- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-02
- Bylos Nr.
- A-261-681-13
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- J. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), J. U. 48 200 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių aps. VPK) viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 40-12-IL-690 „Dėl leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo“, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 11 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 41 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui panaikintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato 1987 m. spalio 29 d. išduotas leidimas Nr. 31 laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą ir šaudmenis medžioklei. Vykdydami šį sprendimą, 2011 m. lapkričio 10 d. Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnai iš pareiškėjo paėmė medžioklinį šautuvą ir šaudmenis. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-343-257/2012 panaikintas šis Šiaulių aps. VPK sprendimas. Tokiu būdu, neteisėtu Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimu beveik pusei metų pareiškėjui buvo suvaržyta teisė naudotis savo medžiokliniu ginklu ir šaudmenimis, dalyvauti medžioklėse. Pareiškėjas ginklą susigrąžino, kai įsiteisėjo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas. Dėl neteisėto sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus ir šaudmenis, J. U. prarado galimybę dalyvauti 2011 – 2012 m. medžioklės sezone, už kurį buvo sumokėjęs nario mokestį 200 Lt Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Joniškio skyriaus Kepalių medžiotojų būreliui. Per sezoną paprastai dalyvaudavo apie 40-tyje medžioklių. Vienos medžioklės metu iš sumedžiotų žvėrių gaudavo apie 30 – 50 kg žvėrienos, žvėrienos kaina rinkoje – 30 Lt už kilogramą. Dalis sumedžiotos žvėrienos būna parduodama Panevėžio mėsos kombinatui, kitą dalį medžiotojai sunaudoja patys. Dokumentų, patvirtinančių, kiek pareiškėjas sumedžioja šernų, negali pateikti. Šernams medžioti nereikia licencijos, todėl niekur nefiksuojama, kiek jų yra sumedžiojama. Tokiu būdu, dėl neteisėto nutarimo atimti leidimą laikyti (nešioti) medžioklinį ginklą per 2011 – 2012 m. medžioklės sezoną jis neteko apie 48 000 Lt pajamų (40 medžioklių vidutiniškai po 40 kg žvėrienos, kurios rinkos kaina yra 30 Lt). Tai yra labai ženklus materialinis nuostolis pareiškėjo šeimai. Jis ir jo žmona yra pensininkai. Medžioklė yra jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nes pensiją sumoka už šildymą. Todėl atsakovas turi atlyginti šią pareiškėjo patirtą turtinę žalą – 48 200 Lt.
Dėl neteisėto sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus ir šaudmenis J. U. patyrė neturtinę žalą, nes prarado galimybę visą medžioklės sezoną užsiimti savo mėgiama veikla – medžiokle. Jis yra medžiotojas nuo 1987 m., anksčiau nepadaręs jokių medžioklės taisyklių ar ginklo laikymo tvarkos pažeidimų, todėl neteisėtas leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus ir šaudmenis panaikinimas jam sukėlė didelį pergyvenimą, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą prieš kolegas medžiotojus, patyrė nepatogumų ir rūpesčių turėdamas kreiptis į teismą dėl neteisėto atsakovo sprendimo panaikinimo, dalyvauti teismo posėdyje. Be to, buvo viešai pažemintas, kai skubiai vykdydami neteisėtą sprendimą, nepraėjus įstatymo nustatytam vieno mėnesio apskundimo terminui, nesulaukus teismo sprendimo dėl jo teisėtumo, 2011 m. lapkričio 10 d. Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnai atvyko į pareiškėjo namus, paėmė iš jo ginklą, daugiabučio namo kaimynų akivaizdoje demonstratyviai jį iš pareiškėjo namų išgabeno. Kaimynai ėmė aptarinėti, kad jis padarė kažką neteisėto, nes iš jo atimtas ginklas. Savo patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertina 10 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių aps. VPK, atsiliepime (b. l. 22-25) nurodė, kad su pareikštu skundu nesutinka.
Nurodė, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-343-257/2012 panaikindamas Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 40-12-IL-690 „Dėl leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo“ nepaneigė konkretaus fakto, kad pareiškėjas J. U. buvo padaręs du administracinės teisės pažeidimus, t. y. per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip du kartus padarė administracinės teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Priimdamas sprendimą, Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojas vadovavosi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis. Teismas savo sprendime pasisakė, kad pagal egzistuojančią teismų praktiką, administracinius teisės pažeidimus, kurie buvo padaryti esant idealiai sutapčiai, reikėtų vertinti, kaip vieną pažeidimą, nes iš esmės yra atsižvelgiama į pažeidėjo apsvaigimą ir tai, kad tuo pačiu apsvaigimu jis padarė du pažeidimus – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo transporto priemonę ir gabeno medžioklinį ginklą. Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojas veikė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, t. y. nustatęs, kad buvo padaryti du pažeidimai per tris metus, priėmė sprendimą tokį, kokį numatė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, tik neįvertino tos aplinkybės, kad tokiu būdu padaryti du pažeidimai turėtų būti vertinami kaip vienas pažeidimas padarytas vieno apsvaigimo metu. Tai, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas šį sprendimą panaikino, nereiškia, kad J. U. padaryti pažeidimai nekėlė pavojaus jam pačiam ir kitiems asmenims.
Šiaulių aps. VPK manymu, pareiškėjo J. U. reikalavimai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas vartoja sąvoką medžioklės sezonas, nors tokios sąvokos nei Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme (Žin., 2002, Nr. 65-2634), nei Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija) nėra, todėl nėra aišku apie kokį laikotarpį, už kurį jis mokėjo 200 Lt, yra kalbama. Neaišku, ar jis mokėjo už 2011 m., ar 2012 m., ar už 2011 ir 2012 m. Pagal galiojančius teisės aktus medžioklės sezonas vyksta ištisus metus, tik su taisyklėse nurodytais tam tiktais apribojimais. J. U. nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kodėl jis turėjo mokėti būtent 200 Lt, ir dėl kokių priežasčių negalėjo tų pinigų iš būrelio atsiimti, jei nedalyvavo medžioklėse. Iš pateiktos pažymos, kurią pasirašo Kepalių medžiotojų būrelio pirmininkas R. T., galima suprasti, kad J. U. buvo sumokėjęs 200 Lt nario mokestį, tačiau medžioklėse nedalyvavo. Pažymoje nėra nurodyta nei kokiu pagrindu jis tą mokestį tokio dydžio mokėjo, nei aišku, ar turėjo galimybę tą mokestį atsiimti, jei medžioklėse dalyvauti negalėjo. Taip pat neaišku, ar būtina, dalyvaujant būrelio veikloje ir norint dalyvauti medžioklėse, turėti medžioklinį ginklą, nes, pavyzdžiui, varovai medžioklėse dalyvauja neturėdami medžioklinių ginklų.
Atsiliepimas
Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skunde operuoja apytiksliais skaičiais, o reikalauja, kad jam būtų priteista labai konkreti pinigų suma – būtent 48 200 Lt. Visų pirma, nurodo nekonkretų medžioklių, kuriose jis nedalyvavo, skaičių, vartodamas sąvoką apie 40. Visų antra, jis, nepateikdamas jokių tai įrodančių dokumentų, teigia, kad kiekvienos medžioklės metu iš sumedžiotų žvėrių gaudavo apie 30-50 kg mėsos. Nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad žvėriena kainuoja 30 Lt už kilogramą. Pareiškėjas skunde paaiškina, kad dalį mėsos parduodavo Panevėžio mėsos kombinatui, nors tokia įmonė apie 20 metų nebeegzistuoja. Be to, J. U. teismui nepateikė jokių dokumentų, kuriuose būtų matyti, kam ta mėsa buvo parduota ir kiek pinigų už kilogramą jam buvo sumokėta
Atsakovas manė, kad pareiškėjo prašymas atlyginti patirtą neturtinę žalą yra neparemtas jokiais įrodymais. Duomenų, kad J. U. kreipėsi į gydytojus ar psichologus dėl jo patirtų išgyvenimų nėra. Neatmetama galimybė, kad šiuos išgyvenimus jis galėjo patirti dar ir todėl, kad buvo sulaikytas vairuojantis transporto priemonę, būdamas neblaivus.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, J. U. 100 Lt turtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui J. U. 300 Lt teismo išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 2 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu (administracinė byla Nr. I-343-257/2012) yra konstatuota, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 40-12-IL-690 „Dėl leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo“, kuriuo vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 11 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 41 straipsnio 1 dalies 2 punktu, J. U. panaikintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato 1987 m. spalio 29 d. išduotas leidimas Nr. 31 laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą ir šaudmenis medžioklei, yra nepagrįstas, netinkamai pritaikius Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas, todėl panaikintas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytą turtinę žalą. Remiantis Taisyklių 21 ir 23 punktu, medžiotojas, kuris medžioja individualiai, privalo kiekvieną sumedžiotą gyvūną įrašyti į medžioklės lapą, taip pat apie sumedžiotus gyvūnus informuoti medžioklės vadovą. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 – 2011 m. medžioklės sezono metu daugiausiai sumedžiodavo gyvūnų individualios medžioklės metu, taip pat ir 2011 – 2012 m. medžioklės sezono metu jis būtų sumedžiojęs vidutiniškai po vieną šerną kas savaitę, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad į medžioklės lapus, kuriuos jis po medžioklės grąžino būrelio vadovui, nebuvo įrašęs nei vieno sumedžioto žvėries, nes, pareiškėjo nuomone, to daryti nereikėjo, jei sumedžiotam žvėriui nereikalinga licencija. Byloje yra pažyma (b. l. 32), iš kurios matyti, kad per 2011 – 2012 m. medžioklės sezoną Kepalių medžiotojų būrelis suorganizavo 15 kolektyvinių medžioklių, kurių metu buvo sumedžiota be kitų gyvūnų 1 šernas. Ši pažyma paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis kas savaitę būtų sumedžiojęs po vieną šerną, o per visą sezoną apie 24 šernus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dalyvavo medžioklėse bei galimai realizavo sumedžiotą žvėrieną, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, nesant jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo reikalavimą priteisti 48 000 Lt turtinę žalą, šį pareiškėjo reikalavimą atmetė, kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė priteisti 200 Lt turtinę žalą, kurią patyrė, sumokėdamas medžiotojų būreliui nario mokestį už 2011 – 2012 m. medžioklės sezoną. Šį faktą patvirtina pažyma (b. l. 13). Nors teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtas medžioklės sezono terminas, tačiau Taisyklių 2.2. punkte nurodyta, kad medžiojamųjų gyvūnų jaunikliai – medžioklės sezono (nuo vienų metų balandžio l d. iki kitų metų kovo 31 d.) metu gimę (atvesti, išsiritę) medžiojamieji gyvūnai iki kito medžioklės sezono pradžios. Todėl, atsižvelgdamas į pareiškėjo paaiškinimą bei Taisyklių nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nario mokestį sumokėjo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo dėl sumokėto nario mokesčio tenkino iš dalies ir priteisė pusę sumokėto nario mokesčio – 100 Lt.
Pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą, kuri atsirado dėl atsakovo neteisėto sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą, patirtų dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realios depresijos, apčiuopiamo pažeminimo ar reputacijos pablogėjimo, kurie suponuoja neturtinę žalą, nenustatė. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo reikalavimą. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą, neteisingai aiškindamas teisės aktus, o pareiškėjas padarė du teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 194 ir 126 straipsniuose, t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo transporto priemonę, bei tuo pačiu metu gabeno šaunamąjį ginklą. Tačiau šie teisės pažeidimai padaryti esant idealiai pažeidimų sutapčiai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.
Byloje buvo nagrinėjami du pareiškėjo reikalavimai, iš kurių vienas buvo atmestas, o kito patenkinta dalis, todėl pareiškėjas įgijo teisę į dalies teismo išlaidų atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas turėjo 1 210 Lt atstovavimo išlaidų (b. l. 30-31). Teismas atsižvelgė į tai, kad teismo sprendimu patenkinta dalis vieno pareiškėjo reikalavimo iš dviejų, taip pat atsižvelgė į bylos sudėtingumą, jos apimtį, į teismo posėdžio trukmę – teismo posėdis vyko 1 val. 10 min., todėl teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 300 Lt sumą atstovavimo išlaidų.
III.
Pareiškėjas J. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde (b. l. 46-49) nurodoma, kad:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas neteisingai vertino pateiktus dokumentus, nes pareiškėjas prarado galimybę dalyvauti ne tik medžiotojų būrelio suorganizuotose 15 kolektyvinių medžioklių, bet ir individualiose medžioklėse, į kurias eidavo kiekvieną savaitgalį ir niekada negrįždavo be laimikio. Taip pat teismas nepragrįstai rėmėsi tik pažyma (b. l. 32), nes joje minimos tik kolektyvinės medžioklės. Individualių medžioklių būna daugiau, nei kolektyvinių. Šernams medžioti licencijų nereikia, todėl jie ir medžioklės lapuose nerašomi.
2. Skundžiamo sprendimo motyvai, jog pareiškėjas nepateikė neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, yra neteisingi ir nepagrįsti, nes neįmanoma pateikti dvasinius išgyvenimus patvirtinančių rašytinių įrodymų. O situaciją, kurioje pareiškėjas atsidūrė, atspindi byloje esantys dokumentai (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-343-257/2012 ir patvirtinta Ginklo paėmimo protokolo kopija). Pareiškėjas yra medžiotojas nuo 1987 m., per tą laiką niekada nebuvo praradęs leidimo laikyti ginklą, visada buvo aktyvus medžiotojas, todėl mano, kad nereikalingi jokie įrodymai patvirtinti tam, kad neteisėtas leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus ir šaudmenis panaikinimas jam sukėlė didelių išgyvenimų. Be to, buvo viešai pažemintas, vykdant neteisėtą sprendimą, nepraėjus įstatymo nustatytam vieno mėnesio apskundimui terminui.
3. Sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti. Už padarytus pažeidimus pareiškėjas buvo nubaustas pagal įstatymus ir jie negali suteikti valstybės institucijoms teisės su juo elgtis neteisėtai. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad Šiaulių aps. VPK, atimdamas leidimą laikyti ginklą, pareiškėjo atžvilgiu nesielgė taip, kaip privalėjo elgtis. Todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas neteisingai išsprendė ir teismo išlaidų priteisimo klausimą, priteisdamas išlaidas tik už advokato atstovavimą teisme, nors šioje byloje pareiškėjas turėjo išlaidų ir dėl procesinio dokumento – skundo dėl žalos atlyginimo – surašymo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių aps. VPK, atsiliepime (b. l. 53-54) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas J. U. prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių aps. VPK, atsiradusią dėl to, kad Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 40-12-IL-690, buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą ir šaudmenis medžioklei.
Pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Kaip žalos atsiradimo pagrindą, pareiškėjas nurodė Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 40-12-IL-690. 2012 m. balandžio 2 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-343-257/2012 yra konstatuota, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimas yra nepagrįstas, netinkamai pritaikius Ginklų ir Šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas, todėl panaikintas. Patirtą turtinę žalą pareiškėjas įvertino 48 200 Lt suma: 48 000 Lt negautų pajamų už sumedžiotiną žvėrieną (šernus) ir 200 Lt už sumokėtą nario mokestį Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Joniškio skyriaus Kepalių medžiotojų būreliui. Tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių realiai patirtą turtinę žalą už sumedžiotą žvėrieną patvirtinančių dokumentų, išskyrus pažymą dėl sumokėto nario mokesčio už 2011– 2012 m. (b. l. 13). Pareiškėjo tvirtinimai, jog per sezoną būtų sumedžiojęs 24 šernus nėra objektyvūs ir paremti įrodymais, o pagrįsti tik pareiškėjo spėjimais. Taip pat byloje yra pažyma (b. l. 32), kurioje matyti, jog per 2011-2012 m. visą medžioklės sezoną buvo sumedžiota be kitų gyvūnų 1 šernas. Ši pažyma paneigia pareiškėjo argumentą, kad jis būtų sumedžiojęs po vieną šerną kas savaitę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl turtinės žalos atlyginimo vertinimu ir padaryta išvada dėl 100 Lt turtinės žalos už sumokėtą nario mokestį atlyginimo.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas nepateikė duomenų patvirtinančių minėtas aplinkybes, tačiau tik paaiškinimus apie patirtą neturtinę žalą. Tokie paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1639/2008). Todėl apeliacinės instancijos tesimas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą nepagrįstumo.
Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino jo pateiktus įrodymus ir juos vertino išimtinai atsakovo naudai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas bylą nagrinėjančio teismo vidiniu įsitikinimu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo pateikta subjektyvi įrodymų interpretacija šio fakto negali paneigti. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados argumentuotos ir padarytos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus bylos aplinkybes bei įvertinus byloje esančius įrodymus.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė teismo išlaidų priteisimo klausimą, priteisdamas išlaidas tik už atstovavimą teisme, neįskaitant išlaidų, turėtų dėl procesinio dokumento surašymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad į „atstovavimo išlaidų“ sąvoką patenka ne tik advokato dalyvavimas teismo posėdyje, bet ir skundo, atsiliepimo, kitų procesinių dokumentų surašymas ir kt. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į patenkintų reikalavimų dalį, bylos sudėtingumą, jos apimtį ir teismo posėdžio trukmę, teisingai apskaičiavo atstovavimo išlaidų sumą.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.