Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Departamento nuomone, tai, kad viešojo maitinimo vietoms netaikomas Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimams, yra nepagrįstas argumentas. Mano, kad toks teisės normos aiškinimas prieštarautų AKĮ ir sisteminiam šio įstatymo nuostatų ir jos tikslų aiškinimui, mažinti bendrą alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, bei paneigtų pačios Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto normos tikslą sulaikyti asmenis nuo nesaikingo ir neapgalvoto alkoholio įsigijimo ir tolimesnio vartojimo esant neblaiviems.

Konkretus pareigos užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas šis Įstatymo reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių tam tikromis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Be to, Įstatymas nereikalauja, kad prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas (pvz., iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai) yra pakankamas pagrįstas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholinius gėrimus

Pirkėjo rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad alkoholį jis vartojo iki ateinant į Įmonės viešojo maitinimo vietą (nuo 17 val. su 5 draugais gėrė 4 degtinės butelius ir jis asmeniškai dar išgėrė 1 litrą alaus), taip pat nurodė, kad jautėsi girtas būdamas viešojo maitinimo vietoje. Departamento vyriausiojo specialisto M. V. 2018 m. spalio 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-43 nurodyta, kad apklausiant Pirkėją, jis negalėjo tiksliai nurodyti savo gyvenamosios vietos ir kitų apklausai būtinų duomenų, kalba buvo nerišli, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas.

Alkoholio kiekio matuoklio „Drager“ panaudojimo kvitas patvirtina, kad Pirkėjui nustatytas 2,44 prom. girtumas (įvertinus alkotesterio paklaidą girtumas 2,40 prom.). Pažymi, kad byloje surinkti nuoseklūs įrodymai patvirtina, kad Pirkėjas į Įmonės viešojo maitinimo vietą atėjo akivaizdžiai neblaivus, taigi, pareiškėjos darbuotoja K. K. iš Pirkėjo išorinių požymių turėjo galimybę įsitikinti asmens neblaivumu, kadangi to nepadarė ir pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam asmeniui, laikytina, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto imperatyvų reikalavimą.

Kritiškai vertina pareiškėjos teiginius dėl to, kad pardavėjai yra nepradėtas administracinio nusižengimo tyrimas ir tai neva patvirtina, kad Įmonė pažeidimo nepadarė. Departamento nuomone, šie teiginiai yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigiantys padaryto pažeidimo, kadangi fizinio asmens administracinio nusižengimo byla neturi prejudicinės galios

juridinio asmens byloje. Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 39 straipsnyje nurodyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, todėl pardavėjos atžvilgiu dar nėra suėję patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjai paskirta 570 Eur bauda už AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymai patvirtina, kad 2018 m. rugsėjo 14 d. atliekant neplaninį patikrinimą pagal Departamento direktoriaus pavedimą Nr. ATK1-177 kartu su Klaipėdos AVPK VTTPS pareigūnais, nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 14 d., apie 23.30 val. pareiškėjos viešojo maitinimo vietoje darbuotoja K. K., veikdama pareiškėjos vardu, naudai ir interesais, neblaiviam asmeniui (nustatytas 2,44 prom. girtumas, įvertinus alkotesterio paklaidą girtumas 2,40 prom.), pagal kasos kvitą Nr. 9776 už 5 Eur pardavė alkoholinio gėrimo „KISS U“ (1 l talpos, 4,5 proc. alk. tūrio), kurį išpilstė į du plastikinius bokalus, o Pirkėjas sidrą susipylė į 1,5 l talpos plastikinį butelį paženklintą „Vichy“ etikete ir nesuvartojęs išsinešė iš viešojo maitinimo vietos.

Pirkėjas 2018 m. rugsėjo 15 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog alkoholį jis vartojo iki ateinant į Įmonės viešojo maitinimo vietą (nuo 17 val. su 5 draugais gėrė 4 degtinės butelius ir jis asmeniškai dar išgėrė 1 litrą alaus), taip pat nurodė, kad jautėsi girtas būdamas viešojo maitinimo vietoje. Departamento vyriausiojo specialisto M. V. 2018 m. spalio 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-43 nurodoma, kad apklausiant Pirkėją, jis negalėjo tiksliai nurodyti savo gyvenamosios vietos ir kitų apklausai būtinų duomenų, kalba buvo nerišli, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas.

Departamentas 2018 m. spalio 3 d. Įmonės atžvilgiu surašė protokolą Nr. ATK2-231 dėl nustatyto AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimo, kuriuo draudžiama parduoti alkoholį neblaiviems asmenims.

Departamento direktorius už AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimą 2018 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. ATK2-184/18 pareiškėjai skyrė ekonominę sankciją – 570 Eur baudą.

Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir LVAT) išaiškino, kad konkretus pareigos užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas šis Įstatymo reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių tam tikromis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo (LVAT 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2241/2012; 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-243-143/2017 ir kt.).

Pareiškėja skunde nurodo, kad 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostata netaikoma viešojo maitinimo įstaigoms. Teismas šiuos argumentus dėl skirtos baudos panaikinimo atmeta. Įstatyme nėra nurodyta išimčių, kai netaikoma ši įstatymo nuostata. Pavyzdžiui, Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 1 punkte konkrečiai nurodoma, kad ši nuostata netaikoma alkoholiniams gėrimams, parduodamiems stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariuose pastatuose vykstančiose parodose ir mugėse ir t.t. Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto atžvilgiu tokios išimties nėra. Taigi AKĮ nustatyta imperatyvi pareiga alkoholinius gėrimus parduoti tik blaiviems asmenims. Taip pat teisės aktų nuostatos yra taikomos ne pavieniui, o sistemiškai, atsižvelgiant į sisteminį teisės akto nuostatų aiškinimą, jų prasmę ir tikslus. AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Pažymėtina, kad juridiniam asmeniui, vykdančiam licencijuojamą veiklą, keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taigi, pareiškėja turėjo imtis reikiamų priemonių tam, kad nebūtų pažeistas Įstatymo draudimas alkoholinius gėrimus parduoti neblaiviems asmenims.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje asmuo buvo akivaizdžiai neblaivus ir gėrimus pirko akivaizdžiai ne vartojimui vietoje, o išsinešimui. Byloje yra pateikti alkoholį pirkusio asmens paaiškinimai, kuriuose jis patvirtina, kad buvo stipriai apgirtęs, į parduotuvę atsinešė plastikinį butelį alkoholiui susipilti ir išsinešti, parduotą alkoholį pylė bare, nemažai išlaistė bare, nes buvo girtas ir sunkiai pataikė pilti. Taigi sistemiškai aiškinant AKĮ įstatymo 1 straipsnio 1 dalį ir 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą darytina išvada, kad pareiškėja pažeidė griežtesnius atidumo ir rūpestingumo reikalavimus, kai jos darbuotoja akivaizdžiai neblaiviam asmeniui (dėl to ginčo byloje nėra) pardavė alkoholinius gėrimus, kuriuos jis užsisakė tam, kad susipiltų į plastikinį butelį ir išsineštų. Įstatymas nereikalauja, kad prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas (pvz., iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai) yra pakankamas pagrindas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholinius gėrimus (LVAT 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-243-143/2017).

Pareiškėjos teigimu, Departamentas priimdamas Nutarimą neatsižvelgė į tai, jog alkoholinis gėrimas parduotas bare, t. y. yra viešojo maitinimo vietoje. Teismas pažymi, kad pagal AKĮ 2 straipsnio 30 dalį viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. LVAT savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kad viešojo maitinimo vietos sąvoka nėra aiškinama formaliai, o atsižvelgiama į visas bylai reikšmingas aplinkybes (LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-513-261/2018; 2018 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1838-525-2018; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-822/2019 ir kt.). Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ginčo vietoje yra ruošiamas maistas. Be to, kaip jau minėta aukščiau, pareiga alkoholinius gėrimus parduoti tik blaiviems asmenims yra imperatyvi, taikoma ir viešojo maitinimo įstaigoms.

Pareiškėja nurodo, kad nei įmonei, nei jos darbuotojai nebuvo taikyta administracinė atsakomybė, todėl nepagrįsta skirti 570 Eur baudą. Teismas šiuos argumentus atmeta, nes LVAT praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad įmonės darbuotojų patraukimas ar nepatraukimas atsakomybėn už administracinį teisės pažeidimą neturi įtakos įmonės skiriamai sankcijai ar jos dydžiui, nes tai yra įmonės kitos rūšies ir savarankiška atsakomybė, skirta daryti įmonei finansinį poveikį dėl padaryto pažeidimo (LVAT 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–2928/2011 ir kt.).

Išvardytų aplinkybių visuma, patvirtina, kad byloje aptariamas alkoholinių gėrimų pardavimas Pirkėjui įvyko dėl pareiškėjos darbuotojos netinkamo savo pareigų atlikimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad nurodytas pardavimas įvyko dėl pareiškėjos pardavėjos, o, atsižvelgiant į ūkio subjekto ir jo darbuotojo veiksmų sąsają, ir pačios pareiškėjos kaltės.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, jog Departamentas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma tokia pati teisė kaip byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-979-822/2015).

Teismas, įvertinęs Nutarime išdėstytus argumentus, sprendžia, jog Departamentas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais pagrįstai, nes jie buvo pateikti analogiškose bylose ir dėl Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl pareiškėjos argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų netaikymo, atmestini.

AKĮ 34 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Nagrinėjamoje byloje atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, paskirta bauda artima baudos vidurkiui. Pažymėtina, kad pareiškėja neginčija Departamento Nutarimu paskirtos baudos dydžio.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Departamento 2018 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. ATK2-184/18 faktinės aplinkybės vertintos ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taikytos tinkamai, minėtas nutarimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.