Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo atstovams adv. A. Bambalui ir R. Vingrui, neatvykus ieškovo atstovei, gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Stiebas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Rūdė“, veikiančiam per filialą ,,Rūdės stiklas“ dėl skolos, delspinigių, moralinės (neturtinės žalos) atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vienas iš CPK 2 str. įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 1 d. nutartyje R.B. v. P.B., civilinės bylos Nr. 3K-3-576/2008 nurodė, kad jei proceso šaliai pažeidžiant CKP 2 str. nurodytus proceso tikslus, „šalis gali patirti pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 1 dalyje: šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Šioje normoje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (skundo) pareiškimas ir 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą“.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, pastebėtina, kad statybos rangos sutarties šalys, sudarydamos statybos rangos sutartį, privalo ne tik detaliai aptarti esminius klausimus, tokių kaip darbų atlikimo pagrindas (statinio darbo projekto pateikimas, technologinio darbų projekto pateikimas), atliekamų darbų kokybės kriterijai, atliekamų darbų kokybę patvirtinančių dokumentų vedimas ir jų pateikimas ir t. t., bet ir kitus iš atliekamų darbų apimties kylančius reikalavimus. Iš to seka, kad sutarties šalys tik iš dalies tinkamai apibrėžė tarpusavio įsipareigojimų apimtį. Dėl to pripažintina, jog sutarties šalys sudarydamos statybos rangos sutartį neatsižvelgė į pagrindines viešosios teisės nustatytas taisykles, kas vėliau sudarė sąlygas atsirasti jų konfliktui. Būtina pa­brėžti ir atriboti tai, jog pareigų, kurias nustato viešoji teisė, pažeidimas nesuteikia šalims teisės remtis civilinės atsakomybės nuostatomis kilus ginčui dėl jų tinkamo įvykdymo ar neįvykdymo.

Dėl atsakovo prievolės ieškovui pagal šalių sutartį.

Nagrinėjamoje byloje iš dalies kilęs ginčas būtent yra dėl statybos rangos sutartyje neišsamiai aptartų jos sąlygų vykdymo – ieškovas nurodo, kad atsakovas statybos darbus atliko nekokybiškai, nors jis ir atliko dalinį apmokėjimą už atliekamus darbus, o tuo pačiu ir įvykdė rangos sutartimi prisiimtą įsipareigojimą. Atsakovas savo atsikirtimų pagrindu nurodo, kad darbus atliko tinkamai, tačiau ieškovas neįvykdė rangos sutarties nuostatų, kadangi nėra pasirašytas darbų priėmimo – perdavimo aktas ir nesumokėta visa sutarties kaina už atliktus darbus.

Kaip teismas jau yra konstatavęs, nors šalių sudaryta statybos rangos sutartis tik iš dalies atitinka viešosios teisės normų reikalavimų, tačiau šalių santykiams taikytinos ir privatinės teisės nuostatos, kurios įpareigoja šalis vykdant jų sudarytą sutartį bendradarbiauti (CK 6. 691 str.).

Remiantis šalių atstovų paaiškinimais, byloje esančiais įrodymais teismas daro išvadą, kad net neatsižvelgiant į sutarties turinį abi šalys netinkamai vykdė šią pareigą. Be to ieškovas nepateikė teismui įrodymų kurie patvirtintų, kad atsakovas nekokybiškai atliko sutartyje numatytus darbus. Tuo pačiu ieškovas nepateikė teismui nepriklausomo statybos darbų specialisto ar eksperto išvados dėl atsakovo atlikto darbo kokybės įvertinimo, kas leistų konstatuoti, jog pastarasis pažeidė bendruosius tokių sutartinių santykių reikalavimus, kadangi pastatas jau yra ir eksploatuojamas (199-206 b.l.). Be to ieškovas tik iš dalies įvykdė teismo įpareigojimą pateikti papildomus duomenis susijusius su šalių ginču (186 b.l.). Todėl teismui nėra teisinio pagrindo remtis šalių į bylą pateiktais tas pačias aplinkybes skirtingai vertinančiais rašytiniais dokumentais (30, 42-51, 54-63, 79-81, 85, 87-88, 103, 147, 151-155 b.l.). Svarbu ir tai, kad rangovui atlikus sutartyje numatytus darbus ir užsakovui juos faktiškai priėmus, nors ir nebuvo pasirašytas atliktų darbų priėmimo - perdavimo aktas, pastarasis kurį laiką jau jais naudojasi. Atskirai pažymėtina, kad ieškovas viešajam registrui 2016-08-18 pateikė ir Statybos užbaigimo aktą (205 b.l.).

Nors šalys pateikė teismui į bylą ir antstolių sudarytus skirtingus Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus dėl atsakovo atliktų darbų kokybės ginčo objekte, tačiau ir šie rašytiniai įrodymai negali būti prilyginti atliktų darbų aktams (119-146, 174-181 b.l.).

CPK 635 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole apžiūros, stebėjimo, patikrinimu ar kitu būdu, kuris nesusijęs su specialių žinių panaudojimu, užfiksuoja tam tikrą faktinę padėtį, esančią fiksavimo metu. Tai gali būti daiktų, asmenų, pėdsakų, kitokių faktų buvimo, išsidėstymo, tvarkos ar kitokių su jais susijusių aplinkybių nustatymas. Šios veiklos rezultatas yra faktinių duomenų, informacijos, žinių, gautų nenaudojant tyrimo būdų, kuriuos taikant būtų reikalingos specialios žinios, įtvirtinimas įstatymo nustatyta tvarka ir forma – protokolu. Kadangi tai yra faktinės padėties fiksavimo procesas, tai iš esmės nustatoma padėtis, kuri yra fiksavimo metu. Neatmetama, kad konstatuojamoji aplinkybė ji gali būti stebima ir ilgesnį laiką, o ne tik tiek, kiek pakanka apžiūrai, perklausai, užfiksavimui vaizdo ar garso fiksavimo priemonėmis. Tačiau į faktinių aplinkybių fiksavimą paprastai neįeina daiktų ar reiškinių tyrimai, susiję su jų ardymu, išrinkimu, bandomųjų vienetų ar pavyzdžių tiriamuoju lyginimu, t. y. tuo, kam reikalingos specialios žinios ar gebėjimai mokslo, amato, profesijos, verslo ar kitose srityse. Antstolio faktinių aplinkybių fiksavimo metu surinkti faktiniai duomenys paprastai pagrindžia (patvirtina ar paneigia) faktus apie daiktus, asmenis, pėdsakus, defektus, jų lokalizaciją, apimtį ir kitas susijusias aplinkybes. Ši informacija ne visada gali patvirtinti ar paneigti visas aplinkybes, kurias gali būti reikalinga nustatyti byloje. Nurodytais būdais antstolio surinkta informacija gali tik patvirtinti, ar tam tikri daiktai, asmenys, jų kontaktai, defektai, pėdsakai yra ar ne. Kadangi neatliekamas tyrimas, tai šiuo būdu surinkta informacija apie tam tikrą reiškinį nėra visapusiška ir paprastai nebūna (arba gali nebūti) informacijos apie fiksuotų faktinių duomenų atsiradimo aplinkybes ar priežastis. Jeigu aplinkybei ištirti ir išvadoms daryti, nors jos ir faktinio pobūdžio, reikia specialių žinių, turi būti skiriama ekspertizė. Tokiu atveju teismas pasiūlo šaliai, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, pateikti papildomus įrodymus – teismo ekspertizės aktą. Jeigu papildomi įrodymai nepateikiami, teismas, įvertinęs antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis kartu su kitais bylos įrodymais, gali konstatuoti, kad asmuo, kuriam nustatyta tam tikrų aplinkybių įrodinėjimo pareiga, neįrodė to, ką privalėjo įrodyti, t. y. aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kaip jau teismas yra nurodęs bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsižvelgiant į atsakovo atsikirtimus dėl ieškinio reikalavimo grąžinti gautą avansą, nedalyvavo nė viename teismo posėdyje ir neprašė teismo leisti pateikti papildomus įrodymus.

Šios teismo nustatytos aplinkybės irgi nesudaro teisinio pagrindo ieškovui reikalauti iš atsakovo grąžinti sumokėtą avansą (13-14 b.l.).

Atskirai pastebėtina, kad nors teismas negali nustatyti ar rangovas, vykdydamas statybos rangos sutartį nukrypo nuo norminių statybos techninių dokumentų reikalavimų, tačiau darytina neabejotina išvadą, jog rangovui atlikus statybos darbus užsakovas juos vienašališkai jau yra priėmęs ir jais ilgesnį laiką naudojasi, kas leidžia daryti kitą ir išvadą, jog jis sutiko su atliktų darbų rezultatu (199-206 b.l.). Visos šios aukščiau nurodytos aplinkybės vadovaujantis prievolių teisės nuostatomis nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas laikytinas ieškovo skolininku dėl sutartinės prievolės pažeidimo.

Dėl rangovo atsakomybės už darbų kokybę.

Teismas sutinka su ieškovo atstovo argumentu, jog rangovas, kaip pagrindinis statybos rangos sutartinių teisinių santykių dalyvis ir savo srities profesionalas, yra darbų kokybės garantiją užtikrinantis asmuo, į kurį visų pirma ir turi teisę kreiptis užsakovas, išaiškėjus atliktų darbų kokybės trūkumams. Tačiau kaip jau minėta šalys ne tik, kad neaptarė šių sąlygų sutartyje, bet ir pateikė teismui skirtingus šios situacijos vertinimus (119-146, 174-181 b.l.).

Teismas jau yra nurodęs, kad dėl sudėtingų technologinių priežasčių statybų procese ypatingą reikšmę turi parengiamieji dokumentai - projektinė dokumentacija, kurios pagrindu yra atliekami statybos rangos darbai. Atliekant statybos rangos darbus, atsižvelgiant į gyvenimo realijas, galimi nukrypimai nuo parengto projekto ar tam tikrų normatyvinių reikalavimų, žinoma, tik tiek, kiek tai nepakenkia esminiams statinio (įrenginio) reikalavimams, kiek tai suderinta su atsakingomis institucijomis, kontroliuojančiomis statybų priežiūrą. Rangovas neatsako už smulkius nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, padarytų užsakovo sutikimu, jeigu įrodo, kad tie nukrypimai neturėjo įtakos statybos objekto kokybei ir nesukelė neigiamų pasekmių (CK 6. 695 str. 3d.). Atskirai pastebėtina, jog būtina civilinės atsakomybės sąlyga - žala. Jei rangos darbų rezultatas tinkamas naudoti ir nenukrypstama nuo esminių reikalavimų, o nukrypimai buvo suderinti su užsakovu ir nepadaroma žala, rangovui pretenzijos negali būti reiškiamos.

Atsakovas atsakydamas į ieškovo 2015-01-25 pranešimą pastarajam yra nurodęs, kad ne tik laiku atliko sutartyje numatytus darbus, bet ir sutinka atlikti kitus papildomus darbus kurių atlikimui bus reikalinga keisti sutartyje nurodytus atlikimo terminus (42-44 b.l.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad defektų faktą privalo įrodyti užsakovas, bet jų susidarymo priežastis, šalinančias rangovo atsakomybę, privalo įrodyti rangovas. Taip yra paskirstyta šalių įrodinėjimo pareiga. Toks paskirstymas atitinka protingumo kriterijų. Rangovas, būdamas savo srities specialistu - išmanydamas darbų kokybės klausimą, privalo atsikirsti į užsakovo reikalavimus, pateikdamas rangovo atsakomybę naikinančius įrodymus. Kita vertus, rangovui, jau pridavus eksploatacijai objektą, yra labai sunku įvertinti atsiradusius kokybės trūkumus.

Tačiau ieškovas įrodinėdamas atliktų darbų kokybės trūkumus, išaiškėjusius objekto eksploatacijos metu, nepateikė teismui jokių su tuo susijusių įrodymų.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas sietinas ir su atsakovo pateiktais, tačiau ieškovo nepasirašytais atliktų darbų priėmimo - perdavimo aktais. Todėl teismas plačiau pasisako ir dėl šio dokumento, siekiant ateityje išvengti papildomų ginčų tarp šalių.

Tiek Civilinio kodekso normos (CK 6.644 str. 1 d., 6.681 str.), tiek byloje esanti šalių pasirašyta Statybos rangos sutartis nustato, kad rangovas tik atlikęs tam tikrą darbą savo rizika pagal užsakovo užduotį ir perdavęs šio darbo rezultatą užsakovui, įgyja teisę reikalauti apmokėjimo. Bylos atveju rangovas nekelia reikalavimo ieškovui sumokėti likusią atliktų darbų kainą.

Statybos rangos sutarties esmę sudaro tai, kad rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pagal užsakovo užduotį atlikti tam tikrą darbą ir jo rezultatą perduoti užsakovui, o užsakovas privalo priimti darbų rezultatą ir už jį apmokėti (CK 6. 681 str. 1d.). Jos tikslas yra sukurti ir perduoti darbų rezultatą. Atliktų darbų priėmimas yra įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus (CK 6. 694 straipsnis). Tokiu būdu, atliktų darbų priėmimo aktas yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis, jog rangovas sutarties sąlygas yra įvykdęs.

Byloje tokių aplinkybių, kad užsakovas (ieškovas) nepagrįstai ar pagrįstai (aukščiau išvardintais atvejais) būtų atsisakęs priimti rangovo (atsakovo) perduodamus darbo rezultatus, nėra. Priešingai, atsakovas irgi sutiko su ta aplinkybe, kad jis taisė ieškovo pastebėtus ir nurodytus atlikto darbo neesminius trūkumus, o tuo pačiu siekė organizuoti darbų perdavimo – priėmimo procesą, kadangi tiek pagal įstatymą, tiek pagal sutartį (sutarties 8.13., 8.15. punktas), tai padaryti yra jam tenkanti pareiga.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse ne kartą buvo analizuoti reikalavimai atliktų darbų aktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2005, buvo akcentuota užsakovo pareiga priimti rangovo perduodamus darbus; 2007 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2007, buvo nurodyta, kad atliktų darbų priėmimo perdavimo akte yra informacija apie atliktų darbų priėmimą be išlygų arba pažymint darbų trūkumus, nustatant jų pašalinimo tvarką ir sąlygas). Atliktų darbų akte yra nurodomos aplinkybės apie faktinius darbų kiekius, jų apimtis, vertę, atliktų darbų trūkumai. Pagal CK 6.694 straipsnio 1 dalį rangovas praneša apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą ir tada privaloma nedelsiant pradėti jų priėmimą. Darbų atlikimo aktas yra įstatyme įtvirtintas dokumentas, kuriame surašomi faktinio pobūdžio duomenys apie svarbias bylai aplinkybes. Ta prasme darbų priėmimo - perdavimo aktas yra įrodymų šaltinis apie tai, ar pagal rangos sutartį nurodyti darbai buvo atlikti, kada jie buvo atlikti ir ar jų atlikimas atitinka sutarties sąlygas. Aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Kadangi rangos santykiuose atliktų darbų priėmimas ir perdavimas nustatytas įforminti rašytiniu aktu, tai tokios aplinkybės turi būti įrodinėjamos šia leistina įrodinėjimo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2007). Remiantis byloje esančiais įrodymais ir aukščiau paminėtu darytina išvadą, kad šalys savanoriškai atsisakė vykdyti tiek įstatymu, tiek sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir nebėra suinteresuotos jos tolimesniu vykdymu, kadangi į bylą pateikė net aštuonis darbų aktus (82, 97-98, 101-102, 104, 157-158 b.l.). Paskutinieji aktai jau laikomi galutiniais ir vienašališkai pasirašyti atsakovo (157-158 b.l.). Be to kaip jau teismas yra aukščiau nurodęs, ieškovas irgi viešame registre 2016-08-16 įregistravo Statybos užbaigimo aktą (205 b.l.).

Tuo pačiu sutiktina su atsakovo atstovo argumentas dėl to, kad jis sutinka ieškovo reikalavimu pašalinti per garantinį laikotarpį nustatytus atliktų darbų trūkumus (CK 6. 698 str.). Pagal CK 6.666 straipsnio 2 d., terminas pretenzijoms dėl darbų kokybės pareikšti yra skaičiuojamas nuo darbų rezultatų perdavimo, o kaip jau anksčiau minėta, nė viena iš šalių nepateikė įrodymų apie atliktų darbų perdavimą įstatymo nustatyta tvarka.

Tuo pačiu atmestinas ir ieškovo motyvas, kad atsakovas privalo grąžinti užsakovui avansą dėl to, jog netinkamai atliko statybos rangos darbus, kadangi šalys nepasirašė tarpusavio atliktų darbų akto. Pirmiausia, nors šis aktas nėra pasirašytas abiejų ginčo šalių, tačiau kaip jau teismas yra nurodęs atsakovas jį pasirašė vienašališkai (CK 6. 694 str. 4d.). Antra, kuomet aktą pasirašo tik vieną iš šalių, kita šalis gali kreiptis į teismą dėl pripažinimo pagrįstai atsisakant jį pasirašyti. Tačiau ieškovas šia subjektinės teisės gynyba nepasinaudojo. Trečia, teismui patenkinus ieškovo ieškinio reikalavimą dėl atsakovui sumokėto avanso grąžinimo, užsakovas taptų nepagrįstai praturtėjusiu, kadangi konkliudentiniais veiksmais yra priėmęs atliktą atsakovo atliktą darbą ir juo naudojasi (205 b.l.). Dėl to vien šio dokumento nepasirašymas iš ieškovo pusės, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, jog atsakovas yra skolingas ieškovui. Aptartais motyvais teismui nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimą, kuriuo prašoma priteisti pastarajam iš atsakovo 33 686,00 Eur avansą, kas tuo pačiu neatitiktų teisingumo principų ir būtų atsakovo turtinių teisių pažeidimas. Todėl ieškovo ieškinys atmestinas visiškai kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Teismas netenkindamas ieškovo pagrindinio reikalavimo, tuo pačiu toliau nepasisako dėl išvestinio ieškovo ieškinio reikalavimo, tai yra dėl delspinigių priteisimo, kadangi jis savaime netenka teisinės prasmės.

Dėl ieškovo dalykinės reputacijos gynimo.

Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją gynimas nėra tapatus fizinio asmens teisės į garbę ir orumą gynimui, tačiau šios vertybės artimos savo prigimtimi ir jų apsaugai taikomais kriterijais. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) požiūriu juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece ( GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tiriamajam žvilgsniui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 94).

Nacionaliniu lygiu juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnyje, vadovaujantis šio straipsnio 8 dalies norma, pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo ją žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. CK 2.24 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas kartu reiškia įstatyme įtvirtintą galimybę apriboti juridinio asmens teisę į dalykinės reputacijos apsaugą ir tokio suvaržymo ribas, juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti, reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (LAT 2006-12-20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009-03-03 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-100/2009).

Teismas atmeta ieškovo ieškinio motyvus, jog atsakovui netinkamai atlikus darbą yra kompromituojamas užsakovo geras vardas, kuris statybų versle jau dirba 20 metų. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teismas atskirai neanalizuoja nurodytų ieškovo motyvų, kurie nėra paremti jokiais įrodymais. Be to tarp šalių vykęs susirašinėjimas, įskaitant ir el. paštu, paneigia minėtus ieškovo teiginius. Šalių įgaliotų atstovų susirašinėjimas laiškais ar apsikeitimas dokumentais ir juose pateikti teiginiai, tiek atskirai, tiek ir kartu – visų įrodymų kontekste paneigia ieškovo motyvus dėl tariamo jo dalykinės reputacijos pažeidimo. Ginčo laiškai, kurie buvo siunčiami nurodytais adresais, teismo vertinami kaip vientisas informacijos šaltinis, kurie nelaikytini veiksmais turinčiais įtakos ieškovo dalykinei reputacijai, atsižvelgiant į jo veiklos pobūdį. Atsakovas jokių viešų pasisakymų, galėjusių sukelti ieškovo nepasitenkinimą, neatliko.

Nagrinėjamoje byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas vykusio susirašinėjimo metu, reaguodamas į ieškovo darbuotojų išsakytą kritiką dėl netinkamai atliktų statybos darbų kokybės, juose irgi pateikdavo savo nuomonę (42-44, 58-63 b.l.). Tokie atsakovo įgalioto atstovo pasisakymai šalių procesiniuose dokumentuose, laikytini ne kaip žinią, tačiau kaip subjektyvi pastarojo nuomonė.

Ieškovas ieškinyje nenurodo, kokie galimi atsakovo atstovo pasisakymai laikytini jo dalykinę reputaciją žeminančiais duomenimis. Susirašinėjimo metu atsakovo pavartoti teiginiai pagal savo lingvistinę reikšmę neturi konstatavimo požymių, dėl to nepakanka juos pripažinti faktų konstatavimu (žinia). Kaip jau teismas yra nurodęs dėl paskleistos informacijos pobūdžio turi būti sprendžiama pagal reikšmingų aplinkybių visumą, o ne pagal atskirus duomenis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Tokiu atveju, net kai tam tikra informacija yra pateikiama su fakto konstatavimo požymiais, esminė reikšmė yra suteikiama tokio pobūdžio bylose reikšmingų aplinkybių visumai, įskaitant pasisakymo aplinkybes, kontekstą ir tikslą.

Teismo vertinimu nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Nuomonei, kritikai ar kitokiai subjektyvaus požiūrio išraiškai tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Tuo atveju, jei yra siekiama taikyti teisinę atsakomybę už nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimo pasėkoje pažeistą dalykinę reputaciją, būtina nustatyti ar subjektyvaus pobūdžio teiginiai turi faktinį pagrindą, ar jo iš vis nėra. Atsakovo atstovas susirašinėjime su ieškovo įgaliotu asmeniu tik išdėstė savo nuomonę, paremtą jam žinomomis faktinėmis aplinkybėmis (informacija), o tai reiškia, jog jo pasisakymai negali būti vertinami kaip akivaizdžiai nepagrįsti ir neobjektyvūs.

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Tokio pobūdžio bylose, ginant neturtines vertybes, kurios pažeidžiamos tikrovės neatitinkančių duomenų skleidimu ir neturtinės žalos jam padarymu, ieškovas turi įrodyti faktą, jog jam yra padaryta žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog ieškovas neįrodė patirtos žalos fakto, nes paties ieškovo subjektyvaus vertinimo pagrindu nurodytas žalos dydis – 100 000 Eur objektyviai negali būti laikomas pagrįstu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pritaikius materialinės teisės normas, ieškovo ieškinio reikalavimas atsakovui dėl 100 000 Eur moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo irgi atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir kitų procesinių klausimų išsprendimo.

Teisės doktrina išskiria keletą istoriškai susiformavusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teorijų, kurių esminiai skirtumai glūdi būtent kaltės (atsakomybės) dėl proceso sampratoje. Viena iš šių teorijų yra priežasties teorija, kuri atmeta visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priklausymą nuo šalių materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius (procedūrinius) veiksmus arba tokius procesinius (procedūrinius) veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastimi.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra turtinio pobūdžio santykis. Šio santykio esmę trumpai galima apibūdinti taip: kalta (atsakinga) dėl proceso šalis atlygina savo padarytą žalą, susijusią su civilinės bylos iškėlimu, nagrinėjimu ir sprendimų vykdymu. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltės (atsakomybės) dėl proceso samprata. Kaltė dėl proceso nusako, kam turi tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo santykiams subsidiariai mutatis mutandis taikytinos CK nustatytos civilinės atsakomybės taisyklės. Ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas CK nuostatas taikant tiesiogiai (CK 1.1 str. 2 d.). Dėl to sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas remiasi draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis, o esant šio draudimo pažeidimui, konstatuoja, kad tik nekaltoji šalis įgyja teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą.

Kadangi teismas priimdamas byloje sprendimą ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovui atmeta, dėl to jam turėtų būti priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo (CPK 93 str. 2 d.). Tokiu būdu atsakovui iš ieškovo turėtų būti priteistina 1 969,78 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Tačiau pirmiausia, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus teisinius argumentus, nors ieškovo ieškinys atsakovo atžvilgiu ir atmetamas, tačiau iš ieškovo atsakovui šių išlaidų suma neatlygintina, atsižvelgiant į tai, jog pačio atsakovo ar jam pavaldžių darbuotojų veiksmai (neveikimas) irgi turėjo įtakos ginčui tarp šalių kilti, nes ne visada savalaikiai buvo reaguojama ir į iš ieškovo gautą informaciją. Tuo pačiu išspręstinas ir žyminio mokesčio į valstybės biudžetą iš ieškovo priteisimo klausimas, kadangi pastarasis teismo dar 2016-04-22 nutartimi buvo įpareigotas sumokėti į valstybės biudžetą 2 320,00 Eur sumą per 4 mėnesius. Teismui ištaisant minėtoje nutartyje padarytą aritmetinę skaičiavimo klaidą, žyminio mokesčio dydžiu laikytina 1 878,00 Eur suma. Pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis nustatyta, kad ieškovas šio teismo įpareigojimo nėra įvykdęs. Tokiu būdu teismas priimdamas byloje galutinį sprendimą nurodytą žyminio mokesčio sumą turėtų priteisti iš ieškovo, tačiau bylos nagrinėjimo metu įvertinus visas su bylos nagrinėjimu susijusias aplinkybes ji mažintina 50 proc., priteisiant iš ieškovo tik 939,00 Eur žyminio mokesčio sumą ir jos neišdėstant (CPK 93 str. 4 d., 96 str. 5d.). Iš ieškovo nepriteistinos valstybei pašto išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą, kadangi jų dydis neviršija nustatyto minimalaus dydžio.

Iki sprendimo įsiteisėjimo paliktina galioti atsakovo atžvilgiu taikyta laikinoji apsaugos priemonė pagal 2016-02-29 nutartį, o jam įsiteisėjus ji panaikintina.

Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Atsakovo atstovas prašė teismo pripažinti, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir skirti ieškovui 2 896 dydžio eurų baudą (CPK 95 str.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 7 straipsnio 2 dalyje byloje dalyvaujantys asmenys įpareigojami procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis kaip neteisėtas veiksmas (neveikimas) gali sukelti įvairaus pobūdžio negatyvius teisinius padarinius. Tačiau CPK 95 straipsnyje „Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės“ expressis verbis paminėti tik du iš jų. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė reikalauti atlyginti nuostolius, o pagal šio straipsnio 2 dalį teismui suteikiama teisė skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Civilinio proceso teisės doktrinoje pažymima, kad reikalavimas atlyginti dėl piktnaudžiavimo procesu padarytus nuostolius gali būti vertinamas ir kaip savarankiškas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas. Pagal CK 1.137 straipsnio 1 ir 3 dalis žala, padaryta pažeidžiant draudimą piktnaudžiauti teisę į gynybą, atlyginama vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis. Materialiuoju atžvilgiu atlyginimui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis tiesiogiai taikomos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę.

Visų pirma įstatymas numato, kad reikalavimas šaliai atlyginti piktnaudžiaujant procesu padarytus nuostolius neprivalo būti reiškiamas toje pačioje byloje.

Pastebėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012, 2015-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-638-464/2015 ir kt.).

LR CK 1.5 str.1d. nurodo, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šio straipsnio 4 dalis teismą įpareigoja aiškinti ir taikyti įstatymą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismui atmetus ieškovo ieškinį, jo pareiškimas ir po to ieškinio pateikimas teismui nelaikytini piktnaudžiavimu procesine teise. Tenka pastebėti, kad ginčai teisme tarp ieškovo ir atsakovo dar nesuteikia teismui teisinio pagrindo juos laikyti ieškovo piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje. Teismui nenustačius ieškovo kaltų veiksmų sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, atmestinas atsakovo prašymas skirti atsakovui piniginę baudą (CPK 95 str. 2d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 88 str. 1d. 3p., 96 str. 2 d., 260-270 str.,

nusprendžia:

1. Ieškovo UAB ,,Stiebas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Rūdė“, veikiančiam per filialą ,,Rūdės stiklas“ dėl 33 686,00 Eur (trisdešimt trijų tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų) skolos, 658,98 Eur (šešių šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų 98 ct) delspinigių ir 100 000 Eur (vieno šimto tūkstančio eurų) moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atmesti.

2. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovo UAB „Stiebas“ (į. k. 121312634) 939,00 Lt (devynis šimtus trisdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio.

3. Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-29 nutartimi atsakovo UAB ,,Rūdė“ (į. k. 144678014), veikiančio per filialą ,,Rūdės stiklas“ (į. k. 125256097) atžvilgiu taikytą laikinąją apsaugos priemonę - atsakovo piniginių lėšų areštą (turto arešto akto Nr. TA2-16-023172).

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šiaulių apylinkės teisme.