Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. kovo 7 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Alytaus pataisos namuose (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su galimai netinkamomis šiomis kalinimo sąlygomis – pasivaikščiojimų kiemelių Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ir jų įrenginių netinkamos būklės. Pareiškėjas tvirtina, kad šie kiemeliai yra maži, higieniškai netvarkingi, nešvarūs, netvarkomi, smirda šlapių nuorūkų šiukšlėmis, sienos apspjaudytos, kruvinos, tinkas nubyrėjęs, nuo jų nusilupę dažai, yra pelėsis; juose nebuvo stogelio, suoliukų; grindys betoninės, nelygios, duobėtos, po kojomis pilna akmenukų ir dulkių; netinkamai įrengtas sporto inventorius.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” 222 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti.

Dėl pasivaikščiojimo vedimo tvarkos ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.).

Dėl teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog tai nereiškia pareigos asmeniui privalomai pasinaudoti jam suteikiama teise pasivaikščioti gryname ore ir pareigos įkalinimo įstaigai besąlygiškai šios teisės įgyvendinimą užtikrinti ir tais atvejais, kai asmuo šia teise nustatyta tvarka nenori naudotis. Nėra pagrindo teigti, jog įkalinimo įstaiga turi imtis priemonių dėl pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore įgyvendinimo užtikrinimo, kai pats asmuo nustatyta tvarka šia teise nesinaudojo ir neteikė prašymo (pageidavimo) šia savo teise pasinaudoti kitu su administracija suderintu laiku (žr., pvz., 2018-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-43-1062/2018 ir kt.).

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai yra nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto, stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 m pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (Taisyklių 19 p.). Duryse tvirtinami mechaniniai arba elektromechaniniai ar kitos konstrukcijos užraktai, kad nebūtų galimybės užraktų ir jų tvirtinimo elementų pasiekti iš gyvenamojo kambario pusės (Taisyklių 14.4 p.). Pagal tų pačių taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pagal Taisyklių nuostatas, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas).

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Higienos normos HN 134:2015 34 punktą, bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, kad konkretaus kalinimo laikotarpio ir ginčo situacijos atitiktį anksčiau išvardintiems reikalavimams paprastai patvirtina (arba paneigia) byloje esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai ir pan.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šiukšlių dėžių, peleninių bei pagalbos mygtukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenustato. Be to, Taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjui nepaneigus atsakovo pateiktų duomenų apie pasivaikščiojimo kiemų plotus bei apie kartu su pareiškėju kameroje buvusius asmenis, kurie visi vienu metu vedami pasivaikščioti, pripažįstama, kad pareiškėjas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę pasivaikščioti gryname ore (žr., pvz., LVAT 2018-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018 ir kt.). Taigi, kadangi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą reikalavimo dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio bei suolelių ir šiukšlinių įrengimo juose nėra, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad pasivaikščiojimų kiemeliai maži bei suolelių nebuvimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl pasivaikščiojimų kiemelyje savaime nėra pažeistas. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau nei 2 valandą per dieną, todėl neteisėti atsakovo veiksmai nenustatyti. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas kokiu nors būdu neužtikrino teisės aktuose nustatytos pareiškėjo teisės pasivaikščioti, ar kad pareiškėjas teikė prašymus (pageidavimus) šia savo teise pasinaudoti kitu su administracija suderintu laiku, tačiau tokie prašymai (pageidavimai) nebuvo tenkinti. Iš esmės tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.

Į bylą atsakovės atstovas pateikė pasivaikščiojimų kiemelių nuotraukas (b. l. 18–20), iš kurių matyti, kad grindų danga netvarkinga ir tai patvirtina pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių grindų būklės. Kitų įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius dėl netinkamos pasivaikščiojimų kiemelių ir sporto inventoriaus būklės (pvz., visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų ir pan.) atsakovės atstovas neteikia. LVAT praktikoje nurodyta, kad jei, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis šio pobūdžio bylose, atsakovės atstovas nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl pasivaikščiojimo kiemelių galbūt netinkamo įrengimo ir jo neigiamų padarinių sveikatai, sprendimas turėtų būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, t. y. atsakovės atstovui, kitaip tariant, minėtos aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., LVAT 2018-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018 ir kt.). Teismas vertina, kad vien atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog pasivaikščiojimų kiemeliai Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ginčui aktualiu laikotarpiu buvo higieniškai netvarkingi, nešvarūs, netvarkomi, smirdėjo; sienos apspjaudytos, kruvinos, tinkas nubyrėjęs, nuo jų nusilupę dažai, buvo pelėsis; juose nebuvo stogelio; grindys nelygios, duobėtos, pilnos akmenukų ir dulkių; netinkamai įrengtas sporto inventorius, ir daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Taisyklėse ir Higienos normos HN 134:2015 įtvirtintų reikalavimų pažeidimą (Taisyklių 19, 20, 21 punktai; Higienos normos HN 134:2015 12, 34 punktai) .

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje Nr. 3K-7-2/2008). LVAT naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018-05-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Teismas atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas teigia, kad dėl pasivaikščiojimų kiemeliuose esančių duobių 2017-10-11 susižeidė koją bei pateikė gydytojo išrašą (b. l. 6) apie tai, kad 2017-10-11 kreipėsi dėl blauzdos skausmų, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų sužalojimų, kurie kaip jis teigia, buvo patirti pasivaikščiojimų kiemelyje, teikė pretenzijas atsakovės atstovui, kreipėsi į kitas institucijas. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neteikia įrodymų, kad nurodytą sužalojimą patyrė būtent dėl kiemelių būklės (pvz., liudytojų, mačiusių įvykį, raštų, pavardžių, teiktų skundų ir pan.), o nesant tokių duomenų, šiuo metu nustatyti, kas sukėlė priežastis, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į gydytoją 2017-10-11, galimybės nėra, todėl pareiškėjo nurodyti deklaratyvūs argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Nors nustatytas pažeidimas truko 2 mėn. (nuo 2017-09-28 iki 2017-11-28), tačiau pareiškėjas dėl ginčo kiemelių būklės, jos keliamų nepatogumų ginčo laikotarpiu į Pataisos namų administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar kita kompetentingas institucijas nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie būtent dėl šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2017-09-28 iki 2017-11-28 pareiškėjui kalint Pataisos namuose jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017-09-28 iki 2017-11-28 kalint Alytaus pataisos namuose, buvo pažeista pareiškėjo M. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.