- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-11
- Bylos Nr.
- 1A-159-497/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08391-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Advokatai
- Justas Vilys, Liubovė Kuprusevičienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus (toliau – Prokuratūros) ir nukentėjusiojo A. J. apeliacinius skundus dėl 2020-11-30 Vilniaus m. apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. J., padariusi nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., vadovaujantis BK 37 str., atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1.1. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad R. J. 2020-02-02, apie 05.00 val., viešbučio Vilniuje, Algirdo g. 24, kambaryje Nr. 412 konflikto su sutuoktiniu A. J. metu panaudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. ranka sudavė ne mažiau kaip kartą A. J. į veido sritį, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajam A. J. fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairėje veido pusėje. Šiais savo veiksmais R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
1.2. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad konfliktas buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo. R. J. turėjo teisėtą pagrindą pareikšti nepasitenkinimą nukentėjusiojo amoraliu elgesiu, tačiau šį pasitenkinimą išreiškė, peržengdama leistino elgesio ribas ir pavartojo fizinį smurtą. Atsižvelgiant į tai, kad konfliktinę situaciją sukūrė pats nukentėjusysis savo amoraliu elgesiu, siekiant savanaudiškų tikslų, taip pat dėl to, kad nukentėjusioji, būdama liekna ir smulkaus kūno sudėjimo, negalėjo net hipotetiškai padaryti reikšmingesnės fizinės žalos atletiškam ir aukštam, fiziškai akivaizdžiai pranašesniam nukentėjusiajam, R. J. veika pripažinta mažareikšmiška.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2.1. Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 37 str. kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Tik tokia veika, kuri, turėdama konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, iš esmės nepadaro ar negali padaryti realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų - požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Svarbu ir tai, kaip nukentėjusysis vertina minėtą įvykį, kokie asmenys dar galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai patirti fizinę ar kitokio pobūdžio žalą.
2.2. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2013).
2.3. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299- 648/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-12-21 nutarime Nr. 29 nurodyta, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.
2.4. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, kad R. J. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nesutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad R. J. padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Šis baudžiamojo kodekso straipsnis kriminalizuoja fizinio skausmo kitam žmogui sukėlimą, nediferencijuodamas jo į stiprų, silpną ar vidutinį, taip pat besąlygiškai kvalifikuojančiu požymiu numato nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl R. J. atliktų veiksmų A. J. atžvilgiu, nukentėjusiajam buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas smūgio suduoto į veido sritį. BK 140 str. 1 d. nusikaltimo sudėties prasme tokie veiksmai jokiu būdu negali būti pripažįstami mažareikšmiais.
2.5. Sprendžiant BK 37 str. nustatyto instituto taikymo R. J. tikslingumo klausimą, išvada dėl mažesnio veikos pavojingumo buvo daroma išskirtinį dėmesį suteikiant toms aplinkybėms, jog, anot pirmosios instancijos teismo, nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas negalėjo sukelti rimtesnių pasekmių, o padarytas sveikatos sutrikdymas - nežymus bei atsižvelgiant į tai, kad šios žalos atsiradimą iš dalies lėmė ir paties nukentėjusiojo netinkamas sąmoningas veiksmas esant labai įtemptiems ir konfliktiškiems tarpusavio santykiams, o būtent, jog nukentėjusysis, siekdamas savanaudiškų tikslų, provokavo konfliktą. Tačiau pabrėžtina tai, kaip ir teismas pripažino, kad paties smūgio sudavimas, nebuvo išprovokuotas nukentėjusiojo. Teismo nustatytos aplinkybės savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad konflikto metu R. J., ranka sudavė ne mažiau kaip kartą į veido sritį. Tokiais atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai - poodinės kraujosruvos kairėje veido pusėje. Taigi, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, jog R. J. veiksmais sukeltų padarinių (nežymaus sveikatos sutrikdymo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 str. 1 d. numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas.
2.6. Susipažinus su teismų praktika priimant apkaltinamuosius nuosprendžius pagal BK 140 str. 1 d., matyti, kad veika pripažįstama pavojinga vien tik sukeliant fizinį skausmą, o šiuo atveju yra teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuoti konkretūs sužalojimai nukentėjusiojo kūne, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad R. J. padaryta veika gali būti pripažinta mažareikšme, nes dėl jos veiksmų atsiradę padariniai siekia pavojingumo ribą, už kurią turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė kaltinamajam.
2.7. R. J. padaryta veika atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, ja kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių - asmens sveikatą.
2.8. Skiriant bausmę R. J., reikalinga vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. 2 d. ir atsižvelgiant į tai, kad R. J. padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, į tai, jog nėra jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, anksčiau neteista, vieną kartą baustas administracine tvarka, tačiau veikos padarymo metu galiojančių nuobaudų neturėjo. R. J. augina ir išlaiko tris nepilnamečius vaikus, yra dirbanti, turinti pastovią gyvenamąją vietą. Įvertinus tai, jog R. J. nusikalto ir teisiama pirmą kartą, jai skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Skirti švelniausią sankcijoje numatytą viešųjų darbų bausmę nėra pagrindo, kadangi R. J. yra dirbanti, todėl jai skirtina laisvės apribojimo bausmė. Bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei BK 48 str. numatytas šios rūšies bausmės vidurkis, įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdį ir sukeltas pasekmes - smurtinė veika, kuri nesukėlė ilgalaikių pasekmių, tai pat į tai, kad nėra R. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat įpareigoti R. J. dalyvauti 4 mėnesius elgesio pataisos programoje.
2.9. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Todėl, vadovaujantis BPK 311-313 str., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-30 nuosprendžio dalį, kuria R. J., vadovaujantis BK 37 straipsniu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta. Prašo R. J. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. ir paskirti 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
3.1. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad atleisdamas kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmos instancijos teismas vadovavosi šiais motyvais: konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis; kaltinamoji buvo labai nepatenkinta mano elgesiu; kaltinamoji dėl savo emocinės būsenos peržengė teisėto elgesio ribas; kaltinamosios veiksmai nesukėlė rimtų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nukentėjusysis nesutinka dėl toliau išdėstytų motyvų.
3.2.1. Aplinkybė, kad kaltinamosios veiksmai nesukėlė rimtų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai yra veikos kvalifikavimo pagal konkrečią sudėtį, o ne atleidimo nuo atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo klausimas; neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos vien dėl to, kad jos kvalifikuojamos pagal BK 138 str., 140 str. Įrodyta, kad dėl kaltinamosios veiksmų kairėje nukentėjusiojo veido pusėje atsirado poodinė kraujosruva. Ši kraujosruva parodo, kad kaltinamoji sudavė nukentėjusiajam per veidą ne delnu, o smūgiavo kumščiu ir smūgis ranka buvo stiprus; pažymėtina, kad skausmo nuo smūgio į veidą intensyvumas daugiausia priklauso ne nuo patyrusio smūgį žmogaus kūno sudėjimo, o nuo smūgio greičio ir jėgos.
3.2.2. Emocinė kaltininko būsena ir nepasitenkinimas nukentėjusiojo elgesiu yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 1 d. 10 p ), o ne pagrindas atleisti nuo atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
3.2.3. Kaltinamoji buvo neblaivi. Pagal BK 60 str. 1 d. 9 p. ši aplinkybė priskirtina prie sunkinančių aplinkybių. Apsvaigimo įtakoje, kaltinamoji nekontroliavo savo veiksmų ir galėjo realiai išprovokuoti muštynes, ko pasėkoje, sukelti grėsmę šalia esantiems žmonėms (įrodyta, kad kaltinamoji prieš nukentėjusįjį pakėlė ranką, kai šalia buvo kiti žmonės).
3.2.4. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio seka akivaizdžiai neteisinga išvada, kad galima susijaudinus, smogti vieną ar daugiau kartu kitam žmogui, sukeliant fizinį skausmą, ir likti nenubaustam. Akivaizdu, kad tokia pirmos instancijos teismo pozicija prieštarauja BK 140 str. 1 d. tikslui.
Motyvuojamoji dalis
3.3. Skundui pagrįsti pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika panašiose bylose.
3.3.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padalyta veika atitinka visus baudžiamajame Įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padalytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/20I3, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413- 895/2016, 2K-93-788/2017).
3.3.2. Paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padalyta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).
3.3.3. Fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose rodo, jog besitęsiantys asmenų konfliktai, kurių metu yra pavartotas smurtas, nebūtinai sąlygoja padidintą nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-93- 788/2017, 2K-231-976/2017 ir kt.)
3.3.4. Nustatant fizinio skausmo faktą atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K- 227-788/2017, 2K-128-895/2019).
3.3.5. Pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos - objektyviųjų ir subjektyviųjų - požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 413-895/2016).
3.3.6. Net ir vieno smūgio į veidą sudavimas delnu, o ne kumščiu, savaime nedaro veikos mažareiškmiška, nes tai savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir konstatuoti, kad dėl to veika pripažint i na mažareikšme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
3.7. Prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2020-11-30 nuosprendžio dalį dėl R. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei bylos nutraukimo, bei grąžinti bylą pirmos instancijos teismui arba priimti sprendimą, tikslu paskirti R. J. teisingą bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
4. Atsiliepimo į skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje Prokuratūra ir nukentėjusiojo atstovas savo apeliacinius skundus palaikė. Atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. ir jos gynėja skundus prašė atmesti remiantis tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti gynėjos baigiamojoje kalboje (t. 2, b.l. 1-14).
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
5. Nukentėjusiojo apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės: aplinkybė, kad R. J. sudavė smūgį A. J. į veidą su delnų – apeliantas teigia, kad smūgis buvo suduotas kumščiu (3.2.1. p.) ir tai, kad nukentėjusiosios apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (3.2.3. p.).
5.1. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal prokurorės patikslintą kaltinimą kaltinamoji nėra kaltinama konflikto metu sudavus nukentėjusiam kumščiu ar daugiau kaip vieną smūgį. Prokurorė baigiamųjų kalbų metu palaikė valstybinį kaltinimą tik dėl vieno smūgio ranka sudavimo į veido sritį. Patikslintame kaltinime iš jo pašalinta aplinkybė, kad kaltinamoji nukentėjusiajam sudavė rankos delnu net tris smūgius į galvos sritį ir vieną smūgį kumščiu į kairės akies sritį. Patikslintas kaltinimas buvo pateiktas po to, kai teisme buvo apklausti liudytojai N. V. ir P. P.. Liudytoja N. V. teisme patvirtino, kad matė tik vieną kaltinamosios smūgį delnu nukentėjusiajam į veidą. Liudytojas P. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konflikto metu kaltinamoji sudavė vieną kartą delnu nukentėjusiajam per veidą (antausį), o teisme paprašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog matė tik vieną antausį. Teismas, sutikdamas su prokurorės sprendimu patikslinti kaltinimą, nustatė, kad kaltinamoji vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajam į veido sritį.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su 5.1. p. išdėstytom pirmosios instancijos teismo išvadom. Kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko, ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).??? ???Būtent tokia situacija nustatyta nagrinėjamoje byloje. Konfliktiški R. J. ir A. J. santykiai, jų priešingi interesai byloje, neleidžia remtis vien tik atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. ir nukentėjusiojo A. J. parodymais, kaip pakankamai patikimais įrodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nesuinteresuotų liudytojų N. V. ir P. P. parodymais apie tai, kad R. J. sudavė vieną smūgį delnu nukentėjusiajam A. J. į veidą. Pažymėtina, kad ir pats nukentėjusysis savo 2020-02-02 pareiškime policijai nurodė, kad smūgis į veidą jam buvo suduotas delnu (t. 1, b. l. 8). Bendraudamas su policijos pareigūnu, A. J. taip pat nurodė, kad smūgiai į kairę veido sritį jam buvo suduoti delnu (t. 1, b.l. 46-47).
5.3. Atsakant į nukentėjusiojo skundo argumentus dėl jam padarytų kūno sužalojimų pobūdžio ir jų atsiradimo mechanizmo, pažymėtina taip pat, kad 2020-02-04 specialisto išvada, kuri buvo pagrindas konstatuoti A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, negali būti pripažinta įrodymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. į policiją dėl patirtų sužalojimų kreipėsi tik 2020-02-26 (t. 1, b.l. 20). Užduotis atlikti A. J. medicininį tyrimą surašyta taip pat tik 2020-02-26 (t. 1, b.l. 62-63). Tuo tarpo teismo medicinos specialisto išvada surašyta beveik dviem savaitėm anksčiau (2020-02-04), ikiteisminiame tyrime, kurio kitas numeris, pagal kito tyrėjo užduotį ir atsakant į kitaip suformuluotus klausimus (t. 65). Tokiu būdu visiškai neaišku, kokiu būdu ši teismo medicinos specialisto išvada atsidūrė minėtoje byloje ir apskritai koks jos ryšys su nagrinėjama byla. Todėl, ta teismo medicinos specialisto išvada, kuri yra byloje, negali būti grindžiamas kūno sužalojimų A. J. padarymo faktas. Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo įrodytumo apskritai, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes apeliacinis skundas dėl to negautas.
5.4. Remiantis išdėstytais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atmeta apelianto argumentus, kad smūgis į veidą nukentėjusiajam buvo suduotas ne delnu, bet kumščiu.
6. Nukentėjusio apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. J. veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (3.2.3. p.). Ši apeliacinio skundo dalis nepagrįsta. A. J. nurodė, kad prieš atvykdama į viešbutį, bare su draugais išgėrė vieną taurę šampano, daugiau alkoholio nevartojo ir įvykio metu jautėsi blaivi. Nėra duomenų, kad įvykio vietoje – viešbučio adresu Algirdo 24, Vilnius kambaryje, buvo girtaujama, nes įvykio vieta laiku neapžiūrėta, R. J. blaivumas nepatikrintas dėl to, kad nukentėjusysis R. J. į policiją kreipėsi tik praėjus dviem savaitėm po įvykio. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad R. J. įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Be to, nagrinėti aplinkybę, susijusią su R. J. tariamu neblaivumu įvykio metu nėra ir procesinio pagrindo. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.), o R. J. nebuvo kaltinama tuo, kad nusikaltimą padarė apsvaigus nuo alkoholio ir jei neinkriminuota ši aplinkybę sunkinanti aplinkybė. Dėl išdėstyto, nukentėjusiojo apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.
7. Likusioje dalyje abiem apeliaciniais skundais neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nesutinkama tik su BK 37 str. taikymu. Todėl, likusioje dalyje apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.) bei remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
7.1. Apeliaciniai skundai šioje dalyje atmetami. Priešingai nei teigiama abiejuose apeliaciniuose skunduose, teismų praktikoje niekada nebuvo suformuluotas kategoriška nuostata, draudžianti pripažinti veikas mažareikšmėmis tais atvejais, kai prieš nukentėjusįjį pavartotas fizinis smurtas. Apeliaciniuose skunduose remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose pasisakoma ne tokiame kontekste, arba vertinamos iš esmės skirtingos bylos aplinkybės. Pavyzdžiui byloje Nr. 2K-364/2013, kurią nurodo nukentėjusysis (3.3.6. p.), nagrinėjama suaugusiojo fizinio smurto prieš nuo jo priklausoma mažametį vaiką situacija. Kitais atvejais apeliantai remiasi bendro pobūdžio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pasisakymais, kurie negali būti aklai taikomi visose baudžiamosiose byloje.
7.2. Nagrinėjamoje byloje turėtų būti vadovaujamasi panašiose bylose suformuota teismų praktika, vertinant mažareikšmiškumo kriterijų tais atvejais, kai santykiai tarp buvusių sutuoktinių yra itin priešiški, kaltinamosios ir nukentėjusiojo fizinė jėgos yra akivaizdžiai nelygios, kai veika padaryta dėl įžūlaus ir provokuojančio paties nukentėjusiojo elgesio. Tokie klausimai išnagrinėti kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020. Šioje byloje J. N. Z. Buvo kaltinama tuo, kad 2018-06-26 apie 23.15 val. Vilniuje, ne mažiau negu du kartus tyčia įkando savo sutuoktiniui V. Z. į nugaros sritį, rankomis tyčia jį stumdė ir apdraskė nagais, taip padarė nukentėjusiajam kairės alkūnės, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos I piršto odos nubrozdinimus, nugaros abipusius odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis, jie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatyta, kad V. Z., būdamas pakankamai fiziškai stiprus asmuo, įvykio metu konfliktavo su fiziškai silpnesne, emocijų nesuvaldžiusia, neadekvačiai į situaciją sureagavusia moterimi, jos gyvenamoje vietoje provokuodamas ją. Teismas padarė išvadą, kad J. N. Z. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai), tiek pagal subjektyviųjų požymių (staiga kilusi tyčia esant provokuojančiam elgesiui) turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl J. N. Z. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 str. pagrindu.
7.3. Nagrinėjamoje byloje situacija yra visiškai analogiška kaip ir 7.2. p. paminėtoje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konfliktas buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo, šokiravusio R. J. tuo, kad įsibrovė į privačią R. J. erdvę, kur ji leido laiką su kitu vyru. Konfliktas įvyko itin priešiškame buvusių sutuoktinių tarpusavio santykių fone- vykstant įvairiems teisminiams ginčams, tarpusavio kaltinimams. R. J. ir nukentėjusiojo fizinės jėgos yra akivaizdžiai nelygios. Nukentėjusiajam jokių esminių pasekmių prieš jį pavartotas smurtas nesukėlė, kas matyti ir iš to, kad į policiją jis kreipėsi praėjus tik dviem savaitėm po įvykio. Šios aplinkybės ir visos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. J. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai), tiek pagal subjektyviųjų požymių (staiga kilusi tyčia esant provokuojančiam elgesiui) turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl R. J. pagrįstai atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 str. pagrindu.
8. Nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmetus, jo atstovo prašymas dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo, taip pat atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus ir nukentėjusiojo A. J. apeliacinius skundus.
2020-11-30 Vilniaus m. apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.