- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-12
- Bylos Nr.
- 2S-995-653/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantų (skolininkų) O. Ž. ir R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. l apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. sausio 11 d. nutarties Nr.7587/2011, kuria pareiškėjo (kreditoriaus) AB DNB banko pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkintas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) užtikrindami iki 2025 m. lapkričio 30 d. gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120060001127, 2006-01-17 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankas „NORD/LB Lietuva“ (pavadinimas pakeistas į AB DNB bankas) skolininkams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus: 0,1248 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini)., 301,99 kv.m. bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), 22 kv.m. bendro ploto šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), 78 kv.m. bendro ploto ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini).
Vilniaus m. l apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja 2012 m. sausio 11 d. nutartimi nutarė areštuoti įkeistus nekilnojamuosius daiktus, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius O. Ž. ir R. Ž.: – 0,1248 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m.sav., 301,99 kv.m. bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini),22 kv.m. bendro ploto šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), 78 kv.m. bendro ploto ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeistų daiktų savininkams jais disponuoti. Išaiškino daiktų savininkams, kad areštavus įkeistus daiktus, jie netenka teisės perleisti daiktų kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į daiktus arba mažinti jų vertę. Įspėjo skolininkus (įkeistų daiktų savininkus) O. Ž. ir R. Ž., kad negrąžinus skolos bei 139 LTL žyminio mokesčio išlaidų, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolą sudaro: 183.203,83 EUR negrąžinto kredito, 8.972,30 EUR palūkanų, 2.752,38 EUR delspinigių, iš viso 194.928,51 EUR, bei 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Iš pateiktų procesinių dokumentų teismas darė išvadą, kad AB DNB bankas, vadovaudamasis LR CK 6.217 str., 6.218 str., nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, registruotu laišku išsiuntė skolininkams (įkeistų daiktų savininkams) O. Ž. ir R. Ž. 2011-11-10 įspėjimą Nr. S-6906 dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriuo įspėjo, jog per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos neįvykdžius įsipareigojimų, sekančią dieną po nurodyto termino kreditorius vienašališkai nutrauks kredito sutartį, nes skolininkai nesilaikė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Įspėjimas skolininkui (įkeistų daiktų savininkui) O. Ž. buvo įteiktas asmeniškai 2011-11-18. Laiškas taip pat laikytinas įteiktu ir skolininkei R. Ž. LR CPK 123 str. 3 d. nustatyta tvarka – per sutuoktinį O. Ž. (Vilniaus apygardos teismo 2010-05-13 nutartis c.b. Nr. 2S-532-492/2010). Skolininkams, žinantiems prisiimtų įsipareigojimų dydį ir įvykdymo terminus, neveikimas negali būti aiškinamas tokių asmenų naudai. Toks skolininkų elgesys negali būti ginamas, kadangi aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad skolininkai pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgtis sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti pareigas, bei visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi. Duomenų apie atliktus mokėjimus per papildomai skirtą laiką prievolei vykdyti byloje nėra. Teismas darė išvadą, kad kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo laikantis kreditavimo sutarties nustatytos tvarkos (LR CK 6.217 str. 1,2,3 d., 6.209 str.).
Šalies argumentai
Skolininkai O. Ž. ir R. Ž. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 164-165), kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti. Nurodo, jog pareiškėjas teismui pateikė įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriuo įspėjo skolininkus, jog per 30 d. nuo pranešimo gavimo dienos neįvykdžius įsipareigojimų, sekančią dieną po nurodyto termino kreditorius vienašališkai nutrauks kredito sutartį, tačiau kredito nutraukimo dokumento teismui nepateikė. Mano, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino įstatymą. Teismo taikyti įstatymai suteikia kreditoriui, esant įstatyme nurodytiems pažeidimams, nutraukti sutartį vienašališkai. Teigia, jog apeliantams apie kredito sutarties nutraukimą nėra žinoma, nurodo, kad tuo atveju, jei sutartis nutraukta, jos nutraukimą skųs teismui. Tačiau iš teismo nutarties turinio matyti, kad teismui dokumentas apie sutarties nutraukimą nebuvo pateiktas, todėl teismas neturėjo pagrindo areštuoti įkeisto turto. Teismas vadovavosi CPK normomis, kurios yra netekusios galios. Teigia, kad areštas uždėtas nepagrįstai, su pareiškėju skolininkai neatsisako bendradarbiauti; siekia rasti problemos sprendimą, atsiskaityti su pareiškėju, turto areštas apribos jų galimybes sutarti su pareiškėju dėl atsiskaitymo būdo ir terminų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas (kreditorius) AB DNB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.176-179) prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš apeliantų atstovavimo išlaidas. Nurodo, jog pareiškėjams tinkamai nevykdant Sutarties (šios aplinkybės pareiškėjai neginčija), bankas vienašališkai nutraukė Sutartį ir kreipėsi į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2011-11-10 datai, kada buvo išsiųstas pranešimas dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo, pareiškėjai buvo pilnai nesumokėję 2010 m. birželio mėnesio įmokos bei visai nesumokėję įmokų už 2010 m. liepos - 2011 m. lapkričio laikotarpį (17 mėnesių), tai reiškia, jog pareiškėjai 18 mėnesių iki kreditavimo sutarties nutraukimo netinkamai vykdė savo prievoles pagal kreditavimo sutartį. Iki Sutarties nutraukimo skola nebuvo padengta. 2011-11-10 pranešime dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo buvo nurodytas terminas, kad nepadengus skolos per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, bankas kitą dieną po minėto termino pasibaigimo dienos, be papildomo pranešimo vienašališkai nutraukia Sutartį. Taigi šis raštas laikytinas tinkamu pranešimu apie vienašališką Sutarties nutraukimą, ką pripažįsta suformuota teismų praktika. 2011-11-10 pranešimas buvo įteiktas 2011-11-18 asmeniškai O. Ž.. Taigi Sutarties nutraukimo diena turėjo būti 2011-12-18, tačiau atsižvelgiant į tai, kad 2011-12-18 buvo ne darbo diena, Sutartis buvo nutraukta 2011-12-19, ką patvirtina byloje esantis skolos grafikas, iš kurio matyti, kad visa pradelsta skola tapo būtent 2011-12-19. Todėl pareiškėjų argumentas, kad nėra pateiktas dokumentas dėl vienašališko Sutarties nutraukimo yra nepagrįstas. Vadovaujasi CK 6.217 str. 1 d. numatančia, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas bei CK 6.217 str. 5 d. numatančia galimybę vienašališkai nutraukti sutartį sutartyje numatytais atvejais, bei Sutarties bendrosios dalies 46 p. Mano, kad esant Sutartyje numatytiems vienašalio Sutarties nutraukimo pagrindams, kurie yra laikomi esminiais kreditavimo sutarties pažeidimo atvejais (Sutarties bendrosios dalies 48 p.), pagrįstai vienašališkai nutraukė Sutartį. Kad tai yra esminis Sutarties pažeidimas, yra įtvirtinta ir CK 6.217 str. 2 d. 1 p., t.y. šiuo atveju bankas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš Sutarties. Vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2004 suformuota praktika dėl sutarties esminio pažeidimo. Taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje vyrauja nuomonė, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (LAT 2012-02-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-58/2012). Teigia, kad bankas Sutartį nutraukė vadovaudamasis teisės aktais ir kreditavimo sutarties nuostatomis. Vartojimo kredito įstatymo, kuris yra priimtas siekiant maksimaliai apsaugoti vartojimo kredito gavėjo, kaip vartotojo, interesus, 19 str. patvirtina, kad kreditavimo sutartis nutraukta teisėtai, nes taip pat buvo įvykdytos visos šio įstatymo 19 str. nurodytos sąlygos, kurios užtikrina maksimalią kredito gavėjo apsaugą dėl sutarties nutraukimo, nors pareiškėjui suteiktas kreditas tiek pagal kreditavimo sutartį, tiek pagal įstatymų nuostatas ir nėra vartojimo kreditas (Sutarties specialiosios dalies 10 p., 12 p., CK 6.886 str. 3 d. 1 p., Vartojimo kredito įstatymo 3 str. 2 d. 1 p.). Pažymi, kad laikantis CK 6.209 str. reikalavimų, 2011-11-10 pranešime dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo pareiškėjams buvo nustatytas papildomas terminas padengti pradelstus įsiskolinimus, tačiau, pareiškėjai įsiskolinimų, susidariusių iki Sutarties nutraukimo, nepadengė. Šios aplinkybės ypatingosios teisenos tvarka priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimą nagrinėjančiam teismui yra pakankamos prašymą areštuoti įkeistą turtą vertinti kaip pagrįstą (Kauno apygardos teismo 2010-06-30 nutartis c.b. Nr. 2S-1122-555/2010).
2012-03-23 teisme gautas apeliantės R. Ž. atsisakymas nuo atskirojo skundo.
2012-03-29 teisme gautas pareiškėjo (kreditoriaus) AB DNB banko prašymas priteisti iš apeliantų 363,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Dėl apeliantės R. Ž. atsisakymo nuo atskirojo skundo
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atskirąjį skundą pasirašė du apeliantai – R. Ž. ir O. Ž.. Minėta, kad 2012-03-23 teisme gautas vienos iš apeliantų – R. Ž. –atsisakymas nuo atskirojo skundo. Apeliantės R. Ž. atsisakymas nuo atskirojo skundo priimtinas, nes prašymas yra paduotas laikantis LR CPK 308 str. 1d. reikalavimų ir nėra sąlygų atsisakyti teismui jį priimti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinis procesas dalyje pagal apeliantės atskirąjį skundą R. Ž. nutraukiamas (CPK 308 str. 2 d.;338 str.).
Motyvuojamoji dalis
Apelianto O. Ž. atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo (kreditoriaus) AB DNB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkino.
Apeliantas O. Ž. atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, kad apeliantui apie kredito sutarties nutraukimą nėra žinoma; tuo atveju, jei sutartis nutraukta, jos nutraukimą skųs teismui; be to teismui dokumentas apie sutarties nutraukimą nebuvo pateiktas, todėl teismas neturėjo pagrindo areštuoti įkeisto turto.
Ginčas byloje kilo dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi, kaip pagrindo kreditoriui kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.
Specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. CPK 558 straipsnyje reglamentuojama pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka, t. y. CK 4.192 straipsnyje nustatytos hipotekos kreditoriaus teisės kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinimo procedūra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-06-15 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 yra konstatavusi, kad teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skolininkas 2006-01-11 sudarė su kreditoriumi kredito sutartį Nr. 39-05 IL su vėlesniais pakeitimais, kurios pagrindu skolininkui buvo suteiktas kreditas ½ dalių žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkio pastato, esančių K. V. 28A Grigiškės, Vilnius įsigijimui ir gyvenamojo namo remontui finansuoti. Kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka (kredito sutarties specialiosios dalies 10 punktas, (b.l. 100-101) Hipotekos lakštas Nr. 01120060001127 (b.l. 1-5). Nors kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje nėra nurodyta, kad tai vartojimo kreditas, tačiau ši nuostata reiškia tik tai, kad šiai sutarčiai netaikomas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Kita vertus aptarti kreditavimo sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp skolininko ir kreditoriaus sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.).
Kredito sutartį kreditorius nutraukė vadovaudamasis kredito sutarties bendrųjų sąlygų 43 punktu ir LR CK 6.188 str. 3 d., 6.217 str. 5 d., 6.218 str. 1 d. (b.l. 105; 123). Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 43 punkte nustatyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams, bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Kredito sutarties nutraukimo pagrindu sutarties 46.1. punkte nurodyta kredito gavėjo sutartyje nustatytais terminais negrąžinimas bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemokėjimas palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Atsižvelgiant į tai, jog kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra 23 metai (b.l. 117-119), kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, konstatuotina, kad kredito sutarties bendrosios dalies 46.1.punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, ir/arba nemokėjimas palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl yra pagrindas pripažinti nurodytas sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.).
Esant pagrindui pripažinti minėtas kredito sutarties vienašališko nutraukimo sąlygas nesąžiningomis skolininko atžvilgiu ir todėl negaliojančiomis, taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą. Kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.209 str. ir 6.217 str. įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str. 3 d., 6.217 str. 3 d.). Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.) pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma.
Kreditorius 2011-12-22 pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą nurodė, kad skolininkas nuo 2010-06-01 nevykdo savo įsipareigojimų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorius nutraukė kredito sutartį 2011-11-10 pranešimu dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo, kuriame buvo nurodyta, kad nepadengus skolos per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, bankas kitą dieną po minėto termino pasibaigimo dienos, be papildomo pranešimo vienašališkai nutraukia Sutartį. Pažymėtina, jog kreditorius pasirinko kitą, skolininko teises užtikrinantį pranešimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo būdą, nei šalys buvo sutarę sutartyje, t.y. kitokį nei nurodytas jau minėtame kredito sutarties bendrųjų sąlygų 43 punkte. Taigi, skolininkams buvo nustatytas papildomas 30 dienų terminas įsiskolinimui padengti, kuris teismo vertinimu yra protingas ir pakankamas. Be to, atskirajame skunde apeliantas neteigė, kad šis terminas yra neprotingas, nenurodė, koks terminas, nepažeidžiant ir kreditoriaus interesų, būtų protingas.
Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 str., reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę.
Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad skolininkai nesumokėjo kreditoriui kredito ir palūkanų už šešis iš eilės einančius mėnesius, tai sudaro 9.197,94 EUR pradelstos negrąžintos skolos, 7.898,11 EUR palūkanų ir 2.110,20 EUR delspinigių. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia teigti, jog termino praleidimas susijęs su didele sutartinių įsipareigojimų dalimi (CK 6.209 str. 4 d.). Nors apeliantas teigia, jog neatsisako bendradarbiauti su kreditoriumi bei siekia rasti problemos sprendimą, atsiskaityti su pareiškėju, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Byloje taip pat nėra duomenų, kad skolininkas įvykdė prievolę per nustatytą papildomą terminą, nėra ir įrodymų, kad skolininkas būtų kreipęsis į kreditorių dėl mokėjimų atidėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju sutarties nevykdymas buvo esminis ir kreditorius turėjo teisę nutraukti sutartį dėl termino praleidimo (CK 6.209 str. 3 d. ir 6.217 str. 3 d.).
Apeliantas ginčija paties pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą gavimo faktą. Tačiau byloje yra pranešimų įteikimo kvitų nuorašai (b.l.124-125), iš kurių matyti, kad apeliantas O. Ž. 2011-11-18 pasirašė gavęs banko korespondenciją – 2011-11-10 pranešimą dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kreditorius tinkamai atliko skolininko informavimo procedūrą ir apeliantas (skolininkas) apie vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai.
Pažymėtina, kad apeliantas atskirąjį skundą grindė ir tuo argumentu, jog kad apeliantui apie kredito sutarties nutraukimą nėra žinoma, bet tuo atveju, jei sutartis nutraukta, jos nutraukimą skųs teismui. Byloje nėra duomenų, jog apeliantas būtų kreipęsis į teismą ginčo teisena dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Iš Lietuvos teismų sistemos LITEKO taip pat matyti, kad apeliantas nėra kreipęsis į teismą ginčo teisena dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad apeliantas tik formaliais pagrindais skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį ir jo manymu pažeistų subjektinių teisių negina įstatymo jam suteiktais teisminės gynybos būdai.
Kreditorius pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir įrodymus, kad patyrė 363,00 Lt išlaidų už teisines paslaugas, kurias kreditoriui suteikė advokatų profesinė bendrija Pijoras, Balevičienė, Aleksaitė. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 443 str. 6 d. dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos nagrinėjant ypatingosios teisenos bylas, paprastai nėra priteisiamos, taip pat į tai, kad kreditorius pats turi teisininkus, kurie gali jam atstovauti bei teikti teisines paslaugas, apeliacinės instancijos teismas nurodytas bylinėjimosi išlaidas vertina kaip nebūtinas, todėl jų nepriteisia.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 str.2 d., 336 str., 337 str. 1 p., teismas
nutaria:
Priimti apeliantės R. Ž. atsisakymą nuo atskirojo skundo ir apeliacinį procesą šioje dalyje nutraukti.
Apelianto O. Ž. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus m. l apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. sausio 11 d. nutartį Nr.7587/2011 palikti nepakeistą.