- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-23
- Bylos Nr.
- 2-725-264/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00288-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Ieškovas
- BUAB „Febris”
- Atsakovas
- G. O.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovės BUAB „Febris” atstovui advokatui M. V., atsakovui G. O. ir jo atstovei advokatei D. V.,
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Febris“ ieškinį atsakovui G. O. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė
I.Ginčo esmė ir šalių paaiškinimai
Ieškovė BUAB „Ferbis“ ieškinyje (b. l. 3-7), dublike (b. l. 77-80) prašo iš atsakovo priteisti 164 705,88 Eur dydžio turtinę žalą, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas nevykdė ĮBĮ numatytos pareigos perduoti visus bendrovės dokumentus teismo paskirtam administratoriui. Atsakovas yra perdavęs tiktai dalį su bendrovės veikla susijusių dokumentų, tarp kurių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo mokėjimus (atsiskaitymus) tiekėjams, nebuvo. Tuo atveju, jei minėti dokumentai iš tiesų būtų buvę perduoti administratoriui bei archyvavimo įmonei UAB „Archyvavimo sprendimai“, atsakovas turėjo ir turi galimybę bet kada susipažinti su perduotais dokumentais bei gauti jų kopijas, tačiau atsakovas iki šiol nei į administratorių, nei į perduotus dokumentus saugančią UAB „Archyvavimo sprendimai“ nesikreipė ir jokio prašymo dėl dokumentų kopijų išdavimo nepateikė. Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, pareiga visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais tenka atsakovui, kaip buvusiam BUAB „Febris“ vadovui. Iš administratoriui perduotų bendrovės apskaitos dokumentų - sąskaitos Nr. 701, įmonės skolų apskaitos apyvartos nuo 2015-05-01 iki 2015-07-31 nustatyta, kad 2015-05-11 BUAB „Febris“ balanso trumpalaikiame turte esančios gautinos sumos ir išankstinių apmokėjimų sumos, tai yra 164 705,58 Eur, buvo įskaitytos į bendrovės mokėtinas sumas kreditoriams - „Biowet Pulawy“, „GS Partners s.r.o.“, „UZZOVETTAMINATOCHIZMAT“, „SIA Uztaciba Un Partnerattiecibas“. Atliktais užskaitymais buvo sumažintas BUAB „Febris“ įsiskolinimas minėtiems kreditoriams, tačiau prievolė atsiskaityti su pagrindiniu bendrovės kreditoriumi - Valstybine mokesčių inspekcija nebuvo įvykdyta, nors BUAB „Febris“ nuo 2015-03-16 turėjo vykdytiną ir galiojančią prievolę sumokėti 228 854 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsiskaitymas su penktos eilės kreditoriais, prieš įvykdant įsipareigojimus pirmesnės eilės kreditoriams, prieštarauja CK 6.930¹ straipsniui, bendriesiems teisės principams, CK 2.87 straipsniui ir Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio nuostatoms dėl įmonės vadovo atsakomybės ir pareigų, o atsakovui neįrodžius, jog visus ūkinės bei finansinės operacijos buvo įvykdytos ir atliktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atsakovui taikytina deliktinė atsakomybė. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu palaiko ieškinyje, dublike nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas G. O. atsiliepime į ieškinį (b. l. 46-51), triplike (b. l. 83-85) prašo atmesti BUAB „Febris“ ieškinį kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį, triplike nurodo, kad nors BUAB „Febris“ balanso trumpalaikiame turte esančios gautinos sumos ir išankstinių apmokėjimų sumos bendrovės buhalterės į apskaitą įtrauktos 2015 m. gegužės 11 d., tačiau su šiais kreditoriais buvo atsiskaityta ne minėtą dieną, o žymiai anksčiau. Šiuo laikotarpiu buvo tik įrašytos ir užregistruotos įmonės ūkinės operacijos, kurios iš tikrųjų vyko anksčiau. Dalis sumų buvo sumokėtos 2015 m. sausio, vasario mėnesiais, tačiau tai patvirtinančių dokumentų pateikti negali, kadangi visi apskaitos dokumentai ieškovės nurodymu yra perduoti saugoti UAB „Archyvavimo sprendimai“. Atsižvelgiant į ĮBĮ 11 str. 5 d. 3, 6, 19 punktus bankroto administratorius taip pat turi būti aktyvus įmonės bankroto procese. Bendrovės veiklos pobūdis sudarė galimybę taikyti tokią verslo praktiką kuomet buvo sudaromi trišaliai susitarimai dėl skolų įskaitymo (t.y. siekiant sumažinti tarptautinių bankinių pavedimų mokesčius, šalims susitarus, bendrovės kreditoriai gaudavo apmokėjimus tiesiogiai iš bendrovės debitorių). Dalis sumų buvo įskaitytos trišalių susitarimų, su partneriais sudarytų 2014-2015 metais, pagrindu. Atsakovui, užklausus įmonės kreditorius, pavyko gauti šias aplinkybes patvirtinančią informaciją ir dokumentus, iš kurių matyti, kad buvo sudaromi trišaliai susitarimai dėl skolų įskaitymo. Atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, bendrovės buhalterė teisėtai ūkines operacijas ir ūkinių įvykių duomenis užregistravo apskaitos registruose ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo ūkinės operacijos atlikimo dienos. Su trečiosios eilės kreditoriais buvo atsiskaityta ne tik iki 2015 m. gegužės 11 d., bet dar ir iki 2015 m. kovo 16 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo, po kurios priėmimo įsiteisėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas bendrovės atžvilgiu. Iki tol bendrovės direktorius elgėsi pagal įprastinę verslo praktiką ir atsiskaitinėjo su esamais bendrovės verslo partneriais bei tiekėjais. Tuo metu, kada bendrovė vykdė savo įsipareigojimus kitiems minėtiems kreditoriams, bendrovės finansinė padėtis nebuvo prasta ir nestabili, dėl ko galėtų kilti atsakomybė bendrovės vadovui (atsakovui). Bendrovė tapo nebepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų tik po to, kada sužinojo, jog atsirado naujasis pagrindinis kreditorius - Valstybinė mokesčių inspekcija (įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui). Iki to laiko visi bendrovės įsipareigojimai buvo vykdomi stabiliai ir laiku. Šiuo atveju nėra konstatuoti ir įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos bei atsakovo kaltė. Atsakovas neveikė priešingai tiek bendrovės, tiek trečiųjų asmenų interesams, todėl iš jo nepagrįstai reikalaujama turtinės žalos atlyginimo. Ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstai nukreiptas į atsakovą, nes nagrinėjamu atveju neva kreditorių pažeistas teises būtų galima reikšti actio Pauliana ieškinio pagrindu. Jeigu ieškovės reikalavimai būtų patenkinti, tai būtų nuginčyti įmonės sudaryti sandoriai, kurie neva turėjo esminės reikšmės įmonės kreditorių įsipareigojimų vykdymui - lėšos būtų grąžintos įmonei, o iš jų patenkinti kreditorių reikalavimai pagal bankroto procese nustatytą jų tenkinimo eilę. Ieškovė, manydama, kad bendrovė pažeidė LR CK 6.930¹ straipsnį, kuris reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, veikdama bendrovės ir jos kreditorių interesais turėjo reikšti reikalavimą actio Pauliana pagrindu, nes tokiu būdu pagrindinio kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos interesas būtų buvęs patenkintas operatyviausiu ir ekonomiškiausiu būdu, o bendrovės, su kuriomis neva buvo atsiskaityta nepagrįstai, įstotų į bankroto procesą kaip bendrovės kreditoriai. Tuo tarpu patenkinus dabartinį ieškinį susidaro tokia situacija, kuomet paliekami galioti įvykę bendrovės atsiskaitymai, o iš bendrovės direktoriaus reikalaujama asmeniškai atsiskaityti su antrosios eilės bendrovės kreditoriumi, t.y. atlyginti tokią žalą, dėl kurios susidarymo jis nėra kaltas. Teismo posėdžių metu atsiliepime į ieškinį, triplike nurodytas aplinkybes atsakovas ir jo atstovė palaiko.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas.
II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teismo motyvai bei išvados
Bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė BUAB „Febris pareiškė ieškinį dėl civilinės atsakomybės įmonės vadovui taikymo galimybės, neperdavus administratoriui įmonės turto bei pažeidus atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pagal įmonės vadovo pareiškimą Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi UAB „ Febris“ iškelta bankroto byla. UAB „Febris “ buvo įsteigta 1994-03-07, bendrovės pagrindinis veiklos pobūdis – didmeninė prekyba veterinarijos paskirties produktais ir priemonėmis, pašarais ir jų priedais. Įmonės direktoriumi nuo 2003-07-10 ir iki bankroto bylos iškėlimo (2015-07-04 nutarties dėl bankroto įsiteisėjimo) buvo atsakovas G. O.. Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas, kurį sudaro keturi pirmos, du antros ir keturi trečios eilės kreditoriai, bendra kreditorinių reikalavimų suma sudaro 263 576, 41 Eur, iš kurių patvirtintas VMI prie LR FM finansinis reikalavimas yra 232 286, 65 Eur (b. l. 17).
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių BUAB „Febris“ apskaitos dokumentų - sąskaitos Nr. 701, įmonės skolų apskaitos apyvartos nuo 2015-05-01 iki 2015-07-31 nustatyta, kad 2015-05-11 BUAB „Febris“ balanso trumpalaikiame turte esančios gautinos sumos ir išankstinių apmokėjimų sumos - 164 705,58 Eur buvo įskaitytos į bendrovės mokėtinas sumas kreditoriams - „Biowet Pulawy“, „GS Partners s.r.o.“, „UZZOVETTAMINATOCHIZMAT“, „SIA Uztaciba Un Partnerattiecibas“. Atliktais užskaitymais buvo sumažintas BUAB „Febris“ įsiskolinimas minėtiems kreditoriams (b. l. 18).
Tarp šalių nėra ginčo, kad UAB „Febris“ nuo 2015-03-16 turėjo vykdytiną ir galiojančią prievolę sumokėti 228 854 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ( nuostolius ), priežastinį ryšį ir kaltę ( CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovas, t. y. įmonės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., byla Nr. 3K-3-130/2011).
Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu atsakovo neteisėti veiksmai grindžiami aplinkybe, kad atsakovas 2015-05-11 atliko įskaitymus ir neįvykdė prievolės sumokėti 228 854 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, tuo pažeidė CK 6. 930¹ str. nustatytą eiliškumą.
Be to, reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę buvusiam bendrovės vadovui kildinamas ir iš neįvykdytos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos išsaugoti, perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytą terminą.
Šioje byloje esminis ginčas ir yra tai, ar esamų įrodymų pagrindu (ne)galima daryti išvadą, jog UAB „Febris“ turėjo turto 2015-05-11 atlikus įskaitymus bei iškėlus jai bankroto bylą, turtas turėjo būti perduotas paskirtam bankroto administratoriui.
Teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog įmonė turėjo konkretų (perduotiną bankroto administratoriui) turtą, įmonės vadovui, nesant įmonės turto, negali būti inkriminuojamas ir paminėtos pareigos pažeidimas, kitaip tariant, tokiu atveju nėra nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Kai įmonei inicijuojama bankroto byla, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad įmonės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą įmonės valdymo organai, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Šių įstatyminių nuostatų kontekste pažymėtina, kad VĮ Registrų centro juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas (kaip įmonės vadovas) kasmet (2005-2014m.) teikė įmonės balansus.
Kauno apygardos teismo 2015-06-23 nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ Febris“ konstatuota, kad VĮ Registrų centro duomenimis įmonė nekilnojamojo turto neturi. 2015 m. balandžio 30 d. balanso duomenimis UAB „Febris“ turto iš viso apskaitė už 219 207 Eur, kurį sudaro ilgalaikis turtas 342 Eur ir trumpalaikis turtas 218 865 Eur. 2015 metais mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 432 199 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 432 199 Eur. Iš 2015 m. balandžio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog įmonės grynasis pelnas (nuostoliai) yra -248 304 Eur. VSDFV 2015 m. birželio 18 d. duomenimis įmonėje apdraustųjų asmenų (darbuotojų) skaičius - 4, įmonė valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turi 981,33 Eur skolą. Kauno apskrities VMI duomenimis bendrovė 2015-06-05 dienai turi 230 280,89 Eur mokestinę nepriemoką valstybės, savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams. VĮ „Regitra“ duomenimis UAB „Febris“ vardu yra registruotos dvi transporto priemonės VW Caddy, tačiau jos yra išregistruotos vieną jų parduodant į užsienį, o kitą - baigus eksploatavimą, jų dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas (b. l. 8). 2015-06-23 nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat pažymėta, kad iš UAB „Febris“ administracijos vadovo G. O. pateikto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo matyti, kad bendrovės finansinei būklei didžiausią įtaką turėjo VMI apskaičiuota papildoma PVM suma, kurios sumokėti bendrovė nepajėgi. Susidarius tokiai situacijai, bendrovė nebegali tęsti veiklos bei atsiskaityti su kreditoriais, nepajėgia mokėti privalomųjų mokėjimų valstybiniam ir socialinio draudimo biudžetams (b. l. 8).
Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės balanso kaip įrodinėjimo priemonės teisinę reikšmę, yra pažymėjęs, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 3, 4 dalys). Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015). Nagrinėjamu atveju balansas pasirašytas, todėl nėra pagrindo juo teismui nesivadovauti kaip finansinės atskaitomybės dokumentu.
Iš nagrinėjamos bylos duomenų: 2015 m. sausio – balandžio mėn. balanso, bankrutuojančios UAB „Febris“ pirmosios administratoriaus veiklos ataskaitos už laikotarpį nuo 2015-07-04 iki 2015-12-07, archyvinių dokumentų perdavimo-priėmimo 2015-11-16, 2015-11-24, 2015-11-26 aktų ( b. l. 13-16, 52-64, 65-69) nustatyta, kad atsakovas sudarė ir pateikė bankroto administratoriui finansinės atskaitomybės dokumentus bankroto bylos bendrovei iškėlimo klausimo svarstymo metu bei įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą perdavė bendrovės dokumentus ir turtą, taigi, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas elgėsi neteisėtai, nes įmonės finansinė padėtis buvo išviešinta finansiniuose dokumentuose.
Kaip minėta, 2015 04 30 balanso duomenimis bendrovė turėjo ilgalaikio materialaus turto už 342 Eur. Administratoriaus veiklos ataskaitoje už laikotarpį nuo 2015-07-04 iki 2015-12-07 nurodyta, kad į bankroto bylą buvo persiųsti vykdomieji dokumentai pagal išieškotojo VMI prie LR FM reikalavimus, atsakovas pateikė BUAB „Febris“ ilgalaikio turto sąrašą bendrai 140, 43 Eur sumai (administratorius neginčija, kad visas šis ilgalaikis turtas perduotas administratoriui), nustatė, kad trumpalaikio turto bankroto iškėlimo dienai bendrovė neturėjo. Bylos duomenys neteikia pagrindo matyti, kad įmonė realiai turėjo kito materialaus turto nei perduotas administratoriui (bent jau piniginių lėšų), todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas kaip bendrovės vadovas nevykdė arba netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytas pareigas, todėl jam nekyla pareiga atlyginti žalą ieškovei CK 2.87 str. 7 d. nuostatų pagrindu.
Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio), atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų pagrindimo pareiga teko ieškovei, taigi, būtent jai teko pareiga įrodyti, kad atsakovas veikė neteisėtai.
Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).
Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Pirmosios administratoriaus veiklos ataskaitoje už laikotarpį nuo 2015-07-04 iki 2015-12-07 nurodyta, kad iš bendrovės banko sąskaitų išrašų nematyti, kad nurodytiems kreditoriams 2015 05 11 būtų atlikti mokėjimai bankiniu pavedimu. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų: 2016 08 01 UAB „Finansų auditas“ konsultacinės išvados matyti, kad 2015-05-11 BUAB „Febris“ buhalterinės apskaitos registre „sąskaitos Nr. 701 – įmonės skolų apskaitos apyvarta“ įregistruotos ūkinės operacijos, savo turiniu atitinkančios įmonės skolų sudengimą (nurašymą). Šių operacijų metu buvo nurašyta 164 705, 88 Eur debitorinio įsiskolinimo, atitinkamai 164 705, 88 Eur sumažinant BUAB „Febris“ kreditorinį įsiskolinimą. 2015-05-11 ūkinės operacijos įtrauktos į aukščiau paminėtą buhalterinės apskaitos registrą nėra pagrįstos apskaitos dokumentais, tuo pažeistos LR Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos (b. l. 106-109). Atsakovas atsiliepime į ieškinį, triplike bei teisme paaiškino, kad bendrovė tapo nebepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų tik po to, kada sužinojo, jog atsirado naujasis pagrindinis kreditorius - Valstybinė mokesčių inspekcija (2015 m. kovo 16 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl 2013 m. kovo 7 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu apskaičiuotos 142 572,98 Eur pridėtinės vertės mokesčio suma, 53 679,33 Eur delspinigių ir skirta 14 257,12 Eur bauda), o faktiškai tarpusavio atsiskaitymus atliko žymiai anksčiau, dar iki 2015 m. kovo 16 d.. Toks atsakovo aiškinimas byloje nėra paneigtas. Kiti bylos duomenys iš dalies tokį atsakovo aiškinimą netgi patvirtina. Atsakovas į bylą pateikė susirašinėjimo raštus su GS Partners s.r.o., SIA Uzticiba Un Partnerattiecibas, Farma Tradew Limited, Biowet PULAWY, UZZOOVETTMINOTCHIZMAT (b. l. 129-148), kurie iš dalies patvirtina atsakovo paaiškinimus dėl skolų sudengimo dar iki 2015-05-11 atlikto įskaitymo: tarp Farma trade limited – UAB „Febris“ - GS Partners (dėl 41 796,37 Eur sumos) 2014-10-01 buvo pasirašytas trišalis susitarimas Nr. 10/2014, kurio pagrindu UAB „Febris“ debitorius Farma trade limited 2014-10-21 sumokėjo 41796,37 Eur sumą GS Partneriams (UAB „Febris“ kreditoriui). Taigi, buhalterinėje apskaitoje šios operacijos turėjo būti įtrauktos ankščiau nei iki 2015-03-16, todėl labiau tikėtina atsakovo aiškinimu, kad buhalterė tų veiksmų neatliko laiku, nes kaip matyti iš Farma trade limited 2016 m. gruodžio 30 d. rašto - apie šį atsiskaitymą UAB „Febris“ sužinojo tik 2015 m. balandžio mėnesį, todėl sužinojusi apie tokį ūkinį įvykį, buhalterė 2015 m. gegužės 11 d. įvykdė jai tenkančią pareigą tik 2015-05-11 užregistruodama jį apskaitos registruose; skolų sudengimas tarp Dover Import/Export - Febris - UZZOOVETTMINOTCHIZMAT (dėl 45 473.42 Eur sumos): byloje pateikta 2014 m. gruodžio 20 d. skolos perkėlimo sutartis NR. 01/2014 patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes, jog UAB „Febris“ buvo laimėjusi viešąjį pirkimą dėl veterinarinės vakcinos „Biokan“ (prekių pirktų iš Dover Import/Export) tiekimo UZZOOVETTMINOTCHIZMAT, tačiau pasikeitus aplinkybėms, dalį prekių patiekė tiesiogiai Dover Import/Export bendrovei UZZOOVETTMINOTCHIZMAT, o UZZOOVETTMINOTCHIZMAT atsiskaitė su UAB „Febriu“ (t.y. sumokėjo bendrovei už daugiau prekių nei gavo iš UAB „Febris“). Tokiu būdu bendrovė tapo UZZOOVETTMINOTCHIZMAT debitoriumi (būtų turėjusi grąžinti dalį pinigų UZZOOVETTMINOTCHIZMAT, o šis atsiskaityti su Dover Import/Export, už tai ką gavo tiesiogiai iš jo), tačiau šalys susitarė, kad vietoj to, UAB „Febris“ sumokėtų tiesiogiai Dover Import/Export.
LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2015-01-01-2015-05-29 galiojusi redakcija) 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Buhalterinę pažymą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis). Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. UAB „Febris“ buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovės buhalterė V. Š., kuri 2017m. vasario 22 d. teismo posėdyje paaiškino, kad visų aplinkybių susijusių su atliktu įskaitymu 2015 m. gegužės 11 d. neprisimena, patvirtino, kad buvo nusistovėjusi praktika dėl tokio atsiskaitymo būdo su užsienio verslo parteriais. Esant šioms aplinkybėms, vertintina, jog atsakovas nėra atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014)
Ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus įrodinėja aplinkybe, kad atsakovas 2015-05-11 atliko įskaitymus ir neįvykdė prievolės sumokėti 228 854 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, tuo pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
Kasacinio teismo nutartyse nurodyta, kad nerūpestingas apskaitos organizavimas ir kreditorių eiliškumo pažeidimas gali lemti aplinkybę, kad konkretaus kreditoriaus (VMI) galimybė išreikalauti mokestinę nepriemoką sumažėjo arba buvo prarasta, tačiau vien dėl šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad tuo buvo padaryta žala pačiai bendrovei (ieškovei) (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017).
Pažymėtina, kad 2015-04-30 balanso duomenimis įmonė trumpalaikio turto turėjo už 218 865 Eur. Dalį šios sumos sudarė atsargos išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys -143 439 Eur ir pirkėjų įsiskolinimas – 73 553 Eur. Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, jog skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). UAB „Febris“ atliktais įskaitymais padengti įsiskolinimai ieškovės kreditoriams, kurie yra užsienio valstybėse esantys juridiniai asmenys, 2014-10-01 pasirašytas trišalis susitarimas Nr. 10/2014 bei 2014 m. gruodžio 20 d. skolos perkėlimo sutartis NR. 01/2014, kurie galiojo, todėl mažai tikėtina, kad bendrovės vadovas turėjo pagrindą skolas išsiieškoti iš debitorių, tuo labiau įvertinant atsakovo aiškinimą dėl iki tol buvusios įprastinės verslo praktikos pagal trišalius susitarimus atsiskaitinėti atliekant įskaitytymus su bendrovės verslo partneriais bei tiekėjais.
Teismo vertinimu, ieškovė nurodyta aplinkybė, kad konkretaus kreditoriaus reikalavimas negalėjo būti patenkintas, nes pirmiau buvo patenkintas kitų kreditorių reikalavimai atlikus įskaitymus, vadovo atsakomybei CK 2.87 straipsnio pagrindu kilti nelaikytina žala bendrovei, nes bendrovė ir iki atlikto įskaitymo turėjo tokio pat dydžio kreditorinius įsipareigojimus, kaip ir po jų atlikimo, bendras jos įsipareigojimų dydis nekito, įskaitymas atliktas pagal galiojančias sutartis. Dėl to teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė žalos fakto, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6. 249 str.).
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei įrodymus teismas neturi pagrindo konstatuoti įmonės vadovo nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir jų pagrindu sukeltos žalos ieškovei (jos kreditoriams). Pagal byloje esančius duomenis 2015-04-30 dienai, bendrovė jokio materialaus turto (išskyrus administratoriui perduotą ilgalaikį turtą) neturėjo, todėl atlikti įskaitymai negali būti vertinami kaip įmonės vadovo tyčia ar sąmoningas siekimas pažeisti būtent ieškovės ar jos kreditorės VMI interesus, o pripažintini siekiu derinti visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus, byloje nėra duomenų, kad vadovas ar kiti bendrovės darbuotojai jo vadovo pavedimu, įmonės lėšas naudojo su įmonės veikla nesusijusioms reikmėms. Todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje yra įrodyta kita būtina civilinei atsakomybei atsirasti sąlyga - atsakovo neteisėti veiksmai (CK 6. 246 straipsnis).
Teismo įsitikinimu, įvertinus visą susiklosčiusią situaciją, byloje nustatytų aplinkybių nepakanka vadovo civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai iš jo priteisti. Papildomai pažymėtina, kad teismo vertinimu, ieškovės teiginys, jog kadangi vadovo pareiga rūpintis, kad jo vadovaujamas juridinis asmuo nebūtų skolingas valstybei bei nebūtų pažeidinėjami įstatymai, o juos pažeidus, atsakomybę turi prisiimti pats vadovas, prieštarauja juridinio asmens savarankiškumo principui, nes pagal ieškovės interpretavimą iš esmės visais atvejais bendrovei pažeidus teisės normą automatiškai turėtų būti išieškoma žala iš įmonės vadovo, kadangi juridinis asmuo visada savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo būtent per fizinius asmenis – vienasmenius valdymo organus ar valdymo organų narius.
Civilinio kodekso normos numato, kad skolininko nemokumo atveju kreditorius paprastai gali įskaityti savo reikalavimus (CK 6.140 str.), jei tokios kreditoriaus teisės neriboja kiti įstatymai. Jeigu skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę tik vienam iš kreditorių, kiti kreditoriai, o bankroto bylos iškėlimo atveju - visų jų interesus atstovaujantis administratorius gali reikšti actio Pauliana ieškinį vien šiuo pagrindu (CK 6.66 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė atliktų įskaitymų neginčijo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, netinkamai vykdžiusiam įstatymais nustatytas pareigas sąlygos, todėl ieškovės, bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovui yra atmestinas, neįrodžius visų būtinų sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti (CK 6. 246- 6. 249 straipsniai).
(CPK 185 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
CPK 93 str. 1 d. nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį atmetus ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų patvirtinančių tokių išlaidų turėjimą, todėl jam bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos.
CPK 92 str. numatyta, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Byloje patirtos 11,66 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau ieškovė kaip bankrutavusi bendrovė nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei yra atleista, todėl iš jos valstybei nepriteisiamos (CPK 83 str. 1d. 8 p.).
Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu (b. l. 20-22) palikti galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas nuo jo priėmimo per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą apeliaciniu skundu.