- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-20
- Bylos Nr.
- I-3368-243/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02096-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. B. (A. B.) skundu nurodo, jog 2014 metais buvo laikomas Tauragės apskrities VPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų ir higienos normų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjo teigimu, buvo laikomas perpildytose kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimų. Nurodo, jog dėl to buvo ribota judėjimo kamerose laisvė, be to, kameros užstatytos baldais, jose įrengti sanitariniai mazgai. Teigia, jog kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, jose nebuvo langų, dėl to buvo nevėdinamos, sanitariniuose mazguose neįrengti unitazai, tik tupyklos ir dėl to jam būdavo gėda naudotis tualetu, o tai kėlė nepatogumų. Nurodo, jog rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiais. Pareiškėjo teigimu, tyčiniais pareigūnų veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos tarp laikomų asmenų, psichologiniai ir fiziniai nepatogumai kildavo dėl per mažo ploto kamerose. Teigia, jog dėl to sutriko miegas, kuris jam, sergančiam nepagydomomis ligomis ŽIV ir hepatitu C, yra ypač svarbus. Teigia, jog dėl laikymo areštinėje sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, nepatogumus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir mano, jog patirtiems išgyvenimams atlyginti adekvati 2000,00 Eur suma, kurią prašo priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Nurodo, jog areštinėje nuolat atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos ir Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, jeigu randami trūkumai, jie nedelsiant pašalinami, o pareiškėjas laikymo metu dėl netinkamų sąlygų nesikreipė. Nurodo, jog pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 3 nuo 2014-04-15 iki 2014-04-18. Pripažįsta, jog galėjo būti pažeistas minimalaus 5 kv.m. ploto reikalavimas, tačiau laikomų asmenų skaičius per dieną kinta. Nurodo, jog sanitariniai mazgai įrengti laikantis reikalavimų, t.y. nuo gyvenamosios patalpos atskirti 100x142 cm pertvara, įrengti sėdimi unitazai, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo nepagrįsti. Pažymi, jog laikymo areštinėje metu pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Taip pat nurodo, jog kamerose yra langai, kai kuriose jie buvo neskaidraus stiklo, tačiau šie neatitikimai šalinami, veikia ištraukiamoji vėdinimo sistema, taip pat galima vėdinti per orlaides. Nurodo, jog pareiškėjas taip pat nesiskundė dėl rūkančių asmenų ir nėra galimybės nustatyti, ar pats pareiškėjas buvo rūkantis, ar ne, nes jis to nenurodo, o nerūkantys asmenys areštinėje laikomi pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas taisykles, t.y. atskirai nuo rūkančiųjų. Argumentuoja, jog pareiškėjas dėsto tik abstrakčius teiginius, neindividualizuoja patirtos neturtinės žalos, areštinėje laikytas trumpai, todėl mano, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas (b.l. 11-15).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013-05-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Tauragės apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės vyriausiosios postinės 2016-11-10 tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas nuo 2014-04-15 iki 2014-04-18, kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m., su trimis asmenimis (b. l. 17). Pagal šiuos duomenis pareiškėjas areštinėje laikytas 3 paras pažeidžiant nustatytą 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimą, nes vienam kameroje laikomam asmeniui, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris sudaro plotas 1,42 kv. m., teko 2,8 kv. m. ploto. Konstatuotina, jog 3 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1213-624/2016, 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), galiojusi iki 2015-11-01.
Pareiškėjo teiginius dėl areštinės kameros neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai. Iš Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014-02-11 patikrinimo akto Nr. AK-1 matyti, jog buvo tikrinamos kameros Nr. 4 ir 5, kuriose laikomi asmenys skundėsi, jog kameros neventiliuojamos, langai nesandarūs, neduodamos valymo ir dezinfekcijos priemonės (b. l. 19-21). Patikrinimo akte konstatuota, jog kamerose veikia mechaninė vėdinimo sistema pagal HN 37:2009 23 punkto reikalavimą. Nurodyta, jog kamerose yra įrengti langai, tačiau neskaidraus stiklo, o patalpos, grindys, sanitariniai mazgai valomi valikliai, turinčiais dezinfekantų, asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, atliekamas periodinis aplinkos kenksmingumo šalinimas, kenkėjų nepastebėta. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai, kiti skalbiniai skalbiami viešoje skalbykloje, valomi cheminėje valykloje, o asmenims tiekiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas. Tai atitinka HN 37:2009 48, 50, 52, 53, 58 punktų reikalavimus. Nors pareiškėjas nelaikytas šiose tikrintose kamerose, tačiau teismo vertinimu, patikrinimo akte užfiksuotos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius dėl langų ir ventiliacijos kameroje nebuvimo. Iš Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014-11-17 patikrinimo akto Nr. AK-159 matyti, jog tikrinta kamera Nr. 3, kurioje laikytas pareiškėjas, nors ir kitu laikotarpiu, tačiau iš patikrinimo akto matyti, jog sanitarinis mazgas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, t.y. yra unitazas, nors pareiškėjas savo skunde teigia priešingai, praustuvė, veidrodis, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios erdvės atskirtas apie 120 cm aukščio pertvara (b. l. 22-24). Taip pat nurodyta, jog kameroje yra langas, tačiau neskaidraus stiklo blokelių, įrengtos orlaidės, kurias galima atidaryti, be to, veikia ištraukiamoji vėdinimo sistema, o tai atitinka HN 37:2009 23 punkto reikalavimus. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog patalpa šildoma, nedrėgna, pelėsio nerasta. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius dėl lango kameroje nebuvimo, drėgmės, šalčio, sėdimo unitazo neįrengimo. Įvertinus nurodytus duomenis, teismas neturi pagrindo netikėti Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis.
Pareiškėjui dėstant bendro pobūdžio teiginius, jog areštinėje kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis pats dėl to būtų patyręs neigiamus išgyvenimus ar pasekmes, jis nenurodo, ar yra rūkantis, ar nerūkantis. Teismas nevertina, kad pareiškėjo atžvilgiu šiuo aspektu galėjo būti padarytas pažeidimas. Be to, iš atsakovo atsiliepimo matyti, jog areštinėje yra užtikrinama nerūkančių asmenų teisė būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų jų prašymu. Pareiškėjas nepaneigė šios atsakovės atstovo nurodytos aplinkybės.
Iš pateiktų duomenų taip pat matyti, jog pareiškėjo sveikata jo laikymo areštinėje metu buvo tikrinama periodiškai, tačiau pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo (b.l. 25-27), todėl pripažintini nepagrįstais jo argumentai, jog jam prašant nebuvo duodami vaistai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 3 paras pareiškėjas laikytas areštinėje neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo nedidelį mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 7 eurus už vieną pažeidimo parą, 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016; vidutiniškai po 5-7 Eur, žr. 2016-06-13 nutartys administracinėse bylose Nr. A-876-556/2016, A-1651-624/2016, 2016-06-17 nutartys administracinėse bylose Nr. A-906-146/2016, Nr. A-1062-146/2016, Nr. A-1016-146/2016, kt.), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) neužtikrinimo mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, tačiau jų neindividualizuojant, o dėstant tik bendro pobūdžio teiginius, nesant teisinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl negalėjimo privačiai pasinaudoti tualetu, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 30,00 Eur. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 30,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,
nusprendžia:
priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 30,00 Eur (trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato,
atmesti kitoje dalyje skundą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.