Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovui VĮ Turto bankas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad ieškovės tėvai iš giminių įsigijo namo dalį. Santuokos metu tėvai turtą pasidalino, vėliau išsituokė. Notaras padarė techninę klaidą turto padalinimo sutartyje. Ieškovės mama 1974 m. susituokė su S. J., su kuriuo vėliau išsiskyrė. Nutraukiant santuoką, namas nebuvo dalinamas, kadangi ieškovės mamos buvo įgytas iki santuokos. Jeigu turtas nebus pripažintas ieškovės mamos asmenine nuosavybe, jis atiteks valstybei. Bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo. Akivaizdu, kad turtas galėjo būti dalinamas tik tarp sutuoktinių, taigi, su jokiu Aleksandru turtas negalėjo būti dalinamas. Kitų paveldėtojų, išskyrus ieškovę, nėra.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą atsakovui pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės mama A. J.. 2007-10-19 testamentu, patvirtintu Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarės V. J. M., A. J. visą jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko dukrai V. Ž. (ieškovei). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ½ dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausė A. J. 1964-10-21 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 17151, 1979-01-09 statybos inspektoriaus pažymos Nr. 9 pagrindu. Ieškovė 2024-06-12 kreipėsi į Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarę dėl palikimo priėmimo. 2025-02-05 atsisakymu atlikti notarinį veiksmą notarė Gražina Kazlaučiūnienė atsisakė atlikti notarinį veiksmą – išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į visą ½ dalį ginčo gyvenamojo namo, kadangi nėra įrodyta, kad ½ dalis pastato – gyvenamojo namo buvo padalinta tarp sutuoktinių A. J. (tuo metu B.) ir J. B., ir/ar yra mirusios A. J. asmeninė nuosavybė. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas išduotas tik ¼ daliai gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir 339/678 dalims žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei piniginėms lėšoms. Šiuo metu ½ ginčo gyvenamojo namo nuosavybės teise registruota ieškovės ir mirusiosios A. J. vardu (po ¼ dalį).

Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovės motina A. J. (tuo metu M.) (duomenys neskelbtini) susituokė su J. B. (ieškovės tėvu). 1964-10-21 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 17151 pagrindu A. J. (tuo metu B.), būdama santuokoje su J. B., įsigijo ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)). 1964-11-30 tarp A. J. (tuo metu B.) ir J. B. (sutartyje įrašyta A. B.) buvo sudaryta notarinė santuokos metu įgyto turto pasidalinimo sutartis Nr. 18916, kurios pagrindu A. B. nuosavybės teise atiteko ½ dalis minėto gyvenamojo namo, visi namų apyvokos daiktai, baldai. Sutartyje nurodyta: „1. Mes, B. A., d. J., ir B. A., s. K., sąryšyje su santuokos nutraukimu /santuoka buvo įregistruota 1946 m./ sudarėme tarp savęs santuokos metu įgyto turto pasidalinimo sutartį. 2. B. A., d. J., nuosavybėn pereina visi namų apyvokos daiktai, baldai ir pusė dviejų aukštų mūrinio gyvenamojo namo su pusrūsiu, kurie randasi (duomenys neskelbtini)“. A. B. ir J. B. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu, ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). A. B. (po santuokos J.) (duomenys neskelbtini) susituokė su S. J.. (duomenys neskelbtini) A. J. ir S. J. santuoka buvo nutraukta.

Lietuvos A. T., kasacine tvarka nagrinėjusio A. J. ir S. J. ištuokos ir turto padalijimo bylą, 1979-02-20 nutartyje pasisakyta tik dėl S. J. priteistinos kompensacijos didinant A. J. gyvenamojo namo vertę ir teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti S. J. namo dalį natūra, kas suponuoja išvadą, jog ginčo gyvenamojo namo ½ dalis laikyta (traktuota) kaip asmeninė (įgyta iki santuokos) A. J. nuosavybė.

Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti, kad ieškovės mama A. J., mirusi (duomenys neskelbtini), ½ dalį gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytą santuokos metu su J. B., įgijo asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas su ieškovės reikalavimu sutinka.

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

CK 3.116 straipsnio 1 dalis numato, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Iki naujojo Civilinio kodekso galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse taip pat buvo numatyta, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu.

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. <...> Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos A. T. 2024-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos A. T. 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2022-12-29 nutarties 45 punktas civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022; 2023-07-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-421/2023 ir kt.).

Nustatyta, kad ginčo turtas įgytas A. J. (buvusi B.) ir J. B. santuokos metu. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse (22 straipsnio 1 dalyje), palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos A. T. 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011, 2018-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. J. (buvusi B.) įgijo ginčo turtą, būdama santuokoje su J. B.. Santuokos metu sudaryta santuokos metu įgyto turto pasidalijimo sutartimi ginčo turtas atiteko A. J.. Pažymėtina, kad nors minėtoje sutartyje A. J. sutuoktiniu nurodytas A. B., tačiau įvertinus rašytinių įrodymų visumą, ieškovės atstovo paaiškinimus, labiausiai tikėtina, jog vardo „A.“ nurodymas šioje sutartyje yra rašymo apsirikimas, nes A. J. susituokė su J. B. (duomenys neskelbtini), ginčo turtą įsigijo 1964-10-21, ginčo turtą pasidalino 1964-11-30, o (duomenys neskelbtini) įregistruota A. J. ir J. B. ištuoka. Kad ginčo turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė A. J., taip pat patvirtina ir 1979-02-20 Lietuvos A. T. nutartyje padaryta išvada, jog A. J. priklauso gyvenamasis namas bei jis tarp sutuoktinių A. J. ir S. J. nebuvo dalinamas. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina išreikštą valią tarp buvusių sutuoktinių A. J. ir J. B., kad ginčo turtas yra asmeninė A. J. (tuo metu B.) nuosavybė. Šis turto pasidalinimo būdas, pati notarine tvarka sudaryta turto pasidalinimo sutartis nėra nuginčyti.

Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, kad A. J., mirusi (duomenys neskelbtini), ½ dalį gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytą santuokos metu su J. B., įgijo asmeninės nuosavybės teise, todėl ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Ieškovė už pareikštą ieškinį sumokėjo 780 Eur žyminio mokesčio, duomenų apie kitas turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Nors ieškovės ieškinio reikalavimai yra patenkinti, tačiau atsižvelgtina į priežastis, dėl kurių atsirado šios bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, siekdama jos mirusios motinos nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažinimo. Ginčo dėl ieškinio reikalavimų tarp bylos šalių nebuvo, tačiau dėl proceso ypatumų nagrinėjant tokio pobūdžio bylas bylos užbaigimas taikos sutartimi nėra galimas, atsakovo kaltės dėl to, jog ieškovei teko kreiptis į teismą nėra. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamu atveju netikslinga, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), ½ dalį gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytą santuokos metu su J. B., įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.