžio 7 d. automobilių VOLVO XC 90, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojai vyko į renginį restorane, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtų automobilių vairuotojai į restoraną vyko keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė. Pasukę iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Brandėliškių kaimo, vairuotojai atsidūrė „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, kuri veda iki Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės arba Bradėliškių kaimo.

Svarbu tai, kad miško žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kuriame yra „Dūkštų pažintinis takas“, patenka į Neries regioninio parko Dūkštos kraštovaizdžio draustinį. Minėtai teritorijai taikomi Bendrųjų buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 614 redakcija) „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) bestuburių gyvūnų buveinių apsaugos ir tvarkymo reikalavimai; Aprašo 60 punktas nustato, kad niūriaspalvių auksavabalių (Osmoderma eremita) buveinėse negali būti iškertami seni drevėti ir džiūvantys medžiai, ypač ąžuolai; skatinama palikti nenukirstus nusilpusius, pažeistus brandžius lapuočių medžius; skatinama palikti nepašalintus išvirtusius senus lapuočius medžius. Atitinkamai, Aprašo 62 punktas nustato, kad purpurinių plokščiavabalių (Cucujus cinnaberinus) buveinėse negali būti iškertami seni ąžuolai ir guobiniai medžiai; skatinama palikti nenukirstų ne mažiau kaip 50 procentų brandžių, pažeistų ir nudžiūvusių lapuočių medžių; skatinama palikti nepašalintus senus išvirtusius lapuočius medžius.

Iš į bylą pateiktų dokumentų taip pat nustatyta, kad „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės yra pažymėta Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre kaip miško kelias. Šį taką įrengė VĮ Nemenčinės miškų urėdija (dabar Miškų urėdija), o jame esantis rekreacinis objektas (toliau – ir RO) „Dūkštos takas“ priklauso Nemenčinės regioninio padalinio Neries girininkijai. „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa, kurioje įvyko įvykis, yra Miškų urėdijos rekreacinio objekto „Dūkštos takas“, kurio paso Nr. 61372 dalis. Iki 2021 m. lapkričio 11 d. RO priežiūra ir apskaita buvo vykdoma vadovaujantis Rekreacinių objektų apskaitos tvarkos aprašu, patvirtintu 2019 m. rugpjūčio 29 d. VĮ Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-211 „Dėl rekreacinių objektų apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo”, kuriuos pakeitė Rekreacinių objektų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti 2021 m. lapkričio 11 d. VĮ Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS(E)-21-205 „Dėl VĮ Valstybinių miškų urėdijos rekreacinių objektų nuostatų patvirtinimo“. Nuostatai reglamentuoja rekreacinių objektų – inžinerinių statinių ir rekreacinių įrenginių, skirtų žmonių poilsiui miške statymą, įrengimą, priežiūrą ir tvarkymą Miškų urėdijos patikėjimo teise valdomuose valstybiniuose miškuose. Nuostatų 14 p. numatyta, kad RO apžiūra vykdoma prieš poilsiavimo sezoną ir apžiūros metu įvertinama RO būklė. Taigi, iš šio reglamentavimo matyti, kad Dūkštų pažintinio tako dalį – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą įrengė ir už ją yra atsakinga atsakovė Miškų urėdija.

Be to, vertinant, ar Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa yra (nėra) „miško kelias“, kuris numatytas Miškų įstatyme ir, jei ginčo kelias (takas) yra „miško kelias“ pagal Miškų įstatymą, tai ar atsakovas Miškų urėdija yra atsakinga už jo įrengimą ir prižiūrimą pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą, svarbu paminėti, kad pagal Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. priimtą ir 2001 m. balandžio 10 d. nauja redakcija išdėstytą Miškų įstatymo Nr. I-671 (Valstybės žinios, 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) 4 straipsnio 12 dalį, valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Miškų įstatymo 5 straipsnio 5 dalį, Miškų urėdija vykdo jai pavestas valstybines funkcijas, įskaitant ir patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą. Be to, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. D1-474 redakcija) patvirtintų Miškų urėdijos įstatų (toliau – ir Įstatai) 7 punkte numatyta, kad Miškų urėdijos tikslai yra patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti įstatymo nustatyta tvarka, vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose, įgyvendinti bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą, organizuoti ir (ar) įgyvendinti bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose, diegti pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas, teikti kitas viešąsias paslaugas ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Įstatų 8 punkte numatyta, kad įgyvendinant Miškų urėdijos veiklos tikslus, Miškų urėdija vykdo šias funkcijas: patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą (8.1 p.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose (8.9 p.); tiesia ar rekonstruoja miško kelius, taip pat įrengia ir prižiūri miško sausinamąjį tinklą bei kitą miško infrastruktūrą (8.10 p.). Be to ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1250 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 270 redakcija) patvirtinto Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbų visų nuosavybės formų miškuose organizavimą ir atlikimą, 4 punkte numatyta, kad tinkamos finansuoti iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos miško kelių priežiūros išlaidos: užvirtusių medžių, kelio juostoje esančios sumedėjusios augalijos ir kitų saugiam eismui ir miško kelio naudojimui pagal paskirtį trukdančių kliūčių pašalinimą nuo miško kelio (4.1 p.); bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis organizuoja ir įgyvendina valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija <...>. Kiekvienas miškų urėdijos regioninis padalinys dalyvauja šiuos darbus organizuojant ir įgyvendinant savo veiklos teritorijoje esančiuose miškuose (6 p.). Taigi, iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa yra ir miško kelias, kuris numatytas Miškų įstatyme, o atsakovės atstovė Miškų urėdija yra atsakinga už jo įrengimą ir priežiūrą.

Be to, Miškų įstatyme taip pat nustatyta, be kita ko tai, kad „Miško infrastruktūra – miško medelynuose įrengta infrastruktūra, miško žemėje esantys miško keliai <...>“ (2 str.10 d., ginčui aktuali 2016 m. birželio 30 d. redakcija); Miškų urėdija – valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą (2 str. 22 d.); Sanitarinis miško kirtimas– miško kirtimas, kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo plynai kertami stichinių nelaimių ar biotinių veiksnių sudarkyti ar žuvę medynai arba neplynai iškertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, vėjavartos ar vėjalaužos (2 str. 28 d.); Valstybiniai miškai – valstybinės reikšmės miškai ir kiti valstybei nuosavybės teise priklausantys miškai (2 str. 33 p.; ginčui aktuali 2016 m. birželio 30 d. redakcija); Miško apsaugos uždaviniai – saugoti mišką ir jo išteklius nuo neteisėtų veiksmų: savavališko miško kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, miško teršimo, šiukšlinimo, miško padegimo, naminių gyvulių daromos žalos; taip pat saugoti mišką nuo žvėrių daromos žalos, gaisrų, ligų, kenkėjų ir kitų stichinių nelaimių, miško dirvožemio ir medžių mechaninių pažeidimų. (17 str.); Miško valdytojai, savininkai ir naudotojai turi laikytis teisės aktais patvirtintų miško sanitarinės apsaugos reikalavimų, per nustatytą laiką išvežti iš miško arba tinkamai apsaugoti nuo kenkėjų miške paliekamą spygliuočių medieną. Miško valdytojai, savininkai ir naudotojai turi pranešti Valstybinei miškų tarnybai apie medžių ligų ir kenkėjų židinius (19 str. 1 d., ginčui aktuali 2017 m. liepos 11 d. redakcija); Uždraustų ar apribotų lankyti miškų ribas rodo miško valdytojo, savininko ar naudotojo pastatyti informaciniai ženklai (8 str. 4 d. ); „Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: <...> Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose“ (5 str. 5 d. 3 p.).

Be to, ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 28 d.) 4.3 punktą, kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam teismui; neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui.

Taigi paminėtas reglamentavimas patvirtina, kad Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa tarp kelio Nr. 108 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės yra miško kelias, kuris numatytas Miškų įstatyme, o atsakovės atstovė VĮ Miškų urėdija yra atsakinga už jo įrengimą ir priežiūrą.

Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, jog Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype esantis miško žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ir „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės, patenka į Dūkštų kraštovaizdžio draustinį, jis priklauso Europos saugomų teritorijų tinklui Natura 2000, jame yra Buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST) Neries kilpų apylinkės, įsteigta Europos Bendrijos svarbos natūrali buveinė, kurios tipas (9020) Plačialapių ir mišrūs miškai, sklypas įtrauktas į VMU Nemenčinės regioninio padalinio reprezentatyvius plotus, kuriuose VMU įsipareigojo nevykdyti ūkinės veiklos. Paminėtina, jog miško žemės sklypo teritorija priskirta II A miškų grupės miškams, kurių ūkininkavimo tikslas – sudaryti sąlygas miškams natūraliai augti. Šioje teritorijoje identifikuotos saugomos rūšys: šikšnosparniai - rudasis nakviša ir vėlyvasis šiknys bei niūraspalvis auksavabalis. Niūriaspalvis auksavabalis yra įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List), taip pat į Europos Sąjungos Buveinių Direktyvos 2-ąjį priedą, kuriame pažymėta kaip prioritetinė rūšis. Šis vabalas įrašytas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšys gyvena senuose drevėtuose medžiuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-499, suvestinė redakcija nuo 2021-05-01) 17 straipsnio, 1 punktu draudžiama Lietuvos Respublikos teritorijoje laisvėje augančius saugomų rūšių, individus bet kuriuo jų biologinio ciklo etapu tyčia, neturint Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, naikinti saugomų rūšių buveines, augalų, grybų augavietes, arba bloginti gyvenimo jose sąlygas, ardyti miško paklotę. Dėl šio miško žemės sklypo priklausymo aukščiau išvardintoms saugomoms teritorijoms, jame ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus. Miško medžių genėjimas vykdant ūkininkavimą šiuose miškuose nėra numatytas ir neprojektuojamas, dėl to jis nėra vykdomas.

Įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje sprendė, kad „minėtos Miškų įstatymo nuostatos, jas vertinant kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, viena vertus, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad Miško apsaugos uždaviniai („saugoti mišką ir jo išteklius nuo [...] ligų, kenkėjų [...]“; 17 str.) esą apima uždavinį saugoti ir prižiūrėti kiekvieną pavienį miško medį ir kad Miškų urėdija esą turėtų vykdyti „kompleksinę miškų ūkio veiklą“ (2 str. 22 d.) kiekvieno valstybinės reikšmės miške augančio pavienio miško medžio, kuris kelia grėsmę miško lankytojams ar praeiviams dėl to, kad pažeistas kenkėjų ar yra dėl kitų veiksnių sutrūnijęs sausuolis, genėjimo ar nupjovimo būdu. Be to, pavienio miško medžio liga ar kenkėjų židinys jame neprivalo būti miškų valdytojų atitinkama minėto įstatymo reikalaujama tvarka praneštas taip, kaip tai privalo būti atliekama pranešant apie medžių ligas ir kenkėjų židinius juose (žr. minėto įstatymo 149 str. 1 d., ginčui aktuali 2017 m. liepos 11 d. redakcija). Kita vertus, minėtas Miško įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad „Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: <...> Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose“ (5 str. 5 d. 3 p.) leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad Miškų urėdija privalo vykdyti jai įstatymu pavestą miško kelių, juo labiau valstybiniuose miškuose, tinkamą priežiūrą, be kita ko, ant kelių ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu.“

Kaip jau buvo akcentuota, Miškų urėdijai teisės aktai nustato atsakomybę už miško kelio ir kelio apsaugos zonos priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad jos valdomame miško kelyje ir kelio apsaugos zonoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės eismo saugumui, tačiau šiuo atveju teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Miškų urėdija ėmėsi atitinkamų priemonių – stebėjo ir vertino medžių fiziologinę būklę bei ėmėsi atitinkamų prevencinių priemonių pažeistiems medžiams augantiems šalia miško kelio prižiūrėti, ką patvirtina ir teismui pateiktos fotonuotraukos, iš kurių akivaizdu, kad ant automobilių VOLVO bei FORD užvirtęs medis yra nesveikas, paveiktas puvinio, sutrūnijęs. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovė Miškų urėdija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Taigi, pirmiau šiame sprendime nustatytos aplinkybės ir išanalizuotas teisinis reglamentavimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas vertinimas sudaro teisinį pagrindą išvadai, kad atsakovės atstovė Miškų urėdija neįvykdė jai įstatymu pavestos miško kelio tinkamos priežiūros ant kelio ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu, todėl konstatuotina, kad byloje nustatyti atsakovė atstovės Miškų urėdijos neteisėti veiksmai ar neveikimas. Konstatuotina ir tai, kad minėtas atsakovės atstovės neveikimas lėmė byloje prašomos priteisti žalos, kilusios dėl automobilių apgadinimo, ant jų užvirtus medžiui, atsiradimą.

Nora pareiškėja į bylą pateikė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsakymą dėl vėjo greičio 2019 m. gruodžio 7 d., iš kurio matyti, kad įvykio dieną šalyje vėjo greitis neviršijo 15,7 m/s, tačiau teismas pažymi, kad vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga per se (lot. savaime), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas, stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2012). Byloje nėra pateikta duomenų, kad kilusio vėjo stiprumas, kilimas ar mastas buvo toks neįprastai didelis bei nebūdingas įvykio vietos geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis (žr. LVAT 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2768/2012).

Miškų urėdija taip pat nurodo, kad ginčo atveju turėtų būti įvertinamas ir pačių automobilių naudotojų elgesys, t. y. ar jie laikėsi bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai, pastatydami automobilius miške, saugomoje teritorijoje, ant miško paklotės, po medžiais.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis mažintinas.

Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis sumažintinas. Sprendžiant valstybės ir savivaldybės deliktinės atsakomybės klausimą, teismo teisė sumažinti prašomos priteisti žalos dydį, atsižvelgiant į asmens, pareiškusio reikalavimą atlyginti patirtą žalą, veiksmus įgyvendinama laikantis bendrųjų teisės principų ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju. Asmens kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurias, be kita ko, lemia įvairios asmenį individualizuojančios savybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1885-520/2021). Asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus jis padarė tyčia, ar dėl neatsargumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojamas nukentėjusio asmens geros valios (bona fide) principas, apimantis, be kita ko, sąžiningumą, apdairumą, rūpestingumą; pažymima ir asmens pareiga santykiuose su valstybės ir savivaldybės institucijomis elgtis sąžiningai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1885-520/2021).

Šiuo aspektu trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad abu automobiliai atvyko tamsiu paros metu, vairuotojai neturėjo jokių galimybių ar pareigos įvertinti aplink esančių medžių būklę, atvykę policijos pareigūnai jokių priekaištų dėl automobilių parkavimo vairuotojams neturėjo.

Teismas vertindamas, ar pareiškėjos apdraustųjų automobilių vairuotojai (valdytojai) galėjo numatyti ir prisiėmė atitinkamą medžio užvirtimo riziką, nuspręsdami parkuoti automobilius ne „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelėje“, bet kitoje šio tako vietoje, kuri nėra Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelė, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad kaip minėta, 2019 m. gruodžio 7 d. automobilių VOLVO XC 90, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojai vyko į renginį restorane, esančiame (duomenys neskelbtini), keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė. Šiame kelyje pirmas ženklas informuojantis, kad įvažiuojama į Neries regioninio parko teritoriją stovi kelyje Vilnius – Sudervė, priešais sankryžą į Šilėnų kaimą, o pravažiavus Dūkštos upę stovi pakartotinis ženklas žymintis Neries regioninio parko teritoriją. Pasukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Brandėliškių kaimo iš karto stovi ženklas „Lankytina vieta Dūkštų pažintinis takas“, kelio kairėje pusėje stovi informacinis stendas, kuriame yra nurodoma, kad šiame miško draustinyje yra Niūraspalvio auksavabalio Osmaderma barnabita europinė saugoma buveinė, pavaizduota pažintinio tako schema, nurodytos motorinių transporto priemonių stovėjimo vietos, lankytinos vietos ir lankytini gamtos objektai. Taigi, važiuodami iš Vilniaus į Brandėliškių kaimą automobilių vairuotojai kelyje net du kartus matė, ženklus, kurie informavo, kad patenkama į saugomą teritoriją ir informacinį stendą, kuriame yra pavaizduota pažintinio tako schema, nurodytos motorinių transporto priemonių stovėjimo vietos.

Visų antra, pagal 2018 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 116 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 318 „Dėl gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo 5.4 papunktį, draustiniuose draudžiama „įrengti kempingus, stovyklavietes ir poilsiavietes, išskyrus stovyklavietes ir poilsiavietes, numatytas saugomų teritorijų planavimo dokumentuose arba prie bendruosiuose ir (ar) specialiuosiuose planuose pažymėtų vandens ir pėsčiųjų, dviračių turizmo trasų ir šiems darbams vykdyti yra gautas atitinkamos saugomos teritorijos direkcijos rašytinis pritarimas, taip pat statyti transporto priemones ir kurti laužus ne tam skirtose vietose“. Kadangi nagrinėjamu atveju Dūkštų takas patenka į Neries regioninio parko Dūkštos kraštovaizdžio draustinį, tai reiškia, kad automobiliai VOLVO XC 90, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastatyti saugomoje teritorijoje, kurioje automobilius galima statyti tik tose vietose, kur nurodoma ženklais ir kur yra įrengtos stovėjimo aikštelės. Taigi, kadangi ginčo atveju automobiliai buvo pastatyti ne automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra įrengta ir paženklinta ženklais už 80 metrų nuo įvykio vietos, teismas konstatuoja, kad automobilių naudotojai būdami informuoti, kad patenka į saugomą teritoriją, bei būdami informuoti apie motorinių transporto priemonių stovėjimo vietas, tačiau automobilius pasistatydami ne automobilių stovėjimo aikštelėje, o saugomoje teritorijoje miško kelio šalikelėje, nes tai arčiau restorano į kurį atvyko, prisiėmė dalį rizikos dėl kilsiančios žalos automobilių sugadinimo atveju. Teismo vertinimu, jų prisiimtos rizikos nepanaikina aplinkybės, kad automobiliai atvyko tamsiu paros metu, todėl vairuotojai neturėjo jokių galimybių ar pareigos įvertinti aplink esančių medžių būklę, ar kad atvykę policijos pareigūnai jokių priekaištų dėl automobilių parkavimo vairuotojams neturėjo.

Iš šių nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad minėtų automobilių naudotojai elgėsi nepakankamai apdairiai ir atsakingai, būdami informuoti nesilaikė jiems taikomų reikalavimų saugomoje teritorijoje, todėl pačių automobilių naudotojų veiksmai gali būti laikomi pagrindu sumažinti priteistiną žalos atlyginimą vienu trečdaliu (CK 6.253 str. 5 d.), kadangi automobilių naudotojai nedėjo protingų pastangų galimai žalai (bent jos daliai) išvengti ar sumažinti.

Taigi, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl nurodyto įvykio pagrįstai buvo nustatyti atsakovės atstovės Miškų urėdijos neteisėti veiksmai (neveikimas), žalos pareiškėjai padarymo faktas (ginčo dėl žalos dydžio tarp ginčo šalių byloje nekilo) ir priežastinis ryšys tarp atsakovės atstovės Miškų urėdijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Kadangi bylos iškėlimo momentu laikoma 2022 m. gruodžio 8 d., o bendrai priteista suma sudaro (42 719 : 3 x 2) 28 479 Eur sumą, todėl nuo šios sumos ir priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Dėl ieškinio senaties termino teismas pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teismas daro išvadą, kad ginčo įvykis, kurio metu (duomenys neskelbtini), ant stovėjusių automobilių VOLVO bei FORD užvirto medis, įvyko 2019 m. gruodžio 7 d., o pareiškėjos skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2022 m. gruodžio 8 d., t. y. praleidus skundo padavimo terminą vieną dieną. Konstatavęs, kad pareiškėja dėl žalos atlyginimo buvo kreipusia į bendros kompetencijos teismą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2022 m. gruodžio 8 d. atsisakius priimti pareiškėjos ieškinį, ji tą pačią dieną su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, t. y. buvo rūpestinga ir neaplaidi, teismas daro išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas yra atnaujinamas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja taip pat prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau neįvardijo nei konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, nei pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Atsakovės atstovė Miškų urėdija pateikdama apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sumokėjo 866 Eur žyminį mokestį, nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 36 str. 1 d. 10 p., 3 d. jos apeliacinis skundas žyminiu mokesčiu neapmokestintinas. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsakovės atstovei grąžintina 866 Eur žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos „If P&C Insurance AS” Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą – „If P&C Insurance AS” filialas skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovės valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdija, juridinio asmens kodas: 132340880, 28 479 Eur (dvidešimt aštuonis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt devynis eurus) turtinės žalos atlyginimo pareiškėjos „If P&C Insurance AS” Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą – „If P&C Insurance AS” filialas, juridinio asmens kodas: 302279548, naudai.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdija, juridinio asmens kodas: 132340880, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (28 479 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pareiškėjos „If P&C Insurance AS” Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą – „If P&C Insurance AS” filialas, juridinio asmens kodas: 132340880, naudai.

Kitą pareiškėjos „If P&C Insurance AS” Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą – „If P&C Insurance AS” filialas skundo dalį atmesti.

Pareiškėjos „If P&C Insurance AS” Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą – „If P&C Insurance AS” filialas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Grąžinti valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai 866 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2023 m. birželio 5 d. per banką SEB, AB (mokėjimo nurodymas Nr. BMD000104643).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.