- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-14
- Bylos Nr.
- I-3485-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01424-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. G. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 500 Eur neturtinės žalos.
Nurodė, kad nuo 2017-04-10 iki 2017-04-14 buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kamerose, kurių plotas buvo apie 7 kv. m, buvo laikomas su dviem asmenimis. Naudodamasis tualetu, neturėjo privatumo, buvo stebimas tiek kameroje esančių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tai pažemino jo garbę ir orumą. Privatumas taip pat buvo pažeidžiamas ir naudojantis dušu (b. l. 1–4).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigė, kad iš atsakovės atstovo teismui pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kad visą laikotarpį pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo itin trumpą laikotarpį.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Teigė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras
Paaiškino, jog kamerose pagal HN 76:2010 reikalavimus yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad kai kurių gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Taip pat postuose Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
Pabrėžė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teigė, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodė, jog siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.
Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš popierine forma laikomų dokumentų, todėl patyrė 1,74 Eur bylos dokumentinės medžiagos (29 A4 formato lapai) rengimo išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (b. l. 16–23).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų dviem aspektais: 1) buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui; 2) tualeto ir dušų įrengimas neužtikrino privatumo naudojantis jais.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017-04-04 iki 2017-04-06, o ne nuo 2017-04-10 iki 2017-04-14, kaip tai nurodoma skunde, tačiau teismas tai laiko rašymo apsirikimu ir vertina pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2017-04-04 iki 2017-04-06 (b. l. 16, 24–25).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008-02-14 sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012-01-10 sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015-12-08 sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012-12-18 sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009-07-19 sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009-03-12 sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009-02-24 sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008-10-09 sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00)), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005-11-08 sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001-07-24 sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį, ir, ją harmonizuodamas, pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas.
Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi, nes kalinimą perpildytose kamerose pareiškėjas nurodo kaip esminį laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 16), įvertinus sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m), kuriuos atsiliepime nurodė atsakovės atstovas (b. l. 19), nustatyta, kad 2017-04-04 dalį dienos pareiškėjas buvo kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m ir kurioje be pareiškėjo buvo dar vienas asmuo, kurioje pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei Įsakyme Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, t. y. 3,41 kv. m.
Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.
Byloje nustatyta, kad 2017-04-04 pareiškėjas iš kameros Nr. 108, kurioje, kaip minėta, jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, buvo perkeltas į kamerą Nr. 356 (plotas – 8,31 kv. m, 1 asmuo kameroje), kurioje jam buvo užtikrintas teisės aktų reikalaujamas vienam asmeniui privalomas tekti gyvenamasis plotas (b. l. 16).
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei nurodytą EŽTT praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, jog trumpalaikis gyvenamojo ploto trūkumas sukėlė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nes Lukiškių TI-K tą pačią dieną, kurią pareiškėjui tenkantis minimalus gyvenamosios patalpos plotas buvo mažesnis, nei to reikalauja teisės aktai, perkėlė jį į kitą kamerą, kurioje jam gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, jog HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos norma 76:2010 neteko galios 2015-11-01, kai įsigaliojo HN 134:2015. Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015-11-01 galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad, naudojantis tualetu, būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Be to, nurodė, kad kamerose Nr. 108 ir Nr. 356, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniuose mazguose yra įrengtos užuolaidos. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį tualetu. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Netgi tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikytas vienas, jo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas, nes pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba suimtųjų (nuteistųjų) stebėjimą atliekantys pareigūnai. Taip pat teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus dėl sanitariniuose mazguose įrengtų užuolaidų, nes duomenų, kad užuolaidos sanitariniuose mazguose buvo įrengtos būtent pareiškėjo buvimo kamerose laikotarpiu, byloje nėra. Taigi sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis dušu.
Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m. atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Konstatuotina, kad toks dušo įrengimas laikytinas tinkamu ir nesudarančiu galimybės pažeisti pareiškėjo privatumą, todėl pagrindo konstatuoti pažeidimą šiuo atveju nėra.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017-03-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo kaip patirtus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopiją (b. l. 10–15), jokių susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nenustatyta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pareiškėjas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, buvo laikomas tik 3 dienas. Nustačius šias aplinkybes, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėtų būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, konstatuojant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumo užtikrinimą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 1,74 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.). LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,74 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia, remdamasis Tvarka, kuri numato išlaidų už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog atsakovės atstovas realiai patyrė 1,74 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų, iš anksto atlygindamas įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 1–3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. G. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. buvo pažeista pareiškėjo M. G. teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.