Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl VSAT 2023 m. rugpjūčio 3 d. Sprendimo, kuriuo VSAT nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę Baltarusiją, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) turėjo 3 nacionalines vizas, galiojusias nuo 2018-06-15 iki 2019-06-14, nuo 2019-08-22 iki 2019-11-21 ir nuo 2020-03-06 iki 2021-02-02. Leidimai laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui išduoti darbo pagrindu, galiojo nuo 2019-08-27 iki 2020-02-24, nuo 2020-12-14 iki 2022-12-12 ir nuo 2022-11-22 iki 2024-11-22. A. F. nuo 2018-04-16 iki 2019-11-29 buvo įdarbintas UAB „Vajuretas“, nuo 2020-03-11 iki 2022-10-26 buvo įdarbintas UAB „Transorloja“, nuo 2022-11-04 iki šiol yra įdarbintas UAB „Krostransa“. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.

Taigi 2022-11-07 A. F. pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti jam leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2022-11-18 priėmė sprendimą pakeisti A. F. leidimą laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo nuo 2022-11-22 iki 2024-11-22.

Nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Daitra“, 2023-05-04 Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Taigi, pareiškėjas, pildydamas klausimyną (Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 10.31 punktas) ir atsakydamas į Klausimyno 2-ą klausimą (nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)), nurodė, kad 2003–2005 metais tarnavo armijoje, Baltarusijoje, o 2005–2007 metais dirbo Baltarusijos apsaugos departamente, butų ir objektų apsaugoje.

2023-07-19 Migracijos departamentas gavo VSD 2023-07-18 raštą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, kad VSD atliko A. F. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, A. F., dirbdamas Baltarusijos Respublikos Apsaugos departamente (dirbo nuo 2005 iki 2007 m., buvo atsakingas už objektų ir butų apsaugą) privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys.

Migracijos departamentas, remdamasis VSD pateiktu Raštu, 2023-07-28 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė pareiškėjui neleisti pakeisti darbdavio, nes asmuo neatitinka darbdavio keitimo sąlygų.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2023-08-01 priėmė ir sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. lapkričio 22 d.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis VSD pateiktu Raštu, 2023-08-03 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 21 d. Regionų administraciniame teisme Vilniaus rūmuose byloje Nr. eI2-11868-484/2023 pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. vasario 7 d. nutartimi Regionų administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Byloje kilo ginčas dėl VSAT Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo (aktuali ginčui redakcija, galiojusi nuo 2022 m. liepos 1 d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

ĮUTP 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatos.

ĮUTP 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Taigi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. ĮUTP 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

Remiantis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

Taigi ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. ĮUTP 127 straipsnio 1, 3¹, 6 dalyse numatyta, jog sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas; sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba VSAT.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti atvejai, kuomet grąžinti į užsienio valstybę (į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas). Taip pat Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.

ĮUTP 139 straipsnio 1 dalis nustato apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo atvejus: 1) panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi – Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 21 punkte nurodytais pagrindais; 2) užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės, prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas ir jis grąžinamas arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į saugią trečiąją valstybę; 3) skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka; 4) nutraukiamas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę; 5) suteiktas prieglobstis panaikinamas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę. ĮUTP 139 straipsnio 2 dalis nustato, jog šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas atitinkamo administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras patvirtino Aprašą.

Taigi Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal Įstatymo 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza (1 punktas); jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (2 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (3 punktas); jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (4 punktas); į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti (5 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (6 punktas); jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (7 punktas) jis yra šio Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 140⁸ straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (8 punktas). Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).

Pareiškėjas iš esmės skundžia Sprendimą tuo pagrindu, jog skundžiamas Sprendimas yra išvestinis iš Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Regionų administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu nepanaikintas. Taip pat LVAT 2024 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2024 Regionų administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Nagrinėjamu atveju atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento leidžiančio jam teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (ĮUTP 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi Lietuvoje (ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog atsakovė skundžiamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai, neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, pareiškėjas, Migracijos departamentui panaikinus jo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, o turėjo vykdyti ĮUTP numatytą pareigą išvykti. Kaip minėta, Regionų administracinis teismas nepanaikino Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas neturėjo teisės būti/gyventi Lietuvoje.

Taigi iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.

Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.

Pažymėtina, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3² punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per „Migris“ ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių. Aprašo 47 punkte numatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusi įstaiga, įvertinusi priežastis, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 3² dalimi, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo aprašo 46 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo (bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų).

Taigi, iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovė atsižvelgė bei jas įvertinto spręsdama klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė, įvertinusi aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 7 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Taip pat nesutiktina su pareiškėju, kad apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo jis sužinojo tik 2023 m. rugpjūčio 2 d., vykdamas į Baltarusiją, kai jį informavo pasienio kontrolės darbuotojai. Todėl nėra teisinio pagrindo preziumuoti, kad jis neteisėtai Lietuvoje buvo 2 dienas, kadangi apie sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo metu jis nebuvo informuotas. Nurodo, kad jam leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo suteiktas iki 2024 m. lapkričio 22 d., todėl jis turėjo teisėtą lūkestį, jog šiuo laikotarpiu jis turi teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, priimant Sprendimą buvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės ir VSAT vertino pareiškėjo ryšius su Lietuva bei atsižvelgus į juos nustatė 7 dienų išvykimo terminą, atitinkamai nustačius, jog pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jau daugiau nei penkerius metus jis gyveno Lietuvos Respublikoje ir nekėlė jokios grėsmės, nepatvirtina, kad pareiškėjas realiai nekelia grėsmės Lietuvos Respublikai, atitinkamai minėti pareiškėjo teiginiai yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais įrodymais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3450-821/2022).

Taigi, nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas pažymi, kad atsakovė Sprendime nurodė, kad VSAT Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalimis įvertinus tai, kad asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentui panaikinus jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Baltarusija.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo A. F. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.