Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. V. ir K. V. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjai kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu prašydami:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr.8SD-359-(14.8.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. V. už 0,2282 ha žemės išmokant kompensaciją pinigais 1134 Eur;

2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti S. V. nuosavybės teisių atkūrimo į 0,2282 ha žemės klausimą ir priimti naują sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovė atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo būdo, pareiškėjams siekiant, kad nuosavybės teisės už valstybės išperkamą turtą būtų atkurtos pagal pretendento S. V., kurio įpėdiniai yra pareiškėjai, išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų, S. V. įpėdinių, subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir tai, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą S. V., miręs (duomenys neskelbtini)., buvo išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises ekvivalentinės natūros atlyginimo būdu.

Bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjai yra mirusio (duomenys neskelbtini) pretendento S. V. įpėdiniai, siekiantys atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V., mirusio (duomenys neskelbtini)., nuosavybės teise valdytą 1,6200 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini)., bei (duomenys neskelbtini).

Prašymus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvo pateikę savininko P. V. vaikai, t. y. S. V., V. Č. ir V. J. N., kuriems kiekvienam priklausė 1/3 dalis žemės, t. y. po 0,5400 ha.

Kaip jau minėta, pretendentas S. V. 1991 m. gruodžio 3 d. prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo į buvusio savininko P. V. žemę buvo nurodęs nuosavybės atkūrimo būdą – natūra ir ekvivalentinė natūra.

Kauno miesto valdyba 1994 m. gruodžio 27 d. potvarkiu Nr. 1731-v atkūrė nuosavybės teises S. V. suteikdama neatlygintinai naują 2000 kv. m sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 7554 S. V. atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje į 0,0144 ha dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir į 0,0794 ha dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini). Be to, S. V. atsakovės 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-147 buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje į 0,0090 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini). Atsakovės 2018 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 8S-196-(14.8.3.) S. V. atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje į 0,0090 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini).

Taigi, nuosavybės teisės S. V. buvo atkurtos natūra ir ekvivalentine natūra iš viso į 0,3118 ha žemės plotą, už likusią žemės dalį – 0,2282 ha buvo priimtas skundžiamas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais – 1134 Eur.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos natūra turėtoje vietoje, nes likusi žemė yra valstybės išperkama.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. 70-2-3691 pakartotinai informavo atsakovę, kad laisvos (neužstatytos) žemės, buvusios savininko P. V. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose, nėra. Atsakovė 2019 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 8SD-5921-(14.8.94) informavo pareiškėjus, kad yra parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendento S. V. vardu už 0,2282 ha ploto žemės atlyginant pinigine kompensacija – 1134 Eur ir pareiškėjai buvo kviečiami iki 2019 m. gruodžio 3 d. atvykti į Kauno miesto skyrių susipažinti su sprendimo projektu.

Skundžiamu sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos atlyginimo pinigais būdu, su tuo pareiškėjai kategoriškai nesutinka.

Pažymėtina, jog pretendento S. V. 1991 m. gruodžio 3 d. pirminio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ir ekvivalentine natūra pateikimo metu nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentavo Atstatymo įstatymas. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodytas piliečio pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atstatymo įstatymo 5 straipsnis reglamentavo nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas. Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo; 4) suteikiant lygiavertį miško ar rekultivuoto durpyno plotą (išperkant žemę ir mišką) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) suteikiant sklypą individualiai statybai (išperkant žemę) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 6) pinigais (išperkant turėtos žemės ūkio paskirties žemės ir miško sklypus, esančius kaimo vietovėje ir priskirtus valstybės išperkamai žemei) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 7) suteikiant galimybę įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus. Pilietis turėjo teisę pasirinkti vieną arba kelis kompensavimo būdus. Jeigu asmuo neapsisprendė dėl kompensavimo už žemę ar mišką būdo iki Vyriausybės nustatyto termino, su juo atsiskaitoma valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais po to, kai bus patenkinti kitų asmenų prašymai gauti kompensaciją už valstybės išperkamą žemę ar mišką pinigais.

Teismo nuomone, pretendentas S. V. buvo tinkamai išreiškęs valią dėl tokios pat rūšies turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai – ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčio žemės sklypo neatlygintino suteikimo kitoje vietoje.

Atkūrimo įstatymo, įsigaliojusio 1997 m. liepos 1 d., 12 straipsnyje numatyta, kad žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalį šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 2) įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; 3) vertybiniais popieriais; 4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus; 5) pinigais – išpirkdama kaimo vietovėje žemę, mišką, išskyrus 4 straipsnio 7, 10 dalyse ir 6 straipsnio 3, 7 dalyse nurodytus atvejus, taip pat išskyrus atvejį, kai privačion nuosavybėn iš laisvos žemės fondo yra įsigyta žemė, kurios susigrąžinti nepageidavo šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Atlyginimo pinigais dydis padidinamas 15 procentų, jeigu yra išperkama žemė, į kurią nuosavybės teisės yra atkurtos arba atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), ir jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra naudojama asmeniniam arba valstiečio ūkiui, tarnybinėms daloms; 6) pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.; 7) pinigais – Lietuvos Respublikos piliečiams politiniams kaliniams ir tremtiniams, sugrįžusiems iš tremties po šio įstatymo įsigaliojimo ir nepageidaujantiems susigrąžinti žemės, miško ir vandens telkinių kaimo vietovėse natūra; 8) pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą, kurią nustato Vyriausybė; 9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką.

Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtino, jog pretendento S. V. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra būdas iš esmės atitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytą būdą ir pretendento valią, jog nuosavybės teisės į jam tenkančio išlikusio nekilnojamojo turto dalį būtų atkuriamos grąžinant turtą nepaisant turėtos žemės vietos lygiaverčiu žemės sklypu, kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai – piniginių prievolių panaikinimas ar atlyginimas pinigais jo prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti nebuvo.

Taigi, nagrinėjamu atveju, pretendentas S. V. siekė, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra arba jo pasirinktu atlyginimo ekvivalentine natūra būdu, t. y. lygiaverte žeme, nepaisant turėtos žemės vietos.

Pažymėtina ir tai, jog Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Vadinasi, Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama ir toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti.

Pretendento prašyme nurodyta valia turėjo būti nuosekliai realizuojama, sudarant galimybę pretendento įpėdiniams atkurti nuosavybės teises natūra, o nesant tokios galimybės atlyginant lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietovėje.

Pažymėtina, jog, visų pirma, pretendentui S. V. nuosavybės teisės buvo atkuriamos natūra ir tai patvirtina institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, sprendimai – 2007 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 7554, kuriuo S. V. atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje į 0,0144 ha dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir 0,0794 ha dalį (duomenys neskelbtini), 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-147, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje į 0,0090 ha žemės dalį, (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 8S-196-(14.8.3.), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje į 0,0090 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini). Ir tik vieninteliu Kauno miesto valdybos 1994 m. gruodžio 27 d. potvarkiu Nr. 1731-v nuosavybės teisės S. V. atkurtos ekvivalentine natūra suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują 2000 kv. m sklypą (duomenys neskelbtini), t. y. perduodant tokios pat rūšies ar vertės turtą nuosavybėn neatlygintinai kitoje vietoje.

Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, galima neabejotinai teigti, jog S. V. nuosavybės teisės buvo atkuriamos visų pirma natūra, iki paaiškėjo, jog nėra realios galimybės atkurti nuosavybės teises į likusią žemės dalį natūra.

Atsakovė nuosavybės teisių atkūrimą atlyginant pinigais inicijavo po to, kai Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. 70-2-3691 informavo, jog laisvos (neužstatytos) žemės, buvusios savininko P. V. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose, nėra.

Atsakovė, gavusi šią informaciją, nepranešė pareiškėjams apie galimybės nebuvimą atkurti nuosavybės teises natūra, todėl pareiškėjai, neturėdami tokios informacijos, pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės atkūrimas bus tęsiamas natūra.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

Atsakovės neinformavimas pareiškėjų apie tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, lėmė tokią situaciją, jog pareiškėjai visiškai pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės teisės bus atkuriamos natūra, ir nesikreipė į atsakovę dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo kitoje konkrečioje vietoje. Pareiškėjai, tikėdamiesi nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemės dalį natūra buvusioje vietoje, pateikė 2015 m. balandžio 13 d. atsakovei prašymą panaikinti jų ankstesnį 2015 m. vasario 25 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu miško plotu (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Atsakovė 2018 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 8VĮ-554-(14.8.2.) nurodė neatkurti pareiškėjams nuosavybės teisių pagal 2015 m. kovo 19 d. išvadą Nr. 8IP-152 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Pagal pirmiau nustatytas aplinkybes, pareiškėjai pagrįstai tikėjosi nuosavybės teisių atkūrimo natūra, todėl savo iniciatyva nepatikslino alternatyvaus S. V. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyto atlyginimo ekvivalentine natūra būdo, reiškiančio nuosavybės teisių atkūrimą žeme kitoje, ne natūrinėje žemėje. Atsakovė nevykdydama pareigos, numatytos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, po to, kai paaiškėjo aplinkybės, jog nėra realios galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, raštu nepasiūlė pareiškėjams nurodyti, kurioje konkrečioje vietoje norėtų gauti lygiavertį žemės sklypą.

Pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo rūpestingai ir sąžiningai. Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pareiškėjai pateikė visus nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus, taip pat buvo pakankamai aktyvūs, domėjosi galimybe atkurti nuosavybės teises natūra bei siekė išsamiai sužinoti apie kompensavimo būdų įvykdymo eigą ir metodus. Tačiau institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, neveikimas ir buvo būtent ta priežastis, turėjusi įtakos neteisingam ir nepagrįstam nuosavybės teisių atkūrimui pinigais, bei lėmė teisines pasekmes pareiškėjams, nes jų teisės į nuosavybės atkūrimą negalėjo būti įgyvendintos S. V. pirminiame prašyme nurodytu alternatyviu atlyginimo ekvivalentine natūra būdu, atitinkančiu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Nors pretendento S. V. prašyme nurodyto atlyginimo būdo – ekvivalentinė natūra – pavadinimas, numatytas galiojusiame Atstatymo įstatyme, pasikeitė, tačiau nepaisant to, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytas naujas atlyginimo būdas atitiko savo esme ir turiniu ekvivalentinės natūros būdą.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog pareiškėjams nepagrįstai nuosavybės teisės atkurtos atlyginant pinigais, įvertinus tai, kad pirminiame pretendento S. V. prašyme nurodyta valia dėl alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo žeme kitoje, nei buvo natūrinė žemė, vietoje, t. y. ekvivalentine natūra, nebuvo keičiama.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d.), tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Ginčo atveju Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, suteikiančių atsakovei teisę atlyginti už nekilnojamąjį turtą atkuriant nuosavybės teises pinigais, nebuvo nustatyta.

Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjams nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo būdus apibrėžiančių sąvokų ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys, šių būdų paskirtis išliko ta pati, negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo situacijoje atsakovė neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo vertinti, jog pareiškėjai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nes pirminiame S. V. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame Atkūrimo įstatyme.

Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 30, 2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas, p. 464–465).

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė, priimdama pareiškėjams nepalankų sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais, neturėjo teisės nepaisyti S. V. išreikštos valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, reiškiančios nuosavybės teisių atkūrimą lygiaverčiu žemės sklypu, ir taip paneigti pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pageidaujamu būdu.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, neabejotinai galima teigti, jog atsakovė nepagrįstai atkūrė pareiškėjams nuosavybės teises atlyginant pinigais, nes ginčo atveju nebuvo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų, suteikiančių atsakovei teisinį pagrindą nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais.

Ginčo atveju akivaizdu, jog nebuvo išnaudotos Atkūrimo įstatyme numatytos visos galimybės atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (LVAT 2014-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014-04-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014).

Skundžiamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi neatitinka pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimų ir nustatytų faktinių ginčo aplinkybių.

Atsakovė, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. V. į 0,2282 ha žemės dalį.

Taip pat pareiškėjas A. V. prašo priteisti iš atsakovės 1400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (skundo parengimą, pasiruošimą ir atstovavimą byloje).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

Atstovavimo sutartis patvirtina, kad pareiškėjams teisines paslaugas byloje teikė advokatė Liudmila Grigorjeva. Apmokėjimą už suteiktas teisines paslaugas patvirtina teismui pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 376, Nr. 386 bei mokėjimo nurodymai.

Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamams Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių; toliau – ir Vidutinis darbo užmokestis) (Rekomendacijų 7 p.).

Rekomendacijų 8.2 punkte įtvirtinta, kad už ieškinį maksimaliai priteistina 2,5 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje. Pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas 2020 m. sausio 28 d. (2020 m. I ketv.), todėl skaičiuojant priteistiną sumą taikytinas 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1317,6 Eur). Maksimalus dydis už skundo parengimą – 3294 Eur (1317,6 x 2,5). Pareiškėjo prašoma suma 1000 Eur neviršija maksimalios priteistinos sumos už skundo parengimą.

Rekomendacijų 8.19 punkte įtvirtinta, jog už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą, maksimali galima priteistina 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje. Rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetamas, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Atstovavimo teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas (Rekomendacijų 10 p.).

Pareiškėjų atstovė advokatė dalyvavo teismo posėdžiuose: 2020 m. birželio 18 d. (teismo posėdis truko 31 min.) ir 2020 m. spalio 22 d. (teismo posėdis truko 21 min.). Viso teismo posėdžiai truko 52 min. (Rekomendacijų 10 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-148-438/2020; 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-164-1062/2020).

Posėdžiai vyko skirtingais ketvirčiais, atsižvelgiant į tai, už vieną atstovavimo teisme valandą galima priteisti suma yra nuo 135,86 Eur (1358,6 (2019 m. IV ketv.)*0,1) iki 139,85 Eur (1398,5 (2020 m. II ketv.)*0,1). Todėl už dalyvavimą teismo posėdyje prašoma priteisti 100 Eur suma neviršija maksimalios priteistinos sumos.

Pažymėtina, kad pasirengimas (pasiruošimas) teismo posėdžiui traktuojamas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas ir gali būti atlyginamas pagal Rekomendacijų 8.19 punktą (2017 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-114-438/2017, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1245/2012).

Pareiškėjas prašo teismo priteisti 300 Eur už advokatės pasiruošimą bylai. Sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. 386 nurodyta, jog pasiruošimas bylai truko 3 val. Maksimali galima priteisti suma yra nuo 407,58 Eur (1358,6 (2019 m. IV ketv.)*0,1*3) iki 419,55 Eur (1398,5 (2020 m. II ketv.)*0,1*3), todėl prašoma 300 Eur suma neviršija maksimalios priteistinos sumos.

Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti bei maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą bei į tai, jog šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė 1400 Eur (1000+100+300) pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos pareiškėjui A. V. iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų A. V. ir K. V. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 8S-359-(14.8.3) kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. V. į 0,2282 ha žemės dalį.

Pareiškėjo A. V. prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkinti ir priteisti pareiškėjui A. V. iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.