- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-32-553/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16102-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Neringa Švedienė, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 52.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-20 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal UAB „Remigrida“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl turto pagerinimo ir saugojimo išlaidų priteisimo, tretieji asmenys – AB „Lietuvos draudimas“, bankrutavusi UAB „Statinio interjeras“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškininiu reikalavimu: 1) priteisti iš atsakovo 9 332,62 Lt atsakovo turto pagerinimo išlaidų ir 481,97 Lt palūkanų už priteistą sumą už laikotarpį nuo 2009-08-19 iki 2010-08-31; 2) priteisti iš atsakovo 1 560 Lt atsakovo automobilio saugojimo išlaidų; 3) priteisti iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2008-08-27 trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ užsakymą suremontavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį automobilį Volkswagen Transporter Kasten (duomenys neskelbtini). Kadangi automobilis buvo draustas kasko draudimu, o įvykis, kurio metu jis buvo apgadintas, pripažintas draudiminiu, remonto sąmata buvo suderinta su trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos draudimas“. Suremontavus automobilį iš transporto priemonės naudotojo sužinota, kad atsakovas lizingo sutartį dėl nesavalaikių mokėjimų nutraukė. Ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas ekonominės veiklos dalyvis, suvokdamas, kad transporto priemonę suremontavo atsakovo-transporto priemonės savininko naudai, suderinęs su atsakovu išrašė ir pateikė jam PVM sąskaitą faktūrą Nr. PIR0000540 9332,62 Lt sumai. Tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui išmokėjo 5 959,35 Lt draudiminę išmoką, nes išskaitė lizingo naudotojo nesumokėtą draudimo įmoką, frančizę ir pridėtinės vertės mokestį. Atsakovas pasiūlė ieškovui apmokėti tik tą dalį remonto išlaidų, kurią atlygino draudimo bendrovė. Ieškovui nesutikus su daliniu apmokėjimu, jis raštais ragino atsakovą atsiskaityti pilnai ir atsiimti automobilį, nes patiriamos saugojimo išlaidos. 2009-10-23 raštu ieškovas nurodė atsakovui atsiimti transporto priemonę per 10 dienų, nes neatsiėmus transporto priemonės ieškovas pradės skaičiuoti po 10 Lt už vieną saugojimo dieną. Atsakovas neatsiskaitė, transporto priemonės neatsiėmė, po pusės metų pateikė ieškinį teismui dėl turto išreikalavimo iš svetimo valdymo, tačiau teismas ieškinį atmetė. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas, gavęs iš draudiko 5 959,35 Lt sumą už automobilio remontą ir nusprendęs pasilikti šią sumą, bei papildomai gavęs automobilį su 9 332,62 Lt vertės pagerinimais, su kuriais jis sutiko ir kuriuos priėmė, nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita – atsakovas turi ieškovo lėšomis suremontuotą automobilį nuosavybės teise bei draudimo išmoką, kuria atsakovas iki šiol disponuoja savo nuožiūra.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu nurodė, kad 7 442,54 Lt apskaičiuotą draudimo išmoką atsakovui išmokėjo remiantis draudimo sutartimi, tačiau atskaitė 1 483,19 Lt pagal draudimo sutartį nesumokėtas išmokas.
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad vadovaujantis tarp atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ sudaryta veiklos nuomos sutartimi (toliau taip pat lizingo sutartis), iš gautos draudimo išmokos atsakovas padengė UAB „Statinio interjeras“ įsiskolinimą atsakovui. Draudimo liudijime naudos gavėju nurodytas atsakovas (Draudimo įstatymo 81 straipsnis), todėl jis turėjo neginčijamą teisę gauti draudimo išmoką, tačiau tokio išmokos gavimas nesuponuoja atsakovo pareigos išmoką pervesti kitam asmeniui, atlikusiam remonto darbus turtui, kuris priklauso atsakovui. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnio 1 ir 2 dalis vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų yra sandoriai, kuriems sudaryti reikalinga suderinta šalių valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis). Kadangi ieškovas pats pripažino, jog remonto darbus užsakė UAB „Statinio interjeras“, atsakovui ieškovo su trečiuoju asmeniu sudarytas sandoris jokių pareigų nesukelia, nes atsakovas nėra ir negali būti ieškovo ir trečiojo asmens sutarties šalimi. Atsakovas draudimo išmoką gavo remiantis draudimo sutartimi, lizingo gavėjas privalėjo rūpintis naudojamu daiktu iki perdavimo atsakovui momento, todėl teigti, kad gaudamas draudimo išmoką ir suremontuotą automobilį atsakovas nepagrįstai praturtėjo negalima, nes nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytų nepagrįsto praturtėjimo požymių. Pagal CK 6.499 straipsnį nuomotojas pasibaigus nuomos sutarčiai privalo nuomininkui grąžinti daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Lizingo sutartis su UAB „Statinio interjeras“ nutraukta 2009-06-22, todėl pagal lizingo sutarties 5.11 p., kuris pakartoja CK reikalavimus, pasibaigus sutarčiai atsakovui automobilis turėjo būti grąžintas tokios būklės, kokios jis buvo perduotas nuomotojui, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Ieškovas nepagrįstai skaičiuoja 5 procentų palūkanas nuo nepagrįsto praturtėjimo sumos, nes nesant nepagrįsto praturtėjimo požymių, nėra pagrindo tenkinti šį reikalavimą. Reikalavimas dėl turto saugojimo išlaidų priteisimo atsakovo atžvilgiu netenkintinas dėl to, kad šioje dalyje su ieškovu taip pat nebuvo jokių susitarimų. PVM sąskaitos-faktūros pasirašymas nesukelia atsakovui prievolės ją apmokėti, todėl kad ši sąskaita išrašyta vienašališkai, nesuderinus su atsakovu, o biuro administratorė neturėjo įgaliojimų pasirašyti finansiniuose dokumentuose, todėl toks parašas vertintinas tik kaip korespondencijos priėmimo patvirtinimas. Atsakovas prašo laikytis vieningos teismų praktikos, nes jo teigimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas byloje Nr. 2-555-171/2007 yra priėmęs sprendimą dėl kito ieškovo analogiško reikalavimo, o Vilniaus apygardos teismas tokį sprendimą paliko galioti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-04-20 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškovui UAB „Remigrida“ 9 332,62 Lt atsakovo turto pagerinimo išlaidų, 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (9 332,62 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-10-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 203,95 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinys atmestas. Teismas nustatė, kad atsakovas draudimo išmoką gavo galiojančios draudimo sutarties pagrindu (CK 6.191, 6.987 straipsniai), todėl CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatos šiam ginčui spręsti netaikytinos. Ieškovas reikalavimą grindžia ir atsakovo turto pagerinimu. Šiuo atveju konstatuotina, kad ieškovas realiai pagerino atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą jį suremontuodamas už 9 332,62 Lt. Atsakovas buvo pareiškęs ieškovui reikalavimą dėl ginčo automobilio grąžinimo iš neteisėto valdymo, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones draudžiant ieškovui išmontuoti įdėtas detales, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-05-20 sprendimu ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad pats UAB „Swedbank lizingas“ neįrodė savo teisių pažeidimo, nes jam buvo siūloma atsiimti ginčo automobilį (32-33 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas CK 1.8 straipsnio pagrindu taikė teisės analogiją ir CK4.97 straipsnio 4 dalies pagrindu tenkino ieškovo reikalavimą dėl 9 332,62 Lt priteisimo iš atsakovo, nes teismas padarė išvadą, kad atskirti remonto metu padarytus pagerinimus be žalos daiktui nėra galimybės. Teismas įvertino tai, jog automobilis ieškovui remontuoti buvo perduotas 2009-06-17, vartojimo nuomos sutartis su trečiuoju asmeniu UAB „Statinio interjeras“ nutraukta 2009-06-22, PVM sąskaita faktūra atsakovui išrašyta ir jo darbuotojo pasirašyta 2009-08-19, pats atsakovas 2009-10-09 raštu sutiko sumokėti ieškovui dalį sumos. Remiantis liudytojų parodymais ir duomenimis apie šalių susitikimus laikotarpiu nuo 2009-08-11 iki 2009-08-19 nustatyta, kad ieškovas ne tik informavo atsakovą dėl automobilio remonto, bet ir sąskaitą faktūrą išrašė būtent atsakovo vardu, vyko remonto išlaidų aptarimas (141 b. l.). Atsakovo atstovo A. M. ataskaitoje apie 2009-08-19 susitikimą pažymėta būtent teismo nustatyta šalių derybų eiga ir sąskaitos pateikimo aplinkybės: nurodyta, kad ieškovas pateiks sąskaitą faktūrą, suderintą su draudimo bendrove pagal sąmatą, draudimas perves pinigus atsakovui, atsakovas perves pinigus ieškovui ir atsiims turtą. Atsakovo atsikirtimai, kad biuro administratorė buvo neįgaliota pasirašyti finansinių dokumentų nėra pagrindas atmesti reikalavimą, konstatavus, kad atsakovas per visą bendravimo su ieškovu laikotarpį jokių prieštaravimų dėl atlikto remonto ieškovui nepateikė, o savo poziciją pakeitė tik tuomet, kai iš draudimo kompanijos gavo ženkliai mažesnę išmoką, nei kainavo automobilio remontas. Teismas įvertino ir tai, kad biuro administratorė pasirašė sąskaitą faktūrą dalyvaujant ir neprieštaraujant atsakovo turto atsiėmimo grupės vadybininkui A. M.. Ieškinys atsakovui pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį, 6.239 straipsnį, 6.240 straipsnio 1 dalį ir 6.242 straipsnį pareikštas nepagrįstai, todėl netenkintas reikalavimas dėl palūkanų pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį priteisimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino reikalavimas dėl saugojimo išlaidų priteisimo, nes šalys tokio susitarimo sudarę nebuvo, teismui nepateikta duomenų, kad tokia nuostata būtų buvusi žinoma atsakovui ar automobilį pristačiusiam remontuoti jo naudotojui, automobilio perdavimo ieškovui momentu (142 b. l.), taip pat nėra duomenų, kad ieškovo įmonė teikia viešas automobilių saugojimo paslaugas. Nesant suderintos dvišalės valios, ir nesant įrodymų dėl realiai ieškovo patirtų nuostolių atsakovo automobiliui stovint ieškovo teritorijoje, ieškinys šioje dalyje atmestas (CK 1.63 straipsnio 6 dalies, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Patenkinus ieškinį kitu pagrindu, atsakovui iš ieškovo priteistina 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-10-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-04-20 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad:
1. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai pagal analogiją taikė CK 4.97 straipsnio 4 dalį, kadangi byloje nebuvo įrodyta, ar automobilio remontas laikytinas turto pagerinimu, kas gavo naudą atlikus automobilio remonto darbus, kam atsirado prievolė sumokėti už automobilio remonto darbus.
2. Nutraukus lizingo sutartį būtent lizingo gavėjui atsiranda prievolė atlyginti skirtumą tarp neišpirktos turto vertės ir turto rinkos vertės. Ieškovas atliko ne automobilio pagerinimo, o defektų pašalinimo darbus. Dėl atliktų darbų naudą turėjo UAB „Statinio interjeras“, nes atitinkamai sumažėjo UAB „Statinio interjeras“ atsakovui mokėtinas skirtumas tarp automobilio likutinės ir rinkos verčių. UAB „Statinio interjeras“, kaip darbų užsakovui ir naudos gavėjui, kilo pareiga atsiskaityti už atliktus darbus.
3. Nuo 2007-09-19 iki 2010-04-08 (automobilio atsiėmimo dienos) UAB „Statinio interjeras“ buvo visiškai ir besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą ir, esant reikalui, privalėjo savo sąskaita ir lėšomis dengti visas turto remonto išlaidas.
4. Sutartiniai santykiai susiklostė tarp UAB „Statinio interjeras“ ir UAB „Remigrida“, kurie abu išreiškė savo valią sudaryti sutartį dėl automobilio remonto. UAB „Swedbank lizingas“ negali būti laikomas šios sutarties šalimi.
5. Skundžiamame sprendime nenurodoma, iš ko kildinama ieškovo teisė iš turto savininko gauti atlyginimą už atliktus remonto darbus, kai remonto darbai buvo užsakyti ir atlikti UAB „Statinio interjeras“ valdant ir naudojant turtą pagal lizingo sutartį bei pastarajam užsakant remonto darbus.
6. PVM sąskaita – faktūra yra apskaitos dokumentas, kuris neįrodo sutartinių santykių tarp šalių buvimo. PVM sąskaita – faktūra negali būti laikoma sutartimi.
7. Ta aplinkybė, kad atsakovas siūlė ieškovui sumokėti iš draudimo bendrovės gautą draudimo išmoką tik patvirtina faktą, kad atsakovas yra sąžininga ir atsakinga verslo santykių dalyvė, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad tokie atsakovo veiksmai yra įsipareigojimas sumokėti automobilio remonto išlaidas.
8. Tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ susiklostę teisiniai santykiai vertintini kaip rangos teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja CK 6.644 straipsnis, pagal kurį rangovas (ieškovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Atsakovas dėl remonto darbų nesikreipė, todėl ieškovo reikalavimai atsakovui yra nepagrįsti.
9. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas tarp atsakovo, ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ susiklosčiusių tarpusavio teisinių santykių, pažeidė CPK 176, 270 straipsnius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo 2011-04-20 sprendimą palikti nepakeistą ir iš atsakovo priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
1. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovas darbų rezultatą būtų perdavęs kokiems nors kitiems asmenims, įskaitant trečiąjį asmenį UAB „Statinio interjeras“, išskyrus atsakovą.
2. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009-08-11 iki 2009-08-19 tarp šalių vyko nuolatiniai susitikimai, vyko remonto išlaidų aptarimas, apeliantui buvo išrašyta PVM sąskaitą – faktūra.
3. Ieškovas akivaizdžiai pagerino jam pateikto automobilio po eismo įvykio būklę. Tokių pagerinimų buvimą pripažino ir suvokė pats apeliantas. Turtas ieškovui buvo perduotas teisėto valdytojo, todėl ieškovas po turto perdavimo kaip teisėtas turto valdytojas turi teisę į daikto pagerinimo išlaidas pagal CK 4.97 straipsnio 4 dalį.
4. Naudą iš atitinkamo pagerinimo gavo ištinai apeliantas. Jokie darbai trečiajam asmeniui UAB „Statinio interjeras“ perduoti nebuvo. Atliktas remontas laikytinas apelianto nauda ir dėl to, kad vadovaujantis apelianto nurodomu CK 6.574 straipsniu, ieškovui atlikus remonto darbus, buvo sumažintas apelianto nuostolis.
5, Ieškovas nėra tarp apelianto ir trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ sudarytos sutarties šalis ir šios sutarties nuostatos ieškovo nevaržo ir niekaip nesaisto, todėl apelianto argumentai dėl lizingo sutarties nuostatų taikymo šioje byloje atmestini.
6. Draudimo bendrovė lėšas apeliantui išmokėjo ne tik draudimo sutarties, bet ir ieškovo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros pagrindu, kadangi tik iš PVM sąskaitos – faktūros draudikas įsitikino, kad buvo suteikta paslauga (suremontuotas apdraustas automobilis).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ ir trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ 2007-09-19 buvo sudaryta veiklos nuomos sutartis (toliau – lizingo sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo įsigyti iš trečiojo asmens nurodyto pardavėjo turtą (šio ginčo automobilį) ir perduoti jį trečiajam asmeniui laikinai valdyti ir naudoti verslo tikslais, o trečiasis asmuo įsipareigojo lizingo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka mokėti nustatytus mokėjimus ir vykdyti kitus įsipareigojimus pagal minėtą sutartį (b. l. 9-20). Ginčo automobilis buvo perduotas trečiajam asmeniui (b. l. 23). Pagal lizingo sutarties 8.1 punktą trečiasis asmuo įsipareigojo aprausti turtą abi sutarties šalis patenkinančioje draudimo bendrovėje. Įvykus eismo įvykiui lizingo sutarties turtas buvo apgadintas, todėl trečiais asmuo 2009-06-17 jį pristatė ir perdavė ieškovui UAB „Remigrida“ transporto priemonės perdavimo akte nurodant, kad remontuotina automobilio galinė dalis (pagal LD defektinį akta) (b. l. 142). Tokiu būdu tarp trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ ir ieškovo UAB „Remigrida“ buvo sudaryta rangos sutartis (CK 6.644 straipsnio 1 dalis), pagal kurią ieškovas (rangovas) įsipareigojo trečiojo asmens užsakymu atlikti lizingo sutarties turto (automobilio) remontą ir darbo rezultatą perduoti užsakovui, o trečiasis asmuo (užsakovas) įsipareigojo atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Tačiau 2009-06-22 pranešimu, adresuotu UAB „Statinio interjeras“, lizingo davėjas (atsakovas UAB „Swedbank lizingas“) vienašališkai nutraukia su trečiuoju asmeniu UAB „Statinio interjeras“ sudarytą lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo laiku nesumokėtų įmokų ir pareikalauja nuo šio pranešimo datos nutraukti visas dėl turto (automobilio) sudarytas galiojančias panaudos, nuomos, sublizingo ir kitas su turtu susijusias sutartis (b. l. 82). Kaip nurodo pats ieškovas savo ieškinyje (b. l. 2), remonto sąmata buvo suderinta su trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos draudimas“. Suremontavus automobilį iš transporto priemonės naudotojo UAB „Statinio interjeras“ sužinota, kad atsakovas lizingo sutartį dėl nesavalaikių mokėjimų nutraukė, todėl ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas ekonominės veiklos dalyvis, suvokdamas, kad transporto priemonę suremontavo atsakovo (transporto priemonės savininko) naudai, suderinęs su atsakovu išrašė ir pateikė jam PVM sąskaitą – faktūrą 9 332,62 Lt sumai. Apeliantas ginčija pareigą sumokėti ieškovui minėtą sumą už atsakovui nuosavybės teise priklausančio automobilio remontą.
Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė pagal analogiją CK 4.97 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pagal vieno asmens (trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“) užsakymą kitas asmuo (ieškovas UAB „Remigrida“) atlikto eismo įvykio metu sugadinto automobilio defektų pašalinimo darbus, t. y. remontą. Ieškovas, kaip rangovas, remonto metu automobilį valdė teisėtai, kadangi jis jam buvo perduotas trečiojo asmens (užsakovo), kuriam teisę valdyti automobilį buvo suteikęs atsakovas (tai patvirtina ieškovo ir trečiojo asmens 2009-06-17 pasirašytas Transporto priemonės perdavimo aktas, b. l. 142), todėl nagrinėjamu atveju sudaužyto automobilio remonto darbų negalima prilyginti turto pagerinimui, kadangi ieškovas nagrinėjamos bylos atveju nebuvo neteisėtas sąžiningas valdytojas ir nepradėjo valdyti ginčo automobilio, pavyzdžiui, nuo to momento, kai jis (ieškovas) rado niekam nereikalingą sudaužytą automobilį ir nusprendė jį sutaisyti (pagerinti) savo lėšomis ir toliau valdyti šį turtą kaip nuosavą.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad priteisti ieškovui už automobilio remontą 9 332,62 Lt pagal analogiją vadovaujantis CK 4.97 straipsnio 4 dalimi nebuvo pagrindo, tačiau akivaizdu, kad ieškovas trečiojo asmens UAB „Statinio interjeras“ užsakymą (suremontuoti automobilį) įvykdė, todėl už priimtą darbo rezultatą turi teisę gauti atlyginimą (CK 6.644 straipsnio 1 dalis), todėl svarbu nustatyti, kas šį atlyginimą turi sumokėti.
Kaip nurodyta anksčiau, rangos sutartis dėl automobilio remonto 2009-06-17 buvo sudaryta tarp trečiojo asmens ir ieškovo, tačiau 2009-06-22 atsakovo iniciatyva buvo nutraukta lizingo sutartis dėl minėto automobilio. Kaip paaiškino ieškovas, atlikęs automobilio remonto darbus, jis kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl darbų priėmimo ir apmokėjimo, tačiau trečiasis asmuo informavo ieškovą, kad lizingo sutartis yra nutraukta, o turtas priklauso atsakovui, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos ataskaitos (b. l. 141), 2009-08-11 atsakovas sužinojo, kad ginčo automobilis yra remontuojamas po draudiminio įvykio servise UAB „Remigrida“. Ataskaitoje prie 2009-08-11 datos taip pat nurodyta, kad remonto darbų kaina dar nežinoma, draudimo išmoka gauta, planuojama atsiskaityti su servisu ir atsiimti automobilį. Prie 2009-08-12 datos nurodyta, kad remonto darbų apmokėjimo klausimas bus aiškus, kai 2009-08-17 iš atostogų UAB „Remigrida“ vadovas. Automobilis suremontuotas jau trys mėnesiai, sąmatas servisas derino su draudimo kompanija, kuri pinigus už remontą pervedė UAB „Swedbank lizingas“. Prie 2009-08-19 datos nurodyta „UAB „Remigrida“ vadovas <...> pateiks sąskaitą faktūrą atliktiems draudiminio įvykio darbams pagal sąmatą, kuri buvo suderinta su UAB „Lietuvos draudimas“. Gavę sąskaitą (o „LD“ gavę faktūros kopiją) perves mums pinigus, o mes servisui ir atsiimam turtą“. Prie 2009-10-08 datos nurodyta, kad gauta draudimo išmoka 5 959,35 Lt. Iš minėtos ataskaitos taip pat matosi, kad 2009-10-15 atsakovas išsiuntė ieškovui pasiūlymą priimti draudimo išmoką už atliktus remonto darbus, tačiau 2009-10-26 ieškovas atmetė šį pasiūlymą. 2010-02-09 atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl valdymo teisės pažeidimo, tačiau ieškinys buvo atmestas konstatavus, kad teismas nustatė, jog UAB „Remigrida“ ne kartą informavo UAB „Swedbank lizingas“, kad šis atvyktų pasiimti siekiamą išreikalauti daiktą – t. y. šio ginčo automobilį (b. l. 32-33). Tokiu būdu, atsižvelgiant į paties atsakovo į bylą pateiktoje ataskaitoje užfiksuotą veiksmų ir įvykių eigą, galima daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovas ketino atsiskaityti su ieškovu už pagal rangos sutartį atliktus automobilio remonto darbus. Nors atsakovas su ieškovu nesudarė rangos sutarties, tačiau esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas, išreiškęs aiškią valią atsiimti lizingo dalyką, savo noru įstojo į iš nebaigtos vykdyti (t. y. nesumokėjus atlyginimo rangovui už priimtą darbų rezultatą) rangos sutarties kylančius sutartinius teisinius santykius ir perėmė rangos (remonto) darbų užsakovo teises ir pareigas, t. y. priimti darbų rezultatą ir už jį sumokėti rangovui. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas kada nors būtų nurodęs ieškovui, kad kategoriškai atsisako su juo bendradarbiauti ir visas pretenzijas dėl atliktų remonto darbų apmokėjimo ieškovas turi reikšti trečiajam asmeniui. Nors pats atsakovas teigia, kad iš gautos draudimo išmokos atsakovas padengė UAB „Statinio interjeras“ įsiskolinimą atsakovui ir toks teiginys atitinka tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos lizingo sutarties 8.2.5 punktą, pagal kurį iš draudimo išmokos sumos, kuria draudikas sumokėjo lizingo davėjui kaip naudos gavėjui (pagal lizingo sutarties 8.2 punktą), pirmiausia turėjo būti apmokėtas iki draudimo išmokos gavimo dienos UAB „Statinio interjeras“ įsiskolinimas atsakovui bei turto (šio ginčo automobilio) likutinė vertė draudimo išmokos gavimo dienai su PVM ir tik po to atsakovas likusius pinigus turėjo pervesti į UAB „Statinio interjeras“ sąskaitą, tačiau anksčiau nustatytos aplinkybės patvirtina priešingą atsakovo valią – panaudoti teisėtai gautą draudimo išmoką ieškovui sumokant atlyginimą už atliktą automobilio remontą. Pažymėtina, kad atsakovas turtą (automobilį) iš ieškovo atsiėmė, t. y. priėmė atliktą remonto darbą, o ieškovas perdavė remonto darbų rezultatą atsakovui 2010-04-09 (b. l. 35). Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas turi teisę gauti iš atsakovo atlyginimą (9 332,62 Lt) už ieškovo atliktų ir atsakovo priimtų darbų rezultatą, o atsakovas turi pareigą šį atlyginimą sumokėti ieškovui.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti materialiosios teisės normų pažeidimai neturėjo reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui, todėl nėra pagrindo jos naikinti (CPK 330 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, tačiau naujais, šioje nutartyje išdėstytais motyvais.
Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-20 sprendimą palikti nepakeistą.