Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Cinino ir Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. J. pareikštas 10000 € dydžio civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš E. D. paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

privataus kaltintojo L. J. privataus kaltinimo skundu E. D. buvo kaltinama tuo, kad ji visuomenės informavimo priemonėje - www.15min.lt – paskleidė šmeižtą apie L. J. (žinią), taip klaidindama visuomenę bei pakirsdama aplinkinių pasitikėjimą L. J., užsakomajame straipsnyje teigdama, kad neva tai „Kai pareiškiau norą išeiti iš darbo, darbe prasidėjo keiksmažodžiai kiekvieną dieną, įžeidinėjimai. Prasidėjo sąmoningas kerštavimas <...> Byloje dėl darbo užmokesčio buvau apkaltinta vagyste, ko vėliau darbdavys neįrodė. Meluojama, kad neatlikau tinkamai pareigų, nors prieš tai buvau skatinama <...> Visas purvas drebiamas ant darbuotojo, nesvarbu, kad iki tol viskas buvo gerai <...> Jeigu jis skolingas, tai niekada nebando susisiekti su žmonėmis <...> kiekvieną skolą reikėdavo ginčyti, gal mes neskolingi, visada būdavo kitų kaltų ieškojimas, atsakomybės prisiimti nelabai jis norėdavo“, tai yra ji buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžiu E. D. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas L. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl E. D. išteisinimo ir L. J. pareikšto civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu; pripažinti E. D. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jai bausmę. Pripažinti jį nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. Tenkinti pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje bei jo naudai priteisti iš E. D. 10000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

L. J. taip pat prašo įpareigoti E. D. internetiniame portale ir laikraštyje ,,15min.lt“ savo lėšomis paskelbti šią informaciją:

<...> 2015 m. vasario mėn. 23 dieną 15min.lt internetiniame portale ,,15min.lt“ publikuotame straipsnyje „Liberalų kandidato į Vilniaus tarybą L. J. darbuotoja E. D. algą gavo tik per teismą“ paskelbta informacija: „Kai pareiškiau norą išeiti iš darbo, darbe prasidėjo keiksmažodžiai kiekvieną dieną, įžeidinėjimai. Prasidėjo sąmoningas kerštavimas <...> Byloje dėl darbo užmokesčio buvau apkaltinta vagyste, ko vėliau darbdavys neįrodė. Meluojama, kad neatlikau tinkamai pareigų, nors prieš tai buvau skatinama <...> Visas purvas drebiamas ant darbuotojo, nesvarbu, kad iki tol viskas buvo gerai“. E. D. straipsnyje taip pat nurodė, jog „Jeigu jis skolingas, tai niekada nebando susisiekti su žmonėmis. <...> kiekvieną skolą reikėdavo ginčyti, gal mes neskolingi, visada būdavo kitų kaltų ieškojimas, atsakomybės prisiimti nelabai jis norėdavo“ yra tikrovės neatitinkanti, žeminanti L. J. garbę ir orumą. Atsiprašau L. J. už straipsnyje paskelbtą informaciją. E. D..

Priteisti iš E. D. visas bylinėjimosi metu jo patirtas išlaidas.

L. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvardijo jo teiktą skundą nurodydamas, jog jis neva analizavo kiekvieną straipsnio sakinį atskirai. Jis skunde teismui pateikė visą straipsnį, analizuodamas jame esančius šmeižiamo pobūdžio E. D. pasisakymus. Jis išsakytus E. D. teiginius privalėjo išskirti tam, kad galėtų paneigti įvardintas neteisingas aplinkybes ir praeityje vykusius įvykius. Neišskiriant E. D. įvardintų atskirų epizodų, nebūtų buvę galimybės paneigti tikrovės neatitinkančių išsakytų teiginių. Jis teismo neprašė vertinti atskirus sakinius, cituojamus straipsnyje, tik norėjo atkreipti teismo dėmesį, kad būtent konkrečios citatos, konkretūs pasisakymai apie jį yra šmeižiamojo pobūdžio, juose skaitytojams skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija (žinia), kurią jis visiškai paneigė. Kadangi buvo kalbama ne apie vieną konkretų atveji, bet apie keletą epizodų, todėl ir buvo būtina juos analizuoti tiek atskirai, tiek ir visą pateikiamą informaciją bendrai, nes ir visos informacijos turinys yra neatitinkantis tikrovės.

Privatus kaltintojas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, jog teismas nurodė, kad neva jo pateiktas pokalbio įrašas su žurnaliste neįrodo, jog E. D. tyčia kreipėsi į žiniasklaidą, kad būtų išspausdintas neigiamas straipsnis apie jį, tačiau vėliau skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad analizuojant išsakytų žodžių kontekstą matyti, jog E. D. siekė sukurti neigiamą įspūdį apie jo vertinimą. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė nepagrįstas, viena kitai prieštaraujančias išvadas. Pati E. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad tyčia, norėdama pasakyti neigiamą informaciją, kreipėsi į žurnalistę tikslu „atskleisti faktus“ apie L. J.. Tai patvirtina ir garso įrašas, kuriame žurnalistė jį informavo, kad į redakciją kreipėsi pati E. D.. Be to, teismui nustačius, kad E. D. vis tik siekė sukurti neigiamą įspūdį apie jį, turėjo pripažinti, jog šiuose jos veiksmuose neabejotinai yra tyčia. Taigi, E. D. ne tik veikė tyčia, tačiau ir paskleidė neigiamo pobūdžio ir tikrovės neatitinkančią informaciją (žinią) apie jį per žiniasklaidą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, o dėl to kilo padariniai.

Teismas, nurodydamas, jog iš pateiktų susirašinėjimų su E. D. matyti tik tai, kad jie bendravo darbiniais klausimais, o iš pateiktos nutarties civilinėje byloje Nr. 2-30975-864/2013, kad teismas paskyrė jam baudą ir įpareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedelsiant pradėti vykdyti antstolio reikalavimą, tačiau nepagrįstai nenustatė, jog E. D. prastai atliko darbą, ką patvirtino elektroniniai laiškai. Be to, E. D. niekados nebuvo skatinama už gerą darbą, kas buvo išsiaiškinta teismo posėdžio metu, tačiau išteisinamajame nuosprendyje svarbios aplinkybės liko nutylėtos. Todėl ir E. D. teiginys, kad neva „Meluojama, kad neatlikau tinkamai pareigų, nors prieš tai buvau skatinama <.. >“ yra išgalvotas, neatitinkantis tikrovės ir jį šmeižiantis, nes jis buvo pavadintas melagiu. Be to, jo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad jam buvo paskirta bauda, taip pat patvirtina, jog E. D. nesusitvarkė su jai pavestomis pareigomis.

Teismui nustačius, kad E. D. siekė sukurti neigiamą įspūdį apie jį, kad ji pati kreipėsi į redakciją, kad jos išsakyti teiginiai yra per stiprūs, šios aplinkybės neturėjo būti vertinamos kaip neva E. D. reakcija, atsiradusi dėl vykusių įvykių praeityje, juo labiau, kad santykiai apskritai buvo ne tarp jo ir E. D., o tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir E. D., ir neturėjo būti konstatuojama, kad tokiu būdu tik buvo išsakyta nuomonė. Privataus kaltintojo teigimu, jokia reakcija negali būti pagrindas šmeižti kitą žmogų ir informuoti visuomenę apie neva tai atliktus asmens veiksmus ir elgesį, kurių iš tikrųjų nebuvo. E. D. paskleista informacija negali būti traktuojama kaip nuomonė, nes straipsnyje pateikiamos žinios, duomenys ir faktai, kurie vyko praeityje, kuriuos galima patikrinti ir kurie neatitinka tikrovės. E. D. pateikta informacija teismo turėjo būti vertinama kaip žinia, kuri teismo posėdžio metu buvo tikrinama byloje esančiais įrodymais. Jeigu E. D. liks nenubausta dėl galimai padaryto nusikaltimo, bus toliau publikuojamas nepaneigtas jį šmeižiantis straipsnis, darys jam žalą, jį menkins, o bet kuris asmuo, perskaitęs straipsnį internetinėje svetainėje www.15min.lt bei kituose portaluose, galės juo remtis kaip šaltiniu. Teismas, pateisindamas E. D. nusikaltimą, užkerta jam kelią apsiginti nuo šmeižto, o taip pat sukuria precedentą, kad bet kuris asmuo, įrodęs, jog praeityje su kitu asmeniu bylinėjosi teisme, galės jį šmeižti nebaudžiamas, prisidengdamas neva tai buvusiu konfliktu.

Apibendrinant paminėtina, jog teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepagristai nenustatė E. D. veiksmuose tyčios, nepagrįstai pripažino, kad straipsnyje buvo išsakyta tik E. D. nuomonė apie susiklosčiusią situaciją. Teismas visiškai neatsižvelgė ir į tai, kad teismo posėdžio metu E. D. nurodė, jog visiškai nesigaili dėl straipsnio ir jame dėstomos informacijos, kas reiškia, kad ji ir toliau tęsia ir tęs savo veiką, o jis negalės apsigint, nors visa jos nurodyta informacija buvo paneigta rašytiniais įrodymais.

Be to, straipsnyje nėra minima, kad E. D. išreiškia savo nuomonę apie jį, o net priešingai - yra dėstomi neva tai vykę įvykiai, kurie pateikiami kaip faktai. Teismo posėdžio metu pati E. D. nurodė, kad siekė atskleisti faktus ir visuomenei parodyti, koks kandidatas siekia būti išrinktas į Vilniaus tarybos narius.

Dėl E. D. tyčia per visuomeninę informavimo priemonę www.15min.lt paskleistų tikrovės neatitinkančių, jį šmeižiančių, žeminančių bei ženkliai mažinančių pasitikėjimą savimi faktų buvo suklaidinti skaitytojai, dėl ko jis ne tik prarado žmonių pasitikėjimą, bet ir neteko daugelio rinkėjų balsų, kadangi tuo metu kandidatavo rinkimuose. Be to, po šio straipsnio pasirodymo jam skambino daug žmonių, klausinėdami apie pasirodžiusį straipsnį, teiraudamiesi apie tam tikrų įvykių aplinkybes, taip pat po pasirodžiusiais straipsniais buvo rašomi įvairūs užgaulūs ir jį žeminantys komentarai. Tai jį labai žemino ir skaudino, nes turėjo teisintis ir įrodinėti tiesą. Jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, jam sutriko sveikata, todėl prašo iš E. D. priteisti 10 000 Eur patirtai neturinei žalai atlyginti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintoji E. D. prašo atmesti pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendį.

L. J. apeliaciniame skunde nurodo pilnai paneigęs jos subjektyvius pasisakymus, nors tokios išvados pirmosios instancijos teismas nepateikė. Priešingai, kiekvieną L. J. nurodomą teiginį, kurį jis vadina šmeižiamojo pobūdžio, pagrindžia prie jo nurodomos aplinkybės: pavyzdžiui, keiksmažodžių vartojimą darbe patvirtina prie baudžiamosios bylos pridėti įrodymai - garso įrašas bei 2013 m. gruodžio 23 d. - 2014 m. sausio 13 d. teismo posėdžio protokolas su liudytojos A. A. parodymais. Sąmoningo kerštavimo veiksmus iš pareiškėjo pusės patvirtina tai, kad po jos pareiškimo išeiti iš darbo L. J. iki pat paskutinės dienos teikiant atsiliepimą civilinėje byloje nemokėjo jai atlyginimo, panaikino laisvas vestuvių pasiruošimui skirtas dienas, žymėjo pravaikštas, išrašė drausmines nuobaudas, laiku neįformino atleidimo. Visa tai vertinama kaip sąmoningas kerštavimas dėl pareiškimo išeiti iš darbo, todėl tokią savo nuomonę pateikė ir žurnalistei. Pareiškėjo teiginio, kad buvo prasta darbuotoja ir neatlikdavo pavestų užduočių, neatitikimo tikrovei faktą taip pat patvirtina tiek aukščiau nurodytas teismo posėdžio protokolas su liudytojo parodymais, tiek pačio pareiškėjo jai adresuotas elektroninis laiškas. Ji išeidama iš darbo perdavė visas savo pareigas, surašė visą informaciją apie bylas, paruošė visas jai pavestas darbo užduotis, kas buvo nustatyta ir civilinės bylos metu. Be to, iki pareiškimo išeiti iš darbo nebuvo gavusi nei vienos drausminės nuobaudos.

Pareiškėjo teiginiai neatitinka teismo išvados, kurioje pažymėta, kad „teismas, perklausęs šį garso įrašą, konstatuoja, jog šis pokalbis neturi nieko bendro su bylos esme, kadangi privatus pokalbis vyko tarp žurnalistės ir L. J. < ... >“. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, jog „kyla klausimas dėl to, ar šis garso įrašas yra gautas leistinomis priemonėmis, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog žurnalistei būtų žinoma apie šio pokalbio įrašymą“. Todėl pareiškėjo teiginiai apie tyčią jos veiksmuose yra nepagrįsti ir neatitinka teismo išvados. E. D. pažymi, kad viešai žurnalistės publikuotas straipsnis nebuvo užsakytas.

Vien neigiamos subjektyvios nuomonės išreiškimas negali būti tapatinamas su nusikalstamais veiksmais, tuo labiau, kad straipsnio publikavimo metu L. J. buvo Liberalų kandidatas į Vilniaus tarybą, todėl tuo laikotarpiu jam turėjo būti taikomas aukštesnis pakantumo kritikai laipsnis ir jis turėtų būti tolerantiškesnis išreikštai subjektyviai nuomonei (kritikai).

Pareiškėjas taip pat ginčija teismo nustatytą faktą, kad „iš elektroninių susirašinėjimų matyti tik tai, jog imonių vadovas L. J. bendravo darbiniais klausimais su E. D., kaip įmonės teisininke, aptardavo procesinius dokumentus ir pan.“ ir galimai siekia įrodyti jos prastai atliktą darbą taip sumenkinant jos dalykinę reputaciją. Kaip jau minėta, pats pareiškėjas apibendrindamas jos darbo rezultatus elektroniniu laišku 2013-07-03 pažymėjo, kad „gaudama nurodymus atlieki dažniausiai gerai“, „dauguma darbų mes jau susikalbame ir darbai yra pakankamai kokybiški“, jokių drausminių nuobaudų ji nebuvo gavusi. Pareiškėjas nurodo, kad ji niekada nebuvo skatinama, tačiau ji reikšdama savo nuomonę žurnalistei turėjo omenyje būtent žodinį skatinimą, o ne premijas ar kt.

Atsiliepime pažymima, jog neigiamas įspūdis apie pareiškėją viešojoje erdvėje matomas jau seniai. Žmogaus garbė ir orumas būtent siejami su tuo, kaip visuomenėje tam tikras asmuo yra vertinamas. Akcentuotina ir tai, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina remtis ultima ratio principu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatus kaltintojas L. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti, papildomai nurodė, kad bausmę E. D. prašo skirti teismo nuožiūra.

Išteisintoji E. D. ir jos gynėjas Stanislovas Nalivaika prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino paduoto apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad E. D. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008 ir kt.).

E. D. nagrinėjamu atveju buvo kaltinama tuo, kad visuomenės informavimo priemonėje – www.15min.lt – paskleidė šmeižtą apie L. J. (žinią), taip klaidindama visuomenę bei pakirsdama aplinkinių pasitikėjimą L. J.. Kaip matyti iš L. J. skundo Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo (t. 1, b.l. 1-5), šiame skunde yra nurodyti ir analizuojami konkretūs L. J. neva šmeižiantys 6 teiginiai. Ir nors prie skundo yra pridėtas visas straipsnis (kopija iš internetinio puslapio www.15min.lt), tačiau, kaip jau minėta aukščiau, skunde yra aiškiai išskiriami ir analizuojami atskiri neva šmeižikiški teiginiai, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neteisingai įvardijo apelianto teiktą skundą nurodydamas, jog jis neva analizavo kiekvieną straipsnio sakinį atskirai. Pirmosios instancijos teismas padarė pagįstą išvadą, jog internetiniame puslapyje www.15min.lt 2015 m. vasario 19 d. publikuoto straipsnio „Liberalų kandidato į Vilniaus tarybą L. J. darbuotoja E. D. algą gavo tik per teismą“ citatas reikia vertinti visumoje, nes, kaip nurodyta ginčijamame nuosprendyje, straipsnio sakiniai seka vienas paskui kitą ir sudaro loginę bei nuoseklią pasisakymų grandinę.

Apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, pripažino, kad internetiniame portale ,,15min.lt“ publikuotame straipsnyje „Liberalų kandidato į Vilniaus tarybą L. J. darbuotoja E. D. algą gavo tik per teismą“ yra paskelbta ne informacija, atitinkanti BK 154 straipsnio 2 dalyje aprašytos veikos dalyko požymius, o tėra išreikšta E. D. subjektyvi nuomonė apie L. J. kaip įmonės vadovą ir apie aplinkybes, kurios buvo civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka. Ji darytina įvertinus L. J. ir E. D. parodymus, straipsnio, kuriame perteikti E. D. pasisakymai, turinį bei kitus byloje surinktus įrodymus.

Iš internetiniame portale ,,15min.lt“ publikuoto straipsnio „Liberalų kandidato į Vilniaus tarybą L. J. darbuotoja E. D. algą gavo tik per teismą“ turinio akivaizdu, kad jame perteikta E. D. nuomonė apie L. J. yra neigiama. Iš kitų minėtų byloje surinktų įrodymų spręstina apie įvykius, įtakojusius minėtą neigiamą E. D. nuomonę. Kaip savo parodymais patvirtino pati išteisintoji, kaip matyti ir iš publikuoto straipsnio, jos pasisakymą žurnalistei įtakojo anksčiau publikuotas straipsnis apie L. J. skolas, jos pačios darbo L. J. vadovaujamose įmonėse bei bylinėjimosi su jomis patirtis bei žinia apie L. J. kandidatavimą savivaldos rinkimuose.

Kaip matyti iš byloje E. D. pateikto 2015-02-18 publikuoto straipsnio „Pinigų Tauragės verslininkui negrąžino, tačiau žada, kad viskas bus gerai“ (t. 1, b. l. 129), jame kalbama apie Tauragės verslininko pretenzijas L. J. vadovaujamai įmonei dėl jo teigimu nuo 2013-03-15 piktybiškai nemokamos teismo įpareigotos sumokėti 40737,98 Lt skolos.

Iš pateiktų rašytinių dokumentų taip pat matyti, kad tarp E. D. ir L. J. kaip jos darbdavių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo buvo konfliktinė situacija, prasidėjusi dar 2013 metais dėl išteisintosios atleidimo iš darbo, laiku nesumokėto atlyginimo, nepagrįstai paskirtų nuobaudų, dėl ko E. D. kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybes, konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3164-852/2014. Šis sprendimas apeliacine tvarka revizuotas Vilniaus apygardos teismo, kuris 2014-05-27 nutartimi pakeitė tik minėto sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų (T. 1, b. l. 97-105, 106-115). Minėtais teismų procesiniais sprendimais E. D. pateikti reikalavimai buvo tenkinti iš dalies ir pripažinta, jog ji iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleista nuo 2013 m. liepos 11 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nepagrįstai; pripažinta, jog darbo santykiai tarp jos ir minėtų įmonių nutrūko nuo 2013 m. liepos 5 d. DK 107 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu; panaikintos E. D. skirtos drausminės nuobaudos; priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką. Atkreiptinas dėmesys ir minėtuose teismo procesiniuose sprendimuose pripažintas aplinkybes, pagal E. D. parodymus be kita ko įtakojusias jos neigiamos nuomonės susiformavimą. Teismas sprendime pripažino, kad darbdaviai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsakymą dėl atleidimo iš darbo pasirašė šių įmonių vadovas L. J.), neįformindami E. D. darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 2 dalį 2013-07-05, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo savo teisėmis. Taip pat pripažino, kad atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo (L. J.) veiksmai atšaukiant savo sutikimą dėl laisvų dienų, skiriant ieškovei (E. D.) drausminę nuobaudą už pravaikštas ir pratęsiant ieškovės atleidimą iki 2013-07-11 buvo neadekvatūs faktinei situacijai ir nesąžiningi ieškovės atžvilgiu. Minėtuose teismo sprendimuose taip pat konstatuota, kad darbdaviai, kurių vadovas, kaip minėta, yra L. J., neįrodė civilinėje byloje atsiliepimuose išsakytų teiginių, kad ieškovė E. D. neperdavė kokios nors jos žinioje esančios medžiagos ar neatsiskaitė už materialines vertybes. Sprendimuose taip pat nurodyta, kad atsakovai uždelsė atsiskaityti su E. D.. Kaip neįrodytas vertintas teiginys, kad atsiskaityti uždelsta, nes apeliantai (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovas L. J.) E. D. atleidimo dieną neturėjo lėšų banko sąskaitose.

Iš pateiktų susirašinėjimų elektroniniu paštu tarp E. D. ir L. J. (t. 1, b. l. 128, t. 2, b. l. 6-17) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisininkei E. D. buvo pavedami atitinkamų procesinių dokumentų, sietinų su šių įmonių teisiniais ginčais, ruošimas. L. J. savo 2013-07-03 laiške E. D. nurodė, kad gaunamus nurodymus ji atlieka dažniausiai gerai, dėl daugumos darbų jie jau susikalba, darbai yra pakankamai kokybiški. Taip pat jis išsakė teiginį, kad jam reikia užsirašyti į mandagumo kursus (t. 1, b. l. 128). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtuose laiškuose, tame tarpe ir rašytame 2015-07-03, L. J. kaip vadovas yra išsakęs ir tam tikras pretenzijas dėl E. D. paruoštų dokumentų kokybės, jų išsamumo, tačiau sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtas susirašinėjimas patvirtina darbinį bendravimą tarp E. D. ir L. J.. Šiuo atveju būtina kartu atsižvelgti ir neilgą E. D. darbo trukmę įmonėse, taip pat tai, kad išbandymo laikotarpiu darbdaviai, atstovaujami L. J., nebuvo išreiškę noro nutraukti darbo sutartį su E. D.. Tokį norą išreiškė tik ji, kas leidžia spręsti, kad jos darbo kokybė darbdaviams tiko. Atkreiptinas dėmesys ir į teisinių procesinių dokumentų specifiką, galimą jų turinio įvairovę, kas neabejotinai sąlygoja būtinybę derinti jų turinį su įmonių vadovu, kas, teismo vertinimu, ir buvo daroma. Teismas vertina ir L. J. išsakytų pretenzijų pakankamai nedidelį mastą, jo 2015-07-03 laiške pateiktus teiginius, kad jei E. D. kažko nepadaro, tai daro ne specialiai, o dėl nesupratimo ar nežinojimo, kad jos darbo krūvis yra per didelis.

Šių įrodymų pagrindu teismas sprendžia, kad E. D. teiginiai, publikuoti aukščiau minėtame straipsnyje, buvo jos subjektyvi nuomonė, jos supratimas, požiūris bei įvertinimas L. J. kaip vadovo asmenybės, vykusio teisminio ginčo. Ši jos nuomonė buvo paremta ir sąlygota aukščiau aptartų duomenų ir E. D. ją pateikė sąmoningai jų neiškreipiant. Pirmosios instancijos teismas savo procesiniame sprendime teisėtai ir pagrįstai įvertino nusikalstamos veikos dalyką apibūdinančius požymius bei tinkamai atribojo konflikto sąlygomis išsakytą nuomonę nuo informacijos.

L. J. apeliaciniame skunde teigia, jog pati E. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad tyčia, norėdama pasakyti neigiamą informaciją, kreipėsi į žurnalistę tikslu „atskleisti faktus“ apie L. J.. Iš E. D. parodymų, fiksuotų byloje esančiame teisiamojo posėdžio protokole (t. 2, b.l. 21-26), matyti, jog ji kalbėdama su žurnaliste jai atskleidė faktus, kurie vyko jos darbo metu, tačiau kartu ji pažymėjo, jog jos tikslas buvo atskleisti savo vertinimą, pateikti savo nuomonę, kuri buvo susidariusi, kaip minėta aukščiau, dėl juos siejusių darbinių konfliktinių santykių, taip pat dėl anksčiau spausdintų straipsnių apie L. J., kur jis įvardijamas kaip skolininkas. Asmens tyčia negali būti vertinama atsietai nuo asmens veikos. Aukščiau aptartų įrodymų pagrindu spręstina, kad E. D. tyčia buvo paskleisti ne informaciją, atitinkančią BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko požymius, o jos nuomonę, sietiną su L. J..

Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinus paskelbtus E. D. pasisakymus, atsižvelgiant į jų paskelbimo aplinkybes, ši veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, efektyvumo, ekonominio tikslingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam asmeniui. Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Iš esmės tai pagrįstai konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti E. D. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, tad tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ar pakeisti ginčijamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas taip pat prašo priteisti iš E. D. bylinėjimosi išlaidas, kurių nedetalizavo. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis tokias išlaidas galima išieškoti tik iš asmens, kuris pripažįstamas kaltu. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta ir E. D. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį palieka galioti nepakeistą, tad priteisti L. J. naudai bylinėjimosi išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną. Per tris mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos ji gali būti apskųsta kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.