Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „EXTO MARKETING“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovo UAB „Exto Marketing“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turtui civilinėje byloje Nr. 2-3073-553/2009, iškeltoje pagal ieškovo UAB „EXTO MARKETING“ ieškinį atsakovams V. M., UAB „Experiential Communications“, Estijos Respublikoje registruotoms įmonėms OU AMBNT Investments, OU MOMENTUM EESTI bei Latvijos Respublikoje registruotai įmonei SIA ZE GURU dėl žalos, atsiradusios atsakovams nepagrįstai praturtėjus, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškinį grindė tuo, kad atlikus ieškovo UAB „EXTO MARKETING“ veiklos patikrinimą po atsakovo V. M. atleidimo iš ieškovo vadovo pareigų, paaiškėjo, kad V. M., būdamas kitų atsakovų OU AMBNT Investments, OU MOMENTUM EESTI, SIA ZE GURU dalininku, turinčiu šių įmonių akcijų, sudarė su šiais atsakovais fiktyvias sutartis dėl tariamų paslaugų teikimo ieškovui ir ieškovo sąskaita apmokėjo už šias paslaugas atsakovams. Ieškovo nuomone, tokie atsakovų veiksmai, gaunant pinigines lėšas iš ieškovo pagal tariamus sandorius, reiškia jų nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita (CK 6.237 – 6.242 str.). Byla teisminga Lietuvos teismams, kadangi žala atsirado ar buvo sukelta Lietuvos teritorijoje, o visi reikalavimai yra tarpusavyje susiję (Reglamento Briuselis I 5 str. 3 p., 6 str. 1 p., CPK 787 str. 1 d. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ginčas kilo dėl didelės pinigų sumos, o tai objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Vien faktas, kad keli atsakovai yra juridiniai asmenys nesudaro pagrindo netaikyti jų turto arešto, nes dėl ekonomikos recesijos didėja verslo subjektų nemokumo galimybės, jų turtinė padėtis gali pablogėti. Be to, nei vieno iš atsakovų – juridinių asmenų įstatinis kapitalas neviršija 10 000 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra grėsmės neįvykdyti ieškovui galimai palankaus sprendimo. Tai, kad ieškinys pareikštas keturioms atsakovų, kaip solidariųjų skolininkų, grupėms, nereiškia, jog nėra grėsmės, kad ieškovui galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Visų pirma, atsakovas V. M. yra kitų atsakovų – juridinių asmenų dalyvis, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja jų veiklą. Antra, ieškovui pareiškus reikalavimą keliems solidariąją prievolę turintiems atsakovams, areštas turi būti taikomas visų šių atsakovų turtui, neviršijant ieškinio sumos. Tai, kad reikalavimas reiškiamas atsakovams, kaip solidariems skolininkams, nesudaro pagrindo netaikyti jų turto arešto. Antstoliams pažeidus teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo tvarką ir areštavus daugiau atsakovų turto negu nurodyta nutartyje, gali būti duodamas atskirasis skundas dėl antstolio veiksmų. Be to, iš tiesų realiai net neįmanoma pažeisti atsakovų, kurie reziduoja skirtingose valstybėse, teisių bei teisėtų interesų, kadangi šie atsakovai galės tarpusavyje suderinti pozicijas, nes juos kontroliuoja tas pats asmuo – atsakovas V. M.Tuo atveju, jeigu teismo taikytas atsakovų turto areštas pažeistų ar iš esmės apribotų jų teises, jie galėtų teikti teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir pan.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertina ieškinio pagrįstumo. Tačiau atsakovai atkreipia dėmesnį, kad ieškovas nepagrįstai įrodinėja ieškovo pasirinktų atsakovų solidariąją prievolę ieškovui. Areštavus jų, kaip solidariųjų bendraskolių turtą, būtų nepagrįstai apribotos šių atsakovų teisės.Atsakovas V. M. iš tiesų nekontroliuoja kitų atsakovų veiklos ir neturi lemiamos įtakos jų veiklai. Jam nuosavybės teise priklauso 33,33 proc. įmonės OU AMBNT Investments, kuri kontroliuoja OU MOMENTUM EESTI bei SIA ZE GURU, akcijų, o su atsakovo UAB „Experiential Communications“ valdymu V. M. nėra susijęs. Ieškinio suma atskirų atsakovų grupių atžvilgiu nėra didelė. Tai, kad vienas iš atsakovų yra fizinis asmuo, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Apelianto teiginys, kad areštavus atsakovų turtą, jie tarpusavyje galės suderinti savo pozicijas, nėra pagrįstas įrodymais. Kaip minėta, atsakovas V. M. nekontroliuoja kitų atsakovų veiklos, o su atsakovu UAB „Experiential Communications“ nėra susijęs. Areštavus užsienio įmonių turtą, būtų pažeisti ekonomiškumo, proporcingumo principai, o vėliau būtų itin sudėtinga panaikinti šiuos areštus. Pinginių lėšų arešto taikymas be leidimų atlikti tam tikrus veiksmus su areštuotomis piniginėmis lėšomis reikštų nepagrįstą atsakovų veiklos apribojimą, todėl kiekvienas atsakovas prašo leisti vykdyti tam tikrus atsiskaitymus su kreditoriais. Paties ieškovo turtinė padėtis yra prasta, todėl teismas, taikydamas atsakovų turto areštą, turėtų pareikalauti ieškovą užtikrinti atsakovų galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.), o dispozityvumo principas suteikia ieškovui teisę pareikšti reikalavimą savo nuožiūra pasirinktam vienam ar keliems atsakovams (CPK 12 str.). Taigi, ieškovas gali laisvai pasirinkti asmenis, iš kurių reikalaus priteisti pinigų sumą, taip pat turi teisę įrodinėti atsakovais patrauktų asmenų subsidiarią ar solidarią pareigą įvykdyti iš materialiosios teisės normų kildinamą reikalavimą. Atsakovo tinkamumo, prievolės rūšies ir skolininko pareigos pobūdžio klausimai yra susiję su ieškinio pagrįstumu ir sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 45 str., 265 str., CK 6.5 str.).

Civilinio proceso įstatymas, apsaugodamas ieškovo turtinius interesus, siekia apsaugoti ir atsakovo turtinius interesus, kurie gali būti pažeisti įsiteisėjus teismo baigiamajam aktui, kuriuo ieškinys atmestas. Tokiu būdu užtikrinamas šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimas. Šalių procesinis lygiateisiškumas nereiškia šalių faktinės lygybės, kadangi visiška lygybė tarp skirtingą procesinį teisinį statusą turinčių asmenų negalima. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas civiliniame procese tinkamai įgyvendinamas tuomet, kai teismas procesinį sprendimą priima išklausęs abi šalis, taip pat, kai abiems šalims garantuoja vienodas tiesos įrodinėjimo priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1074/2008).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paprastai susijęs su tam tikrais apribojimais atsakovų atžvilgiu, todėl būtina išlaikyti ieškovų ir atsakovų interesų pusiausvyrą, kad šios priemonės būtų pagrįstos bei užtikrintų tiek ieškovų, tiek ir atsakovų teisių bei turtinių interesų apsaugą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo baigiamojo akto realų ir tinkamą įvykdymą konkrečioje byloje tik pagal joje pareikštus reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovais pasirinko vieną fizinį ir keturis privačiuosius juridinius asmenis. Ieškovas įrodinėja fizinio asmens ir kiekvieno juridinio asmens atskirai solidariąją prievolę pagal pareikštus reikalavimus. Šiuos reikalavimus jis grindžia ne tomis pačiomis, bet skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. jis iš esmės reiškiami keturi savarankiški reikalavimai atskiroms atsakovų grupėms.. Procesiškai tokia situacija gali būti įvardijama kaip privalomasis pasyvusis (atsakovų pusėje) bendrininkavimas tarp atsakovo – fizinio asmens ir kiekvieno atsakovu patraukto juridinio asmens. Tačiau nėra tiesioginio teisinio sąryšio tarp pareikštų reikalavimų atsakovams - juridiniams asmenims. Vien faktas, kad ieškinyje pareikšti reikalavimai atsakovams grindžiami tomis pačiomis teisės normomis (nuostolių atlyginimas dėl nepagrįsto praturtėjimo), neeliminuoja pareikštų reikalavimų savarankiškumo. Todėl galima spręsti, kad byloje pareikšti keturi savarankiški reikalavimai, pagal kiekvieną iš kurių atsakovais patrauktas tas pats fizinis asmuo ir skirtingas juridinis asmuo. Esant tokiam ieškovo pasirinkimui, vertinti šiuos reikalavimus kaip vieną ir ieškinio suma laikyti bendrą keturiuose reikalavimuose pareikštą sumą nėra pagrindo. Šios aplinkybės reikšmingos ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes sudaro pagrindą prašymą dėl arešto atsakovų turtui taikymo vertinti ne pagal bendrą ieškovo nurodytą ieškinio sumą, o pagal kiekvieną reikalavimą. Todėl ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą reikia vertinti atskirai pagal kiekvieną solidaria prievole grindžiamą reikalavimą.

Šioje byloje ieškovas keturioms atsakovų grupėms pareiškė skirtingo dydžio reikalavimus: dėl 108 038,2 Lt, 86 059,87 Lt, 35 254,92 Lt ir 20 620 Lt žalos atlyginimo.

Nagrinėjant prašymą dėl arešto taikymo atsakovų OU AMBNT Investments ir V. M. turtui pagal pareikštą 108 038,20 Lt solidarų reikalavimą, taip pat dėl arešto taikymo atsakovų OU MOMENTUM EESTI bei V. M. turtui pagal pareikštą 86 059,87 Lt solidarų reikalavimą, pažymėtina, kad prašomos priteisti pinigų sumos gali būti laikomos didelėmis. Ši aplinkybė iš tiesų sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-127/2005; Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-733/2008; 2008 m. spalio 30 d. n nutartis civilinėje byloje Nr. 2-792/2008; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2008; 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o turi būti analizuojamos konkrečios bylos faktinės aplinkybės, asmenų teisinis statusas, jų turtinė padėtis, reikalavimo pobūdis, prievolės, iš kurios kildinamas reikalavimas, rūšis. Šiuo atveju ieškovas kiekvieną reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė dviems asmenims. Pareikštą reikalavimą ieškovas grindžia atsakovų solidaria prievole atlyginti padarytą žalą. Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą sumą. Ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovo pareikšto prašymo (CPK 13 str.). Ieškovas, pareikštą reikalavimą grįsdamas solidaria atsakovų pareiga atlyginti žalą, kaip laikinąją apsaugos priemonę prašė areštuoti visų bendraskolių turtą. Tokiu atveju prašymą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti ne tik į ieškovo teises bei interesus - ieškovo prašomą priteisti didelę pinigų sumą bei jo įrodinėjamą prievolės rūšį, kuri lemia skolininkų daugeto rūšį, taip pat į atsakovų teisinį statusą, jų skaičių bei turtinę padėtį. Jeigu atsakovais patraukti keli solidarūs bendraskoliai ir jie pateikia duomenų apie savo gerą ir stabilią finansinę padėtį, grėsmė, jog ieškovui galimai palankus teismo baigiamasis aktas bus neįvykdytas, sumažėja arba apskritai neatsiranda (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 1074/2008). Atsakovai Estijos Respublikoje registruotos įmonės OU AMBNT Investments bei OU MOMENTUM EESTI atsiliepimuose į atskirąjį skundą pateikė duomenis apie šių įmonių finansinę padėtį. Iš pateiktų duomenų matyti, kad abi įmonės užsiima paslaugų teikimo veikla, dirba stabiliai, pelningai. Kiekvienos įmonės grynasis pelnas per praeitus metus siekė po kelis šimtus tūkstančių litų (atitinkamai 370 000 ir 425 000 Lt), o pelnas šių metų pirmąjį ketvirtį – keliasdešimt tūkstančių litų (atitinkamai 61 000 ir 57 000 Lt). Šios įmonės turi turto, kurio vertė viršija po daugiau kaip milijoną litų (atitinkamai 1,1 mln. Lt ir 2,2 mln. Lt). Šios aplinkybės sudaro pagrindą minėtų atsakovų ūkinę-komercinę veiklą vertinti kaip stabilią, o jų finansinę padėtį kaip gerą. Net ir neturint duomenų apie kito solidaraus bendraskolio V. M. turtą, išskyrus duomenis apie jo turimas akcijas, darytina išvada, jog šiuo konkrečiu atveju vien ieškovo prašomos priteisti pinigų sumos dydis (108 038,20 Lt ir 86 059,87 Lt), kuris nelaikytinas itin didelis, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavus Estijos Respublikoje registruotų atsakovų bei atsakovo V. M. turto, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanoma įvykdyti ieškovui galimai palankaus sprendimo. Tai, kad atsakovui V. M. nuosavybės teise priklauso 33,33 proc. įmonės OU AMBNT Investments akcijų nesudaro pagrindo spręsti kitaip. Turėdamas mažiau kaip trečdalį įmonės akcijų, šis atsakovas neturi galimybės vienas pats daryti lemiamos įtakos minėtų atsakovų veiklai, nes svarbiausiems su įmonės tolesne veikla bei likimu susijusiems sprendimams priimti reikalinga akcininkų balsų dauguma. Tai reiškia, kad šis atsakovas neturi esminės įtakos ir priimant sprendimus dėl daugiau kaip dešimt metų sėkmingai veikiančios įmonės OU MOMENTUM EESTI, kurią kontroliuoja OU AMBNT Investments, tolesnės veiklos. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog atsakovas V. M. dėl savo nesąžiningo elgesio turi realių galių iš esmės pabloginti kitų atsakovų turtinę padėtį.

Ieškovo pareikšti reikalavimai priteisti solidariai iš atsakovų SIA ZE GURU ir V. M. 35 254,92 Lt žalos atlyginimo bei solidariai iš atsakovų UAB „Experiential Communications" ir V. M. 20 620 Lt žalos atlyginimo nevertintini kaip reikalavimai dėl didelių pinigų sumų priteisimo ir nepreziumuoja, jog šių reikalavimų sumos gali objektyviai padidinti teismo būsimo ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Latvijos Respublikoje registruota įmonė SIA ZE GURU yra didelė, nes vien tik reguliarūs mokėjimai kas mėnesį siekia beveik pusę milijono litų (89 580 latų), nėra duomenų apie sunkią šios įmonės padėtį. Lietuvoje registruota įmonė UAB „Experiential Communications" taip pat vykdo ūkinę-komercinę veiklą. Be to, nėra duomenų apie tai, kad atsakovas V. M. turėtų galių tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtaką šios įmonės tolesniam likimui.

Tuo pačiu pastebėtina, kad šioje proceso stadijoje apskritai nesprendžiamas klausimas dėl šio bei kitų atsakovų sąžiningumo ar nesąžiningumo, o galioja bendra teisės prezumpcija, kad asmenys yra sąžiningi. Todėl apelianto argumentas, kad atsakovas V. M., elgdamasis nesąžiningai, sieks pabloginti kitų atsakovų turtinę padėtį ir išvengti atsakovams galimai nepalankaus sprendimo įvykdymo, nepaneigia sąžiningumo prezumpcijos, kuri gali būti paneigta tik išnagrinėjus ginčą iš esmės.

Taip pat atmestini apelianto argumentai, susiję su ekonominiu sunkmečiu bei nedideliu atsakovų – juridinių asmenų įstatinio kapitalo dydžiu. Sunki ekonominė padėtis nereiškia, jog turi būti ginami tik ieškovų interesai ir jų pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui kaip laikinoji apsaugos priemonė automatiškai taikomas atsakovų turto areštas. Priešinga išvada reikštų, jog kiekvieno ieškinio padavimas dėl ganėtinai didelės sumos pritiesimo iš atsakovo – verslo teisės subjekto, kai jo turtui prašoma taikyti areštą, galėtų nepagrįstai apsunkinti ar net sužlugdyti šios įmonės verslą, tuo pačiu sumažėtų tokios įmonės kreditorių galimybės gauti kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Šiuolaikiniame dinamiškame verslo pasaulyje įmonės, kurios turtas areštuotas, konkurencingumas ir patrauklumas mažėja, kadangi potencialūs kreditoriai bei investuotojai į šias aplinkybes iš tiesų atsižvelgia. Todėl turto areštas turi būti taikomas tik esant realiai grėsmei, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdomas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, kad tokia grėsmė iš tiesų egzistuoja. Dėl įstatinio kapitalo dydžio pastebėtina, kad jis neparodo įmonės turto bei jos tikrosios vertės.

Kiti apelianto atskirajame skunde bei atsakovų atsiliepimuose į atskiruosius skundus išdėstyti argumentai nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas ne formaliai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, o pagrįstai atsižvelgė į pareikštų savarankiškų reikalavimų pobūdį, ieškovo kildinamos prievolės rūšį, atsakovų teisinį statusą bei jų turtinę padėtį, t.y. tinkamai įvertino susidariusią faktinę padėtį, ir teisėtai bei pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl atsakovų turto arešto. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Ši teismo nutartis neužkerta galimybės ieškovui, pasikeitus faktinei situacijai, bet kurioje proceso stadijoje vėl kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turtui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.