- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-05
- Bylos Nr.
- I-6287-281/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00914-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. J. teismui 2016-03-03 pateikė skundą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Paaiškino, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016-03-01, sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriuose plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose nebuvo užtikrinama ventiliacija, trūko oro, lango neįmanoma atsidaryti dėl įrengtų grotų. Netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimai. Natūrali šviesa kamerose neužtikrinama, langai purvini, jų valymas apribotas, nes neįmanoma jų pasiekti. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią asmens orumo žeminimu, kankinimu.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12).
Šalies argumentai
Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (3,42 Eur).
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-02-14 iki 2015-11-10 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013-02-14 iki 2015-11-10. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-03-03 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomų teisės pažeidimų pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2016-03-03. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2013-02-14 iki 2013-03-02, tačiau reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2013-03-03 iki 2015-11-10 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl byloje bus vertinamas šis laikotarpis.
CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-03-21 iki 2015-11-10 buvo laikomas šiose kamerose: 7,45 kv. m. ploto kameroje Nr. 111 (3-6 asm.); 34,43 kv. m. ploto kameroje Nr. 253 (1-14 asm.); 7,45 kv. m. ploto kameroje Nr. 115 (1-6 asm.); 7,49 kv. m. ploto kameroje Nr. 116 (6 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 120 (4 asm.); 7,81 kv. m. ploto kameroje Nr. 366 (1-4 asm.); 17,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 405 (1-6 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 121 (4 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 272 (1-4 asm.); 17,03 kv. m. ploto kameroje Nr. 404 (2-6 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 119 (1 asm.); 6,52 kv. m. ploto kameroje Nr. 357 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 79 (1 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 105 (1 asm.); 7,74 kv. m. ploto kameroje Nr. 266 (2 asm.). Taigi tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 22 paras (2013-02-14 ryte, 2013-02-16 vakare, 2016-02-17, 2013-03-21, 2013-03-23 iki 2013-03-24, 2013-04-11, 2013-04-12 vakare, nuo 2013-04-13 iki 2013-04-14, 2013-05-02, iki 2013-05-04, 2013-05-30, 2013-05-31 vakare, nuo 2013-06-01 iki 2013-06-02, 2013-06-27, nuo 2013-06-28 iki 2013-06-30, nuo 2013-08-29 iki 2013-09-01).
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi šiuo aspektu neteisėti valstybės institucijų veiksmai yra nustatyti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų kamerose buvusių nepatogumų. Pareiškėjas nurodo, kad prie langų esančios grotos neleido jam prieiti prie langų bei jų atsidaryti.
Atkreiptinas dėmesys, kad grotų ant kamerų langų bei tinklo virš pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte. Taigi šiuo aspektu teismas nenustato neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nes tokį kamerų ir laisvės atėmimo įstaigų įrengimą numato teisės aktai.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo užtikrinama ventiliacija, trūko oro.
Lietuvos HN 76:2010 24 p. įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos 134:2015 17 p. įtvirtintos analogiškos nuostatos. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-18 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1677, 2015-05-06 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA, 2015-07-10 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA patvirtina, kad kameroje Nr. 105, 111, 121, 405 vėdinimas užtikrinamas per langus (b. l. 30, 45–46, 50–51). Kitos kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, tikrintos nebuvo (b. l. 23–65). Teismas sprendžia, kad reikalavimas užtikrinti patalpų vėdinimą nebuvo pažeistas, nes Lukiškių TI-K kamerose yra langai, pro kuriuos kameros gali būti vėdinamos. Atsakovas Lukiškių TI-K patvirtino, kad šie langai yra pritaikyti kamerų vėdinimui, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą, o atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimai.
Iki 2015-10-30 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 22 p. įtvirtinta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 p. įtvirtinti analogiški reikalavimai dirbtinės apšvietos koeficientui.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrintos kameros Nr. 111, 115, 116, 404, 405 juose apšvietos reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 23–24, 25–26, 40, 45). Kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo (b. l. 23–65). Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-07-10 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 105 neatitinka higienos normų reikalavimų (b. l. 50–51), 2015-10-12 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA konstatuota, kad kameroje Nr. 105 dirbtinės apšvietos reikalavimai nėra pažeisti (b. l. 60–61), taigi pažeidimai ištaisyti dar iki to laiko, kai pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 105 (2015-11-06). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovės atstovo veiksmai užtikrinant higienos normos reikalavimų laikymąsi buco teisėti, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinė žala pasireiškė asmens orumo žeminimu, kankinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 22 dienos, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 200 Eur neturtinės žalos dydis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 3,42 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.